penktadienis, birželio 08, 2012

Esminis įvykis

Atėjo laikas paskelbti šio internetinio projekto aktyvaus gyvavimo pabaigos faktą. Kadangi buvo rašančių, skaitančių, komentuojančių, galima manyti - savo laiku tai buvo aktualus projektas. Tačiau šioje žemėje visi dalykai turi pradžią - turi ir pabaigą. Nuo šiol čia nebepublikuosime naujų įrašų. Liks tik senų įrašų archyvas. Gal kažkas dar atras sau įdomių dalykų. Taip pat nebelieka ir pavadinimo su galūne lt. Nuo šiol tiklaraštį galėsite atsidaryti tik adresu http://neformalai.blogspot.com
Iki susitikimo kituose projektuose!

antradienis, liepos 05, 2011

Ar suvokiame savo (ne)laisvę?

Laisvė - skambus ir kiekvienam svarbus žodis. Norime būti laisvi asmeniškai, laisvi kaip tauta ir valstybė. Įvairios socialinės grupės kovoja už savo teises ir laisves. Ne išimtis ir mes, krikščionys. Mums laisvė ne mažiau svarbi. Tačiau net be didesnio įsigilinimo matome, kad žmonės, kalbėdami apie laisvę, mintyje turi skirtingus dalykus.
Natūralu, jog pirmiausiai pastebime išorinius laisvės suvaržymus. Tuo tarpu vidinius laisvės apribojamus pastebime ne visada ar bent ne iš karto. Išsikovoję daugiau ar mažiau išorinės laisvės, pamatome, jog vis tiek nesugebam elgtis kaip laisvi žmonės. Mes dažnai būnam pasimetę savyje ir savuosiuose noruose. Kartais aiškiai pamatom savo priklausomybes, apsunkinančias ir griaunančias mūsų gyvenimą, o kartais nesugebam ar net nenorim jų pastebėti. Laisvės samprata neatsiejama nuo to, kas mes esam ir ko mes siekiam. Būdami atviri sau ir kitiems, tegalim pripažinti, kad tikroji laisvė yra siekiamybė, o ne vieną kartą visam laikui pagautas paukštis.
Tenka pripažinti, kad šiandien krikščioniškoje auditorijoje nagrinėti laisvės sampratą yra rizikinga. Per du krikščioniškos minties tūkstantmečius šiuo klausimu buvo išsakytos radikaliai skirtingos nuomonės. Vieni teologai žmogaus veikimui priskyrė vos ne absoliučią laisvę, kiti gi beveik iš vis paneigė laisvo veikimo galimybę. Straipsnio apimtis mums neleidžia nagrinėti visos laisvės klausimo problematikos. Apsiribokim labiau gyvenimišku lygmeniu. Kad laisvės tema yra svarbi - Dievo žodis nepalieka jokios abejonės. Biblijoje šiam klausimui dedamas stiprus akcentas. Todėl ir mes savo kartoje ir savo aplinkoje turime suvokti - kas krikščioniui yra laisvė?

ketvirtadienis, kovo 11, 2010

Mano Dievas yra laisvės Dievas

… arba Religijos laisvė ir laisvė nuo religijos

Trispalvė – R. Jurgaičio nuotrauka

Prasidėjus Gavėniai Senojo testamento skaitiniai nenutyla kalbėję apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio, tarp Dievo ir Jo tautos – dabar jau Bažnyčios, mūsų. Dievas šaukia sugrįžti, atsiversti, prisiminti tai, ką turėjome, ką branginome. Šma Israel! Klausyk, Izraeli… Nepamiršk, prisimink…

Štai ir šiandienos liturginiuose skaitiniuose per pranašą Jeremiją Viešpats primena:
Daviau savo tautai įsakymą: „Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!“
Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais. Atsuko man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai iš Egipto išėjo, ligi pat šiandien aš vis jiems pasiųsdavau savo tarnų pranašų.

Tačiau jie manęs nesiklausė ir savo ausies neatgręžė, o priešingai: buvo atkaklūs ir dar pikčiau darė nei jų tėvai.

Kai tu jiems kalbėsi visus šiuos žodžius, jie ir tada tavęs nesiklausys. Kada tu juos šauksi, jie neatsilieps tau. Taigi sakyk jiems: „Tai toji tauta, kuri nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nepasidavė drausmei. Pražuvo ištikimybė, pradingo nuo jų lūpų“ (Jeremijo 7, 23–28).

Šių žodžių įkvėptas Facebook’e užrašiau tokį palinkėjimą: „Prisimink, Lietuva, prieš 20 metų Dievas tau dovanojo laisvę!“ Jau po kelių minučių turėjau ir atsakymą. Žmogus jautė pareigą pareikšti, kad ne Dievas mūsų Tėvynei šią laisvę dovanojo.

pirmadienis, vasario 22, 2010

Be Dievo esu niekas

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“ (Rom8,28)

Šie žodžiai lydėjo mane pastaruosius pusę metų. Ypač tada, kai reikėjo priimti labai svarbų sprendimą gyvenime: grįžti gyventi į Alytų ar ne?

Bet vis tik noriu pradėti nuo svarbių pasikeitimų mano gyvenime, kurie prasidėjo 2009-ųjų metų pavasarį, man dar gyvenant Klaipėdoje. Kurį laiką jaučiau, kad mano supratimas apie Dievą neteisingas, kad galvoje yra daug stereotipų: kaip gyventi, kas patinka Dievui ir kas ne, ir panašiai. Vieną rytą, bendraujant su drauge, kuomet ji pasakojo, kad eina per sunkumus, kad Dievas griauna jos neteisingus įsivaizdavimus, širdyje pagalvojau, kad ir aš to noriu. Jaučiau, kad pavargau nuo dabartinės savo būsenos.

Vienas žmogus juokaudamas yra pasakęs, kad kai kurias maldas reikia uždrausti, nes Dievas į jas atsako. Taip atsitiko ir man. Į šį troškimą Dievas atsakė labai greitai. Po pokalbio su drauge, vieną dieną, mano galvoje viskas pradėjo griūti, aš buvau tarsi šoke. Kitą savaitę, kai vėl susitikome su drauge, aš jau sėdėjau ant savo supratimo griuvėsių ir verkiau, kad nieko nesuprantu, klausiau, ką man dabar daryti? Atrodo, kad viskas, ką iki tol buvau supratusi, sugriuvo. Nuo ko pradėti? Kas dabar? Kaip toliau? Tuo pat metu ir džiaugiausi, nes atsitiko tai, ko ir norėjau, juk turėjau gerą galimybę pradėti „statybas“ iš naujo - su Jėzumi.

sekmadienis, vasario 14, 2010

Apie tinklaraštį

Susiskaičiavau ir skubu pasidalinti - šiam tinklaraščiui metų pradžioje sukako penkeri metukai (tiesa, buvo ir pusmečio priešistorė kitokia forma). Ta proga galima iš naujo apžvelgti pagrindines šio tinklapio įdėjas.

Pirmynis pavadinimas ir žodis adrese - "neformalai". Tenka pripažinti -  skamba iššaukiančiai ir nevienaprasmiškai. Iš komentarų ir kitų atsiliepimų aišku, kad šis žodis buvo ir yra suprantamas labai įvairiai. Vieniems tai kažkas apie visuomenės subkultūras. Kiti, matydami krikščionišką turinį, nutarė, kad tai yra tinklaraštis žmonių, nepriklausančių jokiai bažnyčiai. Tačiau, tuo pavadinimu norėjom pasakyti, kad krikščionybė yra gyvas tikėjimas, apimantis visas žmogiško gyvenimo sritis, o ne formalistinis religingumas.

Dėl rašančių žmonių komandos. Buvo visaip: vieni prisidėjo plėtojant idėją ir dabar tyliai palaiko, kiti aktyviai prisidėjo savo įrašais. Visgi tenka pripažinti, kad tie penkeri metai mūsų bendraautorių gyvenime buvo daug. Su laiku atsirado daugiau žmonių, kuriems šis internetinis projektas tapo savu, kitiems, atrodo, jis pasidarė nebeįdomus. Keitėsi mūsų pačių pažiūros. Kai kas susirado bažnyčią, kai kas suabejojo savo bažnyčios mokymu. Kažkas iš evangeliko tapo kataliku, kai kas atvirkščiai - iš kataliko tapo evangeliku. Taigi išgyvenom ieškojimų, praradimų ir atradimų laiką.

sekmadienis, sausio 24, 2010

Nebijok!

„Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, - sako Viešpats“ (Jer 1, 8).
„Išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu“ (Įst 1, 17).
„Nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).
„Nebijok! Kalbėk ir netylėk!“ (Apd 18, 9b).

Paskaitę Šventąjį Raštą, būtinai pastebėsime, kad Dievui kreipiantis į žmogų tiek tiesiogiai, tiek per pranašus ar angelus, dažniausiai pirmasis žodis kreipinyje, tarsi užtvirtinanti vinis, sminga žodis: „Nebijok!“. Gal ne veltui Biblijoje šis padrąsinimas – sutvirtinimas – kartojamas mums Biblijoje 366 kartus – kiekvienai dienai ir net su keliamaisiais metais.
Ar iš tiesų mes ir esame tie bijantys? Juk bent jau lietuviai – drąsi tauta. Taip net valstybės autoritetai mums pasakė.

Žmogus save laiko protingiausiu ir drąsiausiu tvariniu Žemėje (juk neveltui gaminasi atominį ginklą). Asmeniškai nesutinku su tokia aksioma. Ir dėl (ne)protingumo, ir dėl (ne)drąsos. Tačiau visiškai aišku bent jau tai, kad būtent tik žmogus žino, jog tikrai mirs. Ir tai – pagrindinė žmogaus baimė, nors dažniausiai sau ir neįvardijama. Bet lemianti nemažą dalį mūsų veikimo modelių.