Gavėnia?

Taigi, apie gavėnią. Tiems kas nežino, tai kažkas maždaug panašaus į musulmonišką ramadaną, tik krikščioniškoj tradicijoj. Bent jau taip panašiais žodžiais vienas prisiekęs evangelikas bandė papokštauti. O kas nesitenkina tokiu apibūdinimu, skaitykit Simono dienoraščio įrašo jo paties komentarą. Jis paaiškina, kodėl gavėnia nėra ramadanas.
Na, o aš kodėl apie tai rašau? Prisipažinsiu, nelabai aš sureikšminu tuos liturginius laikus, bet va beskaitinėdamas Antano Saulaičio knygą "Piktas Dievas yra miręs", kažkaip pagalvojau - iš ties yra gerų idėjų toje tradicijoje. Čia kelios ištraukos iš Antano knygos:

"O kitas dalykas, kuri aš pats neseniai, jau Lietuvoje gyvendamas, prisiminiau, per Gavėnią ir Adventą dirbdamas su vaikais, kad namuose tėveliai sąmoningai mus mokydavo prisiminti kitus žmones. Kai margindavome margučius prieš Velykas arba prieš Kalėdas iš kankorėžių, riešutų ar sėklų darydavome žaisliukus eglutei, stengdavomės atsiminti žmones, kuriuos reikia paguosti. Pavyzdžiui, našlę ar vienišą žmogelį, gal koki savotišką keistuoli, kuris nelabai mokėdavo bendrauti su kitais. Didžiulis rūpestis būdavo, kad užtektinai primargintume tų puošmenų. Paskui viską išnešiodavome arba kokia kita proga paduodavome, kartais tėveliai padėdavo įteikti tiems žmonėms. Tai taip buvo ugdomas rūpestis tais, kurie buvo visuomenės pakraštyje, paribyje - kitų nemėgstami ar užmiršti, ar tegul ir labai malonūs žmonės, apie kariuos visi galvoja, kad jie danguj gyvena, bet iš tiesų nešiojasi kokią nors didžiulę nuoskaudą.
Kai jau buvau Čikagoje, taigi jau ne tik suaugęs, bet ir peraugęs, prieš Kalėdas vis taip pat stengdavausi prisiminti, kieno šeimos narius laidojau arba žinojau mirus tais metais, prikepdavau visokių kalėdinių saldumynų ir jiems išvežiodavau. Ne apverkti mirusį eidavau, tik priminti, kad jie kažkam rūpi. Jei nerasdavau nieko namie, pakabindavau lauknešėlį ant durų rankenos - ten niekas nevogdavo. Tai šie dalykai tikrai yra tėvų įdiegti. Iš tėvelio ir iš mamos šeimų tai jau buvo kilę, ir tėvai taip sutarė savo du vaikelius auklėti."

"Iš tiesų, ir aš vis sakydavau: alkanas žmogus yra irzlus. Kas iš to, kad alkani būsim ir vieni kitus ėsime. Tai nebus joks pasninkas, bet tik kančia pačiam ir kitam."

"Daug svarbiau, man atrodo, šeimoje, pavyzdžiui, būtų prikąsti liežuvį ir išklausyti kitų šeimos narių - ar mažųjų, ar vyresnio amžiaus, ir tik paskui save apreikšti. Mes taip trokštame būti kitų suprasti! Tai didžiausias žmogaus troškimas. O šv. Pranciškus sako - duok, Dieve, malonę trokšti labiau kitus suprasti negu būti suprastam. Tai jau tikrai būtų didžiulis pasninkas. Ir dar. Mūsų šeimoj mama mus vis mokė - turbūt visi turėjom neprastą liežuvį - nepridėti antro sakinio. Ką tai reiškia? Atsakyti kam nors arba ką nors sakyti tik vienu sakiniu, užuot pridėjus antrą, kuris kaip nuodas įkrenta į kito žmogaus širdį. Pavyzdžiui, vaikas rytą atsikelia, vėluoja į mokyklą. Sakom: ,,O, vėluoji į mokyklą..." ir visada pridedam: "Kaip ir visada. Esi niekam tikęs..." Tai pabandykim be tos antrosios dalies gyventi. Toks pasninkas, žodžių pasninkas arba sulaikymas savyje nesveikų, iškreiptų polinkių yra didžiausias susilaikymas ir didžiausia kančia žmogui. Save sutramdyti - ir ne tam, kad būtum šventas ir tavo atvaizdą kas nors prisiklijuotų ant sienos, bet kad galėtumei šeimoje, darbe ar kur kitur su žmonėmis sugyventi, kad šis pasaulis būtų geresnis."