15 tezių bažnyčios reinkarnacijai

Wolfgang Simson

Įžanga
Dievas keičia Bažnyčią, ir ji pakeis pasaulį. Milijonai krikščionių pasaulyje pastebi neišvengiamai artėjančią reformaciją apimančia visą pasaulį. Jie sako: ,,Bažnyčia, būdama tokia, kokią pažįstame, neleidžia sau tapti tokia, kokia ją nori matyti Dievas.” Gal ir stebėtina, bet vis daugiau ir daugiau žmonių išgirsta, kad Dievas ima kalbėti būtent apie šiuos dalykus….

,,15 - oje tezių” aš apibendrinsiu šį apreiškimą, kuris, mano įsitikinimu, atspindi dalį to, ką Dievo Dvasia kalba Bažnyčiai šiandien. Kai kuriems tai gali būti kaip delno dydžio Elijo matytas danguje debesėlis. Kiti, turbūt, jau jaučia lietaus lašus.

1. Bažnyčia yra gyvenimo būdas, o ne daugybė religinių susitikimų
Prieš tai, kai juos pradėjo vadinti krikščionimis, Kristaus pasekėjus vadino „Keliu“. Viena iš tokio pavadinimo priežasčių yra ta, kad jie išties rado „būdą arba kelią kaip gyventi.“ Bažnyčios esmė glūdi ne religiniuose susitikimuose, kuriuos pašventintuose, ypatingai patirti Jėzų skirtuose pastatuose veda profesionalūs klerikalai. Bažnyčios prigimtis yra atspindėti pranašišką kelią, kuriuo kiekvieną dieną gyvena Kristaus sekėjai. Jie – dvasiškai palaimintų šeimų nariai. Tai – akivaizdus atsakas į klausimus, kuriuos iškelia visuomenė. O ta, turi didžiausią reikšmę, vieta – jų pačių namai.

2. Laikas naujai sistemai
Norėdama išlyginti anų dienų religingumo modelį, istorinė ortodoksinė (teisingai tikinti – vert. past.) bažnyčia po Konstantino IV amžiuje p. Kr. įvedė religinę sistemą, kurios pagrindą sudarė Senasis Testamentas: su kunigais, altoriumi, krikščionių šventykla (katedra), smilkalais ir Žydų sinagogos stiliaus garbinimu. Romos Katalikų Bažnyčia kanonizavo šią sistemą. Liuteris reformavo Evangelijos turinį, bet paliko ir visiškai nepalietė „bažnyčios“ formos. Laisvosios bažnyčios išlaisvino sistemą nuo valstybės, Baptistai krikštijo šią sistemą, kvakeriai sausai ją išvalė, Išganymo Armija užsidėjo uniformą, sekmininkai ją patepė, o charizmatai ją atnaujino. Bet niekas iki šiol nepakeitė šios super-struktūros. Taigi, jau atėjo laikas padaryti būtent tai.

3. Trečioji reformacija
Iš naujo atrasdamas Evangelijos grynumą per vienintelį tikėjimą bei malonę, Liuteris pradėjo reformuoti Bažnyčią reformuodamas jos teologiją. XVIII amžiuje prasidėjus judėjimams (pvz. Moravijos brolių), vėl ėmė atgyti artumo su Dievu pojūtis, kuris pagimdė dvasinę reformaciją, vadinamą Antrąja Reformacija. Dabar Dievas liečia pačią vynmaišių odą, inicijuodamas Trečiąją Reformaciją, struktūros reformaciją.

4. Nuo bažnyčios namų prie namų bažnyčios
Nuo Naujojo Testamento laikų toks dalykas, kaip „Dievo namai“, nebeegzistuoja. Savo gyvybės kaina Steponas nedviprasmiškai priminė: Dievas negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. Dievo žmonės yra Bažnyčia. Bažnyčia buvo ir yra tuose namuose, kuriuose yra žmonės – paprastuose namuose. Ten Dievo žmonės:

1. dalijasi savo gyvenimu Šventosios Dvasios galia,

2. renkasi kartu, tai yra, susirinkę jie kartu valgo;

3. dažnai nedvejodami jie parduoda savo nuosavybę ir dalijasi materialiais bei dvasiniais palaiminimais,

4. jie moko vienas kitą tikrose gyvenimiškose situacijose, kaip laikytis Dievo žodžio – ir tai daro kalbėdamiesi, o ne dėstydami, kaip profesoriai;

5. vieni su kitais jie meldžiasi ir pranašauja, krikštija, atsisako savo status quo ir ego išpažindami nuodėmes ir įgaudami naują tapatybę mylėdami, priimdami, atleisdami ir priimdami atleidimą.

5. Bažnyčia turi sumažėti kad taptų didelė
Dauguma šių dienų bažnyčių yra tiesiog per didelės, kad suteiktų tikrą bendrystę. Jos dažnai tampa „bendruomenės be bendrystės“. Naujojo Testamento Bažnyčia buvo daugybė mažų grupių, kurios paprastai sudarydavo 10 ar 15 žmonių. Jos neužaugo į didžiules bendruomenes, kuriose būtų nuo 20 iki 300 žmonių, kurie pripildytų katedras ir paverstų tikrą bei abipusišką bendravimą netikru.

Vietoj to, bažnyčios dauginosi horizontaliai, į šonus – kaip organizmo ląstelės – kai tik šios grupės pasiekdavo 15-20 žmonių skaičių. Tada, jei būdavo įmanoma, tokia bažnyčia suburdavo visus krikščionis kartu švęsti miesto mastu, kaip su Saliamono Šventykla Jeruzalėje. Tradicinė kongregacinė bažnyčia, kokią mes pažįstame šiandien, statistiškai šnekant, yra nei didelė, nei graži. Ji labiau primena liūdną kompromisą, peraugusį į bažnyčią-pastatą ir pogrindinį šventimą, kurie dažnai prasilenkia savo varomąja jėga.

6. Vienas pastorius nevadovauja bažnyčiai
Vietinei bažnyčiai nevadovauja vien pastorius. Ją globoja vyresnysis, išmintingas ir gyvenimą suprantantis žmogus. Vietinės namų bažnyčios apsijungia į tinklą, į judėjimą, kuriam vadovauja vyresnieji ir nariai, turintys penkeriopas dovanas (apaštalai, pranašai, ganytojai, evangelistai ir mokytojai), kurie keliauja „iš namų į namus“, kur reikia apaštalauti ir pranašauti (Ef 2,20 ir 4,11-12). Pastorius (ganytojas) – labai svarbus komandos narys, tačiau vienas jis negali atlikti daugiau, nei priklauso parengiant šventuosius tarnystei. Tam reikia kitų keturių tarnysčių sinergijos (visuma didesnė, nei suma – vert. past.), kad viskas vyktų sklandžiai.

7. Geros detalės, bet negerai sudėtos
Kai dėliojame dėlionę-galvosūkį, reikia teisingo šablono. Priešingu atveju, darbo rezultatas – bendras vaizdas – bus neteisingas, o atskiros detalės neturės prasmės. Taip yra atsitikę didelei krikščioniško pasaulio daliai: turime reikiamas detales, bet neteisingai jas sudėliojome, nes mums trukdo baimė, tradicijos, religinis pavydas bei valdžios ir kontrolės mentalitetas. Lygiai, kaip vandenį sutinkame trimis formomis (ledas, vanduo ir garai), penkias tarnystes, paminėtas Ef 4,11-12 (apaštalai, pranašai, pastoriai, mokytojai ir evangelistai) šiandien taip pat sutiksime, tačiau ne visuomet teisingai išreikštas ir ne visuomet tinkamose vietose. Jos sustingusios kaip ledas institucinės krikščionybės rėmuose, kartais atrodo kaip permatomas vanduo, o kartais išnyksta kaip garai be atsiskaitomybės paleistose programose ar „nepriklausomose“ bažnyčiose. Lygiai kaip gėles labiausiai tinka laistyti skystu vandeniu, šias penkias tarnystes teks vėl atversti į naujas – o kartais į labai senovines – formas, kad dvasinis organizmas galėtų bujoti, o „nepriklausomi tarnautojai“ rastų savo vaidmenį ir vietą kūne. Tai – dar viena priežastis sugrįžti prie Kūrėjo brėžinių Bažnyčiai.

8. Dievas nepaliko Bažnyčios biurokratinės dvasininkijos rankose
Jokiai Naujojo Testamento bažnyčios išraiškai nevadovauja vienas „šventas“ profesionalas, kuris, lyg Mozė, neva, bendrauja su Dievu, o po to maitina faktiškai pasyvius religinius vartotojus. Krikščionybė šį metodą pasiskolino iš pagoniškų religijų ar, geriausiu atveju, iš Senojo Testamento. Esminė Bažnyčios profesionalizacija, dirbtinai suskaldžiusi Dievo tautą į dvasininkiją ir pasauliečius, nuo Konstantino laikų per ilgai buvo vadovaujančios įtakos pozicijose. Pasak Naujojo Testamento (1 Tim 2,5), tik „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas ­žmogus Kristus Jėzus“. Paprasčiausiai, Dievas nelaimina, kada religiniai profesionalai lyg pleištas amžiams įsikala tarp žmonių ir Dievo. Uždanga perplyšo, ir Dievas leidžia žmonėms pas jį ateiti per Jėzų Kristų, vienintelį Kelią. Norint, kad visuotinė kunigystė imtų veikti, dabartinė sistema turi iš esmės pasikeisti. Biurokratija yra pati smerktiniausia administracinė sistema, nes praktiškai užduoda tik vieną klausimą: „Taip ar ne?“ Nebelieka vietos spontaniškumui ir žmogiškumui, nebelieka vietos tikram gyvenimui. Tai gal ir tinka politikai ar verslo kompanijoms, bet ne Bažnyčiai. Atrodo, kad Dievas ėmėsi vaduoti Bažnyčios iš religinių biurokratų ir valdančių dvasių Babilono vergystės į laisvę – paprasti žmonės tampa nepaprasto Dievo įrankiais, kurie, kaip ir senais laikais, galbūt, atsiduoda žuvimi, kvepalais ir revoliucija.

9. Grįžtame nuo organizuotų prie organinių krikščionybės formų
„Kristaus Kūnas“ yra organiškos, o ne organizuotos asmenybės pavyzdys. Vietiniame lygmenyje, Bažnyčią sudaro daugybė dvasinių šeimų, kurios organiškai viena su kita susiję ir veikia kaip tinklas, kuriame atskiros dalys operuoja kaip viso kūno nariai. Tai, kas tapo iš esmės organizacija, turinti organizmo šešėlį, turi pasikeisti į organizmą, gal kiek primenantį organizaciją. Per daug organizacijos tapo lyg tramdomais marškiniais, smaugiančiais organizmą baime, kad kažkas gali išeiti ne taip. Baimė – tikėjimo antonimas ir tikrai ne krikščioniška vertybė. Baimė nori kontroliuoti, tikėjimas – pasitikėti. Todėl kontrolė gali būti geras dalykas, bet pasitikėjimas tikrai geriau. Kristaus Kūną Dievas patikėjo į atsidavusių tarnystei žmonių rankas. Jie apdovanoti stebuklinga charizmatine dovana tikėti, kad Dievas vis dar valdo net tada, kai jie nevaldo. Tam, kad iš naujo iškiltų organiškos krikščionybės formos, būtina, kad vėl susikurtų pasitikėjimu paremti regioniniai ir nacionaliniai tinklai, o ne naujas aranžuotas politinis ekumenizmas.

10.Nuo mūsų šlovinimo garbinimo prie Dievo garbinimo
Dažnai šiuolaikinę krikščionybę galima apibūdinti (gal kiek švelniai pasakyta), kaip šventi žmonės šventą valandą susirenkantys šventoje vietoje, kad sudalyvautų šventame rituale, kuriam vadovauja šventas žmogus, apsirengęs šventais rūbais – už viską susimokėsime šventa auka. Kadangi tokiam nuolatiniam spektakliui, vadinamam „šlovinimu“, surengti ir palaikyti reikia daug organizacinių sugebėjimų ir administracinės biurokratijos, formalūs ir instituciniai šablonai išsivystė į nelanksčias tradicijas. Statistiškai, tradicinės 1-2 valandų pamaldos reikalauja daug resursų, bet, iš tiesų, neša labai nedaug vaisių ugdydamos žmones, t.y. keisdamos žmonių gyvenimą. Kalbant ekonomistų terminais, galima būtų pasakyti, kad tai – daug kainuojanti, bet mažai pelno nešanti struktūra. Tradiciškai, troškimas „šlovinti teisingai“ atnešė daug „denominaciškumo“, „konfesijizmo“ ir nominalizmo. Tai ne tik nepaiso fakto, kad Dievas krikščionis kviečia šlovinti „dvasia ir tiesa“, ne katedrose rankose laikant giesmynus. Tai nepaiso fakto, kad didesnė gyvenimo dalis yra neformali, kaip ir krikščionybė, „Gyvenimo Kelias“. Argi nereikėtų nustoti būti galingais aktoriais ir pradėti galingai veikti?

11.Nustokite vesti žmones į bažnyčią ir bažnyčią atneškite žmonėms
Iš „ateik“ struktūros bažnyčia vėl ima keistis į „eik“ struktūrą. Vienas iš šio proceso rezultatų – Bažnyčiai reikėtų nustoti vestis žmones „į bažnyčią“ ir pradėti nešti bažnyčią žmonėms. Bažnyčios misijos neįvykdysime vien tik palaipsniui didindami egzistuojančią struktūrą. Reikės, nei mažiau, nei daugiau, spontaniško bažnyčios pasidauginimo – kaip grybų po lietaus – pasaulio vietose, kur Kristaus dar nepažįsta (pvz., didele dalimi, Lietuvoje – vert. past.).

12.Atradimas, kad ,,Viešpaties vakarienė” yra tikra vakarienė su tikru maistu
Bažnyčia išvystė tradiciją, kurioje ,,Viešpaties vakarienę” švenčiame labai religingai, pažymėdami ją keliais vyno lašeliai, duonos gabalėliu ir liūdnu veidu. Tačiau ,,Viešpaties vakarienė” iš tikrųjų buvo daugiau rimta vakarė su simboline prasme, nei giliai reiškianti simbolinė vakarienė. Dievas vėl mus skatina susirinkus valgyti.

13.Nuo denominacijų į miesto pobūdžio šventimus
Jėzus įsteigė vieningą judėjimą, tačiau gavosi taip, kad buvo įkurtos religinės korporacijos, reklamuojančios savą krikščionybės modelį ir besivaržančios tarpusavyje. Dėl tokios krikščionybės klasifikacijos didžioji protestantizmo dalis tapo politiškai nereikšminga ir vis dažniau rūpinasi savo tradicijų ypatumais bei religinėmis kovomis, užuot liudijusi pasauliui. Jėzus tiesiog neprašė, kad žmonės pradėtų burtis į denominacijas. Ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis, krikščionys turėjo dvigubą tapatybę: jie iš tikrųjų buvo Jo Bažnyčia ir vertikaliai atsivertę į Dievą, o tada būrėsi pagal geografinę vietovę, t. y. horizontaliai jie buvo atsigręžę vienas į kitą. Tai reiškia, kad ne vien tik krikščionių kaimynai galėjo burtis į kaimynystėje ar jų pačių namuose susirenkančias bažnyčias, kur jie galėjo dalintis savo gyvenimu vietiniame kontekste. Krikščionys rinkosi į didesnę bendruomenę mieste ar rajone. Taip jie rodė bažnyčios vienybę visam miestui ar net regionui. Autentiškas gyvenviečių susivienijimas su regioniniu ar miesto mąsto susijungimu sukurs bendrą tapatybę, kuri padarys bažnyčią svaria ne vien tik politiškai bet ir dvasiškai. Tuo pačiu, ji ir grįžtų į biblinį miestas-bažnyčią modelį.

14.Ugdyti persekiojimams atsparią dvasią
Jie nukryžiavo Jėzų, visų krikščionių Bosą. Šiandien, daugelis jo sekėjų mėgsta skambius pavadinimus, jiems patinka gauti medalius ir socialinę pagarbą, ir, kas blogiausia, jie tyli ir nėra verti to, kad į juos būtų atkreiptas dėmesys. ,,Palaiminti esate kai jus persekioja”, sakė Jėzus. Biblijinė krikščionybė yra vaistas nuo pagoniškos bedievystės ir nuodėmės. Pasaulis yra persmelktas godumo, materializmo, pavydo ir gyvena šėtoniškais etikos, sekso, pinigų ir galios supratimo standartais. Daugelyje šalių šiuolaikinė krikščionybė yra pernelyg švelni ir mandagi, kad būtų verta persekioti. Tačiau, jei krikščionys vėl gyvens pagal Naująjį testamentą, ir tai, kas nuodėmė, vadins nuodėme, tuomet atsivertimai ir persekiojimai, kaip buvo, kaip yra, taip ir bus natūrali pasaulio reakcija. Vietoj to, kad patogiai ilsėtųsi šiose laikinose religijos laisvės zonose, krikščionybė turės pasiruošti, kad vėl būtų pastebėta kaip pagrindinė nusikaltėlė prieš pasaulinį humanizmą, prieš moderniąją vergystę gyventi pramogaujant ir atvirai šlovinant save, ne teisingą visatos centrą. Štai kodėl krikščionys privalo jausti ,,priverstinę toleranciją” pasauliui, kuris prarado visus absoliutus bei priešinasi pripažinti ir paklusti savo Kūrėjui Dievui. Kartu su augančia ideologizacija, privatizacija bei politikos ir ekonomikos sudvasinimu, krikščionys vėl, greičiau nei mes galvojame, galės su Jėzumi stoti į kaltinamųjų suolą. Jiems reikia ruoštis ateičiai ugdant persekiojimui atsparią dvasią ir netgi kuriant persekiojimui atsparią struktūrą.

15.Bažnyčia ateina į namus
Kur žmogui lengviausia jaustis dvasišku? Ar ne pasislėpus už didelės sakyklos, apsivilkus šventais rūbais, skelbiant šventus žodžius beveidei miniai ir po to dingti į raštinę? O kur rasti pačią sunkiausią ir, todėl, pačią prasmingiausią, vietą žmogui būti dvasišku? Namie, savo žmonos ir vaikų artume, kur viskas, ką jis sako ir ką daro, automatiškai ištiriama realybe, kur veidmainystė išraunama ir taip leidžia augti autentiškumui. Didelė krikščionybės dalis pabėgo nuo šeimos, kur, dažniausiai, buvo pralaimėtas mūšis, ir ėmėsi organizuoti dirbtinius vaidinimus šventus pastatuose, labai nutolusiuose nuo tikrojo gyvenimo. Kadangi Dievas nori atstatyti namus, bažnyčia vėl grįžta prie savo šaknų – ten, iš kur ir atsirado. Iš tiesų, ji grįžta namo, užbaigdama bažnyčios istorijos ratą pasaulio istorijos pabaigoje.

Šiuo metu patys įvairiausi krikščionys, iš įvairiausių denominacijų ir tradicijų, savo dvasioje jaučia aiškų aidą, ką Dievo Dvasia sako Bažnyčiai, ir vėl girdi globaliai, kad galėtų veikti lokaliai, jie vėl ima veikti kaip vienas kūnas. Jie renkasi į gyvenviečių ar namų bažnyčias ir susitinka miesto ar regioninėse šventėse. Esate pakvieti tapti šio judėjimo dalimi ir prisidėti asmeniškai. Galbūt ir jūsų namai taip pat taps namais, kurie keičia pasaulį.

(Paimta iš: Houses that change the world, Wolfgang Simson; Postfach 212, 8212 Neuhausen 2, Switzerland
100337.2106@compuserve.com. FAX +49-7745-919531)

Vertė Jurga Beniušytė, Artūras Rulinskas, Simonas Kiela
Redagavo Audronė Vasiliauskienė