Dievo žodis sąžinei

Paruošta vienos maldos grupelės narių rekolekcijoms atgailos vakarui

ĮŽANGA

Vienas Dievo žmogus mokė:
“Dievo prigimtis – sukurti ką nors iš nieko. Taigi, jei kas nors yra ne niekas, Dievas negali nieko iš jo padaryti. Dievas nepriima nieko, išskyrus atstumtuosius; negydo nieko, išskyrus sergančius; niekam neatveria akių, išskyrus aklus; niekam neduoda gyvybės, išskyrus mirusius; nieko nepadaro švento, išskyrus nusidėjėlius; nieko nepadaro išmintingo, išskyrus kvailus; nepasigaili nieko, išskyrus prislėgtuosius; niekam nesuteikia malonės, išskyrus jos nepažįstančius. Todėl nė vienas išdidus žmogus negali tapti šventas, išmintingas ar teisus, negali tapti medžiaga, su kuria dirba Dievas, ir Viešpats neveikia to žmogaus gyvenime, nes jis pasilieka savo darbuose ir daro iš savęs netikrą šventąjį, kitaip tariant, veidmainiauja”.

Todėl dabar galime atsistoti į Dievo akivaizdą ir pripažinti savo realybę. Tada Dievas galės šį ta nuveikti. Dievas tam yra palikęs savo Žodį.

DIEVO ŽODIS

Žyd 4,12-13 12 Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. 13 Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

PAMĄSTYMAI ĮSIKLAUSIUS Į DIEVO ŽODĮ

1.
Jer 7, 22 Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, jiems nieko neįsakiau apie deginamąsias ar skerstines aukas. 23 Bet šį vieną įsakymą daviau jiems. Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.
24 Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savųjų nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą.

Paradoksalu, bet išgelbėjęs žmogų, Dievas pareikalauja mažiau, negu žmogui norėtųsi. Žmogui dažnai atrodo, kad kelią į Dievą, kelią su Dievu gali surasti jis pats. Paklusnumą Dievui jis gali pakeisti daugeliu dalykų, bet Viešpats nori, kad žmogus girdėtų Jo žodį ir eitų keliu, kurį Jis nurodo.
- Ar girdžiu Dievo žodį, ar noriu Jį išgirsti, kur ir kaip jo ieškau?
- Ar žinodamas, ką sako Viešpats, Juo pasitikiu, o gal einu tik tuo keliu, kurį pats atrandu, ar tuo keliu, kurį pasiūlo gyvenimo aplinkybės, o galbūt man labiau svarbus įtakingų asmenų ar draugų žodis?

Taip pat ta pačia tema:
Iš 20,1 Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:
2 "Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
3 Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. 5 Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams - trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, 6 bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

2.
Iz 58, 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas - diena, kai marusis nusižemina?
6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai - nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (kitur - nesislėpti nuo savo paties kūno).

Atgaila ir pasninkas - žmonėms patinka ritualiniai ir negatyvus būdai, o čia Dievas nurodo į gyvenimiškus ir pozityvius, veiklius būdus. Atsivertimas - tai ne vien santykis su Dievu, bet ir su žmogumi. Šio santykio esmė yra gyvenimas vykdant teisingumą ir gailestingumą. Ypač su artimaisiais.
- Kaip suprantu savo atgailą, pasninką, atsivertimą?
- Kas nukreipta į mano artimuosius - nugara ar veidas; kaip elgiuosi su jais, kai man linksma ar kai mane slegia problemos; kaip elgiuosi, kai jiems linksma ar kai juos slegia problemos?

Dar šiek tiek Dievo žodžio šia tema:
Iš 20,12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
13 Nežudysi.
14 Nesvetimausi.
15 Nevogsi.
16 Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
17 Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

3.
Iz 58,13 Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, […] 14 tada džiaugsies tu VIEŠPATYJE, […]

Kažkodėl Viešpačiui reikalingas mūsų laikas, tai yra viena diena - vieniems tai šeštadienis, kitiems sekmadienis, kiti gal pasirenka dar kitą laiką…- bet Viešpačiui, o dar tiksliau, mums, reikalingas laikas.
- Koks yra mano šabas, ar aš tokį laiką turiu, ar jis tikrai skirtas Viešpačiui ir man kaip asmeniui?

Pasiskaitinėjimui:
Iš 20, 8 Atsimink, kad švęstum šabo dieną. 9 Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, 10 bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo - nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. 11 Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.

4.
Jok 3, 2 […] Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. […] 8 O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. 9 Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. 10 Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!

- Manau komentarų nereikia, tiesiog neblogai būtų pamastyti, ką veikia mano liežuviukas?

5.
Rom 15,1 Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. 2 Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. 3 Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.

Jėzus žemėje - tai žmogus (Dievas) dėl kitų. Mes krikščionys - tai reiškia, panašūs į Kristų.
- Ar esu panašus į Kristų, ar aš esu žmogus dėl kitų, ar aš noriu būti žmogumi dėl kitų, kaip aš galėčiau būti nors "ir" dėl kitų?

Yra toks dėmesio vertas (nors ir ne vienintelis) Jėzaus posakio paaiškinimas: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24). […] Jėzus kviečia išsižadėti savęs, o tai reiškia: išsižadėti savo darbų, įpročių, filosofijos ir vaizdinių, kuriais reguliuojame savo ir kitų gyvenimą. Štai kodėl žodžius “teišsižada pats savęs” lydi žodžiai “tepasiima savo kryžių”. Ne Jėzaus kryžių, bet tą kryžių, ant kurio nukryžiuojamas mūsų pačių kūnas (Gal 2, 20). Mūsų mėgstamas dūsavimas: “O, kokį kryžių turiu nešti”, skamba visiškai kitaip nei Jėzaus žodžiai: “Tepasiima savo kryžių”. Dūsaudami iškeliame save kaip kankinius ir dažnai dar reikalaujame, kad visi esantys šalia palaikytų mūsų stabmeldystę. Tik tie, kurie iš tiesų yra mirę sau, gali leisti kitiems būti laisviems".

6.
Žyd 10, 24 […] sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. 25 Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus […]

Ko gero tai nėra vien tik raginimas sekmadienį lankytis bažnyčioje.

7.
Gal 5,4 Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. 5 O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. […] 13 Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei!

Jok 2,12 Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą.

Kaip elgiuosi aš, ar tik bandau įvykdyti įstatymą, kad nieko nepridaryčiau per daug, ar mokausi elgtis pagal laisvės įstatymą ir stengiuosi būti jautrus Dvasios vedimui?