Prieš miesčionių bažnyčią

S.Kierkegaard'o atminimui

Česlovas Kavaliauskas

"Kas negali atsiskleisti, tas negali mylėti, o kas negali mylėti, tas yra visų nelaimingiausias." S.Kierkegaard

Puošnioje bažnyčioje į sakyklą pakilo pamokslininkas. Prieš jį buvo susirinkęs rinktinių žmonių būrys. Kilmingieji ir galingieji. Pirmoje eilėje išdidžiai sėdėjo karalius ir karalienė, toliau - dvariškiai ir ministrai, dar toliau - įžymieji miesto veikėjai. Visų akys buvo įsmeigtos į garsųjį kalbėtoją. Tik šiandien jis atrodė keistai. Gilioje tyloje apžvelgė puošnią auditoriją degančiomis akimis ir pamažu prabilo. Jo balsas skambėjo ryžtingai, grėsmingai. Kiekvienas virpantis ir tolydžio garsėjantis žodis žadėjo kažką baisaus. Ir staiga visus pagavo nuostaba ir pasipiktinimas. "Ar jūs krikščionys? - aidėjo klausimas. - Ar jūs iš tiesų krikščionys? Ne! Jūs - ne krikščionys! Čia nėra nei per plauką tikros krikščionybės! Jokios krikščionybės nėra šioje puošnioje šventykloje! Čia savimi patenkinti žmonės, kurių priešakyje stovi brangiai apmokami dvasininkai. Čia krikščionybės išdavystė! Čia spjaudoma Kristui į veidą!.."
Baisaus kaltinimo garsus nutraukė neapykantos riksmas: "Šalin! Lauk iš čia!" Tačiau negailestingas balsas griaudėjo toliau: "Aš jus kaltinu Dievo akivaizdoje! Jūs nusikaltėliai! O aš jums skelbiu tiesą!" Visą auditoriją purtė vėtra...
Šito pasakojimo (ir ne tik pasakojimo!) autorius - Sorenas Kierkegaard'as (1813 - 1855) - krikščioniško egzistencializmo pradininkas. Savo gyvenimo metu jis buvo mažai skaitomas ir dar mažiau suprantamas. Niekas Kopenhagoje nesidomėjo jo gausiais raštais. Buvo laikomas keistuolių ir išsišokėliu padorioje visuomenėje. Gyvenimo pabaigoje jo išpuoliai prieš oficialią Bažnyčią, prieš jos atstovų sumiesčionėjimą susilaukė viešo pasmerkimo. Kierkegaard'as visuomet gynė subjektyvią tiesą, būtent tokį įsitikinimą, kuris pakeičia žmogų, kuris iš eilinio piliečio gali padaryti kankinį. "Man rūpi atrasti tokią tiesą, kuri būtų man tiesa; atrasti idėją, kuria galėčiau gyventi ir už kurią norėčiau numirti.". Kierkegaard'as paradoksaliu elgesiu - viešai apkaltindamas vyskupą - vis dėlto sukrėtė Kopenhagos visuomenę, priversdamas ją susimąstyti dėl oficialios krikščionybės ir Evangelijos santykių. Jis apkaltino susmulkėjusią, praradusią dvasios polėkį Bažnyčią ir įtikinamai reikalavo apaštalų luomo ir kankinių ryžtingumo.
Ano meto visuomenė negalėjo dovanoti ramybės drumstėjui. Tik ji nepasinaudojo garbinga kritika ar idėjų dvikova, bet pasistengė pasityčioti iš fizinių Kierkegaard'o trūkumų. O jis iš tiesų buvo labai neišvaizdus: liesas, susenėlio veidu, neproporcingomis rankomis ir trumpomis kojom žmogėnas. Jo balsas sukeldavo pašaipą: aukštas ir rėksmingas, dažnai nelauktai ima vibruoti. Žodžiu, Kierkegaard'as buvo apšauktas kažkokiu eunuchu. Jautrus ir nervingas mąstytojas tas pašaipas išgyveno itin skaudžiai. Dar prisidėjo skausminga liga dėl jaunystėje sužaloto stuburo.
Toks Kierkegaard'as pasirodė Kopenhagos visuomenei. O jo vidinis pasaulis liko jai svetimas ir paslėptas. Tik žymiai vėliau išaiškėjo filosofo genialumas, be galo intensyvūs pergyvenimai ir demoniška kūrybinė potencija. Palyginti per trumpą laiką jis parašė tiek daug, kiek tesugebėdavo stambiausi rašytojai. Be to, Kierkegaard'as buvo labai muzikalus, kaip reta giliai susipažinęs su filosofija ir teologija. Meninės - psichologinės meditacijos suteikė jo raštams ypatingo reljefiškumo ir skambėjimo. Tai buvo žmogus, kuris ypač radikaliai pasipriešino buržuazijos vidutiniškumui ir pilkumui, atverdamas pasauliui naują egzistencijos sampratą, naują dialektiką ir krikščionybės atgimimo idėją. Jam visų pirma rūpėjo krikščionybės tikrovė ir didžiausioji asmens vertybė - tiesioginis ryšys su Dievu. Tarsi Jonas Krikštytojas jis turėjo tapti didžiu atgailos skelbėju.
Kierkegaard'as ypač giliai pergyveno krikščionybės sąstingį ir todėl aistringai nekentė miesčioniško abejingumo. Filosofijoje kovojo su įsigalėjusiu "objektyviuoju mąstymu", su Spinozos racionalizmu ir ypač su Hėgelio idėjos totalitarizmu. Jam rūpėjo konkretus individas ir jo likimas. Jam Dievas buvo "ryjanti ugnis" ir mysterium tremendum. Jis gyveno gyvuoju Viešpačiu, kuris nuo Sinajaus aidėjo griausmu ir kuris buvo "gyvųjų, ne mirusių Dievas". Kierkegaard'ui buvo nesuprantama, kaip krikščioniška tauta gali gyventi taip, tarsi Dievo išvis nebūtų. Jautėsi pašauktuoju pamokslininku, kuris pranašo lūpomis gali mesti baisius kaltinimus miesčionims. Jautėsi be galo nelaimingas, nes visą gyvenimą mylėjo savo sužieduotinę, su kuria pats nutraukė ryšį, kad amžinai kankintųsi. Buvo melancholikas, kurio milžiniška atminties jėga vertė vis iš naujo gyventi sąmoningai prarastos meilės prisiminimais. Iki šiol lieka nesuprantama, kodėl jis ryžosi tam, jeigu visuomet tvirtino, kad aname pasaulyje jo mylimoji priklausys tik jam... Ir ką reiškia jo dažnai vartojama sąvoka "melancholija", besiteisinant esą santuoka būtų buvusi nelaiminga?
Kierkegaard'as rašė, kad kiekvienoje kartoje turi būti du - trys žmonės, pasmerkti už kitus, skirti sunaikinimui, kad baisiose kančiose atvertų tai, kas reikalinga žmonijai. "Su liūdesiu įsitikinęs, kad esu tam skirtas, pažinau pats save". Kitu atveju, kalbėdamas apie buvusią savo sužieduotinę, Kierkegaard'as tvirtina, kad "netgi gėrio centre slypi neviltis". Galbūt turėjo kokį nors mažavertiškumo kompleksą? Jis dažnai kalbėjo apie savo "nuvytusį gyvenimą", apie ankstyvą senatvę. Neįtikinamai skamba ir toks pasakymas: "Tai, kas žmogiškai kalbant, yra gražiausia, verta didžiausios pagarbos - jaunystėje sužydėjęs moteriškumas, kuriame viešpatauja harmonija, taika ir džiaugsmas, - visa tai yra taipogi beviltiškas dalykas".
Skausmingi jaunystės pergyvenimai, matyt, sukoncentravo Kierkegaard'o mąstymą ties individo problematika, kuri buvo tokia svetima Hėgelio abstrakcijoms. Išeities tašku jis pasirinko ne kurį metafizinį principą, bet konkretų kenčiantį žmogų.
"Užuot ieškojęs pagalbos pas visuotinai pripažintą filosofą ar pas kokį " professor publicus ordinarius", mano bičiulis kreipėsi į vieną privatų mąstytoją, kuris ankščiau buvo apdovanotas visomis žemės gėrybėmis, bet vėliau turėjo pasitraukti iš tokio gyvenimo. Jis kreipėsi į Jobą, atsisėdusį pelenuose ir nuograuža trinantį savo votis. Iš jo lūpų krito staigios pastabos ir gilios mintys. Mano bičiuliui pasirodė, kad čia galima atrasti labiau įtikinamą tiesą negu graikų simpoziume".
Kierkegaard'o mąstymo problematika - panašiai kaip Augustino ir Pascalio - skirta individui ir jo likimui. Jis remiasi begalybės perspektyva. Tačiau tai neturi nieko bendro su filosofų ramybe. Jam be galo svetima Spinozos pozicija: "Non lugere, negue detestari, sed intelligere" (Ne liūdėti, ne atmesti, bet suvokti). Jis ryžtingai atmeta Kanto ir Hegelio pažiūras, esą žmogaus protas - tai galutinė instancija, kuri galinti teisti tikėjimą. Kierkegaard'as akcentuoja tokias tiesas, kurių akivaizdoje visos teorijos netenkančios vertės. Ką gali pasakyti filosofas racionalistas kenčiančiam Jobui? Kokią vertę gali turėti Kantas ar Hegelis pasmerktajam, kuriam beliko gyventi suskaičiuotos valandos?
Kierkegaard'as ieškojo gyvenimiškos tiesos. Ir Biblija jam atvėrė tokius horizontus, kurie leido nauju požiūriu suvokti tikėjimą. Tiktai tikėjimas, kai individas susitinka su Absoliutu, gali būti reali jėga ir išsigelbėjimas kenčiančiam Jobui ir pasmerktam mirti Izaokui. Tiesa pasirodė esanti ne beaistrė bendrybė, bet gyvenimo galimybė. "Tikėjimo paradoksas, - sako Kierkegaard'as, - yra tai, kad individas, kaip individas, iškyla aukščiau už bendrybę ..., kad individas, kaip ir visi individai, turi santykį su Absoliutu".
Štai tragiška Abraomo figūra. Angelas jam įsakė paaukoti Dievui vienintelį sūnų Izaoką. Tai ne bendrosios etikos reikalavimas, bet subjektyvus išgyvenimas. Abraomas privalo sulaužyti kai kurias etikos bendrybes: jis meluoja ir žmonai, ir sūnui, leisdamasis kelionėn į Morijos kalną, nusižengdamas etiniam imperatyvui "nežudyk nekalto žmogaus", o kaip tėvas - etinei pareigai specialiu būdu mylėti sūnų. Etiko akimis žiūrint, Abraomas - melagis, suvedžiotojas, žmogžudys ir sūnažudys... Tačiau jis vykdo tai, ką padiktavo santykis su Absoliutu. Jis lieka "išimtas" iš etikos sferos, jis yra aukščiau už bendrybę (etikos normas). Paskutiniuoju momentu angelas sustabdo Abraomo ranką ir skelbia palaiminimą: Abraomas tapsiąs didžios tautos protėviu ir jo palikuonių dėka bus palaimintos visos žemės tautos, "kadangi tu paklausei mano balso".
Santykis su Absoliutu - štai kas teikia išsigelbėjimą. Tik Absoliutas gali mirštančiam pažadėti gyvenimą. Tik Absoliutas nukryžiuotam latrui gali pasakyti: "Aš tau pažadu - dar šiandien su manimi būsi rojuje".
Kierkegaard'as neketino kurti filosofinės sistemos, kaip anais laikais buvo įprasta. Jam rūpėjo kelias į tikrąjį gyvenimą, kurį matė krikščionybėje. Tačiau oficialioji krikščionybė, jo manymu, buvo taip nutolusi nuo Kristaus dvasios, taip "sužmoginta ir sumiesčioninta", kad nebeturėjusi nieko bendro su apaštalų ir kankinių Bažnyčia. Kierkegaard'as puolė "tiesioginį" krikščionių santykį su pasauliu, kuris pakeitęs tikėjimą. Jis puolė Bažnyčios institucijas, praradusias tikėjimą Dievo visagalybe. Jis laikė Liuterį nevykėliu, kad šis netapo kankiniu.
Nesuprantamas Kierkegaard'o santykis su Regina Olsen, pabėgimas nuo šeimyninės pilnatvės turėjo lemiamos reikšmės jo tolimesniam gyvenimui. Jeigu mąstytojas jaunystėje stipriai išgyveno meno ir meilės vertybes, tai šis keistas posūkis verčia manyti, kad jis itin intensyviai ieškojo tos išimtinės egzistencijos, kurią atrado Abraomo ir Jobo pavyzdžiuose. Jis tikėjo, kad tikėjime žmogus atranda viską, ką praranda vardan tikėjimo. Jis tikėjo ir gyveno paradoksu. Ir tikėjimas jam visų pirma buvo paradoksas. Kaip kantriajam Jobui Dievas grąžino ir netgi padvigubino ankščiau turėtas gėrybes, kaip Abraomui buvo grąžintas nuo aukuro sūnus, taip Kierkegaard'as norėjo realizuoti ir savo gyvenimo galimybę. Nes egzistencinis mąstymas - visų pirma savosios galimybės atradimas ir realizavimas. Gyvenimas pagal minios reikalavimus, nuasmeninta būtis - štai su kuo kovojo Kierkegaard'as. Subjektyvumas ir tiesa - pagrindinės jo kategorijos.
Gyvenimo pabaigoje Kierkegaard'as parašė "Dvi kalbas žengiant prie altoriaus penktadienį" (Kopenhaga, 1851). Šio darbo dedikacija pasako labai daug: "Vienai nepavadintajai, kurios vardas savo metu bus minimas, skiriama visa mano literatūrinė veikla, nuo pat pradžių paskirta jai." Atsižvelgiant į kūrinių gausumą ir gilumą, tenka pripažinti, kad jis išgyveno nepaprastą meilę. Ir turint prieš akis visus faktus, tenka pridurti: vargu ar jo kūrybinis genijus būtų galėjęs išsiskleisti be kančios ir aukos. Knygoje "In vino veritas" jis aiškiai teigia, kad tik prarasta moteris pagimdo karžygius ir šventuosius. Taigi stebuklas iš tikrųjų įvyko: praradęs viską, Kierkegaard'as tapo tuo, kuo išlieka iki šios dienos. Krikščionybės atnaujintojas ir šauklys įamžino ir moters - Reginos Olsen - meilę.
Kierkegaard'as ryžtingai atmetė oficialią krikščionybę, kuri, pasak jo, "keliais sakramentais išlaisvina žmogų nuo būtinybės mylėti Dievą ir dar žada pratęsti malonumus iki begalybės". Tikroji religija, įtraukianti begalinį Dievą į baigtinę žmogaus buitį, turinti būti kančia, papiktinimas ir paradoksas. O patogi, supasaulėjusi miesčionių religija tesanti išdavystė. Tikram krikščioniui religija turinti kelti "baimę ir virpulį". Tie, kurie vaizduoja bei skelbia džiaugsmingą krikščionybę, tėra jos falsifikatoriai. "Sėdžiu savo tyliame kambaryje, - sako Kierkegaard'as, - ir jaučiu vienintelį pavojų - religiją".
Reikia suprasti, kodėl jis taip karštai puolė Danijos Bažnyčią ir jos atstovus. Visų pirma tai buvo kova su oportunizmu, lengvabūdiškumu ir veidmainyste. "Tik tas iš tiesų myli Dievą, kuriam Dievas yra pirmasis priešas". Šis paradoksas reiškia tik tiek, kad Dievas trokšta viso žmogaus. Dievas trokšta meilės, kuri nesibijo aukos.
Šios veiklos kulminacija - 1854 metai, kai numirė vyskupas Minsteris. Jis buvo Kierkegaard'ų šeimos bičiulis, Soreno tėvo dvasinis vadovas, mėgęs nešioti mažą Soreną ant rankų. Kopenhaga pažinojo vyskupą kaip malonų, rūpestingą ganytoją, parašiusį kelias dievobaimingas knygas, turintį labai didelį moralinį autoritetą. Profesorius Martensonas, vyskupui mirus, paskelbė jo atminimui pamokslą, kuriame velionis buvo pavadintas "tiesos liudytoju". Ir štai visuotinio liūdesio fone Kierkegaard'as viešai užsipuola mirusį ganytoją. Kaip anas dvaro pamokslininkas mūsų pasakojimo pradžioje jis išjuokia velionį, ypač paneigdamas "tiesos liudytojo" titulą. Tai esąs krikščionybės paniekinimas - tvirtino Kierkegaard'as. - Žmogus, kuris gyveno prabangiai, aptekęs turtais ir šlove, kurį visi liaupsino ir kuris buvo palaidotas "su visa muzika", toks žmogus neturįs nieko bendro su Kristumi, kuris buvo beturtis, niekinamas ir nužudytas kaip nusikaltėlis. "Tiesos liudytojas? Betgi kokios tiesos? Ar jis kentėjo už tiesą? Ir kas bendro tarp Minsterio ir Kristaus?"
Kierkegaard'o pasisakymas sukėlė baisų pasipiktinimą. Kopenhagos akyse jis tapo niekingu šmeižiku, visuomenės atmata; jo pasirodymas visuomenėje tapo neįmanomas.
Filosofas žinojo, ką darąs. Jis pasinaudojo aplinkybėmis, kad bent sykį jo balsas ir pagrindinės idėjos pasklistų viešai. Vis dėlto jam pačiam šis žygis buvo labai skaudus ir neabejotinai pagreitino mirtį. Kierkegaard'o mirtis buvo rami ir giedra, jis džiaugsmingai deklamavo Kalėdinę giesmę. Prieš mirtį paprašė savo draugą Emilį Bezeną "pasveikinti visus žmones, nes jis labai juos mylėjęs. Tačiau jo gyvenimas buvęs ištisas gilus, jiems nežinomas ir nesuprantamas kentėjimas".
Tolydžio auganti literatūrinė veikla, kurios pradžia buvo veikalas "Arba - arba", artėja prie lemtingo poilsio taško ties altoriaus laiptais. Čia autorius giliausiai išgyvena savo asmeninę kaltę bei netobulumą ir jokiu būdu nedrįsta vadintis tiesos liudytoju, bet laiko save savitu rašytoju bei mąstytoju, kuris, neturėdamas jokių įgaliojimų, nenorėjo pasakyti nieko naujo, o vien tik pateikti "pirminį individualių žmogiškų santykių aprašymą, pakartoti senus, pažįstamus, iš protėvių paveldėtus dalykus, trokšdamas juos išsakyti, kiek įmanoma, iš širdies pasemtais žodžiais."
Pabaigai pateikiame Kierkegaard'o knygos, dedikuotos Reginai Olsen, įžangą, kuri galbūt tam tikru požiūriu atskleis jo gyvenimo leitmotyvą:
"Berods man nebelieka nieko pridurti. Ir vis dėlto norėčiau pasakyti, kas tam tikra prasme yra mano gyvenimas, jo turinys, pilnatvė, laimė, ramybė ir pasitenkinimas. Tai ir yra pasaulėžiūra (išreiškianti žmoniškumą bei lygybę), kuri skelbia: kiekvienas žmogus (kaip vienintelis) yra krikščionis; taigi visi žmonės yra krikščioniški. Dar sykį sakau: kiekvienas žmogus yra besąlygiškai artimas Dievui. Galima paklausti:kokiu būdu ir kiek žmogus artimas Dievui? Atsakymas skamba: Žmogus yra Dievo mylimas! Taigi čia ir glūdi lygybė, begalinė lygybė tarp žmogaus ir žmogaus. O jei esama skirtingumo (ak, tas skirtingumas; jei jis yra, tai toks taikingas ir neardąs lygybės!), tai jis štai koks: vienas galvoja esąs mylimas - galbūt kasdieną, galbūt ištisus septyniasdešimt metų, galbūt ilgėdamasis amžinybės, kad galėtų tvirčiau atsistoti ant kojų ir tęsti savo palaimingą būseną, mąstydamas (ak, ne dėl dorybės!), jog esąs mylimas; o kitas - galbūt jaučiasi smagus ir dėkingas, savo žmonos, vaikų, draugų ar bendraamžių mylimas ir visai negalvoja, kad jis mylimas Dievo; dar kitas dūsauja, kad jo niekas nemyli, ir nepagalvoja, kad ir jis yra Dievo mylimas. "Vis dėlto, - turėtų pasakyti pirmasis, - aš esu nekaltas, aš nieko negaliu padaryti, jei kitas nepaiso meilės ar ją paniekina, nors meilė gausiai skirta ir man, ir jam. "Begalinė dieviška meilė, kuri nepažįsta skirtingumo! Ak, koks žmonių nedėkingumas! Jeigu tai tebūtų skirtingumas tarp mūsų, žmonių, kurie prilygsta vienas kitam tik tuo, kad nė vienas mūsų deramai negalvojame, jog esame mylimi!
Kreipdamasis į kitą pusę, aš norėčiau ir leisčiau sau (dėkodamas už prielankumą ir linkėjimus), perduoti ir pasiūlyti savo raštus liaudžiai, kurios kalba juos parašiau su sūnaus atsidavimu ir beveik moteriškai įsimylėjęs, didžiuodamasis šia garbe bei guosdamasis, kad toji liaudis galės nesigėdinti, jog tie raštai buvo parašyti."

Šiaurės Atėnai. Nr. 13 (60) 1991. IV. 3