Ar suvokiame savo (ne)laisvę?

Laisvė - skambus ir kiekvienam svarbus žodis. Norime būti laisvi asmeniškai, laisvi kaip tauta ir valstybė. Įvairios socialinės grupės kovoja už savo teises ir laisves. Ne išimtis ir mes, krikščionys. Mums laisvė ne mažiau svarbi. Tačiau net be didesnio įsigilinimo matome, kad žmonės, kalbėdami apie laisvę, mintyje turi skirtingus dalykus.
Natūralu, jog pirmiausiai pastebime išorinius laisvės suvaržymus. Tuo tarpu vidinius laisvės apribojamus pastebime ne visada ar bent ne iš karto. Išsikovoję daugiau ar mažiau išorinės laisvės, pamatome, jog vis tiek nesugebam elgtis kaip laisvi žmonės. Mes dažnai būnam pasimetę savyje ir savuosiuose noruose. Kartais aiškiai pamatom savo priklausomybes, apsunkinančias ir griaunančias mūsų gyvenimą, o kartais nesugebam ar net nenorim jų pastebėti. Laisvės samprata neatsiejama nuo to, kas mes esam ir ko mes siekiam. Būdami atviri sau ir kitiems, tegalim pripažinti, kad tikroji laisvė yra siekiamybė, o ne vieną kartą visam laikui pagautas paukštis.
Tenka pripažinti, kad šiandien krikščioniškoje auditorijoje nagrinėti laisvės sampratą yra rizikinga. Per du krikščioniškos minties tūkstantmečius šiuo klausimu buvo išsakytos radikaliai skirtingos nuomonės. Vieni teologai žmogaus veikimui priskyrė vos ne absoliučią laisvę, kiti gi beveik iš vis paneigė laisvo veikimo galimybę. Straipsnio apimtis mums neleidžia nagrinėti visos laisvės klausimo problematikos. Apsiribokim labiau gyvenimišku lygmeniu. Kad laisvės tema yra svarbi - Dievo žodis nepalieka jokios abejonės. Biblijoje šiam klausimui dedamas stiprus akcentas. Todėl ir mes savo kartoje ir savo aplinkoje turime suvokti - kas krikščioniui yra laisvė?

Be Dievo esu niekas

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.“ (Rom8,28)

Šie žodžiai lydėjo mane pastaruosius pusę metų. Ypač tada, kai reikėjo priimti labai svarbų sprendimą gyvenime: grįžti gyventi į Alytų ar ne?

Bet vis tik noriu pradėti nuo svarbių pasikeitimų mano gyvenime, kurie prasidėjo 2009-ųjų metų pavasarį, man dar gyvenant Klaipėdoje. Kurį laiką jaučiau, kad mano supratimas apie Dievą neteisingas, kad galvoje yra daug stereotipų: kaip gyventi, kas patinka Dievui ir kas ne, ir panašiai. Vieną rytą, bendraujant su drauge, kuomet ji pasakojo, kad eina per sunkumus, kad Dievas griauna jos neteisingus įsivaizdavimus, širdyje pagalvojau, kad ir aš to noriu. Jaučiau, kad pavargau nuo dabartinės savo būsenos.

Vienas žmogus juokaudamas yra pasakęs, kad kai kurias maldas reikia uždrausti, nes Dievas į jas atsako. Taip atsitiko ir man. Į šį troškimą Dievas atsakė labai greitai. Po pokalbio su drauge, vieną dieną, mano galvoje viskas pradėjo griūti, aš buvau tarsi šoke. Kitą savaitę, kai vėl susitikome su drauge, aš jau sėdėjau ant savo supratimo griuvėsių ir verkiau, kad nieko nesuprantu, klausiau, ką man dabar daryti? Atrodo, kad viskas, ką iki tol buvau supratusi, sugriuvo. Nuo ko pradėti? Kas dabar? Kaip toliau? Tuo pat metu ir džiaugiausi, nes atsitiko tai, ko ir norėjau, juk turėjau gerą galimybę pradėti „statybas“ iš naujo - su Jėzumi.

Nebijok!

„Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, - sako Viešpats“ (Jer 1, 8).
„Išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu“ (Įst 1, 17).
„Nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mt 10, 26).
„Nebijok! Kalbėk ir netylėk!“ (Apd 18, 9b).

Paskaitę Šventąjį Raštą, būtinai pastebėsime, kad Dievui kreipiantis į žmogų tiek tiesiogiai, tiek per pranašus ar angelus, dažniausiai pirmasis žodis kreipinyje, tarsi užtvirtinanti vinis, sminga žodis: „Nebijok!“. Gal ne veltui Biblijoje šis padrąsinimas – sutvirtinimas – kartojamas mums Biblijoje 366 kartus – kiekvienai dienai ir net su keliamaisiais metais.
Ar iš tiesų mes ir esame tie bijantys? Juk bent jau lietuviai – drąsi tauta. Taip net valstybės autoritetai mums pasakė.

Žmogus save laiko protingiausiu ir drąsiausiu tvariniu Žemėje (juk neveltui gaminasi atominį ginklą). Asmeniškai nesutinku su tokia aksioma. Ir dėl (ne)protingumo, ir dėl (ne)drąsos. Tačiau visiškai aišku bent jau tai, kad būtent tik žmogus žino, jog tikrai mirs. Ir tai – pagrindinė žmogaus baimė, nors dažniausiai sau ir neįvardijama. Bet lemianti nemažą dalį mūsų veikimo modelių.

Negi tokiam leidžia formuoti jaunuosius katalikų teologus?!

arba interviu su Benu

Pagaliau kalbinu žmogų, kuris yra giliai tikintis krikščionis ir tuo pačiu - nepataisomas neformalas. Tai Benas Ulevičius. Net sunku susigaudyti, kas ir kaip šiame žmoguje dera. Kai kurie faktai: Benas indėnistas, metalo grupės "Quest Rising" lyderis, į akis krentančia išskirtine šukuosena (kartais ir rūbais), apsigyvenęs kažkur atokiai vienkiemyje, kažkada buvęs radikalių evangelinių pažiūrų pilietis. Neseniai dar įkūrė internetinį forumą keistu pavadinimu "Army 777".
Ir tas pats Benas yra Vytauto Didžiojo Universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas. Tai žmogus, kurio pasisakymai kartais nuskamba katalikiškumo prasme konservatyviau už daugumos kunigų požiūrį. Tas pats neformalas yra Radijo stoties "Marijos radijas" laidų vedėjas. O ir šiaip retas didesnis katalikiškas jaunimo renginys apseina be Beno. Jo straipsniai ne naujiena internete, buvo ir ne vienas interviu. Bet čia aš, kaip geram senam draugui, galiu užduoti ir blogų (nepatogių) klausimų. Tikiuosi, sulauksim labai įdomių atsakymų.

Pasninkas

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Gavėnios metu krikščioniškose bažnyčiose apie pasninką kalbama dažniau, negu kitu metų laiku. Kiekviena bažnyčia, atrodo, turi ir savo pasninko sampratą. Vieni pripažįsta, kad tai tradicijos suformuota praktika. Kiti gi įsitikinę, kad remiasi išimtinai Biblijos mokymu.

Nori nenori, bet kai tau pasiūlo bažnyčioje pasninkauti kartu su visais tam tikromis dienomis, susimąstai. Taip, tai yra faktas, pasninkas yra viena iš Biblinio tikėjimo praktikų. Tik kaip pasninkauti? Ar tai yra savaime aišku?

Kažkada buvau supažindintas su aiškiais ir konkrečiais potvarkiais, kaip reikia pasninkauti, kokioms dienomis, ką valgyti, ką nevalgyti ar iš vis nevalgyti. Atrodytų, viskas aišku. Su tokiu pasninko įprasminimu, tiesa, sunkoka, bet užtai aišku. Tik ar tokius dalykus nurodo Biblija?

Laukinis širdyje

Per praėjusias Kalėdas gavau dovanų knygą, bandančią atskleisti vyro sielos paslaptį. Pats greičiausiai nebūčiau pirkęs ir skaitęs. Juk mes visi vyrai ir taip gerai žinom esą tikri vyrai ir mums nereikia, kad dar kas aiškintų, kokie mes vyrai turim būti. Na, bet mylimos žmonos dovanotą knygą ėmiausi skaityti. Perskaitęs turiu pripažinti, jog knyga verta dėmesio ir perskaitymo. Todėl keliomis mintimis čia su jumis pasidalinsiu.
Kaip pridera tikram lietuviui, pirmiausia, aišku, norisi pakritikuoti. Ir visų pirma amerikietišką, ar kitaip įvardinat "popsinį" knygos stilių. Viskas lyg ir pernelyg supaprastinta, vien jau tas faktas, kad vyro sielos paslaptys sutalpintos į tris veiksmažodžius, dėl kurių taiklumo galima būtų pasiginčyti.
Bet, perlipęs šį stiliaus barjerą, randi apie ką pamąstyti, atrasti, prisiminti ir ryžtis. Autorius iškelia ir kviečia iššūkiams, asmeninėms savo kelio paieškoms.
Tiesa, perskaitęs ir užvertęs knygą galiniame viršelio lape pamačiau užrašą didelėm raidėm: "Knyga, kurią turėtų perskaityti moterys..."
Ko gero, dabar reikės perskaityti to paties autoriaus knygą, kurią turėtų perskaityti vyrai...

Žemiau kelios ištraukos iš John Eldredge knygos Laukinis širdyje

Žinau. Turėčiau kone atsiprašyti. Viešpatie mielas, negi mums iš tiesų reikia dar vienos knygos vyrams?
Ne. Reikia dar kažko. Leidimo.
Leidimo būti tuo, kas esam - vyrais, sukurtais pagal Dievo paveikslą. Gyventi iš širdies, o ne vadovaujantis sąrašu, ką privalėtume ir turėtume daryti. Daugelį mūsų šis sąrašas nuvargino, daugeliui jis įvarė nuobodulį.
Daugybė vyrams skirtų pamokymų galiausiai jų nepasiekia. Priežastis paprasta - jie neatsižvelgia į tai, kas giliai ir tikrai glūdi vyro širdyje, į jo tikrus polinkius. Šiais pamokymais tiesiog mėginama vyrą formuoti, pasitelkiant įvairias spaudimo formas. "Štai koks vyras turėtum būti. Štai kaip geras sutuoktinis-tėvas-krikščionis bažnyčią lankantis žmogus turėtų elgtis“: Jie nusako, koks vyras turėtų būti. Atsakingas, jautrus, drausmingas, ištikimas, rūpestingas, pareigingas ir t. t. Daugelis šių savybių yra geros. Neabejoju, kad šiais pamokymais norima gero. Tačiau žinome, kad pragaras gerais norais grįstas. Kad šie ketinimai beveik visiškai nesėkmingi, jau turėtų būti akivaizdu.
Ne, vyrams reikia kažko kito. Jiems reikia gilesnio suvokimo, kodėl jie trokšta žygių, kovų ir Gražuolės, ir kodėl Dievas juos sukūrė būtent tokius. Jiems reikia ir gilesnio suvokimo, kodėl moterys trokšta, kad dėl jų būtų kaunamasi, trokšta būti įtrauktos į nuotykį, trokšta būti ta Gražuole. Nes ir jas Dievas sukūrė tokias.
Taigi šią knygą siūlau ne kaip septynis žingsnius, kaip tapti geresniu krikščionimi, o kaip širdies safarį, kuriuo siekiame susigrąžinti laisvą, aistringą ir nuotykingą gyvenimą. Manau, jog ji padės vyrams, o ir moterims, atgauti savo širdį. Be to, ji padės moterims suprasti savo vyrus ir pagelbės jiems gyventi gyvenimą, kokio trokšta ir vieni, ir kiti. Tai mano malda už jus.
------
Dievui negalioja formulės. Taškas. Taigi nėra formulių, kuriomis galėtų remtis juo sekantis žmogus. Dievas yra Asmuo, ne doktrina. Jis veikia ne taip, kaip veiktų sistema - netgi teologinė sistema, - jis veikia visiškai savitai, kaip išties laisvas ir gyvas asmuo. "Dievo viešpatija yra pavojinga, - teigia arkivyskupas Antonijus Bloomas. - Į ją privalai ižengti, negana vien ieškoti apie ją informacijos“: Prisiminkime Jozuę ir Jericho mūši. Izraelitai yra pasirengę suduoti savo pirmąji karinį smūgį ir įžengti į pažadėtąją žemę, nuo šio momento priklauso labai daug kas: karių moralinė būklė, jų pasitikėjimas Jozue, nekalbant apie reputaciją, kuri žengs pirma jų kiekvieno būsimo priešo akivaizdon. Kitaip tariant, tai jų "Diena D“: apie ją pasklis žodis. Kaip Dievui visa tai paversti gera pradžia? Jis liepia pulkams visą savaitę žygiuoti aplink miestą ir pusti trimitus, septintąją dieną jis liepia apeiti aplink miestą septynis kartus, o tada sukelti didžiulį riksmą. Žinoma, tai puikiai suveikia. Ir žinot ką? Daugiau taip nenutinka nė karto. Izraelis šios taktikos daugiau niekada nepanaudoja.
Paskui regime Gideoną ir kaip jo kariuomenė sumažinama nuo trisdešimt dviejų tūkstančių iki trijų šimtų. Koks jų puolimo planas? Deglai ir laistytuvai. Tai taip pat suveikia puikiai ir taip pat nebepasikartoja. Prisimenat, kaip Jėzus išgydė akląjį - ir to paties Jis nė karto nepadaro vienodai. Tikiuosi, kad jau suprantat mintį, nes bažnyčią šiuo klausimu pasaulis yra priveikęs. Modernioji era paslapties nepakenčia - žūtbūtinai troškome priemonių, kuriomis galėtume kontroliuoti savo gyvenimą, ir pasirodė, kad moksliniu metodu atradome didžiausią Babelio bokštą. Nesupraskite neteisingai - mokslas mums teikia daugybę nuostabių dalykų sanitarijos, medicinos ir transporto srityse. O mes bandome šia metodika pasinaudoti, norėdami prisijaukinti dvasinio paribio laukiniškumą. Griebiamės šviežiausių rinkodaros metodų, naujausių verslo vadybos madų ir pritaikome juos dvasinei tarnystei. Tai, kad šiuolaikinė krikščionybė šitaip vaikosi principų, problemiška todėl, kad šitaip atmetamas tikras bendravimas su Dievu. Atrask principą, pritaikyk principą - tad kam reikalingas Dievas? Taigi O. Chambersas mus perspėja: "Nepaversk savo patirties principu. Leisk Dievui su kitais žmonėmis elgtis lygiai taip pat originaliai, kaip jis elgiasi su tavimi“.

Kaip šv. Pranciškus atsakė broliui Matui

Kartą šv. Pranciškus buvo Porciunkulės vienuolyne su broliu Matu iš Marinjano, kurį jis labai mylėjo. Vieną dieną, kai šv. Pranciškus grįžo iš miško, kur meldėsi, ir stovėjo miško pakraštyje, tas brolis Matas panoro išmėginti jo nuolankumą. Taigi priėjo ir priekaištingai sušuko: „Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave?" Šv. Pranciškus atsiliepė: „Ką ši tavo kalba reiškia?" Brolis Matas tarė: „Tai reiškia: kodėl visi bėga paskui tave, ir, kaip atrodo, kiekvienas trokšta tave pamatyti, tave išgirsti ir tau tarnauti? Tavo kūnas nėra toks jau nepaprastai gražus ir patrauklus, taip pat tu nesi mokytas, nei aukštos kilmės, tad kodėl taip nutinka, kad kaip tik paskui tave visi bėgioja?"
Kai šv. Pranciškus tai išgirdo, jo dvasia didžiai nudžiugo, jis užvertė galvą į dangų ir kurį laiką taip stovėjo, o jo siela susikaupė Dieve. Tada jis atsiklaupė, dėkodamas ir girdamas pagarbino Dievą, o paskui didžiai džiugus atsigręžė į brolį Matą ir tarė jam: „Nori sužinoti, kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl visi bėga paskui mane? Tai man suteikė aukščiausiasis Dievas, kurio akys visur pažįsta geruosius ir bloguosius, ir jo šventosios akys nerado tarp visų nusidėjėlių nei vieno blogesnio, nei vieno menkesnio ir nei vieno varganesnio už mane. Kad atliktų savo stebuklingą darbą, Dievas nerado nė vienos silpnesnės būtybės. Todėl jis mane išsirinko, kad sugėdintų pasaulio puikumą ir išmintį, būtent, kad žmonės pripažintų, jog visa galia ir visa, kas gera, ateina tik iš jo, o ne iš kūrinių, todėl, kad niekas negalėtų girtis ir puikuotis". Tada nusistebėjo brolis Matas ir tikrai pripažino, jog šv. Pranciškaus nuolankumas tikras ir grynas.

Hermann Hesse
"Pranciškus Asyžietis"

Tik tokie kaip kūdikiai

Lk 18, 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!

Žinote ką? Važiavau troleibusu šiandien ir staiga supratau, kad mes paskaitę šią eilutę dažniausiai minime vaiką, ta prasme priimame kūdikį kaip vaiko, jau protaujančio žmogučio atvaizdą savo pasąmonėj. Nes dažniausiai po šio pasakymo girdimi atsiliepimai: nu jo, nes vaikas greit atleidžia ir pan... o aš staiga pagalvojau apie tą bejėgį kūdikį ir pamaniau, kad norint įeiti į Dievo karalystę, reikia kuo daugiau atsipalaiduoti. Priimti kaip kūdikiui...o kaip kūdikis gali priimti Dievo karalystę...? Neišmąstydamas, neįsitempdamas, atsipalaiduodamas, atsiduodamas, net gi ne jis ją priima, tiesiog juo pasirūpinama; atsiduoti Dievui pasirūpinti. Nieko nereikia daryti, nes jis nieko ir nedaro, tik priima arba nepriima tą ką jam duodi, duok pieno - džiaugsis, duok sūraus išspjaus, jokios veidmainystės, arba taip, arba ne. Jokios filosofijos, arba gera arba bloga. Jokiu išvedžiojimu, ane?
Daug minčių pamąstymui...

Smagu pastebėti, kad Arnoldas Jalianiauskas atnaujino savo dienoraštį, iš kur ir buvo paimtas šis įrašas.

Pasipriešinimas ir nuolankumas

Laiškai ir užrašai iš nelaisvės

Dietrich Bonhoeffer

Pasaulyje taip jau yra sutvarkyta, kad iš principo gerbdami aukščiausius gyvenimo įstatymus bei teises drauge labiausiai padedame ir savisaugai ir kad šie įstatymai tik vieną, ir tai tik labai trumpą, kartą toleruoja atskiru atveju neišvengiamą peržengimą, o tas, kuris būtinybę iš bėdos paverčia principu ir greta tų įstatymų sukuria atskirą savo įstatymą, tas bus anksčiau ar vėliau užmuštas – bet su nenumaldoma jėga. Imanentinis istorijos teisingumas atlygina ar nubaudžia tik už tokį darbą, kuris patikrina teisingumą, amžinasis teisingumas tikrina ir teisia širdis.
* * *
Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais, – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinant maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo turtingo dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškos bedievystės laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save „religingais“, taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami „religingumas“, jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių „religiniu apriori“. „Krikščionybė“ visada buvo „religijos“ forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio „apriori“ iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta (kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, šis karas, skirtingai nuo visų ankstesniųjų, nesukelia „religinės“ reakcijos?), – ir ką tai reiškia „krikščionybei“? Iš visos ligšiolinės mūsų „krikščionybės“ atimami pamatai, ir lieka vos keli „paskutiniai riteriai“ ar keletas intelektualiniu požiūriu nesąžiningų žmonių, su kuriais dar galima kalbėti „religingumo“ klausimais. Negi lieka tik saujelė išrinktųjų? Negi stengdamiesi realizuoti savo prekę turėtume nertis iš kailio, įskaudinti ar pasipiktinę pulti būtent prie tos abejotinos žmonių grupelės? Ar turėtume užpulti keletą nelaimingųjų jų silpnumo valandą ir juos, taip sakant, išprievartauti religiniu požiūriu? Jei viso to nenorime, jeigu galų gale ir vakarietiškąją krikščionybės formą turėtume laikyti tik pradine visiško netikėjimo pakopa, kokia padėtis tada susiklostytų mums, Bažnyčiai? Kaip Kristus gali tapti ir netikinčiųjų Viešpačiu? Ar yra netikinčių krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra netikinti krikščionybė?
* * *
Dažnai savęs klausiu, kodėl „krikščioniškas instinktas“ mane labiau traukia prie netikinčių nei prie tikinčių, ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai „broliškai“. Bendraudamas su tikinčiaisiais dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas, (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupiu burną ir man darosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o netikintiems kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime suprantamą dalyką paminėti Dievą. Tikintys kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kažkokiu uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arba jo gebėjimų ribotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinu dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir su gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus.
* * *
Šiandien Tave krikštija krikščionimi. Virš Tavęs ištariami visi senieji didieji krikščionių skelbimo žodžiai ir Tau įvykdomas Kristaus įsakymas pakrikštyti, nors Tu nieko nesupranti. Bet ir mes patys pasijuntame nublokšti į supratimo pradžių pradžią. Ką reiškia susitaikymas ir atpirkimas, atgimimas ir Šventoji Dvasia, ką reiškia mylėti priešą, ką – kryžius ir prisikėlimas, gyvenimas Kristuje ir sekimas Kristumi – visa tai taip sunku ir taip tolima, jog mes beveik nebedrįstame apie tai kalbėti. Iš tradicinių žodžių ir veiksmų jaučiame kažką nauja bei permaininga, bet negalime konkrečiai suvokti ir ištarti vardo. Tai – mūsų pačių kaltė. Mūsų Bažnyčia, kuri per tuos metus tik kovojo dėl išlikimo, lyg ji būtų savitikslė, neįstengia nešti pasauliui ir žmonėms susitaikymo bei išganymo žodžio. Todėl ankstesnieji žodžiai turi netekti galios ir nutilti, o mūsų krikščioniškumas šiandien susidės tik iš dviejų dalykų: melstis ir elgtis kaip teisieji tarp žmonių. Iš tų maldų ir veiksmų turi iš naujo užgimti bet koks mąstymas, kalbos ir organizaciniai darbai krikščionybės baruose. Kol Tu užaugsi, Bažnyčios pavidalas bus labai pasikeitęs. „Perliedinimas“ dar nesibaigė ir bet kokie bandymai padėti jai anksčiau laiko plėsti naują organizacinę valdžią tik užvilkins jos teigiamus pokyčius ir taurėjimą. Ne mūsų reikalas nuspėti dieną, – bet ji ateis, – kai žmonės vėl bus pakviesti taip ištarti Dievo žodį, kad jis padėtų pasaulį pakeisti ir jam atsinaujinti. Tai bus nauja kalba, gal visiškai nereliginė, bet išlaisvinanti ir suteikianti išganymą kaip Jėzaus kalba, – iš pradžių ji sukels žmonių pasipiktinimą, bet galų gale jie pasiduos jos galiai, naujo teisingumo ir naujos tiesos kalba, kalba, kuri skelbs Dievo santarvę su žmonėmis ir naujos karalystės artėjimą. „Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus ir gerovės, kuria juos aprūpinsiu“ (Jer 33, 9). Iki tol krikščionims reikės elgtis tyliai ir saugoti slaptumą; bet bus žmonių, kurie melsis, darys teisingus darbus ir lauks ateinant Dievo laiko. Linkiu, kad Tu būtum tarp tų žmonių ir kad apie Tave kada nors būtų pasakyta: „Bet teisiųjų takas yra tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Patarlių 4, 18).
* * *
Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas ir Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte. Šiandien ir į visus šiuos klausimus yra žmogiškų atsakymų, kurie visiškai apsieina be Dievo. Faktiškai – ir taip būdavo visais laikais – žmonės su tais klausimais susidorodavo, ir paprasčiausiai yra netiesa, jog tik krikščionybė turi sprendimą. Dėl sąvokos „sprendimas“ pasakysiu, jog krikščioniški atsakai taip pat menkai (arba taip pat gerai) privalomi, kaip ir kiti galimi sprendimai. Ir čia Dievu negalima užkamšioti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik, kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik, kai nusidedame. To pagrindas yra Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Jis yra gyvenimo centras, o ne „atėjęs tam“, kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus. Žvelgiant iš gyvenimo centro, kai kurie klausimai apskritai iškrenta, kaip ir atsakymai į tokius klausimus (turiu galvoje Jobo draugų įvertinimą!). Kristuje nėra „krikščioniškų problemų“.
* * *
Maniau, jog Dievas vis labiau išstumiamas iš pilnametystės sulaukusio pasaulio sferos, iš mūsų pažinimo bei gyvenimo sferos ir jog nuo Kanto laikų jam liko vietos tik anapus patyrimo pasaulio. Viena vertus, teologija tam apologetiškai priešinosi, kovojo – bergždžiai – prieš Darviną ir t.t.; kita vertus, ji susitaikė su taip pakrypusiais reikalais, Dievą ėmė pasitelkti kaip deus ex machina tik vadinamųjų paskutinių klausimų atveju, t. y. Dievas tampa atsakymu į gyvenimo klausimus, gyvenimo vargų ir konfliktų sprendimu. Bet jeigu žmogus tokių problemų neturi arba nenori jų rodyti ir jausti aplinkinių gailesčio, jis negali bendrauti su Dievu, arba tam jokių gyvenimiškų problemų ir t.t. neturinčiam vyriškiui reikia įrodyti, jog iš tikrųjų jis turi neapsakomai daug klausimų, bėdų, jį kamuoja konfliktai, bet jis dėl to neprisipažįsta arba paprasčiausiai to nežino. Jeigu pavyksta tai įrodyti, – o egzistencinė filosofija ir psichoterapija šia kryptimi yra parengusios labai rafinuotų metodų, – tada į šį žmogų gali prabilti ir Dievas, o metodizmas gali džiaugtis savo sėkme. Bet jeigu nepavyksta žmogaus įtikinti, kad jis savo laimę laikytų nelaime, sveikatą – liga, savo gyvybines jėgas – desperacija, teologų išmintis ir baigiasi. Tokiu atveju susiduriame arba su piktybišku užkietėjusiu nusikaltėliu, arba su „biurgeriškai patenkinta savimi“ žmogysta, – iki išganymo jiems abiem labai toli. Tai yra požiūris, kuriam aš priešinuosi. Kai Jėzus laimindavo nusidėjėlius, tai būdavo tikri nusidėjėliai, tačiau Jėzus niekada jokio žmogaus pirma nepaversdavo nusidėjėliu. Jis ragindavo juos trauktis nuo nuodėmės, o ne lįsti į nuodėmę. Aišku, po susitikimo su Jėzumi žmonės viską imdavo vertinti visiškai kitaip. Taip buvo ir su Pauliaus atsivertimu. Bet susitikimas su Jėzumi įvykdavo anksčiau negu nuodėmių suvokimas. Kaip žinome, Kristus rūpindavosi visuomenės atplaišomis, prostitutėmis, muitininkais, bet anaiptol ne tik jais, nes jis apskritai norėdavo rūpintis žmonėmis. Jėzus nė karto nesuabejojo kurio nors žmogaus sveikata, jėgomis, laime ir niekada nežiūrėjo į žmogų kaip į nevykusį padarą; kam tąsyk jis būtų gydęs ligonius, grąžinęs jėgas silpniems žmonėms? Jėzus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis jo apraiškomis.
* * *
Negalėsime būti sąžiningi, nesuvokę, jog turime gyventi pasaulyje – „etsi deus non daretur“. Ir mes tai suvokiame – Dievo akivaizdoje! Pats Dievas verčia mus tai suvokti. Dėl to, kad tampame subrendusiais žmonėmis, galime tikriau suvokti savo padėtį prieš Dievą. Dievas leidžia mums suprasti, jog turime gyventi kaip žmonės, sugebantys tvarkyti savo gyvenimą be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris mus apleidžia (Morkaus 15, 34)! Dievas, kuris leidžia mums gyventi be Dievo darbinės hipotezės, yra tas Dievas, priešais kurį mes nuolat stovime. Dievo akyse ir su juo mes gyvename be Dievo. Dievas leidžiasi išstumiamas iš pasaulio ant kryžiaus, Dievas pasaulyje yra bejėgis ir silpnas, ir kaip tik ir tik taip jis yra su mumis ir mums padeda. Iš Mato 8, 17 labai aiškiai matyti, jog Kristus padeda ne savo galybe, o silpnumu, kančia! Čia ir slypi esminis skirtumas nuo kitų religijų. Ištikus bėdai, žmogaus religingumas nukreipia mintį į Dievo valdžią pasauliui, Dievas yra tikrasis deus ex machina. Biblija kreipia žvilgsnį į Dievo bejėgiškumą ir kančią; tik kenčiantis Dievas gali padėti. Šiuo požiūriu galima pasakyti, jog minėtasis kelias į pasaulio pilnametystę, kuri padeda atsikratyti klaidingo Dievo supratimo, leidžia mums pamatyti Biblijos Dievą, kuris dėl savo bejėgiškumo pasaulyje įgyja galios ir vietos. Čia, ko gero, turės prasidėti „pasaulietinė interpretacija.“
* * *
Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jeigu ji egzistuoja kitiems. Kad galėtų padaryti pradžią, jai reikia visą nuosavybę padovanoti vargingiesiems. Kunigai turi gyventi tik iš savanoriškų bendruomenių aukų, galbūt dirbti pagal kokią nors pasaulietinę profesiją. Bažnyčia turi dalyvauti bendruomenės žmonėms sprendžiant pasaulietinius uždavinius, ne valdydama, o padėdama ir tarnaudama. Visų profesijų žmonėms ji turi pasakyti, kas yra gyvenimas su Kristumi, ką reiškia „būti kitiems“. Ypač mūsų Bažnyčiai teks priešintis įžūliam pasipūtimui, jėgos garbinimui, pavydui ir iliuzionizmui – šios ydos yra viso blogio šaknys. Bažnyčiai reikės kalbėti apie saiką, tikrumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pastovumą, kantrybę, drausmę, kuklumą, santūrumą. Ji turės pakankamai įvertinti žmogaus „pirmavaizdį“ (kuris yra kilęs iš Jėzaus žmogystės ir yra toks svarbus Pauliaus mokyme); ne sąvokos, o pavyzdžiai jūsų žodžiams suteiks akcentą ir jėgos.

_____________________________________

Dialogo kultūros institutas pristato Dietricho Bonhoefferio knygą lietuviškai:

Jokia kita XX šimtmečio teologinė knyga vokiškai skaitantiems skaitytojams nepaliko stipresnio įspūdžio nei Dietricho Bonhoefferio laiškai ir užrašai iš kalėjimo. Žymiojo vokiečių mąstytojo, protestantų teologo ir aktyvaus pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyvio kūryba priskiriama tiek protestantizmo, tiek apskritai krikščionybės klasikos aukso fondui.
Drąsiai mesdamas iššūkį pasyviai krikščionių laikysenai blogio akivaizdoje, D. Bonhoefferis aiškiai atskiria nuolankumą bei pasidavimą aukštesnei valiai ir pasipriešinimą neteisybei bei nemeilei. Laužydamas moderniosios teologijos rėmus tiek savo gyvenimu, tiek ir kūryba, jis provokuoja iš naujo atrasti esmines dvasines vertybes, jų prasmę ir skatina kritinę krikščioniška save vadinančios visuomenės savianalizę.
Ši D. Bonhoefferio knyga - tikras iššūkis tikėjimui, mąstymui ir veiklai, skatinantis išsilaisvinimą nuo išankstinių nuostatų, aplinkybių prievartos bei visuomeninio egoizmo įtakos.
Vokietijoje D. Bonhoefferio laiškų knyga išleista daugiau nei 350 000 tiražu, yra išversta į 19 pasaulio kalbų.
_____________________________________

Neformaluose jau buvo:
Būti krikščionimi - būti žmogumi.
Tikėjimo išpažinimas.

Gyvenimo problemos sprendimas [Lellote]

Dvasinis gyvenimas

Dievas veikia nuolat mumyse savo Malone.Tik reikia sugebėti tą veikimą pastebėti.
Atkreipti dėmesį į tą Kristaus buvimą ir veikimą-dvasine kalba reiškia:turėti vidinį gyvenimą.
Tokiu būdu, tas gyvena vidiniu gyvenimu, kuris supranta, kad jame gyvena Dievas ir kuris stengiasi su ta jame gyvenančia realybe suderinti savo mintis, žodžius ir darbus.
Gyvendami kūne, mes ir savo vidiniu žvilgsniu kiek galime ieškome įkūnytos būtybės;todėl mes ir Dievą geriau pristatome Kristaus žmogiškame pavidale ir savo vidinį gyvenimą suprantame kaip bendravimą su Kristumi.
Todėl vidinio gyvenimo prasmė galų gale gali būti suvedama į paprastą šauksmą:'' Su Tavim, Viešpatie''
Tobulumo užbaigimas-jo buvimo prasmė ir apvainikavimas-tai artumas su Dievu.Betgi tą artumą pasiekia palyginti nedaug sielų.Daugelis jį laiko net negalimu;kodėl taip? Pagrindinė priežastis-tai mūsų pripratimas galvoti apie Dievą kaip apie kažkur toli esantį.Ar aš galiu prisiartinti prie to, kuris niekada nesti su manim? Artimumas reikalauja čia pat esančio...(R.Pliusas,''Dievas mumyse'')

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą

Priešpaskutinis įrašas apie liturginius dalykus (formas) susilaukė tiek daug komentarų, kad norėčiau pasiūlyti į tai pažiūrėti kiek iš kitos pusės. Štai – mano seniau verstas straipsnis.

Autorius: N. T. Wright, Durhamo vyskupas
Pirmą kartą išspausdinta Studia Liturgica 2002, 32, 176-95.

Taip pat galima pasiklausyti šios paskaitos angliškai (RealAudio), skaitytos Calvin College 2002 metais.

I. Įvadas

„Biblinis šlovinimas“ – gana plati tema, kurios nesu kvalifikuotas aprėpti. Nesu nei liturgijos specialistas, nei jos tyrinėtojas. Aš – tiesiog Naujojo Testamento tyrėjas, dirbu bendruomenėje, kurios kasdieninis gyvenimas sukasi apie viešą ir bendrą šlovinimą. Tai vyksta du ar tris kartus per dieną bei tris ar keturias valandas sekmadieniais. Viso šio reikalo metu karts nuo karto mąstau: ką mes čia veikiame, kaip galėtume tai daryti geriau ir t.t. Taip pat lankau įvairias bažnyčias, kuriose šlovinimas vyksta gana skirtingai. Ten taip pat sau užduodu panašius klausimus. Tai man suteikia tiek pat teisės analizuoti įvairius techninius liturgijos aspektus, kiek ir valgyti tris kart per dieną bei komentuoti apie virėjo darbą. Prie šio reikalo prieinu daugiau iš dalyvio, nei iš teoriko pozicijų.

Nebandysiu apsiginti nuo kaltinimo, kad anglikoniškąjį požiūrį bandau įskaityti į Bibliją, nors daugeliu atvejų ir esu kritiškas savajai tradicijai. Anglikonai didžiuojasi balansu, bet vienos paskaitos apie šlovinimą metu, kaip ir bet kur teologijoje, sunku visais aspektais jį išlaikyti. Kai kuriais atvejais, tai, apie ką kalbėsiu, turės būti papildyta fraze „iš kitos pusės“, bet tam nėra vietos. Viliuosi, kad tai, kas išsakyta, bus skaitoma iš hermeneutikai tolerantiškų pasitikėjimo, o ne iš įtarinėjimo pozicijų.

Vienas iš dalykų, kuo galiu pasiteisinti, kad rašau apie šlovinimą, yra tai, kad daugelį metų tarnavau koledžo kapelionu. Šios tarnystės metu sutikau du studentus. Abu jie kartu ir išgalvoti, ir labai tikroviški. Jonas užaugo laisvoje evangeliškoje bažnyčioje, kur, bent jau kiek atsimena, visuomet skaitė Bibliją ir giedojo šiuolaikines giesmes. Evangelija jau seniai jo nebestebino, o šlovinimas tapo rutina. Ir štai jis užsuko į bažnyčią, kurioje buvo praktikuojama tokia liturgija, kurios metu atsiskleidė drama. Ten jį be galo sužavėjo galingas sakramentinis pasaulis. Onutė užaugo tradicinėje bažnyčioje, kur nuolat buvo galima gėrėtis nuostabia, bet gal kiek per daug nupoliruota liturgija. Viskas turėjo vykti būtent taip, kaip nurodyta. Gyvenimas nei galėjo ten gimti, nei įsiskverbti iš pašalės. Ir vieną dieną ji atrado žmones, kurie galėjo spontaniškai melstis, nieko neperspėję pradėti giedoti bei dalintis vienas kito dvasine kelione. Staiga ji atrado nuostabų, jai dar nepažįstamą, pasaulį.

Man teko patarnauti tiek šiems Jonams su Onomis, tiek kitiems, šiems padedant. Kartu mums teko bandyti suprasti, kad tai, kas vienam yra gyvenimo džiaugsmą suteikiantis reikalas, kitam tėra tik sena tradicija. Aš ir pats daugelį metų tiek džiaugiausi, tiek nervinausi ir formaliu, ir neformaliu šlovinimu, ir esu matęs, kuomet jis tapdavo sausas ir beprasmiškas. Panašu, kad taip buvo ne man vienam.

Taigi, grįžkime prie užduoties. Iš begalybės kelių, kuriais galima būtų kulniuoti rašant šią paskaitą, pasirinksiu tris kryptis, kurios remiasi Naujojo Testamento eilutėmis. Viena teapsiribos vos keletu eilučių. Kitai temai skirta visa knyga. Na, o trečiai tektų keletas knygų. Iš visų jų pabandysiu išrinkti tai, kas man atrodo esmė.

Antra, aš taip pat pabrėšiu tris principus, kuriems reikėtų skirti visą savo dėmesį. Trečia, pasistengsiu parodyti tris sritis, kurioms reikia betarpiško įsikišimo.

Visą straipsnį skaitykite PDF formatu. Jis gana ilgokas, todėl taip išsisaugojus turėtų būti patogiau.

Priklausomybė nuo misijos?

Laikas garsiai prabilti apie nuo veiklos priklausomus krikščionis, kurie neretai taip įsijaučia į pasaulio gelbėtojo vaidmenį, kad nebemato nei savo griūvančio žmogiškojo gyvenimo, nei bėra pajėgūs išgirsti autentišką Dievo kvietimą vienai ar kitai tarnystei. Vos ne kasdien išgirsti, kaip buvę karšti, radikalūs ir drąsūs krikščionys palūžta, pavargsta, sustoja: kažkur, girdime, kunigėlis puola į glėbį vargonininkei, kažkur vyras meta žmoną su penkiais vaikais ar uolus evangelizuotojas nebenori nė žiūrėti į Bažnyčios pusę… Kodėl taip nutinka? Dėl daugybės asmeninių priežasčių ir aplinkybių, bet yra viena, būdinga daugeliui – pervargimas, perdegimas, nenuosaikumas tarnaujant.

Aš šiandien galiu tik dėkoti Dievui, kad Jis manęs pasigailėjo ir laiku sustabdė, nes, kaip ir dauguma uoliųjų, buvau konvertitė ir atradusį tiesą, kurios taip troškau ir ieškojau, stačia galva puoliau dalytis tuo su kitais. Kuo tyriausių ir nuoširdžiausių paskatų vedama, dvasinių autoritetų ir palydėtojų raginama… Tai tęsėsi 5 studijų metus: dieną mokiausi, vakarais - jaunimo susirinkimai ir maldos grupės, naktimis - evangelizacijų planavimas, o savaitgaliai ir atostogos – pats darbymetis liudijant Jėzaus meilę… Asmeninis gyvenimas? Koks gali būti asmeninis gyvenimas – juk reikia gelbėti pasaulį, tarnauti, tarnauti, tarnauti… Iki šiol niekaip nesuprantu, kaip mano kelyje nepasitaikė išmintingo žmogaus, kuris būtų įspėjęs ir pasakęs: Jūrate, sustok, pagalvok, ar tikrai Dievui to iš tavęs reikia? Niekas nepaklausė, pati per mažai dar ką nutuokiau – tad tarnavau toliau. Tol, kol Dievas iš gailesčio siuntė sielos naktį, kuri atvėrė akis ir pristabdė, išvedė į dykumą, apnuogino esybę, atsidūriau toli nuo visų veiklų ir net įprastų žmonių ir šalies.

Toje tremtyje kartą adoracijos metu į savo nuolatinį klausimą Dievui „Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau“, išgirdau aiškų atsakymą: „O ko tu pati nori?“ Buvo keista girdėti tokį Jėzaus atsakymą… Pasirodo, kad svarbu ne tik veikti dėl Dievo, bet ir pasirūpinti savo norais… atrasti savo giliosios širdies troškimus, - kaip pasakytų šv. Ignacas… Tada suklusau. Pamažu nenorom atėjo suvokimas, kad joks dangus manęs ir neprašo išgelbėti pasaulio.

Jėzus visų pirma nori, jog būčiau paprasčiausiai laiminga, atrasčiau savo meilės kelią. Paskutinis lašas buvo viename Lietuvos provincijos mieste sutikta moteris: aštuntą mėnesį nėščia, keturių mažų vaikų mama, bandanti išgelbėti viso miestelio alkoholikų vaikus, o jos pačios vaikai namuose ją mato gal tik naktimis… Išsekęs veidas, akys, kuriose nebėra nė trupučio ugnies… bet viduje kažkur tiksi nesustabdoma švytuoklė – veikti, veikti, veikti… daryti gerus darbus, dėl Jėzaus, dėl Dievo… Tai perpildė mano, „veikėjos“, taurę… Pasakiau sau stop.

Buvo sunku. Visi juk jau buvo įpratę, kad turiu duoti, pasiaukoti, nežiūrėti savęs, kad negaliu pasakyti “ne”, nes tai nekrikščioniška. Žinojau, jog turiu veikti tuojau pat, nes šalia esančiam skauda sielą… Betgi pavyko atremti visus aplinkinių nusivylimus, pagraudenimus, net smerkimą ir sustojus atsakyti sau į tą Jėzaus užduotą klausimą „ko nori aš?“ Padėjo Šv. Ignaco dvasinės pratybos, rekolekcijos, vis didesnis savo dvasios skurdumo suvokimas, kad ne aš, o Jėzus veikia, jog pirma turiu subręsti vienumoje, kad vėliau galėčiau duoti… Padėjo ir skaudžios kitų pamokos – artimų krikščionių šeimų skyrybos, vaikai, nuėję šunkeliais, kol jų mieli tėveliai skelbė Evangeliją, paliktos žmonos, nes ne tokiems veikliems vyrams neužteko kantrybės, belaukiant amžinai veikiančių ir evangelizuojančių žmonų… Sustojimas ir aiškių ribų nusistatymas sudėliojo viską į vietas. Atėjo gyvenimo džiaugsmas.

Dabar labai saugau savo gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Jėzumi (kuris dažnai yra didelis deficitas “veikėjų” gyvenime), savo neseniai sukurtą šeimą, nes žinau, kad du žmonės, tapę vienu kūnu, neturi kas sau į skirtingas puses lėkti Dievo darbų daryti, o jauna šeima turi kloti pamatus ir statyti sienas. Kai pastatys ir uždengs stogą, atėjus metui Dievas duos tarnystę.

Labiausiai šiuo pasidalijimu noriu perspėti šeimas, primindama, jog, darydami darbus dėl Dievo, dažnai nebedarome Dievo darbų… Ką reiškia veiklos Bažnyčioje, evangelizacijos ir liudijimai, jei sutuoktiniai neranda laiko kartu melstis, kartu augti Dievo žodyje, kartu ieškoti Jo valios jų šeimai, o ne kas sau… Jei šeimoje nėra iš Šventosios Dvasios kylančios vienybės – tai veltui visi jūsų veikimai, nes tas namas grius… Ir apsaugok Dieve nuo visų krikščioniškų veikėjų jų vaikus, kurie nebemato tėvų dėl to, kad jie tarnauja Kristui… Kiek reikia išminties, kad įsiklausytume į savo širdies gelmę ir nebandytume aplenkti paties Dievo. Kaip reikia išmintingų dvasios palydėtojų, kurie laiku užduotų reikalingus klausimus ir padėtų susivokti. O gal ir psichologo patarimo, padedančio suprasti, kokias žaizdas ir tuštumas bandome paslėpti perdėtu veikimu ir savęs sekinimu Bažnyčioje, kodėl apleidžiame savo pirmines ir tiesiogines priedermes, o skubame gelbėti pasaulio…

Jūratė Paugienė, Šv. Kryžiaus namų socialinė darbuotoja.

www.bernardinai.lt.

Dvasinis gyvenimas – tai visų pirma gyvenimas.

Thomas Merton

Jis nėra tai, ką reikia tik pažinti ir tirti – jį reikia gyventi. Kaip ir bet koks gyvenimas, jis pasiligoja ir sunyksta, kai išraunamas iš jam tinkamo grunto. Malonė yra įskiepyta į mūsų prigimtį, ir visas žmogus yra pašventintas Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu. Todėl dvasinis gyvenimas – ne tas gyvenimas, kuris su šaknimis išraunamas iš žmogui būdingos aplinkos ir persodinamas į angelų tikrovę. Kaip dvasingi žmonės gyvename tuomet, kai gyvename kaip ieškantieji Dievo. Jei norime tapti dvasingi, privalome likti žmonėmis. Ir jei visoje teologijoje tam nebūtų patvirtinimų, jau pats Įsikūnijimo slėpinys tai pakankamai įrodytų. Kam Kristus tapo Žmogumi – argi ne tam, kad išgelbėtų žmones mistiškai suvienydamas juos su Dievu per savo paties šventą Žmogiškumą? Jėzus gyveno paprastą savo laikų žmonių gyvenimą tam, kad pašventintų paprastus visų amžių žmonių gyvenimus. Jei norime būti dvasingi, visų pirma gyvenkime savo gyvenimus. Nebijokime pareigų ir neišvengiamų išsiblaškymų dėl darbo, skirto mums Dievo valia. Apglėbkime tikrovę ir taip atrasime save pasinėrusius į gyvenimą teikiančią Dievo išmintį, kuri visur mus gaubia.

Iš knygos "Mintys vienumoje"

Apie atsižadėjimą

Kol šiandieniniai neformalai neprisiruošia parašyti nieko savo į tinklapį, pateikiu vieno viduramžių neformalo tekstuką. Čia maždaug tiktų į rubrikėlę "Viduramžių eretiškoji klasika". Mat Johann'o Eckhart'o (1260-1328, kartais vadinamas tiesiog Mokytoju Eckhartu) raštai oficialiosios bažnyčios buvo apskelbti eretiškais. Jis buvo dominikonų vienuolis, mistikas ir teologas. Nepaisant nepalankaus bažnyčios sprendimo ir abejotinai skambančių kai kurių jo teiginių, jo idėjos darė įtaką vėlyvesniems mistikams ir teologams, tame tarpe ir reformacijos pradininkams. Kiek teko girdėti prieš kokį dešimtmetį dominikonai bandė išsikovoti reabilitaciją jo raštams, tik nežinau ar jiems tai pavyko.

Johann Eckhart

Apie savęs neatsižadėjusius žmones, kupinus savivalės

Žmonės sako: "Ak, Viešpatie, kaip aš norėčiau būti toks artimas Dievui, toks pamaldus ir gyventi tokioje santarvėje su Dievu, kaip kiti žmonės, ir kad aš galėčiau būti panašus į juos arba toks neturtingas, kaip jie". Arba: "Man niekada neišeina teisingai, jeigu aš nesu ten ar ten arba nedarau to ar to; aš turiu gyventi svetur arba nuošalioje buveinėje, arba vienuolyne".
Iš tiesų viso to priežastis esi tu pats, ir niekas kitas. Tai yra savivalė, net jei tu to nežinai ar tau atrodo kitaip: tu nerandi ramybės tik dėl savivalės, nesvarbu, ar tu tai įžvelgi, ar ne. Kad ir ką mes manytume - kad žmogus turi šito vengti, o ano siekti, ar tai būtų vietos, ar žmonės, ar pamaldumo būdai, ar draugijos, ar veikla, - niekas nekaltas, kad tau kliudo šis pamaldumo būdas arba šie dalykai: veikiau sau kliudai tu pats, susijęs su šiais dalykais, nes tavo požiūris į juos yra netinkamas.
Todėl pradėk nuo savęs ir atsižadėk savęs! Iš tiesų, jei tu nepabėgsi nuo savęs, tai, kad ir kur bėgtum, visur atrasi kliūtis ir nerasi ramybės. Žmonės ieško ramybės išoriniuose dalykuose - ar tai būtų vieta, ar pamaldumo būdas, žmonės ar darbai, atsiskyrimas nuo pasaulio, skurdas ar nusižeminimas, bet, kad ir kokie didūs būtų šie dalykai, vis tiek visa tai yra niekis ir neteikia ramybės. Tie, kurie taip ieško, ieško neteisingai. Kuo toliau jie nukeliauja, tuo mažiau randa, ko ieško. Jie eina kaip tas, kuris išklydo iš kelio: kuo toliau jis eina, tuo labiau pasiklysta. Tai ką jis turi daryti? Pirmiausia jis turi atsižadėti savęs, nes tada bus atsižadėjęs visko. Iš tiesų, jei žmogus atsižadėtų karalystės arba viso pasaulio, tačiau laikytųsi savęs, jis nieko nebūtų atsižadėjęs. O jeigu žmogus atsižada savęs, tai, kad ir ką jis pasilaikytų, ar tai būtų turtai, ar garbė, ar dar kas nors, jis yra atsižadėjęs visko.Šventojo Petro žodžius "Štai mes viską palikome" (Mt 19, 27), nors jis paliko tik tinklą ir valtį, ir nieko daugiau, šventasis komentuoja taip: jeigu kas mielai atsižada menkniekio, atsižada ne tik jo, bet ir visų žemiškų dalykų, kuriuos žmonės gali įgyti, net visko, ko jie gali trokšti. Kas atsižada savo valios ir savęs paties, atsižada visų dalykų taip tikrai, tarsi jie būtų jo nuosavybė ir jis galėtų su jais daryti ką tinkamas, nes ko tu atsisakai trokšti, tą atiduodi Dievo žinion. Todėl mūsų Viešpats sako: "Palaiminti beturčiai savo dvasia" (plg. Mt 5, 3), tai yra - valia. Ir tegu niekas tuo neabejoja: jei būtų geresnis būdas, mūsų Viešpats būtų jį pasakęs, kaip jis pasakė: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs" (Mt 16, 24); nuo to viskas priklauso. Pažvelk į save patį ir visur, kur rasi save, atsižadėk savęs. Tai yra visų geriausia.

Iš knygos Traktatai ir pamokslai. Vilnius. Pradai, 1998

Daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi

Kunigas Ridas, pabuvęs pas mus pamaldose, užprašė paskelbti mano išverstą straipsnelį apie laiką ir žmones. O Joakimas, jį perskaitęs mano dienoraštyje, liepė jį ir čia padubliuoti. Išpildau prašymą-paliepimą...

Allan Karr, Pietų Baptistų seminarijos profesorė neseniai parašė šį puikų straipsnį:

Mūsų denominacija – tiek pasaulyje, tiek JAV – šiomis dienomis iš naujo nagrinėja ekleziologiją (mokymas apie bažnyčią) bei jos metodus – ką reiškia būti Bažnyčia ir joje gyventi. Užduodame daugybę klausimų apie struktūrą, metodinius modelius ir žodžių reikšmes. Atsakymai atsispindi leidinyje, pavadintame „Eklezinės gairės“. Jis nubrėžia, galima pavadinti, „upės krantus“ metodiniams ir struktūriniams klausimams „kas yra Bažnyčia?“ Visą savo energiją turime sutelkti ties užduotimi, kurią mums pateikė Jėzus – vykdyti Didįjį paliepimą. Šis paliepimas, surašytas ev. pagal Matą 28 sk., byloja: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, tačiau strategijos, kurias pasitelkiame, ir toliau remiasi renginiais, kurie bando pritraukti žmones į bažnyčią, o ne gyventi misijos gyvenimą kasdien.

Pastaruoju metu pati savęs dažnai klausiu: kaip kitus galiu daryti mokiniais taip, kad mūsų seminarijose kylantys naujieji vadovai degtų troškimu sekti Jėzumi ir gyventų misija 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Neseniai paklausiau savo 17-mečio sūnaus ir 15-metės dukters, kas labiausiai įstrigo jų kelionėje su Kristumi? Abu jie pasakojo atsitikimus, kuomet mūsų bažnyčios žmonės ėmėsi mentoriaus (t.y. žmogaus, kuris nuolat rūpinasi dvasine gerove) vaidmens su jais asmeniškai. Jie dalinosi savo mintimis ir priėjo išvados, kad tuomet, kai kažkas skyrė laiko ir savo pavyzdžiu mokė, ką reiškia sekti Kristumi, labiausiai ir įtakojo jų dvasinį ugdymą. Kai pagalvoju, taip buvo ir man.

To pasėkoje, norėčiau pasidalinti savo mintimis ir pamėginti pateikti savo atsakymus į šiuos klausimus.

1. Visą savo gyvenimą man svarbiausia buvo (kabutėse) „bažnyčios augimas“, kurio strategiją galima būtų apibūdinti taip: jei bendrausime su daugiau žmonių – ar tai būtų bažnyčia, ar seminarija – išugdysime daugiau mokinių. Kaip parodė praktika, tai netiesa. Daugybėje mūsų bažnyčių sėdi žmonės, kurie jau daugelį metų pasyviai klausosi pamokslų ir toliau neturi nieko bendro su misija savo kasdieniniame gyvenime. Aš vis dažniau pastebiu, kad darome didesnę įtaką Dievo karalystėje tada, kai daugiau laiko praleidžiame su mažiau žmonių. Šiuo principu gyveno ir jo mokė Jėzus, ir jo mokiniai, padarę didžiausią įtaką karalystės darbe buvo tie, su kuriais jis praleido daugiausia laiko. Nors Jėzus ir nebuvo Pauliaus mentorius, kiti daug investavo į šį apaštalą, o jis investavo į dar kitus.

2. Aš visiškai tikiu, kad labiau paklustame Jėzaus paliepimams tuomet, kai mūsų bažnyčios (kabutėse) „išsibarsto“ kasdienybėje. Pavyzdžiui, Jėzus mokė, kad jei norime mylėti savo artimą, turime eiti namo ir sutikti juos kasdieniniame gyvenime, o jei reikia, ir jiems patarnauti. Kristaus Kūno susirinkimų tikslas yra mus pamokyti, padrąsinti ir įgalinti grįžti namo. Aš manau, kad evangelijoje pagal Luką, 10 sk., Jėzus būtent todėl ir pasiuntė 70 savo mokinių po du ir liepė jiems susipažinti su tais žmonėmis. Vėlgi, daugiau nuveikiame Dievo Karalystės labui tuomet, kai praleidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

3. Tai įgyvendinti galima dviem būdais. Pirmiausia, turime melsti Dievo, kad jis mus pakeistu taip, jog matytume jo principus ir suprastume savo užduotį. Kitaip tariant, kokius žmones jums paskyrė Dievas, kad į juos galėtumėte investuoti savo gyvenimą? Tuomet tai vykdome pirmiausia nuolat užtardami juos maldoje. Antra, savo gyvenime prioritetus perskirstom taip, kad viskas, ką laikėme svarbiau, nei investuoti savo jėgas ir laiką į keletą, atsiduria sąrašo gale. Mūsų užduotis – Jėzaus paliepimas. Jėzus mus jo mokė savo pavyzdžiu. Dievo karalystėje tampame labiau įtakingi tuomet, kai leidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

Alan Karr, Nehemijo centro profesorė, Golden Gate seminarija, (Denver, CO).

Įsitikinimų nelaisvėje

Visatoje nėra nieko artimesnio už Apvaizdą. Paveldėtas neigiamas Apvaizdos paveikslas gali padaryti labai daug žalos. Kai tavo Dievas yra griežtas teisėjas, Jis paverčia tavo gyvenimą nerimastingu išganymo medžiojimu. Tokio Dievo akys, kaip piktojo Argo, mato visur. Jis mato viską ir nieko nepamiršta. Toks Apvaizdos paveikslas luošina mus. Jei išganymas ir pasveikimas neateina kaip dovanos, jie nieko neverti. Tikėjimas turėtų išlaisvinti tave. Bet kas, virtęs kankyne, vargu ar nusipelno išganymo vardo. Būsimos tavo gyvenimo amžinybės sumenkinimas paverčiant jį griežtu dieviškuoju planu, yra šventvagystė prieš tavo sielos šauksmą. Žmonės, kurie apsigyvena negatyvios dievybės kalėjime, baisiai kenčia. Liūdna, bet iš dalies jie patys kalti, kad tūno ten užsirakinę; religija aprūpino juos statybine medžiaga, o jie ėmėsi statyti sau kalėjimus. Žmogaus dvasia tokia pat intymi kaip ir jo seksualumas. Skausmas patyrus teologinę ar dvasinę prievartą gali užtemdyti visą žmogaus gyvenimą. Dvasinė prievarta kaip derva prilimpa prie mūsų mąstymo. Kai esi vidiniame griežtos dievybės kalėjime, iš tavo gyvenimo dingsta smagumas, humoras ir ironija. Tokio Dievo gniaužtai stiprūs; Jis pažadina tai, kas tavyje yra blogo, ko bijai, ir šnibžda, kad toks ir esi. Tavo esybė sunyksta. Veidas virsta bereikšmės kaukės paviršiumi. Tampi ir kaliniu, ir sargu.
Jei natūralų Apvaizdos ilgesį paverti kalėjimu, gėla nesiliaus. Kalėjimas naikina tavo ilgesį, jį užnuodija. Stebimas pikto Dievo, išmoksti save stebėti taip pat griežtai. Žiūri į gyvenimą ir matai vien nuodėmes. Tavo kalba pasidaro pernelyg kategoriška, šalta. Iš tavo akių matyti slapta atsižadėjimo kančia, kai net nežinai, kur pradėti ieškoti savęs.

Iš John O'Donohue knygos " Amžinybės atbalsiai-tikrųjų namų ilgesys"

Dvasinės „nakties“ išbandymai

Neseniai paskelbtame savo straipsnyje kunigas B.Kolodeičiukas taip pat pažymėjo, kad Motina Teresė savo dvasiniame gyvenime yra patyrusi didelių vidinių išbandymų, kuriuos jis vadina „sielos tamsiąja naktimi“. Tėvas B.Kolodeičiukas rašo, kad beatifikacijos bylos eigoje teko ištirti Motinos Teresės laiškus savo dvasiniams vadovams, iš kurių paaiškėjo, kad, nepaisant tvirtos vienybės su Kristumi ir visiško tikrumo savo pašaukimu darbuotis vargingiausiųjų naudai, ji taip pat patyrė vidinę tamsą ir skausmingą Dievo ilgesį. „Kaip žinoma, Motina Teresė liko šioje tikėjimo „tamsos“ būsenoje iki pat savo mirties“, - teigė jos bylos postulatorius.Austras kunigas Leonas Masburgas, kuris, kaip vertėjas, lydėjo Motiną Teresę daugelyje kelionių ir bendradarbiavo jos beatifikacijos byloje, gruodžio pabaigoje duotame interviu Vatikano radijui taip pat kalbėjo apie šią „tamsią naktį“, būdingą mistikų patyrimui. „Mums buvo netikėta sužinojus, kad Motina Teresė daugiau kaip 40 metų gyveno gilioje naktyje, - sakė jis. - Viename savo laiškų ji rašo: „Dangus yra uždarytas. Ir tos maldos, kurias aš siunčiu į dangų, krenta man atgal į širdį kaip aštrus durklas“. Ir tai buvo ta pati moteris, kurią mes buvome įpratę matyti visada besišypsančią ir kupiną energijos“. Kaip minėta, tokia „dvasinės nakties“ būsena buvo žinoma daugeliui šventųjų, nors tęsdavosi ji trumpiau. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė sielos tamsybėje gyveno tris mėnesius.Motina Teresė šias savo patirtas kančias pagaliau suprato kaip būdą dalyvauti nukryžiuotojo Kristaus kentėjimuose, kuris buvo visiškai išsemtas dėl pasaulio atpirkimo. Prisimename, kaip labai kentėdamas Kristus šaukė ant kryžiaus: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Nepaisant tokių sunkių išbandymų, Motina Teresė kartu spinduliavo Jėzaus meilės džiaugsmu, dėl nieko neatsisakydama Dievui duotų įžadų. Jos mistinis patyrimas, paskatinęs Meilės misionierių kongregacijos įkūrimą, o taip pat išgyventa dvasinė tamsuma „atskleidžia jos anksčiau nežinotus šventumo bruožus ir stato ją į vieną gretą su Bažnyčios didžiaisiais mistikais“, - pažymi kunigas B.Kolodeičiukas. Dvasinėje „naktyje“ mylėdama Jėzų ir trokšdama Jo meilės, Motina Teresė galėjo geriau suprasti dvasinius kentėjimus, jų vienišumą, jų nutolimą nuo Dievo, o tai tik stiprino jos apaštalavimą.

Iš Mindaugo Buikos straipsnio. xxiamzius.lt

P.S. Dar rekomenduoju apie tai skaityti čia, o jei įdomu paskaityti apie "Tamsią sielos naktį", keliaukite čia ir sekite nuorodas.

Bajariai su Indulgencijomis

Pasirodo, bajariai su indulgencijomis tęsiasi. Tiesa sakant, iš pastarojo popiežiaus tokių dalykų jau nesitikėjau. Bet pasirodo nieko naujo po saule. Kopijuoti medžiagą draudžiama, tai skaitykit take

Gyvenimas be erdvės neturi prasmės

Dar viena citata - jau iš kito Henri Nouwen straipsnio:

Vienumoje dingsta manasis ešafotas: nėra draugų, su kuriais paplepėt; nėra kam skambint; nereikia važiuoti į jokius susitikimus; nėra linksminančios muzikos; neblaško jokios knygos. Vien tik aš: nuogas, pažeidžiamas, silpnas, nuodėmingas, skurdžius, sudužęs. Nebeliko nieko. Su šiuo nieku ir turiu susitikti vienumoje, veidu į veidą – tas niekas toks baisus, kad viskas manyje trokšta bėgti pas draugus, į darbą, pasislėpti dalykuose, kurie išblaško, kad pamirščiau šį nieką ir įtikinčiau save, kad esu kažko vertas. Bet tai – ne viskas. Vos apsisprendus pasilikti vienumoje, nesuprantamos idėjos, keliantys nerimą vaizdai, nekontroliuojamos fantazijos ir keistos asociacijos ima suktis mano mintyse – kaip beždžionės bananais nukarusiame medyje. Pyktis ir godumas parodo savo šlykščius dantis... Užduotis – likti vienumoj, likti celėje, kol visi gundantiems lankytojams nusibos daužyti duris ir paliks mane ramybėje.

Nuo vienumos link bendruomenės, nuo bendruomenės link tarnystės

Šiandien radau Henri Nouwen straipsnį šiuo pavadinimu. Pradžią išverčiau. Manau, kad jis atsako į daugelį mūsų liestų temų.

Visų pirma, jo autorius - katalikų kunigas, teologijos dėstytojas, daktaras, kuris savo gyvenimą baigė atidėjęs visas savo regalijas ir pasišventęs padėti prie lovos prikaustytam žmogui.

Antra, jis kalba tiek apie vienumą, tiek apie bendruomenę, tiek apie tarnystę - apie temas, kuriomis mes diskutuojam.

Žodžiu, pateikiu jums įvadą, bet siūlau perskaityti visą straipsnį, jei tik mokat angliškai. Jei nemokat, gali tekti laukti, kol baigsiu išversti, tik negaliu pažadėti, kad tai bus labai jau greitai. Taigi, straipsnis:

Žodis discipleship (angl. – mokinystė) ir discipline (angl. – disciplina) kyla iš to paties žodžio. Mane tai visuomet stebino ir žavėjo. Kuomet nusprendei ištarti, „Taip, noriu sekti Jėzumi“, iškyla klausimas: „Kokios disciplinos padės man ištikimai laikytis šio pasirinkimo?“ Jei norime būti Jėzaus mokiniai, turime gyventi gyvenimą, kuris remiasi disciplinomis.

Rašydamas žodį disciplina neturiu omeny kontrolės. Jei suprantu psichologijos ar ekonomikos discipliną, valdau tam tikras žinias. Jei auklėju (arba disciplinuoju) savo vaikus, noriu juos šiek tiek kontroliuoti.

Tačiau dvasinio gyvenimo kontekste, žodis disciplina reiškia „pastangas sukurti erdvę, kurioje Dievas gali veikti“. Disciplina reiškia neleisti visiškai pripildyti gyvenimo. Disciplina reiškia, kad kažkur nesi užsiėmęs – tuo labiau perdėtai susirūpinęs reikalais. Dvasiniame gyvenime gyventi pagal discipliną reiškia sukurti tą erdvę, kur kažkas tau gali įvykti, ko nebuvai suplanavęs ar ko tikėjaisi.

Mano manymu, yra trys svarbiausios disciplinos, padedančios mums išlaikyti ištikimybę, ne vien kad taptume mokiniais, bet kad išliktume mokiniais. Apie šias disciplinas kalba mums pažįstamos, bet tuo pačiu, galbūt, ir netikėtos, Rašto eilutės.

„Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6,12-19).

Tai – nuostabi istorija, pasakojanti apie naktį, po kurios seka rytas, po kurio seka diena. Naktį jėzus praleido vienumoje su Dievu. Ryte aplink save jis subūrė apaštalus ir sukūrė bendruomenę. Dievą kartu su apaštalais jis ėjo ir pamokslavo Žodį ir gydė ligonius.
Pastebėkite seką: nuo vienumos prie bendruomenės, nuo bendruomenės prie tarnystės. Naktis vienumai, rytas bendruomenei, diena tarnystei.

Kaip dažnai tarnaudamas norėdavau viską atlikti pats. Jei man nepavykdavo, eidavau pas kitus ir sakydavau „Prašau, padėk“ – ieškodavau bendruomenės. Jei ir tai nepadėdavo, galbūt pradėdavau melstis.

Tačiau Jėzus moko priešingos tvarkos. Viskas prasideda vienumoje su Dievu. Tuomet ji suburia bendruomenę – žmonių bendrystę, su kuria dalinasi misija. Galiausiai, ši bendruomenė eina gydyti ligonių ir skelbti gerosios naujienos.

Mano manymu, vienumą, bendruomenę ir tarnystę galima vertinti kaip tris disciplinas, kurių pagalba kuriame erdvę Dievui. Jei sukursime erdvę, kurioje Dievas galės veikti ir kalbėti, įvyks kažkas netikėto. Jei norime būti mokiniais, esame pašaukti gyventi šiomis disciplinomis.