penktadienis, lapkričio 25, 2005

Apie atsižadėjimą

Kol šiandieniniai neformalai neprisiruošia parašyti nieko savo į tinklapį, pateikiu vieno viduramžių neformalo tekstuką. Čia maždaug tiktų į rubrikėlę "Viduramžių eretiškoji klasika". Mat Johann'o Eckhart'o (1260-1328, kartais vadinamas tiesiog Mokytoju Eckhartu) raštai oficialiosios bažnyčios buvo apskelbti eretiškais. Jis buvo dominikonų vienuolis, mistikas ir teologas. Nepaisant nepalankaus bažnyčios sprendimo ir abejotinai skambančių kai kurių jo teiginių, jo idėjos darė įtaką vėlyvesniems mistikams ir teologams, tame tarpe ir reformacijos pradininkams. Kiek teko girdėti prieš kokį dešimtmetį dominikonai bandė išsikovoti reabilitaciją jo raštams, tik nežinau ar jiems tai pavyko.

Johann Eckhart

Apie savęs neatsižadėjusius žmones, kupinus savivalės

Žmonės sako: "Ak, Viešpatie, kaip aš norėčiau būti toks artimas Dievui, toks pamaldus ir gyventi tokioje santarvėje su Dievu, kaip kiti žmonės, ir kad aš galėčiau būti panašus į juos arba toks neturtingas, kaip jie". Arba: "Man niekada neišeina teisingai, jeigu aš nesu ten ar ten arba nedarau to ar to; aš turiu gyventi svetur arba nuošalioje buveinėje, arba vienuolyne".
Iš tiesų viso to priežastis esi tu pats, ir niekas kitas. Tai yra savivalė, net jei tu to nežinai ar tau atrodo kitaip: tu nerandi ramybės tik dėl savivalės, nesvarbu, ar tu tai įžvelgi, ar ne. Kad ir ką mes manytume - kad žmogus turi šito vengti, o ano siekti, ar tai būtų vietos, ar žmonės, ar pamaldumo būdai, ar draugijos, ar veikla, - niekas nekaltas, kad tau kliudo šis pamaldumo būdas arba šie dalykai: veikiau sau kliudai tu pats, susijęs su šiais dalykais, nes tavo požiūris į juos yra netinkamas.
Todėl pradėk nuo savęs ir atsižadėk savęs! Iš tiesų, jei tu nepabėgsi nuo savęs, tai, kad ir kur bėgtum, visur atrasi kliūtis ir nerasi ramybės. Žmonės ieško ramybės išoriniuose dalykuose - ar tai būtų vieta, ar pamaldumo būdas, žmonės ar darbai, atsiskyrimas nuo pasaulio, skurdas ar nusižeminimas, bet, kad ir kokie didūs būtų šie dalykai, vis tiek visa tai yra niekis ir neteikia ramybės. Tie, kurie taip ieško, ieško neteisingai. Kuo toliau jie nukeliauja, tuo mažiau randa, ko ieško. Jie eina kaip tas, kuris išklydo iš kelio: kuo toliau jis eina, tuo labiau pasiklysta. Tai ką jis turi daryti? Pirmiausia jis turi atsižadėti savęs, nes tada bus atsižadėjęs visko. Iš tiesų, jei žmogus atsižadėtų karalystės arba viso pasaulio, tačiau laikytųsi savęs, jis nieko nebūtų atsižadėjęs. O jeigu žmogus atsižada savęs, tai, kad ir ką jis pasilaikytų, ar tai būtų turtai, ar garbė, ar dar kas nors, jis yra atsižadėjęs visko.Šventojo Petro žodžius "Štai mes viską palikome" (Mt 19, 27), nors jis paliko tik tinklą ir valtį, ir nieko daugiau, šventasis komentuoja taip: jeigu kas mielai atsižada menkniekio, atsižada ne tik jo, bet ir visų žemiškų dalykų, kuriuos žmonės gali įgyti, net visko, ko jie gali trokšti. Kas atsižada savo valios ir savęs paties, atsižada visų dalykų taip tikrai, tarsi jie būtų jo nuosavybė ir jis galėtų su jais daryti ką tinkamas, nes ko tu atsisakai trokšti, tą atiduodi Dievo žinion. Todėl mūsų Viešpats sako: "Palaiminti beturčiai savo dvasia" (plg. Mt 5, 3), tai yra - valia. Ir tegu niekas tuo neabejoja: jei būtų geresnis būdas, mūsų Viešpats būtų jį pasakęs, kaip jis pasakė: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs" (Mt 16, 24); nuo to viskas priklauso. Pažvelk į save patį ir visur, kur rasi save, atsižadėk savęs. Tai yra visų geriausia.


Iš knygos Traktatai ir pamokslai. Vilnius. Pradai, 1998

17 komentarų:

  1. nerūstauk, joakimai. štilis ne vien šitame puslapyje. kiek turiu prisidėjęs į rss skaitytuvą dienoraščių - vos keli rašo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. tiesa, galėčiau rašyti tą patį, ką ir savo dienoraštyje, bet gal tegu patys žmonės užsuka: http://kielas.lkb.lt. ten šiandien rašiau apie kalėdų sentimentalumą...

    AtsakytiPanaikinti
  3. labai slidus tas tekstukas,,,labai...atsizadejimas atsizadejimui nelygu...Gyvenimas duotas,kad ji gyventum, kitaip butu absurdiska mintis, kad ateini numirti(kalbu apie fizini lygmeni),,,kvepia radikaliais krastutinumais, kas nera labai gerai.menkniekiai ir sudaro musu buti,,viso to atsizadeti nenoriu,Ir Dievas duoda,o ne atima. Atima blogus zaislus ju viton duoda geresnius, bet visada duoda, o ne atima.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Jo, Indre, labai smagu, kad pakomentavai :)
    Taip, šis tėtukas rašė iš ties pankiškai ir vietomis sunkiai suprantamai, arba kaip tu sakai, slidžiai - dėl to nesiginčyju.
    Ir aš labai sutinku su tavim, kad Dievas ne atima, o duoda. Ir čia man atrodo, kad Eckhart'as ir nori pasakyti, kad ne visokie atsižadėjimai fiziniame lygyje ar savęs kankinime yra svarbiausi, o svarbus yra Dievo valios tau asmeniškai ieškojimas ir priėmimas. Va, tame, ką tu gausi (o ne prarasi dėl atsižadėjimo) jau čia, tai ir man net atrodo Eckart'o naglumas berybis. Cituoju:
    "[...]jei kas nieko sau nenori, tada už jį turi norėti Dievas lygiai taip pat, kaip jis nori sau pačiam [...]jis būtinai turi norėti man visko, ko nori sau pačiam, nei daugiau nei mažiau, ir tokiu pačiu būdu, kokiu nori sau."
    Tai, va, man per drasu teigti lygiai taip kaip teigia Eckhart'as, bet manau, kad Dievas iš mūsų nori atsižadėjimo visokių mus žalojančių ir mums kenkiančių dalykų, o vietoj to duoti tai, kas mus tikrai padarys laimimgais.

    AtsakytiPanaikinti
  5. na, teisingai jūs čia provyjat. tik va aš galvoju apie tą atsižadėjimą. matyt, daugiausiai, vis dėlto kainuoja laikas. jį mes iššvaistom daug kam, o svarbiausiems dalykams ir nebelieka. aš matau tame vienuolijos privalumus. apie juos esu rašęs čia.

    o dėl savęs atsižadėjimo, tai yra ir jėzus kalbėjęs apie tai, kai sakė, kad jei nori išsaugoti gyvenimą, jį prarasi, o kas praranda gyvenimą dėl jėzaus, atranda jo su kaupu. o tai jau - nemažas iššūkis.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Va, man dėl to ir patinka šis Eckharto įrašas, kur jis tave iš aksto cituoja Simonai ;) : "Man niekada neišeina teisingai, jeigu aš nesu ten ar ten arba nedarau to ar to; aš turiu gyventi ... vienuolyne".
    Tai va, o iš kur tu žinai, kad Dievui galėtum geriau pasitarnauti būdamas vienuolyne. Gal Dievas tavo vieną pasisėdėjimą bežaidžiant su Vakariu vertina labiau už tavo viso gyvenimo pastoracijas? Tau tokių minčių nekyla kartais? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  7. man kažkaip nekyla poreikio lyginti. šiuo atveju, 95% sutinku su katalikais, kad tai - pašaukimo klausimas. vienam tai - pažaisti su savo vaikais, mokyti juos gyventi, o kitam - melstis, skaityti, mokyti. ir čia, ir ten - šeimos metafora. ir čia, ir ten - mokymas. ir čia, ir ten - malda. skirtumas tik proporcijose.

    dabar lieka tie 5%, kur gal negaliu sutikti. aišku, kad tai - prievartinis celibatas. manau, kad derinti yra įmanoma, ir pauliaus patarimai taip pat sąlyginiai. todėl, jaučiu (nes dar nesu to normaliai patyręs), su džiaugsmu gyvenčiau kryptingoje bendruomenėje, kur susitikti su kitais galima būtų kasdien ar bent jau beveik kasdien, ne kaip vien tik sekmadieniais.

    manau, kad man tai - taip pat pašaukimo klausimas. ar tai dabar jis blogesnis, nei tavo? beje, čia net nebandau įsižeisti. tiesiog, aiškinu reikalą, kaip aš kad jį matau. man labai didelį įspūdį daro katalikų vienuolijos vertybė: nusižeminimas ir paklusnumas. vienuolis - ne kiek ne svarbesnis už šeimos žmogų. tiesiog, tai - atskirtas žmogus, kuris gali pasitarnauti. katalikuose tai išreiškiama paklusnumu vyskupui. kitur - tarnyste kitiems.

    man tiesiog norisi gyventi su tais, kurie turėtų panašų pašaukimą. tada ir nervų mažiau, nes iš tiesų kyla galimybė padaryti tai, kam esi šaukiamas.

    ką manot? galima diskutuoti ir čia, bet man įdomiau būtų, jei mano dienoraštyje paplepėtume. kažkaip ten nustota komentuoti...

    AtsakytiPanaikinti
  8. Na, aš neneigiu galimo pašaukimo viengungiškam gyvenimui, bet man pasirodė, kad šiais žodžiais ("o svarbiausiems dalykams ir nebelieka. aš matau tame vienuolijos privalumus") tu iškeli viengungystę kaip tobulesnį variantą už šeimą. Jei kalbėsim apie paklusnumą pagal Jėzaus skelbtą mokslą, tai aš ten teįskaitau apie paklusnumą Dievui, o ne žmogui. Nors šiaip jau ruošiuosi kada prisėsti rimčiau paoponuoti tavo įrašą apie vienuolynus. Gal kada ir prisiruošiu :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. vienuoliško gyvenimo už šeimą neiškeliu. iš tiesų, galėjai ne taip suprasti todėl, kad aš pats neturiu labai aiškių atsakymų, o tik bandau įvairius variantus. šitų bandymų tikslas - išbandyti, ar šeimos ir vienuoliškas gyvenimas gali būti suderinamas. ką reiškia vienuoliškas gyvenimas tuomet? ogi tikslinę bendruomenę. tai reiškia, kad žmonės atsideda bendrai maldai bei studijoms ir ieško būdų, kaip praktiškai išreikšti savo tikėjimą tarnystėje.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Sakote, gali būti pašaukimas būti vienuoliu, gali būti pašaukimas šeimai. O negali būti pašaukimo būti nuodėmingu? Argi ne atleisdami mus įžeidusiems tampame geresniais? Argi ne matydami gėrį šalia blogio suvokiame, kuo gėris gerai?

    "[...]jei kas nieko sau nenori, tada už jį turi norėti Dievas lygiai taip pat, kaip jis nori sau pačiam [...]jis būtinai turi norėti man visko, ko nori sau pačiam, nei daugiau nei mažiau, ir tokiu pačiu būdu, kokiu nori sau." Įžvalgūs žodžiai. Dar įdomiau, jei Dievas mums nori to, ko sau norime mes patys, argi ne tai yra laisva valia?

    AtsakytiPanaikinti
  11. Na, Algimantai, paskutiniais sakiniais tu čia užlankstei visai priešingai negu sakė Eckharto idėjos.
    O dėl nuodėmingumo, tai čia ne pašaukimas, čia tokia mūsų realybė. Taip, mes turime išmokti atsistoti būtent iš tokios situacios. Ir krikščionys tiki, kad to negalėsime padaryti vieni be Dievo.

    AtsakytiPanaikinti
  12. "[...]jei kas nieko sau nenori, tada už jį turi norėti Dievas lygiai taip pat, kaip jis nori sau pačiam [...]

    sakyciau labai patogus mastymas, savo valia sulygint su Dievo, nes nepaisant to, kad mes elementariai daznai NEZINOM ARBA NEPAISOM DIEVO VALIOS JEIGU IR NUJAUCIAM KOKIA JI.Uz ji Dievas tai gal ir nori,,bet as kaip nabagas silpnavalis, net jeigu ir noriu svajonese to gerio, bet patogiau rinktis patogesni ir ne toki gera varianta,,,,tokia kasdienybe..del to Dievo gerio, reikia pakentent,,,dazniausiai,...arba atvirksciai..

    AtsakytiPanaikinti
  13. Va, visi ir einam link Dievo su savo sąžine. Vieni gal legviau, kiti skausmingiau. O apsimesti galim nebent prieš kitus, ko gero nesunkiai galim apgauti net ir save, nutilde savo sąžinę, bet Dievo neapgausim.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Na, del vienuolisko pasaukimo. As, kaip katalike, noreciau pabrezti pacia vienuolinio pasaukimo (ir atsiliepimo@!) esme. Visu pirma tai visko (kas pasaulyje gali teikti malonuma, dziaugsma) atsizadejimas vardan Dangaus karalystes. "Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano" Mt,19. Viena dalyka ypac sunku suprasti netikinciajam, tai skaistybe del Viespaties. Jeigu zvelgtume tikejimo akimis, tai pamatytume, kad tai - pozityvus, laimejimo momentas, o ne merdejimas, ir zlugdantis atsizadejimas, ar ejimas pries prigimti. Tai dvasios pergale pries kuna, tai visiskas, intencionaliai, zinoma, gyvenimo pasventimas Dievui, tarnystei Jam. Tai pazodinis sekimas Kristumi. Kristus juk buvo nevedes kunigas. Bet be abejo, negaletume teigti, kad dabar visi vede yra mazesneje meileje ar prastesneje atsidavimo Dievui pakopoje. As tikiu, katalikai tiki, kad kelias, kuriuo pasirinksi sekti Jezu - pasaukimas, gryna Dievo malone. Svarbu buti saziningu su savimi, ir, jei tikrai esame jau suzvejoti, pagauti tos Dievo meiles, turime nebijoti iskilsianciu sunkumu, ir atsiliepti Jai...
    Beje, seimos, bendruomenes ideja taip pat labai svarbi vienuoliskame gyvenime. Broliai, seserys gyvena kasdiena betarpiska broliska meile, taigi teiginiai, kad vienuolis - nelaimingas vienisius - mitas :)

    AtsakytiPanaikinti
  15. gal as ir netesingai supratau visas mintis apie atsizadejima, bet mane labiausiai paliete tas teigimas, kad net jei zmogus atsizadetu viso pasaulio, visu karalysciu, bet neatsizadetu saves, tai jis kaip ir nieko neatsizadejes pasilieka... Tada galima uzduoti klausima ka reiskia atsizadeti saves? Ir kas esu tas "as"? Dazniausiai kaip pastebejau tas "as" tai zmogaus sirdis kuria Viespats pavadino klastinga... "Sirdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ja supras?" (Jer.17,9)Net zmogus pagal Dievo sirdi, karalius Dovydas, patire savo sirdies klastinguma ir po to atgailavo ir meldesi, kad Viespats nauja sirdi jam sukurtu ir atnaujintu teisinga dvasia. Mano sirdis visada turi polinki neatsizadeti savo troskimu, ambiciju, uzsispyrimo, pasleptu giliai viduje stabuku ir t.t. Ir net uzsidarimas vienuolyne ir uzsiemimas patarnavimais kitiems zmonems negali padeti pabegti nuo savo neatsizadejusios sirdies. Ji gali tik gudriai prisitaikyti beveik prie visko, kad tik nereiketu mirti sau. O ta mirtis sau ir yra atgaila ir kasdienis savojo ambicingojo (giliai paslepto stabuko viduje, taip giliai, kad atrodo visai nematomas)"as" kryziavimas. Tai nera lengvas uzdavinys ir pasakyciau, jog tai pamoka, kuria Viespats mokys mus per visa gyvenima. Jis net atiduoda mus savo sirdies geismams, kad vaiksciuotume pagal savo sirdies sumanymus del nepaklusnumo. O ar nepaklustu tik del to, kad nesu atsizadejusi saves? Nesimokantis atsizadejimu pamoku- nera geras Kristaus mokinys. Kaip gera butu gauti vien desimtukus is sitos disciplinos, bet dazniausiai vis einu is naujo perlaikyti egzamina :)

    AtsakytiPanaikinti
  16. man labiausiai patinka is naujojo testamento tokie motyvai:

    Tikėjimo galia

    5 Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ 6 O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, ­ tai jis paklausytų jūsų.

    Kazi, per 2tukst. metu kiek atsirado turinciu "tikėjimą kaip garstyčios grūdelį" ??

    AtsakytiPanaikinti
  17. galimas variantas,kad atsižadėjimą dažnai suprantam kaip bėgimą nuo pasaulio realybės į tą dangiškąją karalystę,,o kas ta dangiškoji karalystė? kaip mes ją suprantam? ar tai vien ramybė dvasioje? ar vien geras jausmas? ar vien tyra širdis? ar vien savojo "aš" anuliavimas? ar vien priėmimas Dievo valios? man tai daugybė kyla klausimų į kuriuos negalėčiau sutalpinti vien šeimos ar vien vienuolio ar viengungio pašaukimo,kaip atsakymo į šituos klausimus.Greičiausiai į juos net neįmanoma atsakyti,,nes dažnai atsakymas į mūsų atsižadėjimą būna gryna velniava..taigi...tą echartą galima vartyti kaip nori...neimčiau tokio žmogaus žodžių už gryną pinigą, kuris žino,kas visų geriausia..o ypač tokioje subtilioje dvasinėje sferoje..

    indre

    AtsakytiPanaikinti