Bažnyčia-abatija – Ritualo svarba

Krikščionių keltų abatija buvo visuomet atvira tiems, kuriems reikėjo maisto, nakvynės ar žaizdų priežiūros. Kada vienuolių kaimynai pagonys įeidavo į abatiją, juos sveikindavo pažįstamas paveikslas: vienuoliai ar vienuolės virtuvėje ruošė maistą, krovė malkas, perrašinėjo rankraščius ar dirbo laukuose. Tačiau akį užkabindavo ir kai kas naujo – keisti ritualai, kaip kryžiaus ženklas, duonos laužymas, bendra taurė, klūpėjimas, nusilenkimas ir gulėjimas kryžiumi.

Kaip išmokti būti krikščionimi?

Tokie buvo krikščionių ritualai. Juos kartodavo vienuoliai ir vienuolės abatijoje. Jų mokė ir savo kaimynus pagonis, kurie norėjo tapti krikščionimis. Šie veiksmai tapo tokia neatskiriama konvertito gyvenimo dalimi, kad tapo kasdienybe.

Kai atsivertęs airis stokojo drąsos, užuot kartojęs senai iš druidų išmoktą užkalbėjimą, maldoje prabildavo į Kristų. Žymioji Šv. Patriko šarvo malda – puikiausias tokios maldos pavyzdys. Carmina Gaedelica yra kasdienių keltų maldų rinkinys – maldos kuriant ugnį, prausiant veidą, šluojant namus ar audžiant.

Kiti ritualai, tokie kaip kryžiaus ženklas, tapo lyg refleksas į daugelį gyvenimo tuo laikmečiu aplinkybių. Keltų krikščionys mokėsi iš žodžių, pasikartojančių veiksmų ir simbolių, kurie juos skyrė nuo druidų tikėjimą praktikuojančių tautiečių.

Ritualų stoka bažnyčiose, kurioms rūpi „ieškantys“ tikėjimo (angl. Seeker Church)

Prasukime juostelę į XX amžių. „Ieškančių pamaldų“ modelis teigia, kad žmonėms Kristų lengviausia priimti, jei atsisakome „religinių“ simbolių. Tokia strategija padėjo pritraukti naujų žmonių į „ieškantiems jautrias“ bažnyčias bažnyčias, tik jos, priešingai nei keltų abatijos, kai kurios ieškančių bažnyčios nesibodėjo konvertitų mokyti veiksmų – elgesio ir simbolių, žyminčių krikščionišką tikėjimą.

Daugelis bažnyčių buvo statomos be baptizerijų (krikšto vieta bažnyčioje – vert. past.), nes krikštyti tapo įprasta baseinuose ir ežeruose. Komunijos nebepraktikuodavo arba ją švęsdavo vien ypatingomis progomis – ji nebebuvo įprasto šlovinimo dalimi. Tokios praktikos imtasi todėl, kad buvo manoma, jog simboliai ir ritualai neleidžia suvokti evangelijos žinios. Bet, iš tiesų, yra priešingai.

Ritualo svarba

Ritualai, veiksmai ir simboliai svarbūs tuo, kad jie, būdami išoriški, padeda mums išreikšti vidinius išgyvenimus. Išmokstame „šlovinti kaip krikščionys“, nes kartojame jų veiksmus. Taip konvertitai priima krikštą, dalyvauja jame, priima komuniją, juos moko katechezės. Taip jie išmoksta gyventi šioje naujoje, gal kiek keistoje bendruomenėje, kurią vadiname bažnyčia.

Atsisakę ritualų, veiksmų ir simbolių nuskurdiname tikėjimą, atimame iš jo vidinio tikėjimo išraišką. Ritualų pagalba asmeniškai ir visi kartu išreikšti, o išreiškiant pastiprinti bendrą mūsų tikėjimą. Misijinė bendruomenė skiria ypatingą dėmesį išreikšti išskirtinai krikščionišką elgseną, simbolius ir veiksmus (ar jie būtų senoviniai, ar šiuolaikiniai) nes tai ir parodo, kad esame pasauliui alternatyvi bendruomenė.

Chuck Warnock, Amicus Dei

Atsakas apie susirinkimo formą

Labas!

Mano vardas, Dovydas. Aš esu "Kelyje" pastorius. Ačiū už pasiūlymus ir komentarus. Jau yra 47! Geras!

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad esmė nėra kava. Suprantate, mūsų forma yra skirtinga, bet aišku, galvojam, kad forma turi atitikti funkciją. Tai reiškia, kad turime diskutuoti pirmiausia apie bažnyčios susirinkimo funkciją.

Mūsų pagrindinės funkcijos (negalime jų atskirti) yra pagerbti Dievą, padrąsinti vienas kitą, dalyvauti Viešpaties vakarienėje, ir t.t. Turime suprasti, kad jeigu būtumėme Afrikoje ar Kinijoje forma skirtųsi dar labiau, ar ne?

Aišku, kad mes tik pradėjome ir esame pasiruošę keistis ir prisiderinti. Kaip yra parašyta vienos knygos paantraštėje, esame "eksperimentuojanti bažnyčia."

Aš tikras, kad daugelis iš jūsų abejoja, kad galime pagerbti Dievą gerdami kavą. Bet tai ir yra nesupratimo pagrindas. Mes per dažnai atskiriame šventus dalykus nuo pasaulietiškų dalykų

Ar Dievą galima garbinti tik ant kelių, ar tik keliant rankas maldoje? Kas yra pagarba? Ar yra tyli pagarba? Ar Dievas yra toks nuobodus, kad norėdami būti Jo artume turime jaustis nepatogiai? Ko gero tradicinių (evangelinių, charizmatinių, sekmininkiškų, rytų ortodoksų, katalikų ar kitų) bažnyčių formos išties stabdo bažnyčią, kaip kad yra parašęs Dangis?

Tradicijų verte nėra abejojama. Niekas negali išvengti jos įtakos. Ir visgi turime suprasti kontekstą ir siekti, kad mūsų susirinkimas būtų prasmingas. Pavyzdžiui, Viešpaties Vakarienė buvo įsteigta paties Jėzaus, ir Paulius paprastu būdu mums primena, kokios „formos“ tai turėtų būti. Tačiau vis tik tai nėra pakankamai aišku. Norint, kad šiandienos kontekste tai būtų suprantama, turime peržvelgti tai ir priminti žmonėms duonos ir vyno reikšmę, ir pradinį Viešpaties Vakarienės kontekstą, susijusį su Judaizmo istorijos dalimi – Pascha. Šią istoriją turime išlaikyti gyvą.

Tačiau, kai prakalbame apie kitas tradicijas, stovėjimą, klaupimąsi, sėdėjimą, giedojimą, bendrą skaitymą, klausymąsi ar diskusiją, rankų kėlimą, žvakių, smilkalų deginimą ar kitus dalykus, kurių dabar negaliu prisiminti, manau, kad Dievui ne tai rūpi. Dievui rūpi, kad mūsų širdis būtų teisi. Prisiminkite, fariziejai skrupulingai laikėsi įstatymo (religinių susirinkimų formos), tačiau jų širdys buvo neteisios. Iš kitos pusės, Jėzus vis patekdavo į įvairiausio pobūdžio problemas, dėlto, kad valgė ir džiaugėsi geromis puotomis kartu su muitininkais ir paleistuvėmis! Jėzus netgi buvo apkaltintas, kad esąs rajūnas ir girtuoklis! Ir visgi, Jėzaus gyvenimas buvo be nuodėmės.

Garbinimo ir susirinkimų formoje yra reikšmė, tačiau ta reikšmė nėra nekintanti. Tai yra laikui einant ar esant skirtingose vietose tai gali pasikeisti. Reikšmė atsiranda nuo to, kokią prasmę tam numato kultūra, bendruomenė ar bažnyčia. Įmanoma suteikti naują reikšmę, naujai aiškinti senąsias reikšmes, ar atgaivinti reikšmę siekiant ją padaryti prasmingesnę ar labiau atitinkančią mūsų dienas.

Modernusis amžius eina į pabaigą, postmodernistinis ateina. Per dažnai, visiškai nesusimąstydami apie reikšmę (pritaikymą) tiesiog priimame modernias tradicines „formas“ kaip „normalias“ ir „priimtinas“ mūsų postmodernistiniams laikams. Ar įmanoma, kad šiuo pereinamuoju laikotarpiu bus daug bandymų ir klaidų? Aš tuo neabejoju. „Kelyje“ mes išbandome naujas formas ir naujas prasmes, iš naujo apibrėždami ir atgaivindami senas tradicijas ir tradicines koncepcijas. Iš esmės, esame atviri diskusijoms dėl formos ir reikšmės, ir netgi mūsų tradicinių teologinių supratimų. Supratome, kad tai sukels daug klausimų ir abejonių dėl mūsų „ortodoksijos“, todėl esame atviri kalbėti apie visa tai. Manau Dievas susitvarkys su klausinėjimu. Išties, manau, kad mums tai tik į naudą.

Tikiuosi, kad tai tik pirmoji diskusija iš daugelio. Atsidariau savo paties „blog‘ą“ (spausti čia) ir „Kelyje“ taip pat turi „blog‘ą“ (spausti čia). Geriausias būdas susipažinti su tuo, kas vyksta „Kelyje“, apsilankyti viename iš sekmadieninių susitikimų 16.00 val.

Tik prašau, nesupraskite to, kai „avių vogimo“! Tai tikrai nėra mano tikslas ar ketinimas! Jei eini į bažnyčią, nenustok! Aišku, tai nereiškia, kad tu negali stabtelėti ir užsukti pas mus ir savo akimis pamatyti, ką mes veikiame. Jei neini į jokią bažnyčią, ar nesi Jėzaus pasekėjas, aš asmeniškai, noriu tave pakviesti užsukti pas mus pasižvalgyti.

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą

Priešpaskutinis įrašas apie liturginius dalykus (formas) susilaukė tiek daug komentarų, kad norėčiau pasiūlyti į tai pažiūrėti kiek iš kitos pusės. Štai – mano seniau verstas straipsnis.

Autorius: N. T. Wright, Durhamo vyskupas
Pirmą kartą išspausdinta Studia Liturgica 2002, 32, 176-95.

Taip pat galima pasiklausyti šios paskaitos angliškai (RealAudio), skaitytos Calvin College 2002 metais.

I. Įvadas

„Biblinis šlovinimas“ – gana plati tema, kurios nesu kvalifikuotas aprėpti. Nesu nei liturgijos specialistas, nei jos tyrinėtojas. Aš – tiesiog Naujojo Testamento tyrėjas, dirbu bendruomenėje, kurios kasdieninis gyvenimas sukasi apie viešą ir bendrą šlovinimą. Tai vyksta du ar tris kartus per dieną bei tris ar keturias valandas sekmadieniais. Viso šio reikalo metu karts nuo karto mąstau: ką mes čia veikiame, kaip galėtume tai daryti geriau ir t.t. Taip pat lankau įvairias bažnyčias, kuriose šlovinimas vyksta gana skirtingai. Ten taip pat sau užduodu panašius klausimus. Tai man suteikia tiek pat teisės analizuoti įvairius techninius liturgijos aspektus, kiek ir valgyti tris kart per dieną bei komentuoti apie virėjo darbą. Prie šio reikalo prieinu daugiau iš dalyvio, nei iš teoriko pozicijų.

Nebandysiu apsiginti nuo kaltinimo, kad anglikoniškąjį požiūrį bandau įskaityti į Bibliją, nors daugeliu atvejų ir esu kritiškas savajai tradicijai. Anglikonai didžiuojasi balansu, bet vienos paskaitos apie šlovinimą metu, kaip ir bet kur teologijoje, sunku visais aspektais jį išlaikyti. Kai kuriais atvejais, tai, apie ką kalbėsiu, turės būti papildyta fraze „iš kitos pusės“, bet tam nėra vietos. Viliuosi, kad tai, kas išsakyta, bus skaitoma iš hermeneutikai tolerantiškų pasitikėjimo, o ne iš įtarinėjimo pozicijų.

Vienas iš dalykų, kuo galiu pasiteisinti, kad rašau apie šlovinimą, yra tai, kad daugelį metų tarnavau koledžo kapelionu. Šios tarnystės metu sutikau du studentus. Abu jie kartu ir išgalvoti, ir labai tikroviški. Jonas užaugo laisvoje evangeliškoje bažnyčioje, kur, bent jau kiek atsimena, visuomet skaitė Bibliją ir giedojo šiuolaikines giesmes. Evangelija jau seniai jo nebestebino, o šlovinimas tapo rutina. Ir štai jis užsuko į bažnyčią, kurioje buvo praktikuojama tokia liturgija, kurios metu atsiskleidė drama. Ten jį be galo sužavėjo galingas sakramentinis pasaulis. Onutė užaugo tradicinėje bažnyčioje, kur nuolat buvo galima gėrėtis nuostabia, bet gal kiek per daug nupoliruota liturgija. Viskas turėjo vykti būtent taip, kaip nurodyta. Gyvenimas nei galėjo ten gimti, nei įsiskverbti iš pašalės. Ir vieną dieną ji atrado žmones, kurie galėjo spontaniškai melstis, nieko neperspėję pradėti giedoti bei dalintis vienas kito dvasine kelione. Staiga ji atrado nuostabų, jai dar nepažįstamą, pasaulį.

Man teko patarnauti tiek šiems Jonams su Onomis, tiek kitiems, šiems padedant. Kartu mums teko bandyti suprasti, kad tai, kas vienam yra gyvenimo džiaugsmą suteikiantis reikalas, kitam tėra tik sena tradicija. Aš ir pats daugelį metų tiek džiaugiausi, tiek nervinausi ir formaliu, ir neformaliu šlovinimu, ir esu matęs, kuomet jis tapdavo sausas ir beprasmiškas. Panašu, kad taip buvo ne man vienam.

Taigi, grįžkime prie užduoties. Iš begalybės kelių, kuriais galima būtų kulniuoti rašant šią paskaitą, pasirinksiu tris kryptis, kurios remiasi Naujojo Testamento eilutėmis. Viena teapsiribos vos keletu eilučių. Kitai temai skirta visa knyga. Na, o trečiai tektų keletas knygų. Iš visų jų pabandysiu išrinkti tai, kas man atrodo esmė.

Antra, aš taip pat pabrėšiu tris principus, kuriems reikėtų skirti visą savo dėmesį. Trečia, pasistengsiu parodyti tris sritis, kurioms reikia betarpiško įsikišimo.

Visą straipsnį skaitykite PDF formatu. Jis gana ilgokas, todėl taip išsisaugojus turėtų būti patogiau.

Apie susirinkimų formą

Šį sekmadienį su Kielomis buvom apsilankę vienoje naujoje krikščioniškoje bendruomenėje. Tai po to apsilankymo kilo noras parašyti apie krikščioniškų susirinkimų formą. Na, aš visada sakau, kad ne formoje esmė, o turinyje, t.y. viduje. Bet tai, kas yra viduje, kadangi esam ne bekūnės dvasios, vis tiek įgauna vienokią ar kitokią formą.

Daugelis čia Lietuvoje žino, kokia tvarka katalikų bažnyčioje. Šiaip jau ten viskas smulkiai yra surašyta knygose ir tvarkingas kunigas nelabai turėtų improvizuoti. Na tiesa, kai kurie bando paimprovizuoti, taip prasižengdami knygų reikalavimams, bet gerokai pagyvindami pamaldas. Beje, dar prieš 20 metų viskas buvo daug tvarkingiau: tekstai skaitomi lotynų kalba, choras tuo pačiu metu gieda savo giesmes, o visa likusi liaudis tvarkingai skaito savo maldaknyges ar suka rožantuką.

Pakankamai tvarkingos pamaldos pas liuteronus ir reformatus.

Na, o pas radikaliosios reformacijos pasekėjus pamaldos jau gerokai spontaniškesnės. Ten jau paprastai nenaudojami gatavi tekstai. Tačiau pamaldų forma vis tiek gana standartinė: šlovinimas, paaukojimai, pamokslas, malda, šlovinimas ar pan. priklausomai nuo bendruomenės.
O štai nuėjus į neseniai įsikūrusią bendruomenę "Kelyje", kurie lyg ir sekmininkai, tikrai pamatėm nestandartinį variantą formos prasme.Žmonės susėdę prie mažų staliukų ir geria kavą, arbatą. Tai galima daryti visų pamaldų metu. Staliukai išdėstyti maždaug ratu. Susirinkimo pradžioje nebuvo tradicinio evangelinėms bažnyčioms šlovinimo giesmėmis. Buvo pasisveikinimas, Nikėjos tikėjimo išpažinimo bendras skaitymas, pristatyta viešnia ir trumpa spontaniška malda. Ir netrukus - pamokslas. Pamokslininkas sėdėjo žmonių rato centre, naudojo daug vaizdinių priemonių: skaidrės, žaidimas šviesa ir kt. O šlovinimas jau po to. Vėlgi netradicinis elementas, šlovintojai stovėjo gale ir giedanti liaudis jau buvo atsisukusi ne į juos, o žiūrėjo į tekstus ant sienos priešingoje pusėje. Pamaldos, lyginant su kitom evangelinėm bažnyčiom, trumpesnės, bet formų įvairovė su žmonių įtraukimu į tai gerokai platesnė. Žodžiu, teko deginti ir žvakutes, ir druską ragauti, vietoj maldos vien tik balsu - buvo galima maldą užrašyti ant popieriaus lapų. Tikrai - juk Dievas ir skaityti moka ;). Kas norėjo, galėjo piešti, rašyti eiles meno kampelyje, buvo laikas meditacijai (su muzikiniu fonu). Viešpaties vakarienė irgi kiek neįprasta: pradžioje visi skaitėm paruoštą išpažinimą tuo klausimu, o po to kiekvienas ėjo prie stalo atsilaužti duonos, išgerti vyno arba sulčių (kaip kam patinka) iš taurės. Kadangi mano supratimu svarbus Viešpaties vakarienės elementas yra dalinimasis ir jungimasis su Kristumi, su kitais tikinčiaisiais, tai man šiuo momentu gal pritrūko kontakto su žmogumi atsilaužiant duoną ar gaunat taurę. Na, dar labai drąsus elementas - paaukojimai. Tebuvo pasakyta, kad ant vieno staliuko yra skrynutė, kur galima palikti paaukojimą. Ir jokio Biblijos eilutėmis grasinančio raginimo. Tiesa, neliko nepastebėta ir mūsų mažoji Elzė: gavo dėžę žaislų ir lipdukų – užteko užsiėmimo visam susirinkimui.

O štai gretimame pastate buvo susirinkę senieji sekmininkai. Tai Simonui nepasisekė. Kai užstatė jo mašiną, tai galėjo ją atsiimti, galima sakyti, tik naktį. Štai kur uolumas tikinčiųjų ;)
Įdomu būtų, kad ir kiti pasidalintų apie savo bendruomenės pamaldų formą. Arba kaip jūs įsivaizduojat šiuolaikinės bažnyčios pamaldų formą. Būtinai ką nors parašykit komentaruose.
O čia vaizdai iš bendruomenės "Kelyje" susirinkimo patalpų aplinkos.

KAS YRA „KYLANTI BAŽNYČIA“?

Prie šio uždavinio – bandyti paaiškinti, kas yra „Kylanti Bažnyčia“ – stoju turėdamas nevienareikšmiškus jausmus.

Iš vienos pusės, jaučiu, kad man tekęs uždavinys sprendžiamas ne taip, kaip turėtų. Pati „Kylančios Bažnyčios“ vertybių sistema linksta nuo apibrėžimų prie istorijų, nuo aiškiai struktūrizuotų argumentų prie patirties. Atrodytų, būtų geriau, jei pasakotume, ką išgyvename, kas džiugina, kas liūdina, ko bijome, kas drąsina.

Tačiau yra ir kita pusė. Matyt tai – žmogaus prigimtis: priimamą informaciją sisteminti, rasti apibendrinimus, bandyti apibrėžti. Turime tai daryti. Tik gal reikėtų suvokti savo ir savo sistemų ir apibrėžimų ribas bei galimybes.

Todėl iš kitos pusės jaučiu privilegiją, galėdamas su savo broliais ir sesėmis pasidalinti tuo, kuo gyvenu, ką atrandu – klausimais, kuriuos tenka analizuoti. Viliuosi, kad šis pristatymas bus daugiau statydinantis, nei griaunantis, kad bus priimtas kaip pateiktas iš brolio, o ne iš pavojingo priešininko.

Kaip jau minėjau, dėl laiko ir, pagaliau, mano paties sugebėjimų gerai suvokti šį palyginti naują reiškinį, pristatymas nebus nei išsamus, nei tobulas. Nepavyks išvengti ir grubių apibendrinimų. Tepadeda man Dievas.

Pirmiausia, pabandysiu jums pristatyti keletą, man atrodo, esminių punktų, kurie galėtų padėti susipažinti su šiuo „Kylančios Bažnyčios“ fenomenu. Apžvelgsiu keletą jo aspektų. Tai Formos, Priemonės, Teologija, Misija.

Pirmiausia, reikėtų paminėti, kad „Kylančios Bažnyčios“ uždavinys nesiskiria nuo kitų Bažnyčios išraiškų. Ji ir toliau siekia geriau pažinti Dievą, leisti Jam mus keisti bei vykdyti Jo valią. Tai – nesikeičiantis Bažnyčios uždavinys. Tačiau yra ir dalykų, kurie keičiasi – netgi turi keistis.

Formos

Manau, nereikia įrodinėti, kad bėgant amžiams – pradedant apaštalų kuopele, sekant persekiojamus Jėzaus mokinius, atsiliepiant į kylančias erezijas, formalizuojant ir „legalizuojant“ Bažnyčią, jai sustiprėjus ir perėmus pasaulinio valdymo svertus, joje išaugant korupcijai ir pribrendus reformoms, jai skylant į įvairiausio plauko šakas, jai kalbantis su iškylančiais valdžios ir mokslo iššūkiais ir t.t. – Bažnyčia keitėsi. Ji keitėsi daugybę kartų, mėgindama atsakyti į iškylančius iššūkius, kad ir toliau būtų druska ir šviesa pasaulyje.

„Kylanti Bažnyčia“ – tai dar viena pasikeitimų banga; pasikeitimų, kurie, turime vilties, padės Bažnyčiai atsiliepti į naujai kylančius iššūkius. O kas pasaulyje yra nauja? Tik gerai pamiršta sena.

Šie pasikeitimai vyksta gana chaotiškai, nėra labai kryptingai koordinuojami. Matydama kylančią sekuliarizaciją Vakarų pasaulyje, Bažnyčia bando klausti „kodėl“ ir ieško sprendimo būdų.

Kadangi šie pasikeitimai vyksta visame denominaciniame spektre (tiek magistriniame ir laisvame protestantizme, tiek ir pačioje katalikybėje ir net stačiatikybėje!), šie pasikeitimai atrodo labai skirtingai. Nenuostabu pamatyti liturginius elementus nuomojamoje salėje, ir lygiai taip pat nenuostabu sėstis į kėdžių ratą katedros viduryje. O ką jau kalbėti apie alternatyvaus šlovinimo pamaldas be formalaus pamokslo, apie teologinius pokalbius pubuose, Biblijos studijas kavinėse, diskusijas įvairiausiose interneto svetainėse kartais pretenduojančias net ir į virtualios bažnyčios pavadinimus (o kartais jo besikratančios). Taip pat sutiksime ir namų bažnyčias arba vien tik tikinčių draugų vakarienes su Rašto skaitymu ir malda vieniems už kitą. Spektras labai platus.

Priemonės

„Kylanti Bažnyčia“ taip pat asocijuojama su angliškų žodžių akronimu EPIC: Experience (patirtis), Participation (dalyvavimas), Image (vaizdas) ir Community (bendruomenė).

Patirtis (Experience)

Nuo abstrakčios analizės prie patirties. Matydami, kaip žmogaus galiomis pasitikėjusi modernizmo epocha baigia savo gyvavimą dviem pasauliniais karais, ekologine krize ir terorizmo šešėliu, o krikščionijoje savo tiesą iki išprotėjimo bandančias įrodyti tūkstančius denominacijų, kai kurie žmonės pradeda kritiškiau žiūrėti į savo sugebėjimus iki galo suprasti, kas yra kas. Todėl vienas iš „Kylančios Bažnyčios“ aspektų yra tas, kad vietoje to, kad savo mąstymo produktą pateiktume kaip objektyvią tiesą, jį pateikiame kaip subjektyvią patirtį bei linksta prie gilesnės tradicijos, apjungiančios visą krikščionišką tikėjimą (maždaug nuo eros pradžios iki pirmųjų Bažnyčios susirinkimų).

Taip pat, labai struktūrizuotus trijų punktų pamokslus dažnai papildo arba keičia istorijos ir liudijimai. Yra manoma, kad tie, kurie klausosi šių pasakojimų, galės atrasti paralelių ir savo gyvenime bei sugebės geriau suvokti visus apibrėžimus lenkiantį begalinį visagalį Dievą.

Dalyvavimas (Participation)

Supratimas, kad esame ne vien protaujančios ir skaitančios būtybės, tampa svarbu ne vien išgirsti, bet ir pačiupinėti, atsistoti, priklaupti, judėti. Lygiai taip pat suprantame, kad tikėjimas yra ne vien išmokstamas protu, bet ir išreiškiamas gyvenimu. Svarbu dalyvauti. Jei kažkokie teologijos aspektai neturi įtakos gyvenimui, ne labai ir vertinama.

Vaizdas (Image)

Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Telefonija, radijas, TV ir internetas pakeitė mūsų bendravimo formas. Vaizdas tapo kone nepakeičiamas. Kaip tai atsispindi bažnyčioje? Tai – retorinis klausimas.

Bendruomeniškumas (Community)

Susvetimėjusi visuomenė veržiasi ir į Bažnyčią. Dalyvavimas sekmadieninėse pamaldose kartais primena koncertą ar pokalbių šou be jokių įsipareigojimų. Bendruomeniškumas, kur žmonės iš tiesų dalinasi gyvenimu, yra vienas iš atsakų į šį iššūkį.

Patirtis, dalyvavimas, vaizdas ir bendruomeniškumas – tai „Kylančios Bažnyčios“ bruožai.

Tačiau formos ir priemonės – ne viskas. Be jų taip pat privalu paminėti teologiją ir misiją.

Teologija

Dažną kartą girdime labai evangelišką teiginį: keičiasi formos, bet turinys lieka tas pats. Prisimenu, kaip baigus LCC, mano pastorius, kviesdamas prisijungti vadovaujant bendruomenei, man sakė: „Kam tau dar mokslai – juk tu ir taip žinai daugiau už mus. Ar kas nors pasikeitė nuo Augustino ir Tomo Akviniečio?“

Spėju, kad taip. Liuteris iškėlė frazę „vien tikėjimu“. Kalvinas pabrėžė Dievo suverenumą. Liberalai savą tikėjimą bandė paaiškinti remdamiesi protu. Evangelikai jiems bandė atsakyti lygiai tais pačiais metodais: „Mūsų tikėjimas yra racionalus, paremtas faktais ir dėsniais.“

Teologinės diskusijos vyksta. Šioje vietoje tenka prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6,44). Tai mus veda prie paskutinės mano išskirtos srities – prie misijos.

Misija

Ortodoksija (teisingas tikėjimas) formuoja mūsų ortopraksiją (teisingą gyvenimo praktiką). Liuteronams būtų svarbu prisiminti fariziejams Jėzaus ištartus žodžius: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‚Juk mūsų tėvas ¬ Abraomas.’“ Kalvinistams ir toliau reikia atsakyti, koks yra žmogaus vaidmuo jo išgelbėjime. Liberalai neišvengs iššūkio, kad jei atsisakysime Dieviškojo apreiškimo, liksime tuščiomis rankomis.

„Kylančios Bažnyčios“ misijos supratimas, mano manymu, yra labai anabaptistinis. Išgelbėjimo liudijimas bus Dvasios vaisiai – pasikeitęs gyvenimas. Tačiau kalba eina toliau: ar turime vien saugotis susitepti šio pasaulio neteisybe, ar atsiliepsime į Dievo siuntimą jį mylėti (Jn 3,16) ir jame veikti kaip pasikeitimo agentams – kad jis būtų geresnis, kad įrodytume, jog ne vien žodžiais, bet ir darbais mes Tėvynę mylim! Dievas mus šaukia būti ne vien žodžio klausytojais, bet ir jo vykdytojais. Kaip ir Abraomą, Dievas mus žada palaiminti, kad per Kristaus Dvasią mumyse būtų palaimintos visos tautos.

Įrašo autoriaus svetainė: sekluma.lt

Atviras laiškas giesmių kūrėjams

Jau seniai ką berašiau į šį mūsų puslapiuką. Žiūriu, kad ir kiti ne baisiai aktyvūs buvo patapę. Tai dabar bandau situaciją taisyt. Tik ką baigiau versti ir publikavau Brian McLareno Atvirą laišką giesmių kūrėjams. Siūlau ir jums pasiskaityti. Tęsinys mano puslapyje.

Šis atviras laiškas pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale Worship Leader Magazine. Laiškas buvo adaptuotas ir perspausdintas gavus autoriaus leidimą. Vertimui taip pat buvo gautas autoriaus leidimas. Straipsnio originalą rasite čia.

Sveiki gyvi, giesmių autoriai, šlovintojai, šlovinimo vadovai, muzikantai ir menininkai bei bendrakeleiviai sekantys Jėzumi.

Keletą pastarųjų metų turiu privilegiją nemažai keliauti, lankyti ir kalbėtis su jaunais besiformuojančiais vadovais. Galbūt esu kviečiamas jiems kalbėti pagal sistemą „man daugiau, nei keturiasdešimt“ ir galbūt todėl, kad daugelis jų bando suprasti postmodernizmo iššūkius, dėl kurių man pačiam nuslinko beveik visi plaukai ir apie kuriuos esu parašęs keletą knygų. Sugrįžęs namo tarnauju bažnyčios, kuri apsisprendė žengti į postmodernizmo platybes bei drąsiai ir užtikrintai pažvelgti jo iššūkiams į akis. Sakau „drąsiai ir užtikrintai“ suprasdamas, kad bažnyčia dar neturi žemėlapių, kurie galėtų jai padėti patirti šį nuotykį, todėl iš tiesų neturime aiškaus supratimo, kur einame, išskyrus tai, kad bandome sekti Jėzumi. Turbūt jaučiamės panašiai, kaip Izraelio vaikai, palikę modernizmo Egiptą ir perėję Jūrą į nežinomybės dykumą. Viliamės, kad Dievo siųstas dulkių debesis ir ugnies stulpas ves mus dieną ir naktį.

(skaitykite toliau…)

Vienybės apraiškos

Vienas toks žmogus paprašė, kad iš savo dienoraščio, įmesčiau vieną rašinėlį ir čionais. Kažkaip niekad nedrįstu savavališkai:) Savoj erdvėj, nors ir nevisai uždaroj, visgi saugiausia... Vat ir išlenda yla iš maišo... Panašiai kaip ir su tuo ekumenizmu... Prieš porą savaičių buvau maldos už krikščionių vienybę savaitės pabaigtuvių pamaldose.

Gražūs žodžiai, gražios maldos, gražūs pamąstymai… Iš tikrųjų kartais pagalvoju, kad trūksta darbų, kurie rodytų tą mūsų tarpusavio meilę ir pripažinimą. Galbūt kunigai ir pastoriai ir elgiasi taip – neteisdami ir nesusireikšmindami, bet toli gražu ne visi... Kaip ir ne visi išdrįsta eiti šia linkme, nepaisant jaučiamo kvietimo, Dvasios kvietimo. Per daug esame pripratę būti žemiškose sistemose. Ir dar yra šiaip žmonės, o žmonės yra žmonės… Ne visi mąsto ir bando suprasti Dievo žodį, o daugiau vadovaujasi tradicija… Koks blogas daiktas tas prisirišimas.. Išskyrus, žinoma, prisirišimą prie Kristaus. :)

Dar pagalvojau, kaip kardinolas Bačkis ir visi kunigai (kitų tradicinių denominacijų) jaustųsi, kai reikėtų nusiimti tas gražias sukneles ir palikti visus ritualus? Mes susirenkam į bažnyčią, į pastatą, kuriame esam pripratę melstis… Ir pagalvojau, kaip būtų faina, jei rinktumėmės kur nors neformalioje aplinkoje, ir nebijotume garsiai pritarti pamokslininko žodžiams, kai Dvasia mums kalba, kai giesmė skamba ne tik iš giedotojų lūpų, bet iš viso surinkimo širdžių. Kaip būtų faina, jei tai nebūtų tik lyrinės giesmės, bet tokios, kurioms skambant norisi šokti padėkos šokį, kur nereikėtų stovėti panarinus galvą, kai kalbama malda, bet galėtum kelti rankas šlovinti bei dėkoti Viešpačiui už tai, kad visgi jungiamės į vieną. Tas jausmas, kad ateinam prie Jo kartu – katalikas, liuteronas, reformatas, ortodoksas, sekmininkas, metodistas ir kt. – tiesiog nuostabus. Kaip būtų faina, jei nebebūtų šitų pavadinimų - juk jie skiria… Kaip norėčiau, kad mūsų visų vardas būtų krikščionis… Nejaugi to neužtenka… Bet, ko gero, ilgus metus puoselėtos tradicijos ir sistemos dar ilgai nenustos veikusios…

Gera buvo šiandien pamaldose sutikti pažįstamus žmogiukus, ir nepažįstamų taip pat. Faina buvo dar kartą įsitikinti, kad kunigas Saulaitis, nors ir priklausydamas sistemai, visgi yra neformalas. :)) Bajeristas vyrukas kaip reikalas... Labai faina buvo pamatyti metodistų kunigą (nepamenu jo vardo..), jis man toks gyvas, ir iš šono žiūrint, truputėli plaukiojantis, bet labai džiaugsmingas savyje. Susipažinau su juo per ekumenines jaunimo pamaldas liuteronų bažnyčioje, ir šis kartas buvo antras, o atrodo, kad mes jau kažin kadais pažįstami… Ir jis toks absoliučiai neformalus… Jėgelė! Susipažinau ir su viena seserim iš sekmininkų bažnyčios (rusakalbių), tai taip labai fainiai pasikalbėjom, ji man eilėraštį savo paskaitė, apie vienybę Kristuje. Norėjo ji paskaityti visiems garsiai per arbatėlę, ėjo Bačkio paklausti, bet jis taip gražiai pabėgo nuo jos, kad man juokas suėmė dėl to. Labai juokingai iš šono stebėjosi jo elgesys… Kaip viskas greit išryškėja – pačioj elementariausioj situacijoje. Mes bijome išsišokti savo tikėjimu, savo dvasia… nepaisant to, kad aplinkui lyg ir savi… Ir mes taip dažnai pasijuokiam iš tokio išsišokėlio. Aš ne išimtis…

Ir dar pagalvojau, stebėdama, kas su kuo bendrauja, - visi tik grupelėm, grupelėm, su savais savam rately, kur gali jaustis pakankamai saugiai. Tik vat metodistas buvo vienas iš savos bažnyčios, tai kažkaip priėjo prie vienos mano pažįstamos mergiotės ir kažką su ja labai smarkiai kalbėjosi. Mes vis dar labai pažeidžiami savo susireikšminimo... Vistiek jautėsi, kad daugelio mąstyme yra tie skiriantys pavadinimai, kurie pabrėžia tavo "identitetą", susitapatinimą su tam tikra denominacija. Gražus buvo Bačkio kvietimas išmesti tuos skirtumus, kuriais remiamasi, kai galvojama apie Kristaus bažnyčią. Man, vat, įdomu, ar jis pirmas to atsisakytų... Ar kurios nors denominacijos kunigas ar "narys" išdrįstų pirmas žengti žingsnį iš savo saugios erdvės?
Ir visgi nepaisant šitų žmogiškų mėginimų vaidinti ekumenizmą, Viešpats daro realų darbą, norim mes to ar ne - jungimasis vyksta. Džiaugiuosi, esanti to dalis. Praeitą pirmadienį dar kartą tuo įsitinau. Ir nuo to pasidarė tik lengviau kvėpuoti... Nuolat įsitikinu, kad Viešpats nepaisant mūsų įgeidžių ir priešinimosi, vykdo savo planą tiek mūsų, tiek pasaulio atžvilgiu, ir, kaip vienas žmogus pasakė, visi į galinę stotelę atvyksime laiku. :)

liturgija ir laisva forma

kažkada pernai rašiau apie tai savo puslapyje... šiandien žiūrėjau, kokius įrašus skaito žmonės, ir šitas buvo vienas iš jų.

the ooze blogas mane nukreipė į vineyard.music, kad pasižiūrėčiau ką žinomas teologas ir Durhamo vyskupas N.T. Wright turi pasakyti apie liturgiją.

man labiausiai patiko keli paskutiniai jo sakiniai. žmonės TROKŠTA šlovinti, alksta susitikti su Dievu. vyskupą tėvai išmokė melstis ir skaityti šv. raštą nuo pat mažens. tikrai, ne visiems mums toks džiaugsmas teko. bet žmonės nori to. viena iš gimstančių šlovinimo formų yra šlovinimas su šeima, namuose. jei to niekad nesame darę, kaip tai gali atrodyti? ar nebus per sunku. čia pasimato liturgijos privalumai. jei įprasta manyti, kad liturgija sukausto šlovinimą, įterpia jį į rėmus, tai laisva šlovinimo forma gali taip įbauginti (jei pačiam reikia imtis vadovauti šlovinimui, jį kurti), kad nusvirs rankos. šiuo atveju, liturgija gali tapti išlaisvinančiu faktoriumi: giesmė, raštas, malda, tyla, dar viena malda ir... imamės peilių bei šakučių.

Postmodernus krikščionis - III dalis

Mane sužavėjo vieno metodistų teologo ir futuristo nupieštas vaizdinys: besisupantis vaikas. Norėdamas skristi pirmyn, jis lošiasi atgal ir spiria į orą kojomis pirmyn. Man rodos, tai – bažnyčios dinamiškas prototipas. Negalim sau leisti sėdėti ir mosikuoti kojomis stovinčiose sūpynėse. Jėzus mus kviečia judėti, Jėzus kviečia suptis, Jėzus kviečia džiaugtis gyvenimu matant aplinkui veikiant Dievą.

Aš trokštu suptis – lenktis atgal ir žiūrėti, kaip mano tikėjimo broliai ir sesės šlovino Dievą ir atsiliepė į jo iššūkius būti druska ir šviesa pasaulyje, kaip jie rūpinosi vargšais, kaip aukojo savo gyvenimus, o ne rūpinosi vien savimi ir savo namais. Aš lenkiuosi atgal ir matau daugybę šlovinimo perlų, nuostabių maldų, kurios ir toliau išreiškia mano širdį Dievui.

Bet aš spiriu kojomis į priekį ir esu įsitikinęs – Dievas mums paruošęs daugybę naujų siurprizų, naujų iššūkių, į kuriuos reikės atrasti naujus atsakymus, nes senieji nebe daug tepadės. Esu įsitikinęs, kad kai keičiasi žmonės, keičiasi kultūra, turi keistis ir kalba, keisis ir mąstymo konstrukcijos, keisis metaforos, keisis mūsų vaizduotė.

Mums vėl iš naujo tenka atsakyti į daugybę klausimų. Ką reiškia šlovinti Dievą? Ką reiškia būti išgelbėtu? Ką reiškia būti Bažnyčia? Ką reiškia mylėti savo artimą? Ką reiškia rūpintis vargšais, našlaičiais ir našlėmis? Ką reiškia būti Dangaus Karalystės piliečiu?

Ir todėl, manau, esam priversti kalbėtis apie tuos dalykus. Esam priversti loštis atgal ir spirtis į priekį ir tai daryti vienu metu, o ne paeiliui...

Kai tik užsimenam apie namų bažnyčią, vienas iš pirmųjų klausimų, kurį išgirstam yra „kaip šlovinsim“? Bet teks atsakyti dar daugybę kitų klausimų. Kaip atrodys vadovai? Kaip atrodys mokymas? Kaip augsime dvasiškai? Kaip atrodys tarnystė? Kaip atrodys misija? Ką kalbėsime apie tikėjimą? Ką reiškia evangelizacija? Pasikalbėsim apie besikeičiančias metaforas. Ir nemanau, kad mes turim pasirinkimą. Man rodos, kad apie tai kalbėtis būtina, jei norim toliau save vadinti Jėzaus mokiniais.

Postmodernus krikščionis - I dalis

Kai kalbam apie pasikeitimus bažnyčioj, dažnai sutinku neigiamą reakciją. Pamenu, kai tik grįžom iš Kanados, Vilniuje bandžiau kalbėtis su šlovinimo grupe. Siūliau kuriant giesmes arba netgi jas atliekant stengtis jas atlikti lietuviškai – tiesiog, kad jos skambėtų lietuviškai. Tiksliai nepamenu, ką jie man pasakė, bet pamenu neigiamą reakciją, pavartotus tokius žodžius, kaip „polka“ ir „valsas“ ir dar paklausė: „Tau ką, taip kaip yra, negerai?“

Pasikeitimai paprastai priimami kaip neigiamas, nesiektinas dalykas. Vienas iš pasikeitimų, įtakojantis visas gyvenimo sritis, yra taip vadinamas „postmodernizmas“. Postmodernizmas yra pasaulėžiūra, gimusi po ir, daugeliu atveju, kaip reakcija modernizmui. Tai – pasaulėžiūra, dominavusi didžiąją dalį 20 a. Per pastarąjį dešimtmetį postmodernus mąstymas, praktiškai, neliko nepalietęs nė vienos gyvenimo sferos: kinas, literatūra, menas, architektūra, verslas, politika ir net religija – visi kalba postmoderniais terminais. Kaip nekeista, kad tai, ką vadinam „Bažnyčia“ lieka už borto.

Tam tikra prasme, bažnyčia yra vienas iš paskutiniųjų modernizmo fortų, visaip besipriešinantis pasikeitimams. Ji taip sulipusi su modernia mąstysena, kad pastarosios atsisakius, atrodytų, nebeliks nieko – nebeliks tikėjimo.

Kalbėti, kad bažnyčia visiškai nesikeitė, būtų nesąžininga, bet tai praktiškai tebuvo kosmetiniai pasikeitimai. Pavyzdžiui, kad įsigijom vaizdo projektorių. Kai kurie iš jūsų gal pažįstat mano draugą Tomą. Po keleto metų pertraukos jis atėjo į Vilniaus LKB, kai aš ten pamokslavau. Po pamaldų jis pajuokavo: „Niekas nepasikeitė. Giesmės tos pačios. Pamokslai tie patys. Kalba ta pati.“ Ar renkiesi restorane, ar savose patalpose, didelio skirtumo nepadarė.

Tuo pačiu metu, viskas aplinkui keitėsi taip radikaliai, kad moderniam žmogui kai kurios kultūros sritys praktiškai lieka nebesuprantamos.

Ar pastaruoju metu teko būti kine? Nebeliko linijinių istorijų, kur viskas vyksta nuosekliai ir viena detalė veda prie kitos. Nebeliko moralizuojančių scenarijų. Netikėti, susukantys protą ir jausmus filmai žiūrovą priverčia įvykius vertinti pačiam – už jį režisierius to nebepadaro. Tiek laikas, tiek vieta paliekama nežinoma. Veikėjai sudėtingi ir prieštaringi – gėrio, blogio ir daugybės atspalvių per vidurį.

Literatūra atspindi tą patį fenomeną. Atsirado antiherojus. Jau nebegalim iš anksto priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad gėris laimės. Tokios istorijos kvepia naftalinu ir atsiduoda naivumu. Pasaulis taip tiesiog nesisuka.

Verslas? Jau seniai priėmėm, kad pinigai, o ne žmonės visų svarbiausia. Etatų mažinimas – gyvenimo norma. Kai tėvai kalbėdavo apie savo darbą, kuriame išdirbo po 30-40-50 metų, nebežinai kaip reaguoti. Kiek savo darbe dirbti tikitės jūs? Firmų bankrotai, perpirkimai, strateginiai susiliejimai – gyvenimo realybė. „Jei atsiliksim dabar, atsiliksim ilgam“, - visai neseniai sakė man kažkas.

Politika? Kas kritikavo valdžią taip prieš 40 metų, kaip tai daroma dabar? Ir tai ne vien Sovietų Sąjungoje. Tas pats galiojo ir taip vadinamame „demokratiniame“ pasaulyje. Šiandien gali protestuoti, tyčiotis ir šaipytis atvirai linksniuojant pavardes. Autoritetai kelia didžiausią nepasitikėjimą. Dievo suteiktas autoritetas karaliams? Iš kurio amžiaus atskridai? Jau prisižiūrėjom tų autoritetų!

Postmodernizmas – ne praeinanti mada. Tai – realybė. Ar galim jį ignoruoti? Dar daugiau – jau seniai gyvenam postmodernioj visuomenėj ir seniai perėmėm jos vertybes. Nėra prasmės apsimesti, kad esam „aukščiau“ žmonių aplinkui.

Dabar mums iškyla iššūkis – suvokti ką visa tai reiškia. Ar gali būti postmodernus ir išlikti krikščionim? Ar tai įmanoma? O jei taip, tai kaip atrodo postmoderni bažnyčia? Ar leisim sau tai nagrinėti, ar kišim galvas į smėlį tapdami muziejine relikvija?

Ko reikia bažnyčiai? - II dalis

Toliau tęsiu savo mintis, išdėstytas pamokslo metu. Jos įkvėptos skaitinio iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14). Pirmąją dalį galite rasti čia.

---

Aišku, galima pasakyti, kad po Sekminių Jeruzalės bendruomenėje buvo keletas tūkstančių žmonių. Kurį laiką sekėsi neblogai, bet greitai ėmė kilti problemos. Apaštalai, padedami diakonų, lyg ir atrado būdą atsiliepti į jas. Bendruomenėje buvo kaip ir patogu, bet Dievas jiems turėjo didesnę misiją. Kadangi jie patogiai sau gyveno Jeruzalėje, Viešpats pasiuntė persekiojimą, kad jie būtų išblaškyti po visą pasaulį, kad skelbtų gerąją žinią. Rezultatas – krikščionys išplito po visą pasaulį. Rezultatas – šiandien pažįstam Jėzų.

Sakysim, kad mūsų bendruomenė nėra tokia jau didelė ir būsim teisūs. Bet vėlgi, ji daugiau primena karikatūrą: nei didelė, kaip norėtume, nei labai harmoninga – tik peraugusi namų bendruomenė, kažkur praradusi savo jėgą ir vėl iš naujo ieškanti – ką toliau darysime? Realiai, ji užsikonservavo ir ėmė virti savo sultyse. Galvojam apie savo narius daugiau, nei apie tuos, kurie yra už bažnyčios ribų, kurie net nežino, kas yra Jėzaus artumas.

Reikia iš naujo suvokti savo misiją. Ne vien laukti Jėzaus Sugrįžimo. Privalome susimąstyti ne apie savo bendruomenės, bet apie Dievo Karalystės augimą. Tai – ir žmonės, kurie nepažįsta Jėzaus, ir pozityvi įtaka visuomenei per malonės tarnystę, ir realus rūpestis ekologinėmis, ir socialinėmis problemomis (pvz., kai darbdaviai išnaudoja darbuotojus).

Reikia ne bendruomeninės organizacijos, o organiško gyvų bendruomenių, šeimų, namiškių tinklo. Jos, nors ir veikdamos spontaniškai, tinkamai jų kontekstui, sieja save su kitomis tos pačios minties ir dvasios bendruomenėmis tame pačiame mieste. Šie žmonės renkasi namie. Kartais dvi ar trys tokios namų bažnyčios gali sueiti ir šlovinti kartu. Visi kartu galime susirinkti ir švęsti šventes. Atrasdami, duodami laiko susiformuoti kūrybiškas idėjas, galim sueiti kartu ir švęsti. Galim džiaugtis vienas kitu ir tuo, kaip Dievas veikia tarp mūsų. Tuomet ir istorijų, atspindinčių Dievo veikimą žmonių gyvenime, būtų daugiau. Šie bendri susirinkimai galėtų vykti kokį kartą per mėnesį, per didžiąsias šventes. Kitas savaites – ar sekmadienį, ar kitą dieną – vadovai galėtų padėti stiprinti mažąsias bendruomenes. Atsirastų ir daugiau laiko specialiems seminarams ar konferencijoms rengti. Na, o suėję kartu tikrai galėtume švęsti!

Tiesa, namų bendruomenių tinklas – tik struktūra, tik kaulai. Tačiau ar pastebėjot, vėl ir vėl kartojau natūralumą, autentiškumą, tikrą gyvenimą tikėjimu, o ne gražius intelektualinius ar sekmadieninius pasvarstymus. Kalba eina apie gyvybę. Juk kaulai būtini, kad kūnas turėtų savo formą. Bet vien jie negali talpinti savyje gyvybės.

Kai Elijas mato kaulus, juose gyvybės nėra. Net ir tada, kai jie apauga mėsa, pranašas toliau laukia pasirodant gyvybei. Ir tada pučia vėjas – iš visų keturių pasaulio kraštų. Mums reikalingas Dvasios judėjimas. Reikalinga malda. Reikalingas save aukojantis gyvenimas. Reikalingas naujas gimimas – kas neturi savyje Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Reikalingas tikras dvasinis gimimas, o ne proto gimnastika (atseit, aš tikiu – demonai irgi tiki ir dreba, rašo Jokūbas).

Argi Gavėnios ir Velykų laikas neatspindi paties šio virsmo esmės? Vietoje to, kad bandytume išsaugoti reanimuojamo kūno gyvybę, prašykim, kad: Dievo Dvasia pūstų į mūsų išdžiūvusius kaulus, apaugintų juos naujais kūno audiniais, nustebintų mus naujais atgimimais.

Bet mums reikia žengti pirmyn, vykdyti savo dalį. Aš bijau, kad jei bandysim atlikti tik minimalius pataisymus, tai ir liks tik kosmetika, o kūnas ir toliau bus apmiręs. Aš kviečiu radikaliems pasikeitimams, naujam gyvenimui. Nebandau pasakyti, kad konkrečiai žinau kaip eisim iš A į B ir kokiu greičiu eisim, bet esu paruošęs savo kuprinę kelionei. Ar leisimės į ją kartu? Ar ieškosim, kurlink pučia Dvasia? Ar priimsim šį gyvybės vėją į savo tarpą – tai priklauso ir nuo mūsų...

Ko reikia bažnyčiai? - I dalis

Šias mintis išdėsčiau šiandien, pamokslo metu savo bendruomenėje. Šiek tiek apvaliau nuo asmeniškumų. Pateiksiu jas per du įrašus. Štai - pirmasis. Bet pirmiausia, paskaitykit ištrauką iš Biblijos (Ezechielio, 37,1-14).

---

Kartais girdi krikščionis kalbantis: atseit, reikia siekti, reikia trokšti, o jau gyveni, kaip išeina. Man tai skamba kiek keistokai – kaip kažkoks tikėjimo kelionės išsigimimas, kuris apsiriboja vien tik proto gimnastika. Ezechielis kalba ne vien apie gražius troškimus. Kaip tikras pranašas, jis kalba apie naują gyvybę, kuri ateina iš Viešpaties. Ką jis pranašauja šiandien?

Bažnyčiai reikalingi pasikeitimai. Kokie?

Reikia tikrų mokinių – ne dirbtinio religingumo, o sekimo Kristumi. Reikia gyvų gyvenimo pavyzdžių, o ne nupoliruotų pareigybių simbolių – antžmogiškų klierikų, kuriuos laikome nepasiekiamais pavyzdžiais, šventaisiais. Kas daro didžiausią įtaką: pastoriaus pavyzdys, pamokslai, ar betarpiški pokalbiai, tikras gyvenimas, gyvenimo pamokos, pamokymai tinkamu metu? Reikia vietos atverti širdį, reikia vietos tikrai išpažinčiai arba vietos, kur nereikės slėpti nuodėmės, nes nebijai, kad tave atmes – juk esi mylimas. Reikia vietos, kur išvalius žaizdas jos imtų gyti.

Reikia vietos, kur žmonės visapusiškai bendrauja, kartu valgo, o ne susitinka vien religiniais tikslais, tai – tikrų draugų susirinkimas. Nėra „Dievo namų“ – jau Steponas sakė, kad Dievas negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. Bažnyčia – žmonės, Dievo namiškiai. Namai – natūraliausia vieta, kur realiai veikia Dievas.

Bažnyčioje reikia įvairumo – realiai žmogų įtakoja daugiau bendruomenė, nei sekmadieniniai pamokslai – įvairūs žmonės, įvairiomis priemonėmis. Bažnyčia tapo lyg ir sekmadieniniu pastoriaus šou. Pastorius vaidmuo tapo kas sekmadienį nustebinti vis naujomis dvasinėmis įžvalgomis. Tie sekmadieniniai dviejų valandų susitikimai reikalauja daug resursų, bet daro nedaug įtakos. Ekonomiškai šnekant, didelės sąnaudos ir mažai pelno. Ar reikia vienos didelės šlovintojų komandos, kuri varo kiekvieną sekmadienį, ar turime progos suteikti ir kitiems išmokti kaip šlovint? Juk kalba eina ne būtinai apie profesionalią muziką, bet ir poeziją. Ar tik pastorius turėtų melstis? Kai nebūtų tokio susirinkimo, kur viskas už visus padaryta, gal kas nors galėtų iš anksto pagalvoti ir gilią, iš anksto paruoštą maldą ar savo rankomis sukurtus širdį uždegančius meno dirbinius. Esu įsitikinęs, kad mums reikia ne keleto „patarnautojų“, siūlančių pirkti religines paslaugas plius gausybės vartotojų. Bažnyčiai reikia kūrybingumo šaltinių, branduolių, kurie pasireiškia savo ir kitų namuose ir realizuoja jiems Dievo dovanotą potencialą. Tai – bendruomenė, kuri kuria, o ne būrys, kuris vien tik ima ir vartoja – to jau užtenka mūsų vakarietiškoj visuomenėj.

Tai, kad dirbam kartu, nereiškia, kad vadovų nebereikia, kad namų bažnyčios išaugo vadovavimą. Tiesiog, reikia tokių vadovų, kurie lankytų namų bendruomenes ir „paruoštų jų narius visokiems geriems darbams“ (Ef 4,11-12). Pastorius yra tik vienas iš vadovų. Tai – tik viena iš penkių dovanų. Reikia jų visų, kad dvasinis augimas vyktų sklandžiai.

Taip pat, reikia atsakomybės už evangelizaciją. Kartais susidaro įspūdis, kad jei pastoriui mokėsim daugiau, jei jis daugiau laiko skirs bažnyčiai, bendruomenė pradės augti – ar tai jums neskamba kiek juokingai? Pastorius mistiškai nepadarys evangelizacijos ir neprikvies žmonių, kurie staiga įtikės! Ir apskritai, nereikia bendruomenės daryti panašios į dėlę, kuriai vėl ir vėl reikia naujų žmonių kraujo, kuri vis pampsta ir pampsta. Vietoje to, kad kviestume žmones į vieną didelę bendruomenę, pačią bendruomenę, pačią bažnyčią, nuneškime žmonėms – į jų pačių namus. Mažos bendruomenės užauga žymiai greičiau, nei auginama viena didelė bažnyčia. Keturių žmonių bendruomenę padvigubinti nereikia didelio proto, o atrasti dvidešimt naujų žmonių net ir per pusmetį... hm, mums nesiseka jau keletą metų – kas turi keistis?

Reikia atsakomybės atpažinti ir naudoti Dvasios dovanas – kai veikia keli, kiti lieka žiūrovais. Pats bažnyčios „augimo“ modelis prieštarauja bažnyčios misijai. Daugelis bažnyčių yra tiesiog per didelės, kad būtų tai, kas yra reali bendruomenė. Imkim pavyzdžiu Jėzų – 13 žmonių bendruomenė, reali, organiška bendruomenė, tikri draugai.

Gavėnia?

Taigi, apie gavėnią. Tiems kas nežino, tai kažkas maždaug panašaus į musulmonišką ramadaną, tik krikščioniškoj tradicijoj. Bent jau taip panašiais žodžiais vienas prisiekęs evangelikas bandė papokštauti. O kas nesitenkina tokiu apibūdinimu, skaitykit Simono dienoraščio įrašo jo paties komentarą. Jis paaiškina, kodėl gavėnia nėra ramadanas.
Na, o aš kodėl apie tai rašau? Prisipažinsiu, nelabai aš sureikšminu tuos liturginius laikus, bet va beskaitinėdamas Antano Saulaičio knygą "Piktas Dievas yra miręs", kažkaip pagalvojau - iš ties yra gerų idėjų toje tradicijoje. Čia kelios ištraukos iš Antano knygos:

"O kitas dalykas, kuri aš pats neseniai, jau Lietuvoje gyvendamas, prisiminiau, per Gavėnią ir Adventą dirbdamas su vaikais, kad namuose tėveliai sąmoningai mus mokydavo prisiminti kitus žmones. Kai margindavome margučius prieš Velykas arba prieš Kalėdas iš kankorėžių, riešutų ar sėklų darydavome žaisliukus eglutei, stengdavomės atsiminti žmones, kuriuos reikia paguosti. Pavyzdžiui, našlę ar vienišą žmogelį, gal koki savotišką keistuoli, kuris nelabai mokėdavo bendrauti su kitais. Didžiulis rūpestis būdavo, kad užtektinai primargintume tų puošmenų. Paskui viską išnešiodavome arba kokia kita proga paduodavome, kartais tėveliai padėdavo įteikti tiems žmonėms. Tai taip buvo ugdomas rūpestis tais, kurie buvo visuomenės pakraštyje, paribyje - kitų nemėgstami ar užmiršti, ar tegul ir labai malonūs žmonės, apie kariuos visi galvoja, kad jie danguj gyvena, bet iš tiesų nešiojasi kokią nors didžiulę nuoskaudą.
Kai jau buvau Čikagoje, taigi jau ne tik suaugęs, bet ir peraugęs, prieš Kalėdas vis taip pat stengdavausi prisiminti, kieno šeimos narius laidojau arba žinojau mirus tais metais, prikepdavau visokių kalėdinių saldumynų ir jiems išvežiodavau. Ne apverkti mirusį eidavau, tik priminti, kad jie kažkam rūpi. Jei nerasdavau nieko namie, pakabindavau lauknešėlį ant durų rankenos - ten niekas nevogdavo. Tai šie dalykai tikrai yra tėvų įdiegti. Iš tėvelio ir iš mamos šeimų tai jau buvo kilę, ir tėvai taip sutarė savo du vaikelius auklėti."

"Iš tiesų, ir aš vis sakydavau: alkanas žmogus yra irzlus. Kas iš to, kad alkani būsim ir vieni kitus ėsime. Tai nebus joks pasninkas, bet tik kančia pačiam ir kitam."

"Daug svarbiau, man atrodo, šeimoje, pavyzdžiui, būtų prikąsti liežuvį ir išklausyti kitų šeimos narių - ar mažųjų, ar vyresnio amžiaus, ir tik paskui save apreikšti. Mes taip trokštame būti kitų suprasti! Tai didžiausias žmogaus troškimas. O šv. Pranciškus sako - duok, Dieve, malonę trokšti labiau kitus suprasti negu būti suprastam. Tai jau tikrai būtų didžiulis pasninkas. Ir dar. Mūsų šeimoj mama mus vis mokė - turbūt visi turėjom neprastą liežuvį - nepridėti antro sakinio. Ką tai reiškia? Atsakyti kam nors arba ką nors sakyti tik vienu sakiniu, užuot pridėjus antrą, kuris kaip nuodas įkrenta į kito žmogaus širdį. Pavyzdžiui, vaikas rytą atsikelia, vėluoja į mokyklą. Sakom: ,,O, vėluoji į mokyklą..." ir visada pridedam: "Kaip ir visada. Esi niekam tikęs..." Tai pabandykim be tos antrosios dalies gyventi. Toks pasninkas, žodžių pasninkas arba sulaikymas savyje nesveikų, iškreiptų polinkių yra didžiausias susilaikymas ir didžiausia kančia žmogui. Save sutramdyti - ir ne tam, kad būtum šventas ir tavo atvaizdą kas nors prisiklijuotų ant sienos, bet kad galėtumei šeimoje, darbe ar kur kitur su žmonėmis sugyventi, kad šis pasaulis būtų geresnis."

Šlovinimas

Aaron Klintefelter rašo apie šlovinimą:

„Šlovinimas yra tampriai susijęs su bendruomene. Mhm, žinau, bendruomenė - bendruomenė... Jau per dažnai naudojam tą žodį, bet jei šlovinimo metu leidžiam, kad mus pagautų Didžioji Istorija ir savo ištikimybę pažadam Didžiajam Karaliui, tuomet tai reiškia bendruomenės vienybę su tais, kurie daro tą patį. Neišeina to daryti vieniems. Mums reikia vienas kito. Šlovindami jungiamės atgal, viršun, išorėn ir priekin. Atgal su šventaisiais, kurie ėjo pirma mūsų. Viršun su Trivieniu Dievu (va čia tai bendruomenė!). Išorėn su kitais tikinčiaisiais. Pirmyn su tais šventaisiais, kurie stovės mums ant pečių. Jei ką ir reiškia būti Kristaus Kūnu, šlovinimas turėtų būti kaip vanduo kūnui... Taigi, šlovinimas niekuomet neturi būti vien tik solo partija. Dar daugiau (ir čia jau galiu gauti per galvą), kažkas viduje krebžda, kad šlovinimas negali visaverčiai gyvuoti už vietos bendruomenės ribų...“

Į kielas.lkb.lt »

Apie Eucharistiją (1Kor 11)

Pagal pirmąjį apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams, 11 skyrių
Dominykas Valentis (kalba netaisyta)

Čia pats seniausias tekstas apie Eucharistiją. Bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Atrodo, situacija buvo tokia: būdavo kviečiami iškilesni bendruomenės nariai, jie vaišinosi. Paprastesni nebūdavo oficialiai vaišinami. Jie prieangy laukdavo, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Atrodo, buvo toks socialinės nelygybės fonas. Paulius labai griežtai reaguoja (11,20). Kokia turėtų būti Viešpaties Vakarienė?
11,23 Konsekracijos formulė. Žydiškas posakis apie Tradiciją: “...gavau iš Viešpaties, perdaviau jums...”. Perdavimas = Tradicija: tradicija = perdare = duoti, duoti į anapus.
“Tą naktį” – ryšys su išdavyste, kančia, mirtimi.
Padėkos malda: “baruch” – garbė. Tau Dieve, Izraelio Dieve, už tą duoną, kuri malšina mūsų alkį. Vakare sutemus žydų šeimos motina uždega ant stalo žiburį ir kviečia šeimą susikaupti (užsidengia visi akis!). Po valandėlės tėvas kalba padėkos maldą ir laužo dalindamas visiems. Vėliau – padėka už vyną ir dalijimasis juo. Tokia kiekvieno šabo vakarienės tvarka. Jėzus lygiai tą patį atliko, t.y. pasinaudojo papročiu.
Paulius nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo nežydams, o graikams.
Paulius paduoda Jėzaus žodžius, kurie nepriklauso šabo vakarienei: “Tai yra mano kūnas…” ir “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje”, ir “…tai darykite mano atminimui!” – lyg tostas Jėzui: valio Jėzui!
Graikiškam tekste “tai (yra) mano kūnas” – “to soma”. Prieš “soma” stovi pabrėžiamasisi artikelis “to” (šitas). O paskui – “tai darykite” (touto poieite). Tas “touto” yra niekatrosios giminės. O duona ir hebr., ir graik. – vyriškosios giminės.
Kalbėdamas, sulaužęs duoną, Jėzus keičia giminę. “Touto” su duona nedera gimine. Ir aramaj., ir graik. Tai netaisyklingumas, - turėtų būti “autos” (ji, ši).
Apie ką galvojo Jėzus, sakydamas “tai” (“touto” – niekatr. gim.)?
Ir kiti evangelistai (Mt, Mk, Lk) vartoja tokį netaisyklingumą! Jie, tiesa, rašė vėliau už Paulių.
Kai kurie egzegetai mano, kad šitas žodelis “touto” kalba apie susirinkimą tikinčiųjų, kurie bendrauja Viešpatyje.
“Kūnas už jus”. Tai graikiškas atitikmuo Javės atsakymo Mozei: “Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!”
Lietuviškajame tekste: “kūnas už jus duodamas”. Ir mūsų mintis nukreipia šitas lietuviškas tekstas į kančios pranašavimą.
Tai gali būti veikiau Jėzaus dievystės pabrėžimas. Gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti “kūnas jums”!?
Kaip susieti duoną su bendruomene? Bendruomenėje laužoma duona ir dalijamasi. “Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!” “Touto” – ir yra tas , ką bendruomenė turi daryti: laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Valgykite kartu, nes jūsų bendravimas yra mano prisiminimas. Beje, tai patvirtina ir Jėzaus Mistinio Kūno doktrina.
Ar tai reikštų, kad perkeitime neįvyksta transubstanciacija? Graikiškas tekstas, kaip to norėtume, apie transubstanciaciają, deja, nekalba, - kalba tik apie bendravimą!
Taip! Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, mūsų tarpe “atsiranda” Dievas, tame mūsų bendravime “atsiranda”, t.y. duonoje “atsiranda” Dievas. Bet tai yra išvestinis dalykas.
Jėzus nenori būti atskirai nuo žmonių duonoje. Jėzus trokšta būti su žmonėmis, kai šie kartu! Kartu tą duoną laužo ir tarpusavy dalinasi. Taigi…
Skaitykite sinoptines evangelijas, paskutinės vakarienės aprašymus, lyginkite su 1 Kor. Įdomu, vis dėlto “touto” yra ir sinoptinėse. Išvertus atgal į Jėzaus kalbą (aramajų ar hebrajų), pirmiausia galima pasakyti: viduramžiais kilo ginčas dėl “estin” (yra). Tuomet teologai klausė, ką reiškia “estin”? Gal “panašus”, “identiškas”? Ką reiškia tas “yra”? O jeigu Jėzus šito žodžio visai nepasakė? Juk nei aramajų, nei hebrajų kalba jo nevartoja, to “yra”, jose šito “yra” nėra.
Hebrajų k. neturi niekatrosios giminės: ir duona, ir kūnas hebrajų kalboje – vyriškosios giminės.
Todėl “touto” aramajų, hebrajų kalbose turi būti vyriškosios giminės. Kodėl graikiškajame tekste – niekatrosios giminės?
Kodėl Paulius įvedė “touto”, juk jis mokėjo ir aramajų, ir hebrajų kalbas? Kodėl “touto”, o ne “toutos”?
Tas “touto” – valgymas, bendravimas. Vėlyvesnė Bažnyčia aiškina esmėkaita. Bet iš šitų žodžių negalima ištraukti to esmėkaitos. Kažką Paulius čia norėjo ką kita pasakyti? Egzegetai šitą “touto” aiškina kaip laužymą, susirinkimą, dalijimąsi. Kai Jėzaus mokiniai sueina ir atsimena, ką Jėzus darė,- Jėzus yra jų tarpe. Ir Paulius rašo “touto” – tai: susirinkite, laužykite, dalinkitės. Egzegetai sako: jie turi valgyti, kartu valgyti, darniai sugyventi, iš to matysis, jog Jėzus jų tarpe.
Yra egzegetų konservatorių, kurie tvirtina. Jog tas “touto” dera su “soma”. Ir tas “tai” = “kūnas”. Bet argumentas silpnas. Jo neremia graikų gramatikos principai.
11,25 “ši taurė yra ... mano kraujyje...” “Mano kraujyje...” – durnas vertimas. Salva reverentia, kas vertė,- nenutuokė nei hebrajų, nei graikų kalbų. Atleiskit, bet durnas vertimas!
Hebrajiškas be (gr. en) vietininkas. Tai viena prasmė. Bet hebrajų prielinksniai turi be galo daug variantų. Jėzus sako: “ši taurė” – jūsų bendravimas yra Naujoji Sandora dėka mano kraujo, yra naujoji Sandora, sudaryta mano krauju. Nes tas hebrajiškas be = dėka. Ir žiūrėkite, Jėzus nesako “touto”, o ši taurė, jūsų bendravimas, nes jūs ją geriate, yra Naujoji Sandora, ir tai dėka mano kraujo. Ir dėlto mūsų konsekracijos formulė nelabai tinka: “tai yra taurė... mano kraujo...” Nelabai tinka... Iš 11,25 aišku, Naujoji Sandora – jūsų bendravimas dėka mano kraujo.
11,27. – “bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju...” Salva reverentia, Aliulis kreipia į Eucharistiją. Bus kaltas bendravimu, kaltas vienas prieš kitą. Juk 11,21 – jūs nusikalstat bendravimui, nes valgote atsineštinį valgį, tik savo, ir nekreipiat dėmesio į mažiau ar visai nieko negalėjusius,neturėjusius atsinešti. Kai tu priimi komuniją, tu priimi visą Kristaus kūną, su visais jo nariais, jo tikinčiaisiais. Eucharistijos esmė – valgymas, bendravimas, bendrastalystė. Kas nuvertina bent vieną narį, kas nevertina visų narių, tas valgo ir geria sau pasmerkimą, nes išskirdamas ką nors, nesirūpina bendruomene; būtent, tas valgo ir geria tik dėl akių ir todėl yra kaltas Kristaus kūnu ir krauju – tarpusavio bendravimu Viešpatyje, kaltas prieš šitą, prieš Kristaus narių bendravimą.

Galiausiai reikėtų užbaigti skyrių apie Eucharistiją. Bažnyčia moko, kad transubstanciacija yra būdas, kaip mes turėtume priimti Eucharistijos paslaptį. Transubstanciacija nėra dogma. Tai tik mėginimas aiškinti, kaip Kristus atsiranda realiai tuose regimuose pavidaluose. Dogma – Kristus realiai yra tuose pavidaluose. O kaip jis atsiranda, kaip jis yra, - nėra dogmos. Transubstanciacija – tai viduramžių filosofiniai išvedžiojimai, kaip Kristus realiai yra duonoje ir vyne. Vieno dalyko mes turime laikytis – esam katalikai: po šitais ženklais Kristus tikrai realiai yra mūsų tarpe (realis presentia).
Šitas tekstas daugiau kalba apie Kristaus mistinį kūną, o ne duoną ir vyną. Jis gilina mūsų suvokimą Eucharistijos paslapties.
Atrodo, “touto” derinasi ne su “duona”, o su “bendravimu”, “valgymu kartu”. Dabar ir padarysime kai kurias išvadas, gal apibendrinsime. Šito bendravimo Jėzus norėjo. Juolab “touto” yra du kartus vartojamas: “tai yra mano...” ir “tai darykite...”. Ką darykite?- Valgykite: normalus atsakymas, ar ne. Juolab aramajų kalboje nėr niekatrosios giminės įvardžio. Kodėl Paulius, rašydamas rašo 21 kartus niekatr. Giminės įvardį? Paulius, atrodo, geriau suprato už mus aną Jėzaus “tai”?
Kas dėl taurės? “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujo...”. Sakiau, ne “mano kraujo” tikslus vertimas , o “dėka mano kraujo”. Ta taurė – Naujoji Sandora. Vėl pabrėžiamas bendravimas, aišku, dėka Jėzaus mirties, jo kraujo.
Kai žvelgiam į sinoptikus (ne į tuos, kurie oro prognozes pateikia, bet evangelistus – Mk, Mt, Lk), yra tas pats “tai”. Sinoptinės evangelijos sako: “tai yra mano kraujas...”. Kelia klausimus, ką sinoptikai norėjo pasakyti Pauliaus žodžių fone, juk sinoptikai vėlesni autoriai už Paulių. Žinote “Didachę” ( 12 apaštalų mokslas, II a. pr. ). Tai – krikščionių bendruomenės, Bažnyčios raštas. “Didachė” rašo apie Eucharistiją ir pabrėžia, kad Eucharistija – Mistinio Kristaus kūno įvaizdis (“kaip grūdai renkami nuo kalnų, taip, Viešpatie, surink savo žmones...”. “Garbė Tau, Viešpatie, Visatos Kūrėjau, tau dėkojam už duoną”. Lygiai su vynu. Ir tas dėkojimas: “Dėkojame per Tavo tarną Jėzų...” ). Ar tai konsekracija? Taip! Ir be mums žinomos formulės. Kai kas norėtų pasakyti, kad “Didachė” čia kalba apie tam tikrą vakarienę – agapę, o ne apie konsekraciją. Bet šitas pasakymas neturi argumentų. Beje, Eucharistija = padėkojimas. “Didachė” kaip tik tai ir daro – dėkoja. Visus šiuos dalykus vis dėlto reikia apmąstyti, labai giliai apmąstyti...
Imkime kitą tradiciją. Jn 6: Esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas ją valgo, bus gyvas. Ir ta duona yra mano gyvybė už pasaulį.
Sinoptikai ir Paulius, kalbėdami apie “kūną”, vartoja “soma”. Tai tas kūnas, kuris vartojamas Dievo tikslams, kuris galiausiai bus perkeistas.
Jonas vartoja ne “soma”, o “sarks”. Kitaip sakant: ta duona, kurią duodu, yra mano trapi gyvybė, kurią aš atiduodu už pasaulį.
Jono prologas (14 eil.): “Ir žodis tapo Kūnu” Čia taip pat “sarks”. Kai kas sako, čia labai įtartina. Jonas kalba apie Eucharistiją kita perspektyva. Kas yra Eucharistija? Tai įtikėjusių Jėzų susirinkimas ir dėkojimas už paaukotą trapią gyvybę, tai – bendravimas. Tame bendravime Jėzus yra realiai.
“Kas valgys tą duoną, gyvens per amžius...”. Šią eilutę kai kas identifikuoja su Jėzaus auka, kurią žmogus prisiima tikėjimu – kas prisiima Kristaus auką tikėjimu,- gyvena amžinai.
Klausimas: “Bet Efeze “sarks” buvo taikomas ir bendruomenei?” Nežinau, čia Jonas užrašo Jėzaus žodžius apie save patį – apie trapią gyvybę, “sarks”. Kas priima Jėzaus “sarks”, tas įeina į Bendruomenę ir gyvena per amžius. Nenorėčiau atmesti, negalėčiau, į šalį, - visai galimas dalykas, - kad pirmieji krikščionys, valgydami duoną ir vyną, tikrai jautė ir išgyveno, kad Jėzus po tais ženklais tikrai yra gyvas, mūsų tarpe yra. Jie tikėjimu tai priėmė.
Dogminis klausimas tikrai nelengvas. Labai painus. Mes mėginam iš įkvėptų Raštų ir Bažnyčios magisteriumo aiškintis, kokiu būdu Kristus buvoja su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Vieni vienaip, kiti – kitaip. Ką reikia tikėti? Kaip šią paslaptį pristatyti žmonėms? Būtų klaida: iš sakyklos skelbti – Jėzus mūsų tarpe yra ir be duonos, ir be vyno. Būtų nesuprantama, nesuprasčiau ir aš. Ir aš to nesuprasčiau. Kad Kristus yra po šiais ženklais, - mokė ir tikėjo pirmieji krikščionys, vėliau – visa Bažnyčia tuo tiki (vienaip ar kitaip). Bet kokiu būdu Jėzus “atsiranda”? Čia jau visai kas kita. Pagal transubstanciaciją, Jėzus “atsiranda” duonoje, jos vietoje: duonos nėra, nors ją matom, Jėzus yra, nors jo nematom... Visi sakramentai, beje,- ženklai, ir kai jie atsiranda, - Kristus yra mūsų tarpe. Ką sako Bažnyčia? Turim atsižvelgti į Bažnyčios mokomąjį autoritetą, juk iš jos išaugo tikėjimas ir jo ženklai. Kada atsiranda ženklas? Kai žodžiai ištariami. Tuomet dėl Jėzaus žodžių tikiu. Taip, Bažnyčia nustato, kada mes galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Kai daromas ženklas, kai kunigas taria žodžius, tuomet Kristus tikrai yra – “realis presentia”. Kai kunigas “ponit signa”, jei turim tikėjimą, galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Jei neturime tikėjimo, tuomet taip – magija, magija. Jei neturime tikėjimo...
Ar “Didachės” Bažnyčia galėjo pasakyti, kad kai kunigas taria aną Padėkos maldą, tai ir Jėzus atsiranda mūsų tarpe? Be jokios abejonės! Taip, galėjo! Tai – Bažnyčios prerogatyva!
Ko reikia laikytis? Duodami ženklai – vadinasi, Kristus – mūsų tarpe. Kokiu būdu? Pauliaus laiškuose to nėra. Nustato Bažnyčia. Tai jos prerogatyva.
Šventojo Rašto supratimu, kai žodis pasakytas, jo galia tęsiasi. Kai girdžiu kunigo žodį per išpažintį, - tai nereiškia, kad tik tą akimirką žodis veikia. Jis kažką manyje pakeičia ir tas pakeitimas išlieka to ištarto žodžio galia, išlieka ana ištarto žodžio perkeičianti galia, kuri gali intensyvėti dėl mano tikėjimo, dėka mano tikėjimo. Žodis, tartas bendruomenėje, neatsiimtinas. Vynas konsekruotas ir atgal į butelį nepilamas. Šventojo rašto galvosena, ištarto žodžio neatsiimsi. Žinia, Paulius šito čia neprimena...
Jeigu “dedamas ženklas” ir kunigas ištaria žodžius, jie ir pasilieka. Jų neatsiimsi! Kažkas keičiasi. Keitimasis išlieka. Jau ne duona, ne vynas. Jau ženklas! Ženklas, kad Kristus yra mūsų tarpe. Tai ne statiška – dinamiška: keitimasis.
Kiek tinka su tais ženklais “žaisti”: atsukti, pasmilkyti, palaiminti, užsukti? Ir tai dar po kiekvienų Mišių? Tai visai kitas dalykas. Tuomet galima statika, ji ir yra, deja, deja... Tik smilkt, smilkt... Ir viskas. Bet tai kitas reikalas, kai bendruomenė neturi bendravimo, kartu nevalgo, bet nori prisiminti tą Naująją Sandorą – bendravimą dėka Kristaus kraujo, dėka “Kristaus įvykio” (šiandienine teologine kalba šnekant),- susirenka aplink tuos likučius ir mąsto, ir gieda, ir tyli, adoruoja: taip, taip, taip... Juk Mišios, kas jos? Kristus per jas “deda ženklus man ir jie pasilieka...
“Tai darykite mano atminimui...” – Paulius dar prideda prie Jėzaus žodžių: “...kiek kartų valgysite, kiek kartų gersite...”. Šie žodžiai “valgyti”, “gerti” reiškia tą bendravimą.
Kas čia yra tas “tai”? Ką reiškia “mano atminimui”? Čia “tai” – sakykit šiuos žodžius per konsekraciją? Nežinau, ar galėtume šitaip aiškinti tą žodelį. Imkime visą sakinį “darykite tai mano atminimui”. Kai kas sako: “tai” – reiškia “surinkite Naująją Sandorą, jos tikinčiuosius, kaip aš padariau”.
“Mano atminimui”, - manau aišku, krikščionių bendruomenė negalėjo pamiršti Kristaus. Šie žodžiai nėra prašymas atsiminti. Hebr. “mano atminimui” – “zakar”. Psalmėse ne sykį kartojame “atsimink”, atsimink, kad esam tavo tauta, tavo žmonės, atsimink savo gailestingumą ir t.t. Šitas “atsiminti” psalmėse labai dažnas ir jungiamas su Dievo malone žmonių atžvilgiu. Dievas maldaujamas atsiminti, ką jis padarė, maldaujamas būti tokiu dabar, nes tu buvai Abraomo Dievas, o mes dabar – Abraomas, jo ainiai. Šitas žodis turi gilias šaknis ST. Jėzus jį paėmė ne iš kažin kur. Šitas žodis rišamas su Sandora: Dievas teatsimena savo darbus, todėl kad jis ištikimas Sandorai, padarytai su Jokūbu, Abraomu... O Sandora, žinoma, yra bendravimas, dviejų partnerių bendravimas. Vartodamas “zakar”, psalmininkas žvelgia į Dievo nuveiktus darbus praeity ir prašo to paties dabar: atnaujink savo Sandorą, atsiminęs Abraomą. Šitas atsiminimas daromas kasmet per Paschos vakarienę. Ir šis žvelgia į ateitį: tu išlaisvinai mūsų protėvius iš Egipto,- išlaisvink ir dabar mus, ir ateity, kai tavęs šauksimės.
“Tai darykite...” – lyg ST rubricelė. Reikia ką nors daryti. Tai nereiškia – tarti konsekracijos žodžius. Tai neįmanoma. Reikia daryti: sušaukti Naująją Sandorą, bent sukurti sąlygas, kuriomis Naujoji Sandora įvyktų. Tai reikia daryti! Tai nėra raginimas nepamiršti. Žydams to sakyti tikrai nereikėjo: jų visas tikėjimas yra atsiminimas to, kas buvo. Būtų perdėta ir nereikalinga priminti: kitais metais nepamirškite švęsti Paschos. “Tai darykite mano atminimui...” – surinkite Naująją Sandorą, jos dalyvius, ir tebūna tos Sandoros pamatas – mano mirtis, mano veikimas, išvadavimas, kurį padariau dėl jūsų. Lygiai kaip Senoji Sandora buvo atnaujinama, raginant Dievą prisiminti, kad jis išvadavo tautą, tuo ir buvo ji atnaujinama. Lygiai ir krikščionys, remdamiesi manimi, sudarykite Naująją Sandorą. Čia yra paralelė:

Išvadavimas iš Egipto.
Žydai: “Atsimink, ką padarei ir toliau būk toks, atnaujink Sandorą.”

Kristus – “Kristaus įvykis” (pirmiausia: mirtis, prisikėlimas!).
Krikščionys: Dieve, prisimink, kad Naująją Sandorą padarei su Kristumi, per jį, tai atnaujink ją dabar, kai švenčiame Mišias, atnaujink šią Sandorą su mumis.”

Dėl to Kristus – kertinis akmuo, vynmedis, ganytojas, dėl to, kad be jo Sandora su Dievu negalima, jos nėra be jo. Dabar jau ne Mozė, ne išvadavimas iš Egipto pamatas. Dabar Jėzus – pats Jahvė yra pamatas. Jahvė – ką jis padarė mūsų istorijoje.

Keli apibendrinimai. – Taigi, krikščionių bendruomenė primena Dievui, kad jo karalystė, Naujoji Sandora, prasideda su Jėzumi ir šita bendruomenė viliasi, kad ši Sandora tęsis kol Jėzus vėl ateis. Todėl visai protinga po to, kai kunigas “deda ženklus” ant altoriaus sakyti: “Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį...”. Nedaug naujoji liturgija sukūrė, įvedė šedevrų, bet čia tikras šedevras.
Ar čia kalbama apie paskutinįjį atėjimą? Ir apie paskutinįjį, ir dabartinį, nuolat atsinaujinantį. Lygiai ir žydai vylėsi: Dievas dabar sudaro Sandorą ir ją sudarys ateity. Mes viliamės, jog Dievas ir dabar yra mūsų Sandoros partneris ir bus tol, kol šios Sandoros žemėje reikės. O kada nereikės? Niekas nežino. Žinoti net nereikia. Taip pat spekuliuoti nereikia.
Taigi, žydai sukoncentruoja praeitį, dabartį ir ateitį. Lygiai ir krikščionys. Šiandienos teologai vartoja terminą “Kristaus įvykis”: juo apimama visa, ką Jėzus yra nuveikęs – nuo gimimo iki Šventosios Dvasios atsiuntimo.

Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija / 1992 pavasario semestras
Naujojo Testamento egzegezė

Piešiniai Kaziaus