trečiadienis, lapkričio 30, 2005

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam I

Arba pasvarstymai apie Bibliją.
Subalansuota evangelikams, bet neturėtų pakenkti ir kitiems :)

Pats save bandau vadinti krikščionimi, o tai reiškia, kad Biblija man yra neabejotinas autoritetas. Tačiau bendraudamas su kai kuriais evangelinio tikėjimo atstovais jau ne kartą buvau apkaltintas, jog nepriimu Biblijos taip, kaip derėtų. O derėtų, matyt, skaityti Bibliją kaip šių laikų administracinį ir baudžiamąjį kodeksą ir visus kitus įstatymus. Be to reikėtų, bent jau pirmuosius Biblijos skyrius dėstyti per biologijos, geografijos, fizikos, astronomijos ir istorijos pamokas. Nes Biblija buvo parašyta nekintamomis ir absoliučiomis sąvokomis ir jei jau ne paties Dievo ranka, tai bent jau rašydamas Jis vedžiojo kitų žmonių rankas.

Tai čia tikrai, prisipažinsiu, kad neturiu tokio tikėjimo. Na, suprantu, islamistų Koraną Mahometui padiktavo pats Alachas ir Mormono knygą angelas jų pranašui pateikė surašytą ant auksinių plokščių, ir dar eilės religijų šventraščiai yra apsaugoti nuo žmogiško netobulumo. O jums, krikščionims, kas pripasakojo tokių dalykų apie Bibliją? Ar irgi turite duomenų, kad koks angelas padiktavo ar numetė iš dangaus?
Argi ne todėl mes galim sakyti "tikiu" (o ne "žinau"), kad Dievas su mumis elgiasi gerokai subtiliau, kad Jis nusileidžia iki žmogaus lygio, kad jis bendradarbiauja su žmogumi, kad jis prisitaiko prie žmogaus jo laikmetyje, jo kultūroje, jo kalboje.

Taigi ir noriu iškelti klausimą - kodėl mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis?
Žinoma, išsamios studijos čia nepateiksiu, bet kai ką noriu priminti. Prie Senojo Testamento nesustosiu, nes iš esmės jį paliudija Naujasis, kuris mums, krikščionims, ir yra aktualesnis.

Taigi, kokios yra Naujojo Testamento susiformavimo aplinkybės? Gal kai kuriems evangelikams ir labai norėtųsi Naująjį Testamentą matyti vienoje knygoje nuo pat pirmųjų krikščionybės metų, deja, taip nėra. Kaip žinome, Naujojo Testamento knygos buvo parašytos pirmajame amžiuje, ir turim pakankamai ankstyvų liudijimų apie jų gerbtinumą krikščionių bendruomenėse, visgi, pačioje pradžioje krikščioniškasis tikėjimas nebuvo perduodamas knygiškai. Jėzaus mokslas buvo perduodamas gyvai. Mokslo grynumas buvo saugomas gyvų žmonių bendruomenėse, tuo mokslu buvo gyvenama. Knygos į bendruomenes įėjo palaipsniui ir ne visos iš karto. Bėgant laikui, gyvą ir neiškraipytą mokslą išsaugoti buvo ne taip paprasta. Atsirandant vis dažnesniems nukrypimams, tarp jų ir per vis gausesnę raštiją, atsirado poreikis apsibrėžti raštus, kurie autentiškai užfiksavo Jėzaus ir apaštalų skelbtą mokslą. Buvo atsižvelgta į raštų artumą krikščionybėms ištakoms, naudojimą bendruomenėse, raštų pripažinimo visuotinumą. Taigi, formuojantis kanonui dar turėjo būti išsaugotas gyvas Dievo žodžio perdavimas, kuris ir buvo kriterijus. Tokie faktai gal ir nelabai priimtini kai kuriems radikalams, bet to negalime nuneigti. Faktai tokie, kad Naujasis Testamentas, kaip pilnas rinkinys, susiformavo per šimtmečius. Nuo antrojo amžiaus pabaigos buvo pradėti sudarinėti įkvėptų knygų sąrašai, ir skirtingų autorių jie buvo šiek tiek skirtingi. Tik IV amžiuje Naujojo Testamento kanonas iš esmės nusistovėjo. Nors pvz. Apreiškimo knygą Rytų bažnyčios pripažino tik 692 metais.
Mes, kaip krikščionys, neabejotinai tiek teksto rašyme, tiek kanono susiformavime, visų pirma, pripažįstame Šventosios Dvasios vaidmenį, bet šį kartą noriu priminti ir tą paprastą žmogiškąjį faktorių, kurio neturėtume užmiršti. Mes tikrai turime reikalą ne su magišku daiktu, o su gyvu Dievo žodžiu, apreikštu ir atskleistu žmonėms ir per žmones.

Asmeniškai
Arba Dievo žodis į mano gyvenimą
Nors ir mačiau reikalą bent trumpai padaryti aukščiau išdėstytą įstorinę apžvalgą, visgi čia nesiruošiu rašyti mokslinio referato. Todėl noriu papasakoti, kaip į mano gyvenimą atėjo Biblija. Vėlgi nežinau, kaip kitiems, bet man Dievas betarpiškai neįteikė nei vieno Biblijos egzemplioriaus į rankas. Mano pažintis su Biblija prasidėjo kiek keistokai. Kai aš buvau mažas ir prašydavau močiutės pasekti pasaką, ji man pripasakodavo gana įdomių istorijų, kurias tik vėliau atradau Senojo Testamento tekstuose. Ji man visai neaiškino, iš kur tos istorijos, mat ir pati Biblijos akyse nebuvo mačiusi. Todėl ir nedėjo jokio akcento, kad va štai čia labai rimtai reik klausytis, nes čia - Dievo žodis. Man ir be to akcentavimo tokiam amžiuje bet kokie pasakojimai buvo rimti. Na ir jau ne kaip pasaką, o kaip labai rimtą dalyką vakarais prieš miegą močiutė man pasakodavo apie Jėzų. Apie jo vaikystę, gyvenimą ir stebuklus, apie mirtį už mūsų nuodėmes. Pasakodavo ir su tam tikrais folkloriniais nukrypimais, bet Jėzaus gyvenimo detales jau ir pats buvau išmokęs atmintinai.
Aišku, kai aš suaugęs sąmoningai apsispendžiau tikėti Jėzumi, man tie vaikiški dalykai atrodė tokie nereikšmingi. Ir tik vėliau supratau, kad būtent šie dalykai mane pradėjo vesti link to, kad šiandien Jėzų išpažįstu savo gyvenimo Viešpačiu.

Vėliau Biblijos ištraukas girdėdavau katalikų bažnyčioje. Po kurio laiko turėti Naująjį Testamentą pasidarė nebe nusikaltimas ir aš pats galėjau pasiskaitinėti, kas ten rašoma. Nelabai, tiesą sakant, didelį susidomėjimą sukėlė man tie pirmieji pasiskaitinėjimai. Pasirodė, kad ir taip viskas savaime žinoma ir aišku, o be to dažnokai lankydavausi bažnyčioj, tai ką galėčiau naujo atrasti, galvojau.

Bet štai man dar būnant paaugliu, išgirdau vieną katalikų kunigą pasakojantį, kad įmanoma Biblijoje pamatyti kai kuriuos įdomius dalykus, ne visai derančius su katalikams įprasta religine sistema. Čia nesileisiu į smulkmenas, ką konkrečiai išgirdau iš Naujojo Testamento vertėjo (tikiuosi kada apie jį parašyti atskirai). Bet štai ką noriu pasakyti: vėlgi nauji faktai apie Jėzų ir pačią Bibliją man atsiskleidė ne pačiam skaitant Biblija, o per kitą žmogų, per bendruomenę. O juk iš esmės kaip ir nieko naujo neišgirdau, daugelį tų dalykų jau buvau girdėjęs, bet reikėjo, kad kažkas atskleistų, ką tie žodžiai reiškia. Kai po kurio laiko turėjau progos bendrauti su evangelinio tikėjimo krikščionimis (tais laikais ir tame miestelyje tai dar buvo kažkas neįprasta), aš nors ir būdamas katalikas, jau turėjau su jais kažką bendrą, aš bendraudamas jau galėjau toliau ieškoti Dievo žodžio atodangų.

Ir nemanau, kad aš toks vienintelis, pas kurį Dievo žodis atėjo per žmones. Tiesa, yra žmonių, kurie didžiuojasi, kaip jie patys savarankiškai atrado Dievo žodį. Tik kažkaip užmiršta, kad ir jiems kažkas pasakė, kad tai Dievo žodis, kad kažkas juos paruošė, kol jie atsivertė Biblijos puslapius.

Tęsinys>>

14 komentarų:

  1. Pirmiausia, skaitydamas tavo liudijimą iš tiesų buvau padrąsintas. Ačiū, Joakimai. Didžiąja dalimi su tavim labai sutinku. Ypač su subalansavimu evangelikams. Ir vis tik, bijau, kad kai kuriose vietose gali likti nesuprastas arba kvestionuojamas. Pamėginkim paeiliui.

    Visų pirma, man kiek užkliuvo Naujojo Testamento svarba krikščioniui prieš Senąjį. Suprantu, ką turi omeny, bet manau, kad tai - greičiau mūsų liga (ar tik ji nebus daugiau šių laikų, nors nesiimu spręsti, nes išsamesnės studijos nesu atlikęs), kad nemokam tinkamai skaityti Senojo Testamento. Kiek aš suprantu, bent jau iki Reformacijos, krikščionims Senasis Testamentas nebuvo antrarūšis. Jie įžvelgė Išganymo istorijos ir sandorų tąsą, o ne pakeitimą. Be abejonės, Kristus toje istorijoje yra ir buvo kritinis taškas (na, greičiau, asmuo, nei taškas). Tačiau jis tik padėjo interpretuoti Senąjį Testamentą, o ne jį atmesti. OK, nei tu čia per daug užsirūstinęs ant ST, nei ką, bet gali likti nesuprastas.

    Toliau, rašydamas apie neiškraipyto žodžio išlaikymo problemas, vėlgi, gali likti nesuprastas. Tačiau, kiek suprantu, nebandai (bent jau čia) neigti neiškraipyto kanono - šiandien įkvėptomis laikomų knygų. Kiek aš supratau, bandai sakyti, kad krikščionys rašė visokiausių raštų ir visaip interpretavo Kristaus darbus, misiją ir t.t. Todėl tęsėsi kruopštus darbas, kuomet buvo formuojamas kanonas ir klaidingos interpretacijos buvo atmestos. Ar teisingai suprantu?

    Beje, esu girdėjęs, kad buvo ir kita įdomi tendencija - vengimas užfiksuoti žodinę tradiciją būtent dėl potencialo jį iškraipyti... Šiandien tai atrodo labai keistai, tačiau, prisiminus autorines teises ir jų nepaisymą Lietuvoje, reikalas pradeda aiškėti.

    Na, o apie asmenišką dalį, tai iš dalies galiu su tavimi susitapatinti. Kai pirmą kartą skaičiau evangelijas, pastebėjau tų pačių dalykų - daug kas jau buvo žinoma iš vaikystės. Už tai turiu būti dėkingas taip evangelikų pasitikėjimo neužsitarnavusiai Katalikų Bažnyčiai. Reikia tik tikėtis, kad ir mes evangelikai mokysim savo vaikus bent jau neblogiau, nei katalikai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėkui Simonai už pastabas ir rūpestį, kad nebūčiau klaidingai suprastas :)
    Taigi, man patiko tavo pastebėjimai dėl ST. Iš ties nelaikau tos dalies antarūše. Visgi turiu pripažinti, kad mano manymu per NT Dievo žodis atsiskleidžia išbaigtai. Tai ką ST tik pranašavo ir skelbė užuominom, NT pareiškė labai aiškiai. Be to ST turėjo užauginti žmogų iki NT. Deja, man kartais atrodo, kad ir šiandien jau turėdami NT, mes dar esam užstrigę kažkur pakeliui, tarp ST ir NT.
    O kanono aš tikrai neketinu keisti ;) Na nesinori kartotis, ką aš ten jau norėjau sakyti. Gal dar iš kito įrašo labiau paaiškės (arba dar labiau neaiškumų sukelsiu;)).

    AtsakytiPanaikinti
  3. Va ir galvoju, sakai, netaktiski komentarai bus istrinti;)...

    Visu pirma tu isleidi is akiu ta aplinkybe, kad krikscionys poziuri i Dievo zodi pereme is zydu, kurie traktavo ji isties kaip kodeksa, kaip kazka nekintamo ir t.t.

    Krikscionio gyvenime nera nieko svarbesnio uz Biblija, nes be biblijos nera tikejimo, nera jo pamato. Deja, pasaku neuztenka, nes pasakomis pamaitinti 90 procentu visu Lietuvos gyventoju yra katalikai, o apie ju dvasine bukle pats zinai.Todel nelabai suprantu tavo teiginio, kad NT ne toks jau svarbus.
    Visos bedos katalikybej butent todel - arba nezinoma kas sakoma, arba ignoruojama, kas sakoma, o pastaruoju metu hierarchai jau atvirai emesi nurodineti, kuo nederetu tiketi is Biblijos.
    Kiek zinau, kataliku skirstymas yra toks:
    1Evangelijos - reikalinga ir tikras Dievo zodis
    2 Apastalu darbai ir laiskai - antrarusis dalykas
    3 ST - jau praejo ir nelabai svarbus.

    Taigi, poziuris mazdaug toks - tikejima teikia motina baznycia, ir ji nusprendzia, kad galima su Biblija daryt taip kaip nori.

    O pati Biblija sako:"Nenukrypk nuo sitos knygos zodziu, nei i kaire, nei i desine".
    Taigi, istorines aplinkybes nerqa jau tokios svarbios, svarbu, kas parasyta ir tai yra kodeksas krikscionims.
    Nesilaikydami krikscionys stai ka pridare:
    1Ivede kultus
    2Tuokia homoseksualus ir t.t.

    Ka noriu pasakyt - Tikejimas is Dievo zodzio, zinojimas - is pasaku ir televizijos;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Sakyčiau, kad komentaras pakankamai taktiškas :)
    Neuždrausiu juk aš tau turėti kitokią nuomonę ;)
    Tik kur aš sakau, kad "NT ne toks jau svarbus"???
    O dėl ko aš minėjau istorines aplinkybes, tai žiūriu taip ir nesupratai...
    Bet jau nesikartosiu.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Simonai, katalikai patys savo rastuose nesusigaudo, tai prie ko cia tas ju mokymas oficialus? Kaip ir dabar su homoseksualais - pakilo rekimas ir prieme oficialia dogma, lyg nauja dalyka. Tiek to.

    Simonai, tu pamirsti viena dalyka:"Ir Dievas buvo Zodis".

    Kaip nori taip suprask, bet Biblija kalba taip. Kur gyvena Dievas?
    Jis gyvena savo Zodyje.
    Tik ten Ji ir gali surasti. Daugelis denominaciju iesko preteksto savo dogmoms pateisinti, bet nepaisant visko, niekas nesikeicia - Biblija yra ne tik laiskas zmonėms, bet ir Dievo buvimas. Aiskiau pasakiau kitam komentare.

    AtsakytiPanaikinti
  7. keletas komentarų linui. irgi pasistengsiu taktiškai. :-)

    pirma: Krikscionio gyvenime nera nieko svarbesnio uz Biblija, nes be biblijos nera tikejimo, nera jo pamato.
    na, tikiuosi, kad Dievo į Bibliją neišmainai? man Biblija yra svarbi todėl, kad ji kalba apie Dievą, o ne todėl, kad ji yra Dievas. kažkas yra pasakęs, kad evangelikai yra pakeitę trejybę - jie garbina "Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąjį Raštą". angliškai dar gražiau skamba, nes "Holy Spirit" ir "Holy Scriptures" skamba panašiai. be abejonės, be rašto būtų sudėtingas reikalas su Dievo pažinimu, bet daugelį metų didžioji Europos dalis buvo beraščiai. ką tu jiems būtum pataręs? vis tik, aš savo tikėjimą sudedu į Dievą, o ne į Šventąjį Raštą. tiesa, semantika, bet, manau, svarbi.

    antra: gal galėtum paremti savo teiginius, kur rašei: kiek žinau, katalikų skirstymas yra toks?
    va tau nuoroda į Kategizmą lietuviškai: katekizmas.lcn.lt - per daug alergiškai nereaguok į žodžius „Šventoji Motina Bažnyčia“ ir žiūrėk, kur kalba eina apie Dievo žodį (ypač 105-108 punktai), Šventąjį Raštą. jei kas taip moko, kaip tu parašei, tai nusižengia oficialiam Katalikų Bažnyčios mokymui.

    AtsakytiPanaikinti
  8. nieko aš nepamiršau, linai. manei, kad aš skleroznikas? tik truputį, bet ne šį kartą. :)

    ar nori sužinoti, kaip ten yra su tais žodžiais, ar jau iš karto su manim nesutinki? :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Aš gi sutinku, Linai, kad Dievas atsiskleidžia per Žodi. Bet ta citata kurią tu cituoji tikrai neuždaro nei Žodžio nei Dievo į vieną knygą. Ten Žodis tikrai turi platesnę prasmę. Ir aš nesutiksiu su jokiais Dievo įrėminimais, uždarymais, nei tokiais, kaip katalikų kaimo parapijose ant altoriaus tebernakulyje, nei kaip pas radikalus evangelikus knygoje.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Ir dėkui Simonai už nuorodą į katekizmo punktus. Šioje vietoje aš pasijutau vieno tikėjimo su katalikais :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Ei, vyrai, as ne grumtis cia atejau;)
    Ir as netvirtinu, kad knyga yra Dievas. Bet juk zinote, kaip zydai ziuri i Zodi - jiems tai yra sventa. Nepagaunu kampo, kodel krikscionys turetu ziureti kitaip?
    Jei jie kile is tos pacios saknies, iskiepyti vynmedyje, jie elgiasi lygiai taip pat. Tai yra sventas dalykas, o ne istorinemis aplinkybemis sulipdyta nuomoniu ir pasakojimu misraine.
    Taigi, esu radikalas sia prasme ir nematau galimybes ziureti kitaip, Simonai.

    Pasikartosiu - visos krikscionybes bedos ne del to, kad pernelyg laikėsi, o kad nesilaike Biblijos.Tas pats ir del kataliku, Joakimai, tu sakai - graziai katekizmas sako, ir kas is to - jie to nedaro, nes sistema jiems leidzia nedaryti. Jezus sake:"Vadinate mane viespatie, o nedarote, ka sakau".
    Jie nesilaiko elemetariu nurodymu, nors aukstina Dievo zodi, buciuoja ir t.t.
    Klausyti Dievo - elementariai vykdyti tai, ka suvoki Biblijoje.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Na, gerai, Linai, Jėzaus laikais žydai jau suprato, kad tam tikrose knygose yra užrašytas Dievo žodis, nors dar buvo nemažai nesutarimų.
    Bet NT tai Jėzaus ir apaštalų laikais dar nebuvo. Tai va ir klausimas, kas tau pasakė, kad NT yra Dievo žodis?

    AtsakytiPanaikinti
  13. Tai va ir klausimas, kas tau pasakė, kad NT yra Dievo žodis?
    Nu Joakimai, klausimas daugiau negu keistas - jei NT nebutu manes atgimdes is auksto, tai ir butu eiline knyga ir tiek.
    Sventoji Dvasia liudija musu dvasiai, kad esame Dievo vaikai ir kad Biblija yra Dievo zodis.
    Taigi, turi susirupinti savo vidiniu liudijimu, jei yra tau kitaip.

    Be to, zinai eilutes:"Tavo zodis yra sviesa mano takui". O jei nera sviesos ar imanoma eiti?

    Kitaip sakant tu nori parodyti, kad ir be uzrasytos knygos imanoma tiketi, nes apastalu laikais taip tikejo. Viena, ar dabar tie patys laikai, antra, ar Biblija butu užrasyta, jei galima ir be jos?

    Tave turbut glumina tai, kad zmones turejo galimybe tarsi ir savarankiskai sudeti rastus, taip, pav, as irgi negaliu pritarti kataliku antrinio kanono knygu itraukimui, kai reikejo pagristi savo dogmas, o nebuvo kuo, arba Jahovos liudytoju iskraipymas, mormonu iskraipymams velgi del tu paciu dogmu.

    Bet nepaisant visko, zinai, kad laiske zydams sakoma, kad "Dievo zodis yra astresnis uz dviasmeni kalavija ir prasiskverbia iki sielos ir dvasios atsaku".

    Taigi, tavo klausimas gali buti atsakytas ir taip - pats Zodis liudija, kad NT yra Dievo zodis.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Supratau, kitais žodžiais tariant, sviestas turi būti sviestuotas :)
    Man atrodo, klausimus apie savo gyvenimo atraminius dalykus privalo kelti kiekvienas mąstantis žmogus. Ir blogai, kai žmogus nenori sąžiningai į juos atsakyti. Dėkui, Linai, už komentarus, tik siūlau baigti diskusiją, nes kažkodėl kalbam apie skirtingus dalykus.

    AtsakytiPanaikinti