Vagantų himnas*

1
Tarus: "Eikite, vaikai,
į pasauli šitą", -
skubinasi kunigai,
vienuoliukai ritas
Evangelijos skyrius
baigia ryt levitai
ir išganymą pas mus
stengiasi pelnyti.

2
Gerbia mūsų bendrija
toki Rašto žodi:
"Viską išbandykit čia,
viską apgalvokit!
Prieš nelemtus dvasiškius
spirkitės, kovokit,
nes jums meilės trupinių
jie tedovanoja!"

3
Tik pas mus dabar gali
rast gailestingumo,
nes maži ir dideli
laukiami čia būna,
turtuolius ir beturčius
imam be skirtumo,
net jei šiuos vienuoliai bus
pro vartus išgrūmę.

4
Imam ir su apvalia
tonzūra vienuolį,
kunigėlį su pačia,
su merga - prastuolį;
imam mokinius ir jų
mokytoją uolų,
dėvintį puošniu rūbu
mokytą jaunuolį.

5
Markiškius ir bavarus,
saksonus ir austrus
aš kviečiu, kaip ir kitus
bičiulius kilniausius,
išklausyt, ką liepia šis
įsakas naujausias:
"Turi mirti šykštesni,
šykštūs ir šykščiausi!"

6
Ima mūsų bendrija
tyrus ir netyrus,
kriošenas, kur kai kada
jau ir spaliai byra,
baisiai karštus ir romius,
falšyvus ir grynus,
vokiečius, slavus, čekus
ir kitokius vyrus.

7
Ima bendrija visus:
vidutinio ūgio,
baisiai aukštus ir mažus,
laibus ir kiek drūtus,
ima tuos, kas prie valdžios
kaip be žado būna,
ir kas šiaip be paliovos
tauškia, kas pakliūna.

8
Su vagantų statutu
nū susipažinkit!
Jų gyvenimas kilnus,
prigimtis meilinga.
Bet kurie kepsniai karšti
jiems labiau patinka
nei iš miežių iškepti
paplotėliai springūs.

9
Mūsų ordinas griežtai
ryto maldą draudžia,
nes visokie vaidulai
klaidžioja prieš auštant,
lanko mus tuščiais sapnais,
gąsdina ir baudžia,
tad kas kelias paryčiais –
tikras minkštakiaušis.

10
Mūsų ordinas visad
ryto maldą smerkia.
Kai atsikeliam, iškart
į aludę žergiam,
prašom vyno ir mėsos,
lošiam ir neverkiam
­na, nebent ten dėl skolos
uodegas įmerkiam.

11
Mūsų ordinas vertai
bendrija vadinas,
nes gyvena čia bendrai
visokiausių minios.
Tad jos nė kitų lyčių
formos negadina,
nes visokių giminių
žmonės čia - kaimynai.

I2
Draudžia bendrija griežtai
du rūbus dėvėti.
Kad su savo marškiniais
pasitraukt galėtum,
likti reiks be kailinių,
diržą palydėti:
jį prie Decijaus akių
tau nujuos lošėjai.

13
Žiūri lygiai į prastus,
kaip gerus dangojus:
kas jau turi trinyčius,
buksvų nenešioja,
0 jei vyžas turi kas,
naginių nustoja;
kas pažeidžia šias tiesas –
­ekskomunikuoja.

14
Tad lai neišeis iš čia
niekas - išbadėjęs!
Lai prašys čia visada
vargšas dovanėlės!
Lai sugrįš čia su kaupu
vienas pinigėlis,
kai sės lošti prie kitų
apsukrus lošėjas!

15
Ir lai niekas niekada
neina priešais vėją,
lai su kenčiančio mina
nežvelgia į bėdžių,
bet pasižada, kad stos
pats jo padėjėju,
nes po didelės bėdos
tenka laimė vėlei.

16
Kai nueisit pas kitus,
jūs jiems pasakykit,
kad jūs norite visų
būdus pataisyti:
"Atėjau pasmerkt rūstaus,
dorą išbandyti
ir vertingą nuo niekaus
taip atidalyti!"

Iš knygos CARMINA BURANA Vagantų poezija. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003

* Eilėraščio autorius nežinomas. Spėjama parašymo data - XII-XIII a. Vagantai – klajojantys viduramžių studentai. Jie nebuvo joks ordinas. Eilėraštis sukurtas parodijuojant vienuolijų įstatus.