Mano Dievas yra laisvės Dievas

… arba Religijos laisvė ir laisvė nuo religijos



Prasidėjus Gavėniai Senojo testamento skaitiniai nenutyla kalbėję apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio, tarp Dievo ir Jo tautos – dabar jau Bažnyčios, mūsų. Dievas šaukia sugrįžti, atsiversti, prisiminti tai, ką turėjome, ką branginome. Šma Israel! Klausyk, Izraeli… Nepamiršk, prisimink…

Štai ir šiandienos liturginiuose skaitiniuose per pranašą Jeremiją Viešpats primena:

Daviau savo tautai įsakymą: „Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!“
Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais. Atsuko man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai iš Egipto išėjo, ligi pat šiandien aš vis jiems pasiųsdavau savo tarnų pranašų.

Tačiau jie manęs nesiklausė ir savo ausies neatgręžė, o priešingai: buvo atkaklūs ir dar pikčiau darė nei jų tėvai.

Kai tu jiems kalbėsi visus šiuos žodžius, jie ir tada tavęs nesiklausys. Kada tu juos šauksi, jie neatsilieps tau. Taigi sakyk jiems: „Tai toji tauta, kuri nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nepasidavė drausmei. Pražuvo ištikimybė, pradingo nuo jų lūpų“ (Jeremijo 7, 23–28).

Šių žodžių įkvėptas Facebook’e užrašiau tokį palinkėjimą: „Prisimink, Lietuva, prieš 20 metų Dievas tau dovanojo laisvę!“ Jau po kelių minučių turėjau ir atsakymą. Žmogus jautė pareigą pareikšti, kad ne Dievas mūsų Tėvynei šią laisvę dovanojo.

Be Dievo esu niekas

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“ (Rom8,28)

Šie žodžiai lydėjo mane pastaruosius pusę metų. Ypač tada, kai reikėjo priimti labai svarbų sprendimą gyvenime: grįžti gyventi į Alytų ar ne?

Bet vis tik noriu pradėti nuo svarbių pasikeitimų mano gyvenime, kurie prasidėjo 2009-ųjų metų pavasarį, man dar gyvenant Klaipėdoje. Kurį laiką jaučiau, kad mano supratimas apie Dievą neteisingas, kad galvoje yra daug stereotipų: kaip gyventi, kas patinka Dievui ir kas ne, ir panašiai. Vieną rytą, bendraujant su drauge, kuomet ji pasakojo, kad eina per sunkumus, kad Dievas griauna jos neteisingus įsivaizdavimus, širdyje pagalvojau, kad ir aš to noriu. Jaučiau, kad pavargau nuo dabartinės savo būsenos.

Vienas žmogus juokaudamas yra pasakęs, kad kai kurias maldas reikia uždrausti, nes Dievas į jas atsako. Taip atsitiko ir man. Į šį troškimą Dievas atsakė labai greitai. Po pokalbio su drauge, vieną dieną, mano galvoje viskas pradėjo griūti, aš buvau tarsi šoke. Kitą savaitę, kai vėl susitikome su drauge, aš jau sėdėjau ant savo supratimo griuvėsių ir verkiau, kad nieko nesuprantu, klausiau, ką man dabar daryti? Atrodo, kad viskas, ką iki tol buvau supratusi, sugriuvo. Nuo ko pradėti? Kas dabar? Kaip toliau? Tuo pat metu ir džiaugiausi, nes atsitiko tai, ko ir norėjau, juk turėjau gerą galimybę pradėti „statybas“ iš naujo - su Jėzumi.

Apie tinklaraštį

Susiskaičiavau ir skubu pasidalinti - šiam tinklaraščiui metų pradžioje sukako penkeri metukai (tiesa, buvo ir pusmečio priešistorė kitokia forma). Ta proga galima iš naujo apžvelgti pagrindines šio tinklapio įdėjas.

Pirmynis pavadinimas ir žodis adrese - "neformalai". Tenka pripažinti -  skamba iššaukiančiai ir nevienaprasmiškai. Iš komentarų ir kitų atsiliepimų aišku, kad šis žodis buvo ir yra suprantamas labai įvairiai. Vieniems tai kažkas apie visuomenės subkultūras. Kiti, matydami krikščionišką turinį, nutarė, kad tai yra tinklaraštis žmonių, nepriklausančių jokiai bažnyčiai. Tačiau, tuo pavadinimu norėjom pasakyti, kad krikščionybė yra gyvas tikėjimas, apimantis visas žmogiško gyvenimo sritis, o ne formalistinis religingumas.

Dėl rašančių žmonių komandos. Buvo visaip: vieni prisidėjo plėtojant idėją ir dabar tyliai palaiko, kiti aktyviai prisidėjo savo įrašais. Visgi tenka pripažinti, kad tie penkeri metai mūsų bendraautorių gyvenime buvo daug. Su laiku atsirado daugiau žmonių, kuriems šis internetinis projektas tapo savu, kitiems, atrodo, jis pasidarė nebeįdomus. Keitėsi mūsų pačių pažiūros. Kai kas susirado bažnyčią, kai kas suabejojo savo bažnyčios mokymu. Kažkas iš evangeliko tapo kataliku, kai kas atvirkščiai - iš kataliko tapo evangeliku. Taigi išgyvenom ieškojimų, praradimų ir atradimų laiką.

Nebijok!

„Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, - sako Viešpats“ (Jer 1, 8).
„Išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu“ (Įst 1, 17).
„Nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).
„Nebijok! Kalbėk ir netylėk!“ (Apd 18, 9b).

Paskaitę Šventąjį Raštą, būtinai pastebėsime, kad Dievui kreipiantis į žmogų tiek tiesiogiai, tiek per pranašus ar angelus, dažniausiai pirmasis žodis kreipinyje, tarsi užtvirtinanti vinis, sminga žodis: „Nebijok!“. Gal ne veltui Biblijoje šis padrąsinimas – sutvirtinimas – kartojamas mums Biblijoje 366 kartus – kiekvienai dienai ir net su keliamaisiais metais.
Ar iš tiesų mes ir esame tie bijantys? Juk bent jau lietuviai – drąsi tauta. Taip net valstybės autoritetai mums pasakė.

Žmogus save laiko protingiausiu ir drąsiausiu tvariniu Žemėje (juk neveltui gaminasi atominį ginklą). Asmeniškai nesutinku su tokia aksioma. Ir dėl (ne)protingumo, ir dėl (ne)drąsos. Tačiau visiškai aišku bent jau tai, kad būtent tik žmogus žino, jog tikrai mirs. Ir tai – pagrindinė žmogaus baimė, nors dažniausiai sau ir neįvardijama. Bet lemianti nemažą dalį mūsų veikimo modelių.

Negi tokiam leidžia formuoti jaunuosius katalikų teologus?!

arba interviu su Benu

Pagaliau kalbinu žmogų, kuris yra giliai tikintis krikščionis ir tuo pačiu - nepataisomas neformalas. Tai Benas Ulevičius. Net sunku susigaudyti, kas ir kaip šiame žmoguje dera. Kai kurie faktai: Benas indėnistas, metalo grupės "Quest Rising" lyderis, į akis krentančia išskirtine šukuosena (kartais ir rūbais), apsigyvenęs kažkur atokiai vienkiemyje, kažkada buvęs radikalių evangelinių pažiūrų pilietis. Neseniai dar įkūrė internetinį forumą keistu pavadinimu "Army 777".
Ir tas pats Benas yra Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Tai žmogus, kurio pasisakymai kartais nuskamba katalikiškumo prasme konservatyviau už daugumos kunigų požiūrį. Tas pats neformalas yra Radijo stoties "Marijos radijas" laidų vedėjas. O ir šiaip retas didesnis katalikiškas jaunimo renginys apseina be Beno. Jo straipsniai ne naujiena internete, buvo ir ne vienas interviu. Bet čia aš, kaip geram senam draugui, galiu užduoti ir blogų (nepatogių) klausimų. Tikiuosi, sulauksim labai įdomių atsakymų.

Kritika iš šalies

Erich Fromm

Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?

Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybę prasidėjo Romos imperijoje, valdant Konstantinui; po to, VIII amžiuje, Šiaurės Europoje pagonis krikštijo "germanų apaštalas" Bonifacas ir kiti. Tačiau ar buvo Europa kada nors iš tikrųjų sukrikščioninta?

Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į ši klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulin­gas ir geriausiu atveju galima kalbėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusi XII-XVI amžiais, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir vyravo didesnis ar mažesnis paklusimas bažnyčiai. Tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra; pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.