Būti krikščionimi - būti žmogumi

Dietrich Bonhoeffer
Laiškai draugui. 1944 17 18

Tikriausiai kai kurie laiškai prapuolė per antskrydžius Miunchene. Ar gavai laišką su dviem eilėraščiais? Išsiunčiau jį vakare, jame buvo tam tikras paruošimas teologinei temai. Eilėraštyje “Krikščionys ir pagonys” yra viena tau žinoma mintis, kurią tu atpažinsi. “Krikščionys su Dievu Jo kentėjimuose”, tai skiria krikščionis nuo pagonių. “Nejaugi negalite valandėlę su manimi pabudėti?”- klausia Jėzus Getsemanės sode. Tai atsisakymas viso to, ko religingas žmogus laukia iš Dievo. Žmogus yra kviečiamas bendrai su Dievu kentėti Jo kančioje bedieviame pasaulyje.

Jis turi realiai gyventi bedieviame pasaulyje ir neturi teisės religijos padedamas kaip nors pridengti pasaulio bedieviškumo, jį praskaidrinti; jis privalo gyventi “pasaulietiškai”, būtent taip jis dalyvauja Dievo kančioje. Jis turi teisę gyventi “pasaulietiškai”, t.y. jis yra išlaisvintas iš klaidingų religinių ryšių ir kliūčių. Būti krikščionimi nereiškia būti viena ar kita maniera religingu, kokios nors metodikos pagalba kuo nors save paversti (nusidėjėliu, atgailautoju ar šventuoju), bet reiškia būti žmogumi; Kristus mumyse kuria ne kokį nors žmogaus modelį, bet tiesiog žmogų. Ne religinis aktas padaro mus krikščionimis, bet dalyvavimas Dievo kančioje pasaulietiniame gyvenime.

Tai ir yra “metanoia” (gr. - atsivertimas, atgaila - vertėjo pastaba), - visų pirma mąstyti ne apie savo asmeninius vargus, problemas, nuodėmes, baimes, bet leisti įtraukti save į Jėzaus Kristaus kelią, į mesijinį įvykį, kad išsipildytų Iz 53! Todėl: “tikėkite Evangelija” arba pagal Joną nurodomas “Dievo avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmes” (Jn 1,29). (Tarp kitko, A. Jeremijas neseniai pažymėjo, kad žodį “Avinėlis” iš aramėjų kalbos galima versti ir kaip “tarnas”. Labai puiku, atsižvelgiant į Iz 53!)

Šis įsitraukimas į mesijinę Dievo kančią Jėzuje Kristuje Naujajame Testamente įgyvendinamas įvairiais būdais: mokinių kvietimu sekti Juo, užstalės bendravimu su nusidėjėliais, “atsivertimu” siaurąja žodžio prasme (Zachiejus), poelgiu su didžiąja nusidėjėle (Lk 7) (kuris įvykdomas be jokio nuodėmių išpažinimo), ligonių išgydymu (plg. Mt 8,17), vaikų priėmimu. Piemenys ir išminčiai iš rytų stovi prie prakartėlės ne kaip “atsivertę nusidėjėliai”, bet paprasčiausiai jie buvo pakviesti prie ėdžių tokie, kokie yra (žvaigždė). Šimtininkas iš Kafarnaumo, neatlikęs jokio nuodėmių išpažinimo, iškeliamas kaip tikėjimo pavyzdys. Jėzus “myli” turtingą jaunuolį (Mk 10,21 - vertėjo pastaba). Iždininkas (Apd 8), Kornelijus (Apd 10) – kas bebūtų, jie ne asmenys ant bedugnės krašto. Natanaelis – “izraelitas be klastos” (Jon 1,47); pagaliau Juozapas iš Arimatėjos, moterys prie kapo. Jiems visiems bendra viena – dalyvavimas Dievo kančioje Kristuje. Tai jų “tikėjimas”.

Jokios religinės metodikos, nes “religinis aktas” visada esti kažkas dalinio, o tikėjimas yra kažkas visuminio, gyvenimo aktas. Jėzus kviečia ne naujai religijai, o gyvenimui. Bet į ką panašus šis gyvenimas? Šis gyvenimas, kaip dalyvavimas Dievo bejėgiškume pasaulyje? Apie tai parašysiu kitą kartą, tikiuosi.

Šiandien tik tai: norint apie Dievą kalbėti “nereligiškai”, apie jį reikia kalbėti taip, kad tuo pačiu, pasaulio bedieviškumas nebūtų uždengiamas, o priešingai, kaip tik atidengiamas ir tokiu būdu pasaulis būtų netikėtai apšviestas stebinančios šviesos. Pasaulis, sulaukęs pilnametystės, yra bedievesnis ir, tikriausiai, todėl yra arčiau Dievo už nesubrendusį pasaulį.

Atleisk man, visa tai yra labai sunkiasvoriškai ir prastai pasakyta, aš tai aiškiai jaučiu... Beveik kasnakt keliamės maždaug 2:30. Tai yra negeras laikas ir kažkiek atsiliepia protiniam darbui.

Iš knygos Pasipreišinimas ir nuolankumas