Dar viena nuomonė apie privalomą celibatą

Kaip tik šiandien jaučiu turįs neklystamumo dovaną. Matyt, pats metas pradėti rašyti apie celibatą. Va tuojau nutaisysiu rimtą veidą...

Iš pradžių – apie jo atsiradimo istorija. Žydų tautos istorijoje, Pradžios knygoje, sakoma, kad Dievas, sukūręs Adomą ir Ievą, šitaip pasakęs: "Veiskitės ir dauginkitės ir valdykit pasaulį." Pasirodo, Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio. Štai iš kur tas mano potraukis moterims. Net ir kunigai tokį jaučia: "Kadangi esi sveikas žmogus, polinkis į lytiškumą, aišku, yra", – sako klebonas iš Vilkaviškio vyskupijos. Toje pačioje Pradžios knygoje sakoma: "Negera žmogui būti vienam." Tačiau tai labai jau sena knyga.

Tai kaip su celibatu? Įsivaizduokite situaciją: Jėzus Kristus pažadėjo greitai grįžti savųjų pasiimti. Todėl žmogus vardu Povilas, plačiau žinomas Pauliaus slapyvardžiu, paragino neužsiimti niekais, bet pasiruošti išeiti į dangų. Jis išreiškė tokią nuomonę: jeigu jau nespėjai susirasti antros pusės, geriau nė neieškok. Kam gaišti laiką niekams?

Kaip tik tuo metu buvo tokie gnostikai. Jie sudėjo krūvon Rytų misticizmą, graikų filosofiją ir krikščionių mokymą ir paskelbė, kad santuoka yra velnio pramanas, nes jeigu jau esame gimę susitepę, tai koks tikslas tą nešvarą skleisti dar plačiau? Bet krikščionys nepuolę į kraštutinumus. Jie nusprendė, kad naudos Dievo duotus padargus išimtinai giminei pratęsti, nes Kristaus vis dar nebuvo matyti, o juk kas nors turėjo jį pasitikti. Toliau belaukdami pradėjo statyti bažnyčias, išmoko varyti samanę ir valytis dantis. Vienu žodžiu – įsismagino gyventi.

Maždaug tuo metu pasirodė laiškas, rašytas Timotiejui: "<...> vyskupas tebūna vieną kartą vedęs <...>". Matyt, laukti buvo pakyrėję, norėjosi valgyti ir vaikų turėti. Bet tuos vaikus reikėjo rengti, prausti ir užpakalius šluostyti, o tai trukdė žiūrėti į dangų. Kilo aiškus pavojus pražiopsoti Kristaus atėjimą. Be to, dar gnostikų ir graikų stoikų pavyzdys. Taigi pradėta manyti, kad celibatas yra didelis patogumas, o santuoka tebūsianti nevykėliams, kurie nepajėgia susivaldyti.

Dar būtinai noriu papasakoti apie šv. Augustiną. Jis, kaip doras manichėjų išauklėtas žmogus, pasaulyje įžvelgė šviesos ir tamsos kovą. Toks Armagedonas, bet dar vietinės reikšmės. Dievas, kuris yra tyra dvasia, anot jo, galėjo būti pasiektas tik kitos tyros dvasios. Tyrumui įgauti reikėjo atsikratyti kūno, ypač seksualinių potraukių.

Tokiomis nuotaikomis gyvenant suklestėjo vienuolynai ir vis daugiau žmonių gaudavo celibato charizmą. Seksu, šmaikštuolių teologų pavadintu išimtinai reprodukcijos priemone, dabar užsiimdavo tik tamsuoliai ir tie, kurie nemokėjo skaityti, ir visi likę. Todėl Dangaus belaukiant, teko sukurti bausmes už oralinį, analinį seksą. Lytiniai santykiai buvo uždrausti sekmadieniais (Dievą garbinkit, o ne…), penktadieniais (Kristus kenčia, o jūs…) ir t. t. Į moterį pradėtą žiūrėti kaip į nuodėmės nešėją ir gundytoją.

Reikėtų prisiminti ir tų laikų istorines aplinkybes – ypač dvasininkijos korupciją. Štai, pavyzdžiui, Sergijus III (904–911 m.) su tada dar paaugle Morozija sugyveno būsimą popiežių Joną XI. Bažnytinės vietos anuomet buvo laisvai perkamos ir parduodamos. Už tam tikrą sumą Narbone 1016 m. dešimties metų berniukas tapo arkivyskupu. Vyskupystė tapo šeimų nuosavybe ir dažniausiai būdavo skirta pavainikiui arba jauniausiam šeimos sūnui. Žinoma, visas sukauptas turtas taip pat išslysdavo Bažnyčiai iš rankų. Nieko nuostabaus, kad po ilgų kovų vienuolis Hildebrandas, tapęs popiežiumi ir pasivadinęs Grigaliumi VII, pareikalavo dvasininkijos santuokos atsisakyti.

Praėjus penkeriems metams, kai buvo atsiskirta nuo Rytų Bažnyčios, kuri dėl neišmanymo celibatą įvesti atsisakė, 1059 m. įvykęs I Laterano susirinkimas kunigams oficialiai uždraudė tuoktis. Tačiau į sprendimą niekas rimtai nežiūrėjo. Gyvenimas ėjo savo vaga.

Kitas žingsnis buvo žengtas 1139 m. per II Laterano susirinkimą. Kunigų priimtas Santuokos sakramentas buvo paskelbtas nebegaliojančiu. Taip kunigų žmonos tapo sugyventinėmis ir buvo atiduotos į viešnamius. Vaikai tapo Bažnyčios nuosavybe, t. y. vergais. Nei žmonos, nei vaikai nebeturėjo teisės paveldėti vyro ir tėvo turto.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. XIII a. Vokietijoje į parapiją paskyrus naują kunigą, parapijiečiai išrinkdavo jam moteriškę, kad "klebonas nelįstu prie svetimų žmonų". Tamsus viduramžiai, ko norėti...

1537 m. Martynas Liuteris protestuodamas prieš dvasininkų nusikaltimus (tarp jų – kilusius iš celibato prievolės) rašė: "Jie visiškai neteisėtai uždraudė santuoką, apsunkindami dievišką kunigystės statusą celibato reikalavimu." Iš tiesų, nors panorėjus Biblijoje galima rasti citatų pagrįsti bet kam, celibatas yra miela reta išimtis. Ilgai ieškojęs ir neradęs pagrindimo M.Liuteris vedė.

Bažnyčia ėmėsi represijų. Per Trento susirinkimą (1545–1563 m.) buvo nuspręsta: "Jeigu kas nors neigia, kad gyventi nekaltybėje arba nevedus yra išganingiau, negu santuokoje, tebūnie atskirtas." Tokius atiduodavo inkvizicijos globai.

Sostą užėmus Jonui XXIII, Bažnyčia kvėptelėjo gryno oro ir pabandė reformuotis. Tačiau Jonas XXIII ilgai neišbuvo, o jam mirus celibato atsisakymo (beje, pagal apklausas to norėtų apie 80 proc. JAV ir Europos katalikų), klausimas nebebuvo svarstomas.

Sigito Tamkevičius nuomone, Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne vedusių, t. y. dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. Tik kodėl tokiu atveju ant klebonijų durų kabo užrašai: "Darbo valandos: nuo aštuonių iki penkių", o Betygaloje ant klebono tvoros netgi kabo perspėjimas: "Piktas šuo." Ar čia tik ne nuo celibato jam taip?

Rolandas Kaušas

Pasninkas

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Gavėnios metu krikščioniškose bažnyčiose apie pasninką kalbama dažniau, negu kitu metų laiku. Kiekviena bažnyčia, atrodo, turi ir savo pasninko sampratą. Vieni pripažįsta, kad tai tradicijos suformuota praktika. Kiti gi įsitikinę, kad remiasi išimtinai Biblijos mokymu.

Nori nenori, bet kai tau pasiūlo bažnyčioje pasninkauti kartu su visais tam tikromis dienomis, susimąstai. Taip, tai yra faktas, pasninkas yra viena iš Biblinio tikėjimo praktikų. Tik kaip pasninkauti? Ar tai yra savaime aišku?

Kažkada buvau supažindintas su aiškiais ir konkrečiais potvarkiais, kaip reikia pasninkauti, kokioms dienomis, ką valgyti, ką nevalgyti ar iš vis nevalgyti. Atrodytų, viskas aišku. Su tokiu pasninko įprasminimu, tiesa, sunkoka, bet užtai aišku. Tik ar tokius dalykus nurodo Biblija?

Neabejotinai, toks aiškumas žmonėms buvo patrauklus ne tik mūsų laikais.
Jau Senojo Testamento pranašui Izaijui Dievas liepia šaukti visa gerkle, kokio pasninko Jis iš žmonių laukia ( Iz 58 ).

Tiesa, žmonės yra įsitikinę, kad jie laikosi pasninko:
3 „Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?

Tačiau, Dievui atrodo kitaip:
Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! 4 Štai jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, – tvojate kumščiu iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, VIEŠPAČIUI malonia diena?

Ir čia duodamas labai nepatogus žmogui pasninko išaiškinimas:
6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.

Turiu pripažinti, kad ir man taip stipriai buvo įkalta ta aiškioji patogioji pasninko samprata, kad net ir perskaitęs pirmą kartą šią vietą nelabai sureagavau, kad šis tekstas nukreipia į pačią pasninko esmę. Todėl tiesiog buvau nustebęs, kai vienas žmogus rimtu veidu cituodamas pranašą Izaiją pradėjo kalbėti apie pasninką šiuos keistus dalykus. Ėmiau skaityti pats ir iš tiesų - tie keisti dalykai išsakomi Dievo vardu Biblijoje.

Pasirodo pasninkas, kuris yra priimtinas Dievui, tai ne savo kūno marinimas, o priešingai - kažkas pozityvaus; tai - teigiamas veiksmas. Tai socialinio teisingumo atstatymas, tai rūpinimas socialiai pažeidžiamais, tai žmogaus išlaisvinimas ir jo vertės atstatymas. Mūsų santykiai su Dievu yra neatsiejami nuo santykių su žmonėmis. Ir iš pradžių skaičiau iš tos savo aiškios pozicijos apie pasninką perspektyvos - kai nevalgęs, ar mažiau valgęs gali užsidėti savo ir Dievo akivaizdoje pliusiuką. Tai ir žiūrėjau, kur gi čia pagal tokį pasninką galėsiu sau užsidėti pliusiuką?

Ir paaiškėjo skaudi tiesa. Problema su tuo pliusiuko užsidėjimu visai neišsprendžiama. Skaitant tekstą supratau, kad čia net nėra nurodymas kažką padaryti daugiau, negu priklausytų. Tiesiog Dievas nurodo, kaip mes, žmonės, sugriovėm tvarką, už kurią esame atsakingi. Mūsų tarpasmeniniai santykiai neatitinka Dievo plano žmonėms, žmonių bendruomenei, mums asmeniškai. Taigi, kaip skaudu, kad mes jau ne kažką nuo savęs į pliusą turim padaryti, o turim stengtis, kad atstatytume tai, kas yra sugriauta.

Ir nežinau, kaip jums, o man tos pastangos yra sunkios. Kaip būtų paprasta - kažką padarei teigiamo vieną dieną (na gerai - savaitę) ir jau stovi teisus Dievo akivaizdoje su savo nuopelnais. Bet šis tekstas duoda suprasti, kad nei diena, nei savaite neatsipirksim. Čia pastangos visam gyvenimui.

O juk suvokiu aiškiai, koks egoistas esu, neskiriu tiek dėmesio savo artimiausiems žmonėms, kiek turėčiau, jau nekalbant apie platesnį žmonių ratą, su kuriais susitinku, su kurias dirbu, su kuriais kaimynystėje gyvenu. Taip su savo sąmoningom pastangom ir turiu vytis tai, ką labai sėkmingai su savo egoizmu sugriaunu.
Tačiau, kokia paguoda, kad Jėzus savo misijai atskleisti kaip tik pasirinko šio pranašo žodžius. Tiesa, tai buvo tolimesnio skyriaus ištrauka (Iz 61,1-2):

"Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų." (Lk 4, 18-19)

Jei gerai įsižiūrėsime, šie tekstai kalba apie tuos pačius dalykus. Apie žmogaus išlaisvinimo poreikį. O tikrasis visų mūsų išlaisvintojas yra Jėzus. Mūsų nelabai vykusios pastangos prisidėti prie šio proceso - mūsų atsivertimas. Ir beje su mūsų prigimtimi - pastovus procesas, o ne vienkartinis "abrakadabra - aš už Dievą, Dievas už mane".

Aišku, kiekvienam krikščioniui yra įdomi Jėzaus pozicija ir tuo suprantamesniu apsimarinimo pasninku. Labai galimas dalykas, kad toks religinis pasninkas, kurį kritikavo Izaijas buvo vėl universaliai paplitęs Jėzaus laikais. Štai Jėzus piešia fariziejaus maldą: "Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju" (Lk 18,12). Taip gražiai religingai, atrodo, žmogus gyvena, ką mes galėtume jam prikišti? O Jėzus štai drėbia: šis religingasis nėra nuteisintas .

Jei pažvelgsime į Jėzaus ir jo mokinių kompaniją, tie vėlgi nelabai įtilpo į to meto padorių religingų žmonių rėmus. Todėl religingieji Jėzui priekaištavo: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria" (Lk 5,33). O pats Jėzus gavo tokį apibūdinimą: "Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis" (Lk 7,34). Ir neatrodo, kad tie apibūdinimai buvo išgalvoti. Aišku, išsakyti sustiprinta ir nepagarbia forma, bet tai iš esmės buvo teisingas apibūdinimas. Jėzus ir neneigia, kad yra kitaip. Įdomu, kaip čia mūsų bažnyčioms reiktų sureaguoti, jei šiandien pasirodytų toks dvasinis lyderis ir dar su atitinkama draugų kompanija.

Pats Jėzus nenurodinėjo, kokia forma turėtume pasninkauti, ką valgyti ar nevalgyti. Jėzus nurodė tik vieną - kaip bepasninkautum, tai turi likti tik tarp tavęs ir Dievo: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6,16-18).

Žinoma, jei kas labai susigraudino, jog aš bandau išbraukti pasninką, kaip atsisakymą kažkurį laiką valgyti maistą, tai aš nesiruošiu to daryti. Netgi, turėčiau pasakyti, jog ta pasninko forma, kurią matome Naujajame Testamente Jėzaus ir vėliau bažnyčios praktikoje yra daug radikalesnė, negu šiandien drįsta siūlyti bažnyčių lyderiai. Nuo maisto netgi labai ilgą laiką buvo susilaikęs Jėzus. Skaitant Apaštalų knygą peršasi mintis, kad apaštalų tarpe pasninko, kaip susilaikymo nuo maisto praktika, taip ir neprigijo (gal aš ką pražiopsojau, tada priminkit man). Tačiau kai prasideda pasakojimai apie Paulių, mes jau skaitome apie bažnyčiose praktikuotą pasninką. Pas vieną garsiausių fariziejų mokytojų gavęs religinį išsilavinimą, Paulius tikrai gerai išmanė šią praktiką. Nematome, kad Jėzus ar vėliau tikintieji būtų pasninkavę pagal kokias konkrečias kalendoriaus dienas. Tačiau tiek Jėzus, tiek su Pauliumi susiję tikintieji pasninkavo prieš svarbius įvykius: misijos pradžią, vyresniųjų paskyrimą, misijinę kelionę ir pan. Ir skaitant apie Jėzaus ar vėlesnius pasninko bažnyčiose aprašymus, susidaro įspūdis, kad jei į tokio pasninko formą ir įeina maisto nevalgymas, tai jis nėra esminis akcentas. Esmė yra visą konkretų pasninko laiką skirti išimtinai Dievui. Jėzus pasninkauti išėjo į dykumą. Bažnyčiose tikintieji susirinkdavo būti kartu tam tikrą laiką: melstis ir pasninkauti. Ir tai darė, kaip minėjau, prieš svarbius įvykius. Man atrodo, kad tai nebuvo toks pasninkas, kai žmogus per dieną badauja ir užsiima savais, pavyzdžiui, darbo reikalais ar vaikštinėja į svečius.

Artimiausiomis dienomis minėsime mums, krikščionims, labai svarbius Jėzaus gyvenimo įvykius. Todėl tiems, kas vis dar skaitot šį ilgą tekstą, linkiu prasmingo minėjimo ir šventimo. Ir prasmingo pasninko. Tiesa, truksiančio ilgiau nei šios įsimintinos dienos. Mes juk girdime, ką pranašas visa gerkle šaukia:

Pasninkas ...
tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
pavergtiesiems duot laisvę,
sulaužyt bet kokį jungą.
Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglobti vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.

Išganymo istorija

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV, V, VI.

VII

Krikščionis yra optimistas. Dievo šviesa ir paslaptingas amžinojo gyvenimo pažadas duodami kiekvienam žmogui, nors jie būtų vadinami ir kitokiais vardais. Laisvoji Dievo malonė veikia kiekviename žmoguje. Kartais ji skaidriai nušviečia visą gyvenimą, o kartais ji suspindi lyg maža kibirkštėlė lemtingos akimirkos momentu. Ji pasireiškia, tegu ir neišsakmiai, visur ten, kur žmogaus istorijoje pasireiškia narsumas, meilė, ištikimybė, sąžiningumas, gailestingumas, pasiaukojimas ar tiesos ir grožio ieškojimas. Ji pasireiškia visur ten, kur žmogus teigia kitus žmones, kur stengiasi įprasminti gyvenimą kitų labui. Ir todėl visa istorija, kurioje icognito reiškiasi Dievo valia ir planai, turi būti pavadinta išganymo istorija.

Krikščionį itin guodžia mintis, kad Dievas žada išganymą ir tiems, kurie neapsižymi maldingumu ar ryškiomis dorybėmis. Yra pagrindo manyti, kad bus išgelbėti ne vien šventumo sportininkai ir rekordininkai. Jeigu žmogus nėra egoistas, jeigu moka mylėti kitus padėdamas, gelbėdamas, aukodamasis ir dirbdamas – jis nejučiomis vykdo Aukščiausiojo valią, kuri yra taipogi ir dovanojanti meilė.

Paskutinio teismo scenoje, aprašytame Mato evangelijoje, Kristus kalba ne apie kokius nors antžmogius, bet apie aibes paprasčiausių žmonių, kurie gyvenime nedaugel galvojo apie religiją, tačiau stengėsi mylėti artimą darbais:

“Ir tars karalius stovintiems dešinėje: Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgidinote, buvau ištroškęs ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.

Tuomet teisieji klaus: Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme, ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? It atsakys jiems karalius: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.”

Taigi, ne siauras šventeiva, ne egoistiškas teisuolis, bet paprastas ir gyvenimiškas žmogus, mokąs atverti kitam širdį bei mylėti ne žodžiais bet darbais – štai, kas visų pirma gali tikėtis Dievo gailestingumo. Dievas trokšta būti mylimas ne abstrakčios minties pagalba, bet per mūsų brolius, taigi per žmonių meilę: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte!”

Reikia padalvoti, kaip mes turime atskleisti pražūtingų jėgų melagingą išdidumą ir melagingą “teisumą”. Reikia pasvarstyti, ką privalome padaryti mes. Viskas tačiau liks be pasekmių ir be rezultatų, jei mes patys gyvensime užsikrėtę tomis pačiomis išverstomis idėjomis, jei mes užsidarysime, jei mes apsiribosime tiktai savimi, savo vidiniu pasauliu, jei neveiksime kartu ir kolektyviai. Šito melagingos galybės iš mūsų laukia, mūsų pasyvumu jos naudojasi. Tiesos vaikai turėtų pralenkti tamsos vaikus ir sklaidyti tamsą!

Tikrojo gyvenimo slėpinys

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV, V

VI

Krikščionis stengiasi suvokti Kristaus žodžius apie tikrojo gyvenimo slėpinį: “ O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.”

Amžinybės horizontų šviesoje jis drįsta prabilti ir kitiems apie Švenčiausiąją Trejybę.

Visas Šventasis Raštas tvirtina, kad Dievas yra vienas. Tačiau gilindamasis į Naująjį Testamentą, krikščionis pastebi, kad Dievas nėra vienišas. Prieš savo kančią Jėzus kreipiasi į savo Tėvą ir savo mokiniams žada atsiūsiąs nuo Tėvo Globėją – Tiesos Dvasią. Nuostabus dalykas: kalbėdamas apie Trejybės slėpinį, Kristus pabrėžia, kad iš tos Trejybės išplaukia ir mūsų amžinasis gyvenimas. Vienas Dievas trijuose asmenyse pasirodo esąs ne mokslinė abstrakcija, bet tikrasis Dievo gyvenimas, kuriuo jis trokšta pasidalinti su mumis. Minėdamas Tėvą, Jėzus žada: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės: mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”.

Įsiklausykime į Jėzaus dialogą su Tėvu: “Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave ir Tavo duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą.”. Taigi Dieve esama pokalbio ir vis dėlto tėra vienas Dievas: ” aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje”.

Jėzaus žodžiai apie Šventąją Dvasią: “ …aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią.”. Taigi, Dievo pokalbis neapsiriboja Tėvo – Sūnaus bendravimu, bet Kristus atskleidžia ir trečiąjį asmenį – Šventąją Dvasią, kuri skirta globoti Bažnyčią.

Ir vienu ir kitu atveju Dievo asmenys išsako kryptingumą bei meilę žmogui. Trejybė – iš tiesų gyvenimas, dinamika, kurios pobūdis mūsų atžvilgiu – gailestinga meilė.

Aiškindama Švenčiausios trejybės slėpinį, Bažnyčia pasinaudojo senovės graikų filosofijos sąvokomis. Ji skelbė, kad Dievas kaip substancija, kaip esmė yra vienas, gi jo vidaus bendravimo santykiai, jo asmenys yra trys. Mokslas apie Trejybę turėjo išsprogdinti žmogišką siaurumą, kuris tikrąją būtimi telaikė substancijas – savyje egzistuojančius “daiktus”. Paaiškėjo, kad būties pagrinduose esama ir bendravimo, santykio, kuriuos Aristotelis laikė antraeile tikrove ir vadino “pripuolamybėmis”. Senovėje tatai šokiravo žmones, papratusius dvasinę tikrovę aiškinti pagal regimųjų dalykų pavyzdžius. Šiandien mes lankstesni: kalbame apie šviesoje glūdintį bangos – dalelės dualizmą, apie struktūras, apie santykinius dydžius… Šiandien mes galime įsivaizduoti tai, ką 5 a. pradžioje suprato Augustinas: “Tėvas taip vadinamas ne savo atžvilgiu, bet Sūnaus atžvilgiu, nes savo paties atžvilgiu jis yra tiesiog Dievas”. Taigi, kalbame apie Tėvą, įsivaizduodami jo kryptingumą, jo atsidavimą Sūnui. Kalbame apie Sūnų, turėdami prieš akis jo gimimą iš Tėvo, remdamiesi Jono evangelijos mintimis. Kalbame apie Tėvo ir Sūnaus meilę, kurios kryptingumą vadiname “išėjimu iš Tėvo ir Sūnaus, arba “meilės alsavimu”, t.y. kalbame apie Šventąją Dvasią.

Tai Dievas savo prigimties atžvilgiu vienas, tačiau jo vidinės dinamikos santykiai – trys. Trys asmenys – tai trys bendravimo arba kryptingumo santykiai. Tėvas vien savo Sūnaus atžvilgiu Tėvas, kaip Sūnus vien Tėvo atžvilgiu Sūnus ir Šventoji Dvasia, kaip meilė Tėvo ir Sūnaus atžvilgiu. Pasak vieno Rytų teologo, Tėvas yra nukryžiuotanti meilė, Sūnus – nukryžiuotoji meilė, o Šventoji Dvasia - triumfuojanti meilė.

Tačiau svarbiausia tai, kad Dievas – tai esminė egoizmo priešybė. Egoizmas, uždarumas savyje, paskendimas savyje nematant kitų – štai, kas itin priešinga Dievui. Jo Trejybė išsako išsiliejimo atsidavimą, kryptingumą. Dievas trejybė – tai visa atiduodanti meilė, tai šio atidavimo aktualybė, tai esmingoji dovana. Švenčiausioji Trejybė – tai pati meilė.

Apreikšdamas Trejybės slėpinį, Kristus troško pasidalinti tikruoju gyvenimu su mumis. Paskutinės Vakarienės metu jis meldėsi ne tik už savo mokinius, bet ir už visus, kurie per juos įtikės: “Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.

straipsnio tęsinys