Atsakas apie susirinkimo formą

Labas!

Mano vardas, Dovydas. Aš esu "Kelyje" pastorius. Ačiū už pasiūlymus ir komentarus. Jau yra 47! Geras!

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad esmė nėra kava. Suprantate, mūsų forma yra skirtinga, bet aišku, galvojam, kad forma turi atitikti funkciją. Tai reiškia, kad turime diskutuoti pirmiausia apie bažnyčios susirinkimo funkciją.

Mūsų pagrindinės funkcijos (negalime jų atskirti) yra pagerbti Dievą, padrąsinti vienas kitą, dalyvauti Viešpaties vakarienėje, ir t.t. Turime suprasti, kad jeigu būtumėme Afrikoje ar Kinijoje forma skirtųsi dar labiau, ar ne?

Aišku, kad mes tik pradėjome ir esame pasiruošę keistis ir prisiderinti. Kaip yra parašyta vienos knygos paantraštėje, esame "eksperimentuojanti bažnyčia."

Aš tikras, kad daugelis iš jūsų abejoja, kad galime pagerbti Dievą gerdami kavą. Bet tai ir yra nesupratimo pagrindas. Mes per dažnai atskiriame šventus dalykus nuo pasaulietiškų dalykų

Ar Dievą galima garbinti tik ant kelių, ar tik keliant rankas maldoje? Kas yra pagarba? Ar yra tyli pagarba? Ar Dievas yra toks nuobodus, kad norėdami būti Jo artume turime jaustis nepatogiai? Ko gero tradicinių (evangelinių, charizmatinių, sekmininkiškų, rytų ortodoksų, katalikų ar kitų) bažnyčių formos išties stabdo bažnyčią, kaip kad yra parašęs Dangis?

Tradicijų verte nėra abejojama. Niekas negali išvengti jos įtakos. Ir visgi turime suprasti kontekstą ir siekti, kad mūsų susirinkimas būtų prasmingas. Pavyzdžiui, Viešpaties Vakarienė buvo įsteigta paties Jėzaus, ir Paulius paprastu būdu mums primena, kokios „formos“ tai turėtų būti. Tačiau vis tik tai nėra pakankamai aišku. Norint, kad šiandienos kontekste tai būtų suprantama, turime peržvelgti tai ir priminti žmonėms duonos ir vyno reikšmę, ir pradinį Viešpaties Vakarienės kontekstą, susijusį su Judaizmo istorijos dalimi – Pascha. Šią istoriją turime išlaikyti gyvą.

Tačiau, kai prakalbame apie kitas tradicijas, stovėjimą, klaupimąsi, sėdėjimą, giedojimą, bendrą skaitymą, klausymąsi ar diskusiją, rankų kėlimą, žvakių, smilkalų deginimą ar kitus dalykus, kurių dabar negaliu prisiminti, manau, kad Dievui ne tai rūpi. Dievui rūpi, kad mūsų širdis būtų teisi. Prisiminkite, fariziejai skrupulingai laikėsi įstatymo (religinių susirinkimų formos), tačiau jų širdys buvo neteisios. Iš kitos pusės, Jėzus vis patekdavo į įvairiausio pobūdžio problemas, dėlto, kad valgė ir džiaugėsi geromis puotomis kartu su muitininkais ir paleistuvėmis! Jėzus netgi buvo apkaltintas, kad esąs rajūnas ir girtuoklis! Ir visgi, Jėzaus gyvenimas buvo be nuodėmės.

Garbinimo ir susirinkimų formoje yra reikšmė, tačiau ta reikšmė nėra nekintanti. Tai yra laikui einant ar esant skirtingose vietose tai gali pasikeisti. Reikšmė atsiranda nuo to, kokią prasmę tam numato kultūra, bendruomenė ar bažnyčia. Įmanoma suteikti naują reikšmę, naujai aiškinti senąsias reikšmes, ar atgaivinti reikšmę siekiant ją padaryti prasmingesnę ar labiau atitinkančią mūsų dienas.

Modernusis amžius eina į pabaigą, postmodernistinis ateina. Per dažnai, visiškai nesusimąstydami apie reikšmę (pritaikymą) tiesiog priimame modernias tradicines „formas“ kaip „normalias“ ir „priimtinas“ mūsų postmodernistiniams laikams. Ar įmanoma, kad šiuo pereinamuoju laikotarpiu bus daug bandymų ir klaidų? Aš tuo neabejoju. „Kelyje“ mes išbandome naujas formas ir naujas prasmes, iš naujo apibrėždami ir atgaivindami senas tradicijas ir tradicines koncepcijas. Iš esmės, esame atviri diskusijoms dėl formos ir reikšmės, ir netgi mūsų tradicinių teologinių supratimų. Supratome, kad tai sukels daug klausimų ir abejonių dėl mūsų „ortodoksijos“, todėl esame atviri kalbėti apie visa tai. Manau Dievas susitvarkys su klausinėjimu. Išties, manau, kad mums tai tik į naudą.

Tikiuosi, kad tai tik pirmoji diskusija iš daugelio. Atsidariau savo paties „blog‘ą“ (spausti čia) ir „Kelyje“ taip pat turi „blog‘ą“ (spausti čia). Geriausias būdas susipažinti su tuo, kas vyksta „Kelyje“, apsilankyti viename iš sekmadieninių susitikimų 16.00 val.

Tik prašau, nesupraskite to, kai „avių vogimo“! Tai tikrai nėra mano tikslas ar ketinimas! Jei eini į bažnyčią, nenustok! Aišku, tai nereiškia, kad tu negali stabtelėti ir užsukti pas mus ir savo akimis pamatyti, ką mes veikiame. Jei neini į jokią bažnyčią, ar nesi Jėzaus pasekėjas, aš asmeniškai, noriu tave pakviesti užsukti pas mus pasižvalgyti.

Gesintuvu per galvą

Kai tikėjimą užgožia valdžios žaidimai ir susireikšminimas, gaunasi panašiai, kaip vieniems vienuoliams Graikijoje...

Ant Atono kalno, esančio Graikijos šiaurės rytuose, įvyko tarpusavy besivaržančių Esfigmeno vienuolyno bendruomenių muštynės, per kurias nukentėjo 7 žmonės, pranešė trečiadienį Graikijos valstybinė televizija.

Vardan ko mirė Kristus?

Apklausa

Taigi, pirmoji apklausa parodė įdomių dalykų. Galima spėti, kad turime duomenis tų žmonių, kuriuos neformalų tinklapis daugiau ar mažiau sudomino. Kadangi tinklapis krikščioniškas, tai naturalu, kad didelė dalis balsavusių buvo krikščionys. Katalikų dauguma be abejonės atspindi Lietuvos situaciją. Čia tik nežinome bažnyčios narių įsitraukimo į savo bendruomenes aktyvumo.
Tačiau smagu, kad čia užsuka ir nekrikščionys (netikintys arba išpažįstantys kitą tikėjimą). Tarp balsavusių tokių buvo net ketvirtadalis.
Nustebino tai, kad net du iš penkių save identifikuojančių kaip krikščionys nevaikšto į bažnyčią.
Situacija vėlgi nėra aiški. Mat nevaikščiojimas į bažnyčią gali reikšti įvairius dalykus: ar tai reiškia, kad jie tik kultūriškai, kaip ir dauguma lietuvių, identifikuoja save kaip krikščionys; ar jie yra gyvai įtikėję, tik neranda bendruomenės. Galbūt dar kokie kitokie atvejai. Padariau naują apklausą, kuri vėlgi bus nepilna, todėl būtų labai šaunu, jei tie žmonės, kurie save vadina krikščionimis, bet nevaikšto į bažnyčią, nepatingėtų to dalyko pakomentuoti ir po šiuo įrašu.
Nežinau, ar kas Lietuvoje buvo daręs tyrimus šia tema. Gal mums pavyks įžvelgti kokias tendencijas?

Papildymas 2006.12.23
Jau turime antrosios apklausos rezultatus>>
Taigi, įvairios yra priežastys dėl ko žmonės nevaikšto į bažnyčią.
O dėl bažnyčios lankymo, tai anketos atsakymai rodo, kad per šias Kalėdas bažnyčios turėtų būti perpildytos šventinių lankytojų.

2007.02.10
Pagalvojau, kad kol neatėjo Velykos, pats laikas apklausą apie Kalėdas uždaryti. Rezultatai parodė, kad tik mažesnei pusei mūsų tinklapio lankytojų Kalėdos yra Jėzaus gimtadienis.

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą

Priešpaskutinis įrašas apie liturginius dalykus (formas) susilaukė tiek daug komentarų, kad norėčiau pasiūlyti į tai pažiūrėti kiek iš kitos pusės. Štai – mano seniau verstas straipsnis.

Autorius: N. T. Wright, Durhamo vyskupas
Pirmą kartą išspausdinta Studia Liturgica 2002, 32, 176-95.

Taip pat galima pasiklausyti šios paskaitos angliškai (RealAudio), skaitytos Calvin College 2002 metais.

I. Įvadas

„Biblinis šlovinimas“ – gana plati tema, kurios nesu kvalifikuotas aprėpti. Nesu nei liturgijos specialistas, nei jos tyrinėtojas. Aš – tiesiog Naujojo Testamento tyrėjas, dirbu bendruomenėje, kurios kasdieninis gyvenimas sukasi apie viešą ir bendrą šlovinimą. Tai vyksta du ar tris kartus per dieną bei tris ar keturias valandas sekmadieniais. Viso šio reikalo metu karts nuo karto mąstau: ką mes čia veikiame, kaip galėtume tai daryti geriau ir t.t. Taip pat lankau įvairias bažnyčias, kuriose šlovinimas vyksta gana skirtingai. Ten taip pat sau užduodu panašius klausimus. Tai man suteikia tiek pat teisės analizuoti įvairius techninius liturgijos aspektus, kiek ir valgyti tris kart per dieną bei komentuoti apie virėjo darbą. Prie šio reikalo prieinu daugiau iš dalyvio, nei iš teoriko pozicijų.

Nebandysiu apsiginti nuo kaltinimo, kad anglikoniškąjį požiūrį bandau įskaityti į Bibliją, nors daugeliu atvejų ir esu kritiškas savajai tradicijai. Anglikonai didžiuojasi balansu, bet vienos paskaitos apie šlovinimą metu, kaip ir bet kur teologijoje, sunku visais aspektais jį išlaikyti. Kai kuriais atvejais, tai, apie ką kalbėsiu, turės būti papildyta fraze „iš kitos pusės“, bet tam nėra vietos. Viliuosi, kad tai, kas išsakyta, bus skaitoma iš hermeneutikai tolerantiškų pasitikėjimo, o ne iš įtarinėjimo pozicijų.

Vienas iš dalykų, kuo galiu pasiteisinti, kad rašau apie šlovinimą, yra tai, kad daugelį metų tarnavau koledžo kapelionu. Šios tarnystės metu sutikau du studentus. Abu jie kartu ir išgalvoti, ir labai tikroviški. Jonas užaugo laisvoje evangeliškoje bažnyčioje, kur, bent jau kiek atsimena, visuomet skaitė Bibliją ir giedojo šiuolaikines giesmes. Evangelija jau seniai jo nebestebino, o šlovinimas tapo rutina. Ir štai jis užsuko į bažnyčią, kurioje buvo praktikuojama tokia liturgija, kurios metu atsiskleidė drama. Ten jį be galo sužavėjo galingas sakramentinis pasaulis. Onutė užaugo tradicinėje bažnyčioje, kur nuolat buvo galima gėrėtis nuostabia, bet gal kiek per daug nupoliruota liturgija. Viskas turėjo vykti būtent taip, kaip nurodyta. Gyvenimas nei galėjo ten gimti, nei įsiskverbti iš pašalės. Ir vieną dieną ji atrado žmones, kurie galėjo spontaniškai melstis, nieko neperspėję pradėti giedoti bei dalintis vienas kito dvasine kelione. Staiga ji atrado nuostabų, jai dar nepažįstamą, pasaulį.

Man teko patarnauti tiek šiems Jonams su Onomis, tiek kitiems, šiems padedant. Kartu mums teko bandyti suprasti, kad tai, kas vienam yra gyvenimo džiaugsmą suteikiantis reikalas, kitam tėra tik sena tradicija. Aš ir pats daugelį metų tiek džiaugiausi, tiek nervinausi ir formaliu, ir neformaliu šlovinimu, ir esu matęs, kuomet jis tapdavo sausas ir beprasmiškas. Panašu, kad taip buvo ne man vienam.

Taigi, grįžkime prie užduoties. Iš begalybės kelių, kuriais galima būtų kulniuoti rašant šią paskaitą, pasirinksiu tris kryptis, kurios remiasi Naujojo Testamento eilutėmis. Viena teapsiribos vos keletu eilučių. Kitai temai skirta visa knyga. Na, o trečiai tektų keletas knygų. Iš visų jų pabandysiu išrinkti tai, kas man atrodo esmė.

Antra, aš taip pat pabrėšiu tris principus, kuriems reikėtų skirti visą savo dėmesį. Trečia, pasistengsiu parodyti tris sritis, kurioms reikia betarpiško įsikišimo.

Visą straipsnį skaitykite PDF formatu. Jis gana ilgokas, todėl taip išsisaugojus turėtų būti patogiau.

Neatimki, Dieve

Vytautas Mačernis
29

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

Šarnelė 1944-02-14
Iš METAI (Sonetai) / Žiemos sonetai

Kažkada jau minėjau, kad nesu didelis poezijos fanas. Bet, va, Mačernio poezijai nesu abejingas. Sugebėjo žmogelis ir gyvai, ir giliai įkirsti savo žodžiais.

Kas taip užkabina jo poezijoj - turbūt įnirtingi, atviri ir sąžiningi ieškojimai.

Kaip ir šitame eilėraštyje, ko gero, ir mes, besivadinantys krikščionimis, ne viename savo gyvenimo etape vis bandome paeiti gudresniu keliu, negu Dievas veda, veržiamės kuo daugiau keistų kelių savo kailiu išbandyti.

Ar spėjo grįžti "sūnus paklydęs", dabar tik Tėvas žino... Turbūt negalėjo poetas tikėtis, kad jo ieškojimams buvo likęs vos pusmetis...

Kam patinka Mačernio kūryba - šį šeštadienį (2006 11 11) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Mažojoje salėje 15:00 žiūrėkit:

„Po ūkanotu dangumi“ (Vytautas Mačernis).
Režisierius - Arnoldas JALIANIAUSKAS

Apie susirinkimų formą

Šį sekmadienį su Kielomis buvom apsilankę vienoje naujoje krikščioniškoje bendruomenėje. Tai po to apsilankymo kilo noras parašyti apie krikščioniškų susirinkimų formą. Na, aš visada sakau, kad ne formoje esmė, o turinyje, t.y. viduje. Bet tai, kas yra viduje, kadangi esam ne bekūnės dvasios, vis tiek įgauna vienokią ar kitokią formą.

Daugelis čia Lietuvoje žino, kokia tvarka katalikų bažnyčioje. Šiaip jau ten viskas smulkiai yra surašyta knygose ir tvarkingas kunigas nelabai turėtų improvizuoti. Na tiesa, kai kurie bando paimprovizuoti, taip prasižengdami knygų reikalavimams, bet gerokai pagyvindami pamaldas. Beje, dar prieš 20 metų viskas buvo daug tvarkingiau: tekstai skaitomi lotynų kalba, choras tuo pačiu metu gieda savo giesmes, o visa likusi liaudis tvarkingai skaito savo maldaknyges ar suka rožantuką.

Pakankamai tvarkingos pamaldos pas liuteronus ir reformatus.

Na, o pas radikaliosios reformacijos pasekėjus pamaldos jau gerokai spontaniškesnės. Ten jau paprastai nenaudojami gatavi tekstai. Tačiau pamaldų forma vis tiek gana standartinė: šlovinimas, paaukojimai, pamokslas, malda, šlovinimas ar pan. priklausomai nuo bendruomenės.
O štai nuėjus į neseniai įsikūrusią bendruomenę "Kelyje", kurie lyg ir sekmininkai, tikrai pamatėm nestandartinį variantą formos prasme.Žmonės susėdę prie mažų staliukų ir geria kavą, arbatą. Tai galima daryti visų pamaldų metu. Staliukai išdėstyti maždaug ratu. Susirinkimo pradžioje nebuvo tradicinio evangelinėms bažnyčioms šlovinimo giesmėmis. Buvo pasisveikinimas, Nikėjos tikėjimo išpažinimo bendras skaitymas, pristatyta viešnia ir trumpa spontaniška malda. Ir netrukus - pamokslas. Pamokslininkas sėdėjo žmonių rato centre, naudojo daug vaizdinių priemonių: skaidrės, žaidimas šviesa ir kt. O šlovinimas jau po to. Vėlgi netradicinis elementas, šlovintojai stovėjo gale ir giedanti liaudis jau buvo atsisukusi ne į juos, o žiūrėjo į tekstus ant sienos priešingoje pusėje. Pamaldos, lyginant su kitom evangelinėm bažnyčiom, trumpesnės, bet formų įvairovė su žmonių įtraukimu į tai gerokai platesnė. Žodžiu, teko deginti ir žvakutes, ir druską ragauti, vietoj maldos vien tik balsu - buvo galima maldą užrašyti ant popieriaus lapų. Tikrai - juk Dievas ir skaityti moka ;). Kas norėjo, galėjo piešti, rašyti eiles meno kampelyje, buvo laikas meditacijai (su muzikiniu fonu). Viešpaties vakarienė irgi kiek neįprasta: pradžioje visi skaitėm paruoštą išpažinimą tuo klausimu, o po to kiekvienas ėjo prie stalo atsilaužti duonos, išgerti vyno arba sulčių (kaip kam patinka) iš taurės. Kadangi mano supratimu svarbus Viešpaties vakarienės elementas yra dalinimasis ir jungimasis su Kristumi, su kitais tikinčiaisiais, tai man šiuo momentu gal pritrūko kontakto su žmogumi atsilaužiant duoną ar gaunat taurę. Na, dar labai drąsus elementas - paaukojimai. Tebuvo pasakyta, kad ant vieno staliuko yra skrynutė, kur galima palikti paaukojimą. Ir jokio Biblijos eilutėmis grasinančio raginimo. Tiesa, neliko nepastebėta ir mūsų mažoji Elzė: gavo dėžę žaislų ir lipdukų – užteko užsiėmimo visam susirinkimui.

O štai gretimame pastate buvo susirinkę senieji sekmininkai. Tai Simonui nepasisekė. Kai užstatė jo mašiną, tai galėjo ją atsiimti, galima sakyti, tik naktį. Štai kur uolumas tikinčiųjų ;)
Įdomu būtų, kad ir kiti pasidalintų apie savo bendruomenės pamaldų formą. Arba kaip jūs įsivaizduojat šiuolaikinės bažnyčios pamaldų formą. Būtinai ką nors parašykit komentaruose.
O čia vaizdai iš bendruomenės "Kelyje" susirinkimo patalpų aplinkos.

Nepaisoma paslaptis

Oswald Chambers

Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“
Jono 18,36

Didelis priešas Jėzui Kristui šiandien yra požiūris į darbo praktiškumą, kuriam jokio pagrindo Naujajame Testamente nėra, ir kuris kyla iš šio pasaulio sistemos. Šis darbas atkakliai reikalauja nesibaigiančios energijos ir veiksmo, bet ne asmeninio gyvenimo su Dievu. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas klaidingam dalykui. Jėzus sakė: „Dievo karalystė ateina nepastebimai ... Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Luko 17,20-21). Šis keistas dalykas yra paslėptas. Pernelyg dažnas aktyvus krikščionis tarnautojas gyvena taip, kad būtų matomas kitų, kai iš tikrųjų žmogaus asmeninė gyvenimo jėga yra slypinti gilumoje, asmens viduje.

Mes turime atsikratyti mūsų amžiui būdingos šios dvasinės epidemijos. Mūsų Viešpaties gyvenime nematome tokios įtampos ir skubėjimo atlikti didžiulius darbus, kuriuos taip vertiname šiandien, o mokinys turėtų būti panašus į savo Mokytoją.

Esminis reiškinys Jėzaus Kristaus karalystėje yra asmeninis santykis su Juo, o ne socialinis naudingumas kitiems žmonėms.

Biblijos mokymo mokyklose svarbiausias dėmesys yra skiriamas ne praktiniams darbams išmokti, o pasinerti į Dievo tiesas ir jose išmirkti. Tu net neturi supratimo nei kur nei kaip Dievas suaranžuos tavo ateities aplinkybes, ir nežinai kiek tau gali tekti patirti streso ir kaip įtemtas gali tapti tavo gyvenimas namie ar ten kur būsi išsiųstas. Jeigu tu iššvaistysi savo gyvenimą persidirbimui, vietoj to kad pasinertum į didžiai nuostabias Dievo gelbėjimo tiesas, tada tu paprasčiausiai plyši, kai įtampa ir stresas tave ištiks.

Tačiau jeigu tu leisiesi būti išmirkomas Dievo akivaizdoje ir atsiduosi tam, kad įsišaknytum ir įsitvirtintum Jame, kas tuo metu gali atrodyti labai nepraktiška, tada tu liksi Jam ištikimas nežiūrint to kas ir benutiktų.

Vertė Artūras Rulinskas

Apkabinsiu NEMOKAMAI

Vos neapsiverkiau. Dar yra meilės pasaulyje.

via David Finch

Neformaliai apie susitikimą

2006 m. rugpjūčio 11 d. 18 val. Laukiam Roberto… Galvojom, kad jis ir Stasys, kuris jam padėjo, jau nebegrįš ir stovyklavietę įrengsime pas Audėjus, bet viskas su jais buvo tvarkoj, grįžo...

Buvom prie Balčio ežero, kur dunda traukiniai, mekena ožkytės ir vakarais bei naktį aplanko nekviesti svečiai apžiūrėti, kas čia tokie “palapiniauja”. Bet aš asmeniškai miegojau labai gerai, užmigusi nieko negirdėjau, tik ryte biškuleli skaudėdavo nugarytė… Pasijutau išlepinta… Bet tokia jau miestietės dalia.

O dabar šiek tiek viskas nuosekliau. Trumpiau ar ilgiau susitikime sudalyvavo 13 žmogėnų. Įskaičiuoti ir mažieji. Galima būtų sakyti ir 15, bet kažkaip nebeskaičiuoju tų, kurie atvyko išvykimo dieną. Tikiuosi, nieko neįžeisiu. Labai šaunu, kad prie mūsų prisijungė keli žmogeliukai, kurie apie “neformalus’ sužinojo atsitiktinai ir tik kelios dienos prieš savaitgalį. Jei kartais kam įdomu sužinoti, kas suvažiavo, trumpas sąrašiukas: Simonas su Jūrate ir Vakariu, Robertas, Kristina, Rita, Laima, Stasys, Stepas, Vytas, Justina, Ramis su Daiva, ir paskutinę dieną atvyko Agnė su Elze.

Pirmas vakaras praėjo žingsnis po žingsnio: apžiūrėjom vietą, pasistatėm palapines, pakūrėm lauželį, užkandom ir pasikalbėjom. Ir dar dainavom, ar bent jau bandėm tą daryti, nes prie uždengtos mėnulio šviesos sunkiai matėsi žodžiai tiems, kurie juos turėjo, o tie, kurie neturėjo, ne visus žinojo… Šiaip jau, viską prisiminus, visai neblogai mums sekėsi.

Dalinomės tuo, kaip nusiritome iki “neformalų”. Maži liudijimai, kuriuose kiekvienas, ko gero, atrado dalelę savęs, gal net tai, ko nepastebėjo, gal net kokią pamokėlę iš Viešpaties. Ne viską pamenu, ir tame, ne paskutinį vaidmenį, manau, suvaidino tuometiniai gyvenimo įvykiai, bet man patiko… Patiko, sėdėti ir dalintis tuo, ką Viešpats tavo gyvenime padarė, kur susmugdė, kur pakėlė, kur išminties davė. Galvoje sukosi mintis, kad dalinamės ne tuo, kaip atsiradom čia ir tokioje formoje, bet apie tai, kaip pradėjom vaikščioti su Dievu, su Kristumi. Faina.

Kitą dieną, prisijungus daugiau bendrautojų, kalbėjome apie kylančią bažnyčią: kas tas per daikts ir kaip ir su kuo jis valgomas. Pasakojo Simonas. Iš tikrųjų, buvo apie ką pamąstyti, ir labai tikimės, kad Simonas greitai tą pasakojimą paviešins. Po paskaitėlės vėl vyko dalinimasis. Kadangi temos šokinėjo nuo vienos prie kitos, sunku nuosekliai viską nupasakoti, nes niekas neužsirašinėjo. Nepaisant lietingos dienos, kurioje Viešpats nuostabiai pasirūpino mūsų palapinėmis ir šiluma, prie laužo šviesos likome gana ilgai. Po to su Rita iš Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios dar kalbėjomės iki kokios antros valandos nakties.

Buvo dar vienas labai fainas susitikimo aspektas – meninė veikla, kuriai medžiagos ir idėjų parūpino Robertas ir Ramis su Daiva, na ir be abejo, prie jų prisidėjo visi kiti. Iš pradžių piešėm ant marškinėlių, taigi dabar galėsim gana nesunkiai atskirti vienas kitą gatvėje. Tiesa, iki to laiko dažai gali ir nusitrinti, bet koks skirtumas. Svarbiausia, idėja, bent jau šiuo atveju. Po to lipdėm iš modelino tai, kas kam šovė į galvą.. Susitikimo pabaigoje, t.y. sekmadienį buvo marškinėlių traukimas burtų keliu, o jau dirbinius iš “molio” rinkomės pagal širdį.

Gaila, nebuvau pabaigtuvėse, bet girdėjau, kad jos buvo perkeltos į patogesnę vietelę Vilniuje...

Daugiau nuotraukų yra kitur:

• Kristinos
• Ramūno
• Roberto
• Jūratės
  

NEFORMALŲ susitikimas

Taigi, vis atidėliojamas, bet privalomas "neformalų" susitikimas - rugpjūčio 11-13 d. T.y. penktadienį vakare susirenkam, o sekmadieni po pietų išsiskirstom. Kas negalėsit būti visą laiką, atvarykit bent vienai dienai ar vakarui. Kviečiami visi, kurie skaito ar rašo neformalų bloge http://neformalai.blogspot.com, ar šiaip visi pageidaujantys. Pasikvieskit savo draugų.
Dėl programos. Tikslas visų pirma yra susitikti, pabendrauti, susipažinti, pasidalinti, padiskutuoti. Nemanau, kad susirinksim labai masiškai, tai kaip ir pridera neformalams bandysim viską daryti kuo neformaliau. Simonas jau yra įsipareigojęs pakalbėti apie "kylančią bažnyčią". Taip pat tikiuosi, kad kiekvienas dalyvaujantis įneš savo įnašą. Bent jau turėtumėt pasiruošti prisistatymą, liudijimą, kaip ir kodėl esat (ar neesat) krikščionimi, kodėl jūs save siejat su neformalais? Gal kas galėtumėt dar ką pasiūlyti, kažkokių užsiėmimų, žaidimų ir panašiai. Gerai, būtų, kad man apie tai praneštumėte, kad galima būtų įkomponuoti į bendrą programą.
Manau, gyvai bendraudami atrasim daugiau galimybių ir įsipareigojimų atgaivinti ir išlaikyti aktyvų neformalų blogą.
Dėl vietos - turim vietelę prie ežero Trakų rajone, šiek tiek už Lentvario. Vienas brolis krikščionis leidžia jo sklype pasistatyti palapines. Kai kuriems buvau užsiminęs apie palapines, ne visi buvo sužavėti. Taigi jei turite kokių geresnių variantų (pvz. sodybą prie ežero) - siūlykit. Manau, vasaros metu vis tiek reikia kuo arčiau gamtos orientuotis. Dar yra mėnesiukas laiko ir kam reikalingas komfortas pasistenkit užsitikrinti įsigydami patogius čiužinius ir pan.
Tai tokia pradinė informacija. O dabar lauksiu jūsų atsiliepimų, pasiūlymų ir pranešimo apie dalyvavimą. Pasistenkite apie savo dalyvavimą pranešti kuo greičiau, kad galėtume žinoti, į kokį žmonių skaičių orientuotis. Gavęs jūsų atsiliepimus, bandysiu viską apibendrinti ir konkretizuoti.

Atnaujinimas 2006 08 07:
Visiems apsisprendusiems, o tokių dabar yra 13 žmonių, išsiunčiau konkretesnę info.
Dėl viso ko čia dar paminėsiu, kad susirenkam penktadienį 18 val.
Vieta yra pažymėta žemėlapyje vėliavėle .


Robertas
su manim galite susisiekti e. paštu - joakimas [eta] gmail [taškas] com

KAS YRA „KYLANTI BAŽNYČIA“?

Prie šio uždavinio – bandyti paaiškinti, kas yra „Kylanti Bažnyčia“ – stoju turėdamas nevienareikšmiškus jausmus.

Iš vienos pusės, jaučiu, kad man tekęs uždavinys sprendžiamas ne taip, kaip turėtų. Pati „Kylančios Bažnyčios“ vertybių sistema linksta nuo apibrėžimų prie istorijų, nuo aiškiai struktūrizuotų argumentų prie patirties. Atrodytų, būtų geriau, jei pasakotume, ką išgyvename, kas džiugina, kas liūdina, ko bijome, kas drąsina.

Tačiau yra ir kita pusė. Matyt tai – žmogaus prigimtis: priimamą informaciją sisteminti, rasti apibendrinimus, bandyti apibrėžti. Turime tai daryti. Tik gal reikėtų suvokti savo ir savo sistemų ir apibrėžimų ribas bei galimybes.

Todėl iš kitos pusės jaučiu privilegiją, galėdamas su savo broliais ir sesėmis pasidalinti tuo, kuo gyvenu, ką atrandu – klausimais, kuriuos tenka analizuoti. Viliuosi, kad šis pristatymas bus daugiau statydinantis, nei griaunantis, kad bus priimtas kaip pateiktas iš brolio, o ne iš pavojingo priešininko.

Kaip jau minėjau, dėl laiko ir, pagaliau, mano paties sugebėjimų gerai suvokti šį palyginti naują reiškinį, pristatymas nebus nei išsamus, nei tobulas. Nepavyks išvengti ir grubių apibendrinimų. Tepadeda man Dievas.

Pirmiausia, pabandysiu jums pristatyti keletą, man atrodo, esminių punktų, kurie galėtų padėti susipažinti su šiuo „Kylančios Bažnyčios“ fenomenu. Apžvelgsiu keletą jo aspektų. Tai Formos, Priemonės, Teologija, Misija.

Pirmiausia, reikėtų paminėti, kad „Kylančios Bažnyčios“ uždavinys nesiskiria nuo kitų Bažnyčios išraiškų. Ji ir toliau siekia geriau pažinti Dievą, leisti Jam mus keisti bei vykdyti Jo valią. Tai – nesikeičiantis Bažnyčios uždavinys. Tačiau yra ir dalykų, kurie keičiasi – netgi turi keistis.

Formos

Manau, nereikia įrodinėti, kad bėgant amžiams – pradedant apaštalų kuopele, sekant persekiojamus Jėzaus mokinius, atsiliepiant į kylančias erezijas, formalizuojant ir „legalizuojant“ Bažnyčią, jai sustiprėjus ir perėmus pasaulinio valdymo svertus, joje išaugant korupcijai ir pribrendus reformoms, jai skylant į įvairiausio plauko šakas, jai kalbantis su iškylančiais valdžios ir mokslo iššūkiais ir t.t. – Bažnyčia keitėsi. Ji keitėsi daugybę kartų, mėgindama atsakyti į iškylančius iššūkius, kad ir toliau būtų druska ir šviesa pasaulyje.

„Kylanti Bažnyčia“ – tai dar viena pasikeitimų banga; pasikeitimų, kurie, turime vilties, padės Bažnyčiai atsiliepti į naujai kylančius iššūkius. O kas pasaulyje yra nauja? Tik gerai pamiršta sena.

Šie pasikeitimai vyksta gana chaotiškai, nėra labai kryptingai koordinuojami. Matydama kylančią sekuliarizaciją Vakarų pasaulyje, Bažnyčia bando klausti „kodėl“ ir ieško sprendimo būdų.

Kadangi šie pasikeitimai vyksta visame denominaciniame spektre (tiek magistriniame ir laisvame protestantizme, tiek ir pačioje katalikybėje ir net stačiatikybėje!), šie pasikeitimai atrodo labai skirtingai. Nenuostabu pamatyti liturginius elementus nuomojamoje salėje, ir lygiai taip pat nenuostabu sėstis į kėdžių ratą katedros viduryje. O ką jau kalbėti apie alternatyvaus šlovinimo pamaldas be formalaus pamokslo, apie teologinius pokalbius pubuose, Biblijos studijas kavinėse, diskusijas įvairiausiose interneto svetainėse kartais pretenduojančias net ir į virtualios bažnyčios pavadinimus (o kartais jo besikratančios). Taip pat sutiksime ir namų bažnyčias arba vien tik tikinčių draugų vakarienes su Rašto skaitymu ir malda vieniems už kitą. Spektras labai platus.

Priemonės

„Kylanti Bažnyčia“ taip pat asocijuojama su angliškų žodžių akronimu EPIC: Experience (patirtis), Participation (dalyvavimas), Image (vaizdas) ir Community (bendruomenė).

Patirtis (Experience)

Nuo abstrakčios analizės prie patirties. Matydami, kaip žmogaus galiomis pasitikėjusi modernizmo epocha baigia savo gyvavimą dviem pasauliniais karais, ekologine krize ir terorizmo šešėliu, o krikščionijoje savo tiesą iki išprotėjimo bandančias įrodyti tūkstančius denominacijų, kai kurie žmonės pradeda kritiškiau žiūrėti į savo sugebėjimus iki galo suprasti, kas yra kas. Todėl vienas iš „Kylančios Bažnyčios“ aspektų yra tas, kad vietoje to, kad savo mąstymo produktą pateiktume kaip objektyvią tiesą, jį pateikiame kaip subjektyvią patirtį bei linksta prie gilesnės tradicijos, apjungiančios visą krikščionišką tikėjimą (maždaug nuo eros pradžios iki pirmųjų Bažnyčios susirinkimų).

Taip pat, labai struktūrizuotus trijų punktų pamokslus dažnai papildo arba keičia istorijos ir liudijimai. Yra manoma, kad tie, kurie klausosi šių pasakojimų, galės atrasti paralelių ir savo gyvenime bei sugebės geriau suvokti visus apibrėžimus lenkiantį begalinį visagalį Dievą.

Dalyvavimas (Participation)

Supratimas, kad esame ne vien protaujančios ir skaitančios būtybės, tampa svarbu ne vien išgirsti, bet ir pačiupinėti, atsistoti, priklaupti, judėti. Lygiai taip pat suprantame, kad tikėjimas yra ne vien išmokstamas protu, bet ir išreiškiamas gyvenimu. Svarbu dalyvauti. Jei kažkokie teologijos aspektai neturi įtakos gyvenimui, ne labai ir vertinama.

Vaizdas (Image)

Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Telefonija, radijas, TV ir internetas pakeitė mūsų bendravimo formas. Vaizdas tapo kone nepakeičiamas. Kaip tai atsispindi bažnyčioje? Tai – retorinis klausimas.

Bendruomeniškumas (Community)

Susvetimėjusi visuomenė veržiasi ir į Bažnyčią. Dalyvavimas sekmadieninėse pamaldose kartais primena koncertą ar pokalbių šou be jokių įsipareigojimų. Bendruomeniškumas, kur žmonės iš tiesų dalinasi gyvenimu, yra vienas iš atsakų į šį iššūkį.

Patirtis, dalyvavimas, vaizdas ir bendruomeniškumas – tai „Kylančios Bažnyčios“ bruožai.

Tačiau formos ir priemonės – ne viskas. Be jų taip pat privalu paminėti teologiją ir misiją.

Teologija

Dažną kartą girdime labai evangelišką teiginį: keičiasi formos, bet turinys lieka tas pats. Prisimenu, kaip baigus LCC, mano pastorius, kviesdamas prisijungti vadovaujant bendruomenei, man sakė: „Kam tau dar mokslai – juk tu ir taip žinai daugiau už mus. Ar kas nors pasikeitė nuo Augustino ir Tomo Akviniečio?“

Spėju, kad taip. Liuteris iškėlė frazę „vien tikėjimu“. Kalvinas pabrėžė Dievo suverenumą. Liberalai savą tikėjimą bandė paaiškinti remdamiesi protu. Evangelikai jiems bandė atsakyti lygiai tais pačiais metodais: „Mūsų tikėjimas yra racionalus, paremtas faktais ir dėsniais.“

Teologinės diskusijos vyksta. Šioje vietoje tenka prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6,44). Tai mus veda prie paskutinės mano išskirtos srities – prie misijos.

Misija

Ortodoksija (teisingas tikėjimas) formuoja mūsų ortopraksiją (teisingą gyvenimo praktiką). Liuteronams būtų svarbu prisiminti fariziejams Jėzaus ištartus žodžius: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‚Juk mūsų tėvas ¬ Abraomas.’“ Kalvinistams ir toliau reikia atsakyti, koks yra žmogaus vaidmuo jo išgelbėjime. Liberalai neišvengs iššūkio, kad jei atsisakysime Dieviškojo apreiškimo, liksime tuščiomis rankomis.

„Kylančios Bažnyčios“ misijos supratimas, mano manymu, yra labai anabaptistinis. Išgelbėjimo liudijimas bus Dvasios vaisiai – pasikeitęs gyvenimas. Tačiau kalba eina toliau: ar turime vien saugotis susitepti šio pasaulio neteisybe, ar atsiliepsime į Dievo siuntimą jį mylėti (Jn 3,16) ir jame veikti kaip pasikeitimo agentams – kad jis būtų geresnis, kad įrodytume, jog ne vien žodžiais, bet ir darbais mes Tėvynę mylim! Dievas mus šaukia būti ne vien žodžio klausytojais, bet ir jo vykdytojais. Kaip ir Abraomą, Dievas mus žada palaiminti, kad per Kristaus Dvasią mumyse būtų palaimintos visos tautos.

Įrašo autoriaus svetainė: sekluma.lt

Malda ir Dievas

Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui.

Kai jis mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Taigi jis sakydavo taip:

- Viešpatie, tu gi žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš mano žmones, tad išklausęs maldą ateik mums padėti.

Ir Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir šis mirė, žmonės ištikus nelaimei pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nebežinojo tos vietos girioje. Taigi jis sakydavo taip:

- Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Kai ir jis mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebežinojo nei tos maldos, nei vietos girioje.Taigi jis sakydavo taip:

- Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad išklausęs mano maldą ateik mums į pagalbą.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Po šio kunigo mirties žmonės ištikus nelaimei skubėdavo pas jį pakeitusįjį, kuriam labiau nei malda rūpėjo pinigai. Jis sakydavo Viešpačiui:

- Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis kaip tau patinka.

Ir tai taręs jis grįždavo prie savo kasdienių darbų.

Dievas dar kartą išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.

Anthony de Mello

Atviras laiškas giesmių kūrėjams

Jau seniai ką berašiau į šį mūsų puslapiuką. Žiūriu, kad ir kiti ne baisiai aktyvūs buvo patapę. Tai dabar bandau situaciją taisyt. Tik ką baigiau versti ir publikavau Brian McLareno Atvirą laišką giesmių kūrėjams. Siūlau ir jums pasiskaityti. Tęsinys mano puslapyje.

Šis atviras laiškas pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale Worship Leader Magazine. Laiškas buvo adaptuotas ir perspausdintas gavus autoriaus leidimą. Vertimui taip pat buvo gautas autoriaus leidimas. Straipsnio originalą rasite čia.

Sveiki gyvi, giesmių autoriai, šlovintojai, šlovinimo vadovai, muzikantai ir menininkai bei bendrakeleiviai sekantys Jėzumi.

Keletą pastarųjų metų turiu privilegiją nemažai keliauti, lankyti ir kalbėtis su jaunais besiformuojančiais vadovais. Galbūt esu kviečiamas jiems kalbėti pagal sistemą „man daugiau, nei keturiasdešimt“ ir galbūt todėl, kad daugelis jų bando suprasti postmodernizmo iššūkius, dėl kurių man pačiam nuslinko beveik visi plaukai ir apie kuriuos esu parašęs keletą knygų. Sugrįžęs namo tarnauju bažnyčios, kuri apsisprendė žengti į postmodernizmo platybes bei drąsiai ir užtikrintai pažvelgti jo iššūkiams į akis. Sakau „drąsiai ir užtikrintai“ suprasdamas, kad bažnyčia dar neturi žemėlapių, kurie galėtų jai padėti patirti šį nuotykį, todėl iš tiesų neturime aiškaus supratimo, kur einame, išskyrus tai, kad bandome sekti Jėzumi. Turbūt jaučiamės panašiai, kaip Izraelio vaikai, palikę modernizmo Egiptą ir perėję Jūrą į nežinomybės dykumą. Viliamės, kad Dievo siųstas dulkių debesis ir ugnies stulpas ves mus dieną ir naktį.

(skaitykite toliau…)

Ankstyvosios bažnyčios krikščionys

Kažkaip užsimaniau truputuką atnaujinti šitą mūsų rubrikėlę. Ir vat sumąsčiau šiandien, kad noriu įdėti vieną laišką, kurį radau ieškodama internete informacijos apie anktyvosios bažnyčios krikščionis. Man jis nerealiai patiko. Tikiuosi, jums irgi bus malonu jį skaityti ir kai kuriuos dalykus apmąstyti.

Tai ankstyvosios bažnyčios krikščionių aprašymas, rastas laiške, kuris vadinamas "Laišku Diognetui". Šis laiškas rašytas mūsų eros 2-ąjame amžiuje, jo autorius nežinomas.

"Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.

Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.

Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.

Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta."

Vienybės apraiškos

Vienas toks žmogus paprašė, kad iš savo dienoraščio, įmesčiau vieną rašinėlį ir čionais. Kažkaip niekad nedrįstu savavališkai:) Savoj erdvėj, nors ir nevisai uždaroj, visgi saugiausia... Vat ir išlenda yla iš maišo... Panašiai kaip ir su tuo ekumenizmu... Prieš porą savaičių buvau maldos už krikščionių vienybę savaitės pabaigtuvių pamaldose.

Gražūs žodžiai, gražios maldos, gražūs pamąstymai… Iš tikrųjų kartais pagalvoju, kad trūksta darbų, kurie rodytų tą mūsų tarpusavio meilę ir pripažinimą. Galbūt kunigai ir pastoriai ir elgiasi taip – neteisdami ir nesusireikšmindami, bet toli gražu ne visi... Kaip ir ne visi išdrįsta eiti šia linkme, nepaisant jaučiamo kvietimo, Dvasios kvietimo. Per daug esame pripratę būti žemiškose sistemose. Ir dar yra šiaip žmonės, o žmonės yra žmonės… Ne visi mąsto ir bando suprasti Dievo žodį, o daugiau vadovaujasi tradicija… Koks blogas daiktas tas prisirišimas.. Išskyrus, žinoma, prisirišimą prie Kristaus. :)

Dar pagalvojau, kaip kardinolas Bačkis ir visi kunigai (kitų tradicinių denominacijų) jaustųsi, kai reikėtų nusiimti tas gražias sukneles ir palikti visus ritualus? Mes susirenkam į bažnyčią, į pastatą, kuriame esam pripratę melstis… Ir pagalvojau, kaip būtų faina, jei rinktumėmės kur nors neformalioje aplinkoje, ir nebijotume garsiai pritarti pamokslininko žodžiams, kai Dvasia mums kalba, kai giesmė skamba ne tik iš giedotojų lūpų, bet iš viso surinkimo širdžių. Kaip būtų faina, jei tai nebūtų tik lyrinės giesmės, bet tokios, kurioms skambant norisi šokti padėkos šokį, kur nereikėtų stovėti panarinus galvą, kai kalbama malda, bet galėtum kelti rankas šlovinti bei dėkoti Viešpačiui už tai, kad visgi jungiamės į vieną. Tas jausmas, kad ateinam prie Jo kartu – katalikas, liuteronas, reformatas, ortodoksas, sekmininkas, metodistas ir kt. – tiesiog nuostabus. Kaip būtų faina, jei nebebūtų šitų pavadinimų - juk jie skiria… Kaip norėčiau, kad mūsų visų vardas būtų krikščionis… Nejaugi to neužtenka… Bet, ko gero, ilgus metus puoselėtos tradicijos ir sistemos dar ilgai nenustos veikusios…

Gera buvo šiandien pamaldose sutikti pažįstamus žmogiukus, ir nepažįstamų taip pat. Faina buvo dar kartą įsitikinti, kad kunigas Saulaitis, nors ir priklausydamas sistemai, visgi yra neformalas. :)) Bajeristas vyrukas kaip reikalas... Labai faina buvo pamatyti metodistų kunigą (nepamenu jo vardo..), jis man toks gyvas, ir iš šono žiūrint, truputėli plaukiojantis, bet labai džiaugsmingas savyje. Susipažinau su juo per ekumenines jaunimo pamaldas liuteronų bažnyčioje, ir šis kartas buvo antras, o atrodo, kad mes jau kažin kadais pažįstami… Ir jis toks absoliučiai neformalus… Jėgelė! Susipažinau ir su viena seserim iš sekmininkų bažnyčios (rusakalbių), tai taip labai fainiai pasikalbėjom, ji man eilėraštį savo paskaitė, apie vienybę Kristuje. Norėjo ji paskaityti visiems garsiai per arbatėlę, ėjo Bačkio paklausti, bet jis taip gražiai pabėgo nuo jos, kad man juokas suėmė dėl to. Labai juokingai iš šono stebėjosi jo elgesys… Kaip viskas greit išryškėja – pačioj elementariausioj situacijoje. Mes bijome išsišokti savo tikėjimu, savo dvasia… nepaisant to, kad aplinkui lyg ir savi… Ir mes taip dažnai pasijuokiam iš tokio išsišokėlio. Aš ne išimtis…

Ir dar pagalvojau, stebėdama, kas su kuo bendrauja, - visi tik grupelėm, grupelėm, su savais savam rately, kur gali jaustis pakankamai saugiai. Tik vat metodistas buvo vienas iš savos bažnyčios, tai kažkaip priėjo prie vienos mano pažįstamos mergiotės ir kažką su ja labai smarkiai kalbėjosi. Mes vis dar labai pažeidžiami savo susireikšminimo... Vistiek jautėsi, kad daugelio mąstyme yra tie skiriantys pavadinimai, kurie pabrėžia tavo "identitetą", susitapatinimą su tam tikra denominacija. Gražus buvo Bačkio kvietimas išmesti tuos skirtumus, kuriais remiamasi, kai galvojama apie Kristaus bažnyčią. Man, vat, įdomu, ar jis pirmas to atsisakytų... Ar kurios nors denominacijos kunigas ar "narys" išdrįstų pirmas žengti žingsnį iš savo saugios erdvės?
Ir visgi nepaisant šitų žmogiškų mėginimų vaidinti ekumenizmą, Viešpats daro realų darbą, norim mes to ar ne - jungimasis vyksta. Džiaugiuosi, esanti to dalis. Praeitą pirmadienį dar kartą tuo įsitinau. Ir nuo to pasidarė tik lengviau kvėpuoti... Nuolat įsitikinu, kad Viešpats nepaisant mūsų įgeidžių ir priešinimosi, vykdo savo planą tiek mūsų, tiek pasaulio atžvilgiu, ir, kaip vienas žmogus pasakė, visi į galinę stotelę atvyksime laiku. :)

Priklausomybė nuo misijos?

Laikas garsiai prabilti apie nuo veiklos priklausomus krikščionis, kurie neretai taip įsijaučia į pasaulio gelbėtojo vaidmenį, kad nebemato nei savo griūvančio žmogiškojo gyvenimo, nei bėra pajėgūs išgirsti autentišką Dievo kvietimą vienai ar kitai tarnystei. Vos ne kasdien išgirsti, kaip buvę karšti, radikalūs ir drąsūs krikščionys palūžta, pavargsta, sustoja: kažkur, girdime, kunigėlis puola į glėbį vargonininkei, kažkur vyras meta žmoną su penkiais vaikais ar uolus evangelizuotojas nebenori nė žiūrėti į Bažnyčios pusę… Kodėl taip nutinka? Dėl daugybės asmeninių priežasčių ir aplinkybių, bet yra viena, būdinga daugeliui – pervargimas, perdegimas, nenuosaikumas tarnaujant.

Aš šiandien galiu tik dėkoti Dievui, kad Jis manęs pasigailėjo ir laiku sustabdė, nes, kaip ir dauguma uoliųjų, buvau konvertitė ir atradusį tiesą, kurios taip troškau ir ieškojau, stačia galva puoliau dalytis tuo su kitais. Kuo tyriausių ir nuoširdžiausių paskatų vedama, dvasinių autoritetų ir palydėtojų raginama… Tai tęsėsi 5 studijų metus: dieną mokiausi, vakarais - jaunimo susirinkimai ir maldos grupės, naktimis - evangelizacijų planavimas, o savaitgaliai ir atostogos – pats darbymetis liudijant Jėzaus meilę… Asmeninis gyvenimas? Koks gali būti asmeninis gyvenimas – juk reikia gelbėti pasaulį, tarnauti, tarnauti, tarnauti… Iki šiol niekaip nesuprantu, kaip mano kelyje nepasitaikė išmintingo žmogaus, kuris būtų įspėjęs ir pasakęs: Jūrate, sustok, pagalvok, ar tikrai Dievui to iš tavęs reikia? Niekas nepaklausė, pati per mažai dar ką nutuokiau – tad tarnavau toliau. Tol, kol Dievas iš gailesčio siuntė sielos naktį, kuri atvėrė akis ir pristabdė, išvedė į dykumą, apnuogino esybę, atsidūriau toli nuo visų veiklų ir net įprastų žmonių ir šalies.

Toje tremtyje kartą adoracijos metu į savo nuolatinį klausimą Dievui „Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau“, išgirdau aiškų atsakymą: „O ko tu pati nori?“ Buvo keista girdėti tokį Jėzaus atsakymą… Pasirodo, kad svarbu ne tik veikti dėl Dievo, bet ir pasirūpinti savo norais… atrasti savo giliosios širdies troškimus, - kaip pasakytų šv. Ignacas… Tada suklusau. Pamažu nenorom atėjo suvokimas, kad joks dangus manęs ir neprašo išgelbėti pasaulio.

Jėzus visų pirma nori, jog būčiau paprasčiausiai laiminga, atrasčiau savo meilės kelią. Paskutinis lašas buvo viename Lietuvos provincijos mieste sutikta moteris: aštuntą mėnesį nėščia, keturių mažų vaikų mama, bandanti išgelbėti viso miestelio alkoholikų vaikus, o jos pačios vaikai namuose ją mato gal tik naktimis… Išsekęs veidas, akys, kuriose nebėra nė trupučio ugnies… bet viduje kažkur tiksi nesustabdoma švytuoklė – veikti, veikti, veikti… daryti gerus darbus, dėl Jėzaus, dėl Dievo… Tai perpildė mano, „veikėjos“, taurę… Pasakiau sau stop.

Buvo sunku. Visi juk jau buvo įpratę, kad turiu duoti, pasiaukoti, nežiūrėti savęs, kad negaliu pasakyti “ne”, nes tai nekrikščioniška. Žinojau, jog turiu veikti tuojau pat, nes šalia esančiam skauda sielą… Betgi pavyko atremti visus aplinkinių nusivylimus, pagraudenimus, net smerkimą ir sustojus atsakyti sau į tą Jėzaus užduotą klausimą „ko nori aš?“ Padėjo Šv. Ignaco dvasinės pratybos, rekolekcijos, vis didesnis savo dvasios skurdumo suvokimas, kad ne aš, o Jėzus veikia, jog pirma turiu subręsti vienumoje, kad vėliau galėčiau duoti… Padėjo ir skaudžios kitų pamokos – artimų krikščionių šeimų skyrybos, vaikai, nuėję šunkeliais, kol jų mieli tėveliai skelbė Evangeliją, paliktos žmonos, nes ne tokiems veikliems vyrams neužteko kantrybės, belaukiant amžinai veikiančių ir evangelizuojančių žmonų… Sustojimas ir aiškių ribų nusistatymas sudėliojo viską į vietas. Atėjo gyvenimo džiaugsmas.

Dabar labai saugau savo gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Jėzumi (kuris dažnai yra didelis deficitas “veikėjų” gyvenime), savo neseniai sukurtą šeimą, nes žinau, kad du žmonės, tapę vienu kūnu, neturi kas sau į skirtingas puses lėkti Dievo darbų daryti, o jauna šeima turi kloti pamatus ir statyti sienas. Kai pastatys ir uždengs stogą, atėjus metui Dievas duos tarnystę.

Labiausiai šiuo pasidalijimu noriu perspėti šeimas, primindama, jog, darydami darbus dėl Dievo, dažnai nebedarome Dievo darbų… Ką reiškia veiklos Bažnyčioje, evangelizacijos ir liudijimai, jei sutuoktiniai neranda laiko kartu melstis, kartu augti Dievo žodyje, kartu ieškoti Jo valios jų šeimai, o ne kas sau… Jei šeimoje nėra iš Šventosios Dvasios kylančios vienybės – tai veltui visi jūsų veikimai, nes tas namas grius… Ir apsaugok Dieve nuo visų krikščioniškų veikėjų jų vaikus, kurie nebemato tėvų dėl to, kad jie tarnauja Kristui… Kiek reikia išminties, kad įsiklausytume į savo širdies gelmę ir nebandytume aplenkti paties Dievo. Kaip reikia išmintingų dvasios palydėtojų, kurie laiku užduotų reikalingus klausimus ir padėtų susivokti. O gal ir psichologo patarimo, padedančio suprasti, kokias žaizdas ir tuštumas bandome paslėpti perdėtu veikimu ir savęs sekinimu Bažnyčioje, kodėl apleidžiame savo pirmines ir tiesiogines priedermes, o skubame gelbėti pasaulio…

Jūratė Paugienė, Šv. Kryžiaus namų socialinė darbuotoja.

www.bernardinai.lt.

Postmodernas kaip denominacijų sutaikinimas

Henrik Lindberg Hansen

Susitaikymas visais laikais buvo esminė krikščionybės tema. Ar laikytume Pradžios knygoje aprašytą žmonijos nuopuolį istoriniu faktu, ar veikiau tik egzistenciškai nuolatine žmonijos būsena, bet kuriuo atveju sutarsime, jog dėl nuopuolio žmonija atskirta nuo Dievo. Iš esmės visa teologija yra mėginimas aiškiai nurodyti šį atskyrimą bei tai, kaip žmonija galėtų sugrįžti prie pradinio santykio su Dievu – kaip mums susitaikyti su Dievu ir gyventi tokį gyvenimą, kokiam Dievas mus sukūrė.
Kaip skaitome Apaštalų darbuose, iš pradžių būta vienos Bažnyčios - vieno Kristaus kūno, - kurią įkūrė Šventoji Dvasia. Daugelį amžių šitaip buvo suprantama ideali Bažnyčia, tai buvo pagrindas vienoms bažnyčioms prakeikti kitas, kai Bažnyčia pasidalijo į dvi, tris ir dar daugiau. Vis dėlto, tai visai nereiškia, kad visos šitos to paties kūno dalys neieško sutaikinimo tarp Dievo ir žmonijos. Būtent pastarasis faktas gali būti denominacinio skirtingų bažnyčių susitaikymo tiltas postmoderne.

Kažkas yra sugedę ir turi būti pataisyta
Pradžios knygoje parašyta, jog žmonės sukuriami pagal mylinčio Dievo paveikslą. Žmogus laimingai gyvena Edene, Dievo artybėje. Tačiau žmonija nukrypsta nuo šios artybės – mes atstumiame Dievą, įvyksta nuopuolis. Daugiau nesame tame artimame santykyje su Dievu, koks buvo numatytas mus sukuriant. Tačiau Dievas tebetrokšta būti žmonijos artume, nepaisydamas to, jog mes nuolat nutraukiame šį artimą santykį.
Ir štai todėl Dievas įsikūnijo. Dievas tapo žmogumi, kad būtų kartu su kūrinija. O mes vėl jį atstūmėme, mes nužudėme Dievą. Tačiau Dievas vis tiek trokšta mūsų, nori būti mūsų artybėje. Ir tai įmanoma per Šventąją Dvasią. Dievas tebėra su mumis mūsų gyvenime, mūsų pasaulyje – kūrinijoje. Mes nuolatos išsižadame Dievo, tačiau Dievas tebėra čia, kaip tikra galimybė žmonijai.

Šią žinią skelbia kiekviena Bažnyčios atšaka, nepriklausomai nuo jos denominacijos. Kiekviena denominacija savo egzistencijos pagrindu laiko skelbti tai, jog Dievas nori būti žmonijos artybėje, kiekviena denominacija savo egzistencijos pagrindu laiko skelbti Dievo malonę. Malonė yra toji galimybė būti Dievo artybėje – toji žinia yra ta, jog Dievas tebemyli mus, nepaisydamas žmonijos nusigręžimo nuo Jo artybės. Kiekviena denominacija šią žinią laiko pačia svarbiausia.

Jei į šią sutaikinimo žinią žvelgsim rimtai, tai skirtingos denominacijos turės susitaikyti. Susitaikymas tarp Dievo ir žmonijos prasideda nuo žmonių tarpusavio susitaikymo. Mt 5, 23–24 skaitome: “Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną”.

Du laikotarpiai ir postmodernas

Tad kodėl Bažnyčia yra suskilusi? Ir kodėl Bažnyčioje esama ekumenizmo tendencijų? Mano nuomone, raktą šiam atsakymui savo veikaluose pateikia Niklas Luhmann bei Lars Qvortrup. Remdamiesi tuo, iš kokio centro žmogus žvelgia į pasaulį, žmonijos gyvenimą jie suskirsto į tris laikotarpius – teocentrinį, antropocentrinį ir policentrinį.
Teocentriniu laikotarpiu Dievas, arba dieviškumas, yra universalus transcendentinis principas. Mokslas remiasi ne žmogaus pojūčių bei proto pastebėjimais, o dieviškuoju principu. Žmogus neieško inovacijų, jis siekia katalizuoti dieviškumą. Kadangi Dievas yra vienas, teigiama, jog tokiu atveju gali egzistuoti tik viena Bažnyčia. Ir ši Bažnyčia siekia būti Dievo atvaizdu žemėje.

Antropocentriniu laikotarpiu suvokimo ir protavimo centre yra žmonija. Žmogus tampa universaliu transcendentiniu principu. Pasaulis nebegali būti vienas. Pasauliui suvokti bei kategorizuoti reikalingas žmogus. Tarp Kūrėjo ir kūrinijos, kurios dalimi galėtų būti žmonija, kognityvinės simbiozės nebelieka. Žmonija turi pati suvokti pasaulį ir šitokiu būdu pati perima šiek tiek imago Dei kuriamosios Dievo galios. Žmonės kuria savo pasaulį ir siekia galimybės visiškai kontroliuoti savo likimą, kontroliuodami šį pasaulį protu. Šiuo laikotarpiu Bažnyčia stengiasi protauti kartu su visu pasauliu, tačiau kiekviena bažnyčia tai daro užsidariusi savo denominacijoje. Tikėjimas puolamas, o Bažnyčia konsoliduojasi.

Policentriniu laikotarpiu nebelieka vieno centro, per kurį žmonija galėtų žvelgti į pasaulį. Tokių centrų yra daugybė. Kai kurie nušviečia nedidelę gyvenimo ar pasaulio dalį, kiti siekia nušviesti viską, tačiau niekas negali teigti turįs visą tiesą, šitaip galėtų būti nebent tuo atveju, jei žmonija nuspręstų tvirtai laikytis vienintelio centro. Tvirtas vienintelio suvokimo centro laikymasis nenušviečia viso pasaulio, o tik susiaurina jį iki vienos perspektyvos. Nesama universalaus kodo, kuriuo galėtume suvokti vienas kitą bei pasaulį. Policentriniu požiūriu Bažnyčia nebegali teigti, jog Tiesa priklauso jai, tokiu būdu nebelieka pagrindo skirtingoms denominacijoms prakeikti vienai kitą. Bažnyčia daugiau nebėra vientisa Dievo išraiška, Bažnyčia yra skirtingų būdų, kuriais Dievas esti žmonijos artybėje, išraiška.

Ši mūsų laikų policentrinė ar postmoderni perspektyva nėra be trūkumų. Jau pats toks laiko skirstymas į skirtingus laikotarpius būdingas moderniam bei antropocentriniam mąstymui. Pažvelgus į jį postmoderniai bei policentriškai, šitoks skirstymas taip pat pasikeistų. Privalėtų įsiterpti policentrinė, o ne antropocentrinė mūsų laiko perspektyva, nes ką tik minėtas laiko skirstymas yra modernus.

Būtų galima pagrįstai ginčytis, jog kol kas gyvename moderniuoju laikotarpiu ir dar tik artinamės postmoderniojo link. Tačiau tokiu atveju visi šie teiginiai butų nepribrendę. Vis dėlto man regisi, kad Luhmanno mintys nušviečia dabar egzistuojančias problemas ir todėl šie teiginiai yra išdėstyti laiku.

Policentrizmas - susitaikymo pamatas

Policentrinis pasaulio supratimas, mano nuomone, pateikia labai tikslų mūsų situacijos vaizdą. Gyvename begalinio sudėtingumo kūrinijos pasaulyje. Jis pilnas džiaugsmo ir kančios, ir būtent per juos stengiamės suprasti savo gyvenimą. Tai nėra lengva, nes nėra galutinio rezultato, kurio turėtume ieškoti.

Bažnyčia yra žmonijos susitikimo taškas, kuriame pavedame savo gyvenimą į Dievo rankas. Tai nė kiek nepaaiškina kūrinijos sudėtingumo, tačiau sujungia mus su visa kūrinija į vieną bendruomenę. Tai reiškia, kad Bažnyčia nėra kuri viena denominacija. Visos pasaulio denominacijos Dievo meile sujungiamos į vieną kūriniją.

Toji turtinga denominacijų įvairovė reikalinga, nes mes, žmonės, visi esame skirtingi ir skirtingose vietose gyvename skirtingą gyvenimą. Denominacijų įvairovė įteisinama, nes joks žmogus negali pretenduoti į Dievo tiesą, kuri realizuojasi policentriškume. Dievas žmogaus gyvenimą stabilizuoja ne jį aiškiai nušviesdamas, o suteikdamas galimybę gyventi neturint absoliutaus pažinimo. Dievas yra toji garantija, kad gyventi verta net ir nepajėgiant patiems kontroliuoti gyvenimo.

Todėl mūsų amžiuje susitaikymo pagrindas tarp Dievo ir žmonijos, taip pat ir tarp denominacijų, turėtų būti šie žodžiai iš Mt 18, 20: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”. Bet ką reiškia būti surinktiems Dievo vardu? Kaip mes pažįstame Dievą? Atsakymą randame 1 Jn 4, 8: “Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė”.

Dievą liaupsinanti Bažnyčia yra ne viena denominacija, o visa kūrinija. Kiekviena denominacija liaupsina Dievą jai, kaip kūrinijos daliai, Dievo suteikta meilės kalba.
Kiekvienai denominacijai Dievo meilėje suteikta Dievo malonė. Tad kas gi mes tokie, kad kvestionuotume Dievo malonę ir Dievo valią būti mūsų artybėje?

„Mozaik”, 2003 Nr.1
vertė Kęstutis Pulokas

Dėkui Ridui už pasiūlytą straipsnį.

Turime laisve ....?

Delacroix "Laisve vedanti zmones"


Turime laisve, gavome "dovanai"... bet ar mokam ja naudotis?

Demoniški Dievo įvaizdžiai II

Dar kelios ištraukos iš Karl Frielingsdorf knygos “Demoniški Dievo įvaizdžiai”.

Pradžia >>

[...] Mūsų tyrimo rezultatai patvirtino demoniškų Dievo įvaizdžių poveikį ne tik žmogui, bet ir visuomenei, politiniam jos gyvenimui, visais žmogiškojo gyvenimo lygmenimis.
Mūsų tyrinėtu individualiu lygmeniu kalbama apie asmeninę gyvenimo istoriją, esminę nuostatą, teigiamus ir neigiamus esminius žodžius bei juos atitinkančius Dievo vaizdžius. Kalbame apie Dievą, kuris, tarkim, mane Krikštu pašaukė gyvenimui ir pažadėjo pilnatvę, nors tai dažnai prieštarauja gyvenimą neigiantiems tėvų nusistatymams. Kalbame apie mano asmeninį, nepakartojamą, originalų gyvenimą, kuriam pagal tikėjimą aš esu "pašauktas ir išganytas". Šio asmeninio tikėjimo nušviesti mes pamatome ir turimą nuodėmingą tendenciją kurti Dievo kompleksą savo gyvenime: patys norime būti kaip dievai, stabmeldiškai mylime vienas kitą, gyvename konkuruodami ir slepiamės už klaidingo ir bailaus savęs atsisakymo, nenorime priimti kitų ir neleidžiame priimti savęs, pagaliau nenorime tapti žmonėmis. Mumyse ir tarp mūsų gyvena stabai, stabmeldiška savęs ir artimo meilė, demoniškas savęs neigimas ir nuvertinimas. Pakrikštytasis per tikėjimą patiria iš gydymą ir susitaikymą, bet kartu suvokia ir siaubingą "demoniškumo destrukciją. Dievo Dvasios apšviestam man paaiškėja, koks stiprus manyje yra gimtosios nuodėmės paveldas, pasireiškiantis kaip baimė, melas, egoizmas ir jėga" (G. Fuchs, 90).
Ir visuomeniniu-politiniu lygmeniu, norint kurti Dievo karalystę žemėje, tikėjimo nušviestiems reikia išmokti skirti gerąsias ir blogąsias dvasias. Ypač tikinčiam žmogui: jis negali būti abejingas blogio įtakai pasaulyje, kuri pasireiškia žmonių veiksmais ir jų abejingumu. Kuriamos žmogų niekinančios struktūros, ideologijos, pasaulėžiūros, gyvybei pavojingos sistemos. Blogio išraiškos gali būti įvairios: neteisingumas, priespauda, karas arba laikinų vertybių suabsoliutinimas (pasisekimo, pasiekimų, valdžios, malonumų, egoizmo ir pan.). Jėzaus sekimas nesibaigia asmeniniu gyvenimu. Jam būdinga ir kova už teisingumą, taiką, kūrinijos išsaugojimą, laisvę, meilę ir atsakomybę visose gyvenimo srityse, kartu ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Visa tai vyksta semiantis šviesos iš biblinio Apreiškimo.
Žvelgiant šitaip, kiekviena krizė gali pastūmėti į naują pradžią. Sąmoningai ją suvokus ir pasitelkus dvasių skyrimo dovaną, krizė gali tapti išgydančia bei padėti religiniame gyvenime išsilaisvinti iš demonų. Atpažinę pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius, galime susieti išorinį ir vidinį Dievo paveikslus. Teologiškai kalbant, tai reiškia: Dievas, įsikūnydamas pasaulio ir žmogaus tikrovėje, atpirko ir išganė tiek pavienį žmogų. tiek ir visą pasaulį. Žmogus išvaduojamas ir nuo kartojimo bei regresijos impulsų.
Tikintieji "yra Evangelijos išvaduoti ir pašaukti savo vieninga eschatologine egzistencija gyventi ne vien šia diena, o atėjus laikui, kai tamsos šešėliai grasinasi mus praryti, su pasitikėjimu atsitraukti nuo gundymų Dievo prie susitaikymo Dievo, anot M. Lutherio, 'prieš vieną Dievą už kitą'" (R. Riess, 198).

Atsakymo į klausimą: kodėl mūsų visuomenėje vis labiau plinta sekuliarizmas, o Bažnyčios ir Dievo reikšmė vis mažėja, vertėtų paieškoti neigiamų Dievo įvaizdžių kontekste.
Iš pradžių jau kalbėjau apie rezignacines Gerosios Naujienos skelbėjų nuotaikas, kurios neretai paskatina jaunuolius ir suaugusius pasitraukti iš Bažnyčios arba išugdo baimėm persmelktą tikėjimą, lydimą pernelyg didelio aktyvizmo ir bejėgiškumo. Raginimai išgyventi, nors ir sakomi turint gerų ketinimų, vargu ar gali sudominti jaunimą aktyvia veikla Bažnyčioje.[...]

Stiprėjančio sekuliarizmo ir silpnėjančios religijos įtakos priežastys yra daugialypės ir įvairios. Atlikus tyrimą apie pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius, kyla klausimas: o gal kaip tik čia slypi pagrindinė priežastis? Vis dėlto per šiuos įvaizdžius Dievas suvokiamas kaip kenkiantis žmonėms, juos niekinantis, griaunantis jų gyvenimus, ir toks suvokimas klaidingai tapatinamas su Bažnyčios skelbiamu Apreiškimo Dievu. Ir iš tiesų "tokiam Dievui ir tokiai žmonėms priešiškai institucijai" geriausia atsukti nugarą. Nes tikėjimo prasmė yra ta, kad jis leidžia tikėtis laimingo gyvenimo, jis žadina viltį, kad galima patirti gyvenimo pilnatvę, kad meilė, džiaugsmas, pasitikėjimas ir ta pati viltis leidžia žmonėms ramiai žvelgti į ateitį ir naujomis jėgomis kurti kasdienybę. Jei tikėjimas nėra taip išgyvenamas - nesvarbu, ar vieno žmogaus, ar Bažnyčios - jis ne auga, o palengva miršta.

Tad žvelgiant į konkretų krikščionių Bažnyčios vaizdą, kyla klausimas: kiek Bažnyčios narius, joms skelbiant ir gyvenant tikėjimu, veikia išgyvenimo strategijos ir kiek Dievo duotas gyvenimo pažadas? Iš kokio šaltinio semia ir kokiom nuostatom nūdien vadovaujasi iš tiesų dar tikintys krikščionys ir Evangelijos skelbėjai? Kiek nūdienę pastoraciją veikia nepasitikėjimas, baimė, slėpimasis už netikro aktyvumo, rezignacijos, depresijų, sukeliančių kankynę? Ar mums dar svarbūs Jėzaus nuostatai, kuriuos Jis paskelbė Kalno pamokslu, ar svarbesnės "šio pasaulio" vertybės: sėkmė, laimėjimai, valdžia, pinigai? Į kurias religinio ir bažnytinio gyvenimo sritis jau nepastebimai įsiskverbė reikalaujantis pasiekimų Dievas, buhalterinis ir mirties Dievas?
Kokį Dievo įvaizdį tikintiems ir netikintiems žmonėms šiandien viešai pateikia oficialioji Bažnyčia? Kokį Dievo įvaizdį pateikia žiūrovams vis galingesnė žiniasklaida? Ir čia dažniau matome ir girdime griežtą Dievą teisėją, pasiekimų ar buhalterinį Dievą nei gerąjį ir gailestingąjį Tėvą, kurį mums apreiškė Jėzus Kristus ir kuris myli bei pasigaili visų žmonių. Todėl daugelis žmonių stengiasi atsiriboti nuo tokių gąsdinančių Dievo įvaizdžių, visiškai neįsileisdami jų į savo gyvenimą. Taip jie atsiriboja ir nuo Bažnyčios, kuri, jų nuomone, yra susijusi su šiais Dievo įvaizdžiais ar netgi jiems tapati. Tad derėtų paklausti: kur dar galima pajusti Krikšto metu pažadėtą gyvenimo pilnatvę taip, kaip ją supranta Geroji Naujiena - viltį, patikimumą, ilgesį ir džiaugsmą?
Knieti užduoti dar vieną klausimą: gal žmonės, pasirenkantys oku1tizmo ir spiritizmo praktikas, gali su grupe išgyventi savo demoniškus negatyvius Dievo įvaizdžius, kuriuos nesąmoningai perėmė religinio ugdymo laikotarpiu. Kai kurių ezoterinių judėjimų Dievo suvokimo pagrindas irgi gali būti tam tikras nesąmoningai perduotų krikščioniškų Dievo įvaizdžių "nuskausminimas". Sąžiningi atsakymai į visus šiuos klausimus galėtų atnaujinti teologiją ir krikščionišką skelbimą taip, kad taptų įmanoma pamatinė "Naujoji evangelizacija".

Demoniški Dievo įvaizdžiai I

Įdomius pastebėjimus pateikia jėzuitas Karl Frielingsdorf knygoje “Demoniški Dievo įvaizdžiai”. Jis ištyrė 591 katalikų tikėjimo žmogų (kunigus, vienuoles ir kitus bažnyčios veikloje aktyvius žmones). Pasirodo, tiek krikštas vaikystėje, tiek kiti sakramentai suaugusiame amžiuje, netgi teologijos studijos neužtikrina, kad į žmogaus gyvenimą visiškai įsilietų išganingas Dievo veikimas. Šie žmonės būdami įvairaus amžiaus kreipėsi su pagalbos prašymu dėl savo gyvenimo problemų.
Tyrimo autorius atrado, kad daugelis problemų kyla dėl vaikystėje susiformavusių neteisingų esminių nuostatų, kurių susiformavimui didžiausią įtaką paprastai turėjo vaiko tėvai, ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, taip pat ir motinos nėštumo laikotarpiu. Karl Frielingsdorf nesustoja ties neteisingų nuostatų į save ir aplinką atskleidimų, o siekia atskleisti, kaip šios nuostatos užsifiksavo ir žmogui susidarant Dievo įvaizdį. Šie tirti žmonės proto lygyje lyg ir pakankamai žinojo apie apreikštą Biblijinį Dievą ir patys kitiems žodžiais skelbė apie Dievą kaip Gerąjį Ganytoją ir mylintį Tėvą. Tačiau jų viduje (pasąmonėje) buvo užfiksuotas visai kitoks Dievo įvaizdis, kuris žlugdė jų gyvenimus. Problema buvo ta, kad sąmoningai jie šių klaidingų (demoniškų) Dievo įvaizdžių nesuvokdavo.
Tyrimo autorius šių pasąmoninių negatyvių nuostatų ir Dievo įvaizdžio atskleidimui naudojo įvairius spontaniškus neverbalinius (taigi ir mažiau proto kontroliuojamus) pratimus grupėse ir individuliai. Po ilgo darbo su savimi žmonės atpažindavo jų gyvenimus žlugdančias neteisingas esmines nuostatas ir demoniškus Dievo įvaizdžius. Dažniausiai pasitaikantys įvaizdžiai: baudžiančiojo Dievo, teisėjo; mirties Dievo; Dievo buhalterio ir reikalaujančio pasiekimų Dievo. Vėliau žmonėms būdavo rekomenduojamas gydymasis teigiamų Biblijinių Dievo įvaizdžių įsisąmoninimu. Gal tik reikia paminėti, kad dažnai tokie neteisingai susiformavę Dievo įvaizdžiai iš tiesų turi pagrindo Biblijos apreikštame Dievo įvaizdyje – problema yra tokio įvaizdžio radikaliame susiaurinime atmetant kitus Biblijos pateikiamus Dievo įvaizdžius, kurie sudaro visumą.
Autorius tyrė katalikus, bet nemanau, kad panašių problemų neatsirastų ištyrus ir protestantų atstovus. Nors ieškodamas problemų priežasčių autorius labiau akcentavo vaiko gimimą ir pirmuosius gyvenimo šeimoje metus, o ne pačią doktriną, tačiau ne kartą užsimena ir apie senosios katalikų (o gal ir ne tik?) teologijos įtaką. Čia ir pateiksiu kelis fragmentus iš knygos. Autorius iškelia klausimus, kurie verčia susimąstyti ne tik pavienius tikinčiuosius, bet visą bažnyčią ir net visuomenę.

[...] viena vertus, demoniški Dievo įvaizdžiai susidaro dėl to, kad žmogus, pats emocionaliai to nepastebėdamas, juos suabsoliutina ir leidžiasi jų vienpusiškai užvaldomas, tad nebelieka erdvės ir galimybės pilnatviškam Dievo atvaizdui - gyvenimo ir meilės Dievui. Dažniausiai tai nutinka susiklosčius sunkioms situacijoms, kai daugiau įtakos daro jausmai nei protas. Tada labai greitai pamirštama, kad kiekvienas Dievo įvaizdis tėra didelės mozaikos dalelė, o visa mozaika niekada nebus užbaigta. Be to, demoniški Dievo įvaizdžiai žmogaus pasąmonėje ir už jos veikia pragaištingai. Kadangi žmogus apie juos nežino, o tikriau - sąmoningai mano turįs visai kitokį, teigiamą Dievo įvaizdį, demoniškieji įvaizdžiai gali sėkmingai vis labiau veikti ir už pasąmonės ribų. Štai kodėl, norint žengti pirmyn bendraujant su Dievu, būtina sąlyga - sąmoningai suvokti pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius ir jų daromą įtaką.

Ar šias problemas spręsti labiau padeda vadinamasis "katalikiškas Dievo suvokimas nei protestantiškas", kaip mano T. Moseris, reikia dar pasvarstyti. Pavyzdžiui, atsivertę katalikų teologo H. Jones moralinės teologijos veikalus, kurie darė įtaką šio mokslo studijoms iki pat 1970-ųjų metų, galime perskaityti tokias tezes: "Žinoma, nepadaroma sunki nuodėmė, jei kas nors per pasninką, be leistino vieno valgio, dar suvalgo maždaug 60 gramų duonos. Tačiau jei kas nors suvalgo daugiau nei 120 gramų duonos, nesvarbu, ar iš karto, ar padalijęs, padaro sunkią nuodėmę" (308 psl.). Nuorodos Eucharistijos šventimui byloja: "Švęsti Mišias uždegus tik vieną žvakę, yra lengva nuodėmė, o visai be žvakių - mirtina" (452 psl.).[...]
Tokius nurodymus galima priskirti ir Dievo buhalterio plunksnai. O panašios nuorodos ugdė ištisą kunigų, teologų ir teologių kartą. Todėl vertėtų paklausti, ar pasąmoninių, demoniškų Dievo įvaizdžių, visų pirma Dievo buhalterio įvaizdžio atsiradimo priežastys nėra daugelio kunigų ir tikinčiųjų asmeninės krizės. Žvelgiant šitaip, vertėtų klausti ir apie pačios katalikų Bažnyčios krizę. Šito paklausti skatina patirtis, rodanti, kad kaip tik tokie neigiami Dievo įvaizdžiai slypi už Bažnyčios teikiamų nuorodų ir įstatymų ar bent jau taip juos pastaruoju metu suvokia tikintieji, nors skelbiamas Žodis liudija teigiamus Dievo įvaizdžius.

Demoniški Dievo įvaizdžiai stipriai paveikia žmogaus gyvenimą ne tik dėl savo siaurumo, bet ir dėl to, kad jie lieka pasąmonės srityje. Žmogus, pats nė nenutuokdamas, ypač ištikus krizėms ir konfliktams, grįžta prie turimų negatyvių esminių nuostatų ir senų išgyvenimo strategijų, leisdamas pasireikšti ir tiems Dievo įvaizdžiams. Atsikratyti šių iš pasąmonės veikiančių demoniškų jėgų yra beveik neįmanoma, jei ankstyvoje vaikystėje susiformavę neigiami Dievo įvaizdžiai nėra atpažįstami, o santykis su jais sąmoningai neišsiaiškinamas. Tik tada įmanoma atskirti gerąsias ir blogąsias dvasias, o savą Dievo įvaizdį papildyti pozityviais biblinio Apreiškimo Dievo paveikslais.
C. G. Jungas teigia, kad šis santykis su pasąmonės jėgomis krikščionybėje nebuvo sąmoningai išsiaiškintas: "Didieji pasaulio įvykiai, suplanuoti ir organizuoti žmonijos, dvelkia ne krikščionybės, o grynos pagonybės dvasia. Šie įvykiai kyla iš archajiškos dvasinės būsenos, kurią krikščionybė taip pat paveikė... Tačiau krikščioniška kultūra pasirodė siaubingai tuščia: ji tėra išorinė apdaila, o vidinis žmogus lieka nepaliestas ir todėl nepasikeitęs. Sielos būsena neatitinka išorinio tikėjimo. Krikščionis nesuspėjo savo sieloje eiti kartu su išorine raida. Išoriškai viską galima rasti žodyje ir vaizde, Bažnyčioje ir Šventajame Rašte. Bet viduje yra tuščia. Viduje kaip ir anksčiau vadovauja archajinės dievybės" (C. G. Jung, 1975, 25 ir t. t.).

Kartu kenčiantis Dievas daugeliui tyrimo dalyvių labai padėjo atskleisti skausmingas praeities problemas ir su jomis susitaikyti. Jahvė jaudinasi dėl savo tautos kančių ir vargo, jis kenčia kartu (plg. Iš 2, 23; Iš 3, 7; Iz 52-53; 63).
Naujajame Testamente Jėzus savo gyvenimu ir ligonių išgydymu įkūnija Dievo užuojautą žmonėms. Evangelijoje pagal Morkų aiškiai sakoma, kad Jėzui buvo gaila žmonių (plg. Mk 1, 41). Kaip jau minėta, dauguma dalyvių, darydami pratimus esminei nuostatai atskleisti, buvo giliai sukrėsti, kad Jėzus kartodavo jų rodomą būseną, nusileisdamas iki pat žmogaus skaudaus likimo esmės ir išgyvendamas kartu kančią bei gailestį. Šiam kartu kenčiančiam Jėzui žmonės pamažu mokėsi patikėti savo baimes ir vargus, savo žaizdas, tikėdami, kad Jėzus jas jau iškentėjo, taip išvaduodamas žmogų. Dėl to žmogui nebereikia stengtis užgniaužti savo kančios arba joje sustingti, nes tikint Dievas per kančią ir mirtį veda į prisikėlimą.
Daugeliui kartu kenčiančio Jėzaus atradimas buvo pirmas žingsnis į tikėjimą išganymu, o kartu ir padrąsinimas kurti naują gyvenimą.

Iš Karl Frielingsdorf knygos Demoniški Dievo įvaizdžiai.

Tęsinys >>

Jėzaus pasirinkimas (Lk 5, 1-11)

,,Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus” (Lk 5, 1-2 [Ekumeninis vert.]).

Taip prasideda Luko užrašyta pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimo istorija. Toliau šio pasakojimo iš Ev. pagal Luką necituoju, galite susirasti patys. Kokį leidimą ar vertimą atsiversit – jūsų reikalas (tik šįkart nepulkit įrodinėti, kuris geresnis, vertesnis ir pan.). Neketinu čia pateikti išsamaus teologinio, egzegetinio ir lingvistinio traktato, atitinkančio bent jau bakalauro diplomo lygį. Nepretenduodamas į mokslines aukštumas, noriu tik pasidalinti tuo, kuo Dievo žodis ,,užkabino” šįkart.
O užkabina jis iškart. Pirmom dviem eilutėm.
Kontrastas: iš vienos pusės – minios, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”, o iš kitos – žvejai, kurie po nevykusios žūklės ,,plovė tinklus”.
Minios elgėsi ,,kaip priklauso”, pavyzdingai. Deja, žvejams nusispjaut ant kranto, t.y., ant to, kas vyksta krante. Jie – žvejai. Jiems nerūpi tauškalai, tegul ir įvilkti į dailiausią retorikos rūbą. ,,Kalbomis sotus nebūsi.” Žodžiu, šie vyrai neketino prisijungti prie minios ir klausytis Dievo žodžio.
Atrodo, viskas aišku kaip 2x2. Visi tie žmonės minioje (miniose) – pavyzdingi, religingi, pamaldūs, uolūs, geri. Kas kita – žvejai, kuriems terūpi tik žuvys.
Deja, neskubėkim su išvadom. Kad eilinį kartą nenudegtumėm. Verčiau paskaitykim šią istoriją iki galo (iki 11 eil.). Jėzus kažkodėl užsimano pastoracijai pasinaudot Simono Petro valtim. Galvoju, nejaugi iš valties geriau kalbėt? Nebent tik todėl, kad besiveržiančios minios galėjo Jėzų nustumt į ežerą. Šiaip ar taip, tačiau netrukus Jėzus kalba jau iš valties. Negana to, ,,nušluosto nosis” profesionalams žvejams: šie pagal Jėzaus patarimą užmeta tinklus dar kartą (kiek gi galima mėtyti?) ir sugauna tiek daug žuvų, kad ima trūkinėti tinklai, o valtys kone skęsta.
Vis dėlto neapsiribokim stebuklu, kad ir koks efektingas jis būtų.
Vyrai išsigąsta. Simonas Petras puola Jėzui po kojom, atgailaudamas ir melsdamas pasitraukti. Bet Jėzus niekur nesitraukia: ,,Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi”.
,,Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį”. Jie. Ne vienas Petras, bet ir kiti, buvę valtyse. Viską paliko? Bet juk tai buvo jų verslas! Dar daugiau – gyvenimo būdas! Pragyvenimo šaltinis! Matas ir Markus pastebi, jog tie ,,kiti”, t.y., Zebediejaus sūnūs, paliko net savo tėvą ir ,,nuėjo su juo” (Mt 4, 22), ,,sekė paskui jį” (Mk 1, 20).
Nesiūlau kiekvienam priimti šį Evangelijos tekstą pažodžiui ir pasekti žvejų-apaštalų iš Galilėjos pavyzdžiu. Per daug būtų ašarų. Gal geriau likim su savo šeimom. Verčiau įvykdykim Dievo mums asmeniškai, o ne Simonui Petrui, Martynui Liuteriui ar motinai Teresei, skirtą pašaukimą. (Na, o jei kam vis dėlto ir reiks dėl Jėzaus palikt viską, tas ir išgirs.)
O dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau, prie to, kas labiausiai ,,užkabino”. Minios veržėsi klausytis Dievo žodžio, o žvejai sau irstėsi po ežerą, žvejojo, nukabinę nosis grįžo krantan ir džiaustė tinklus … Ar ne paradoksas – Jėzus pasišaukė ne anuos uoliuosius, stropiuosius iš minios, bet tuos, kuriems nei Jėzus, nei Dievo žodis nerūpėjo?
Nė neketinu boikotuot Dievo žodį, neagituosiu nei sėst į valtis ir plaukt į marias. Paprasčiausiai pagalvojau, kad keistas tas Jėzus: išsirenka sau apaštalus, nekreipdamas dėmesio nei į jų išsilavinimą, nei į kvalifikaciją. Ką nori, tą ir išsirenka, kaip nori, taip ir pasišaukia. Jam nė motais mūsų patarimai, pasiūlymai, nurodymai, rekomendacijos … Jam nerūpi, kad nė vieno iš anų pašauktųjų nebuvo miniose, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”.
Žinau, kad šiame Evangelijos pagal Luką epizode yra daugiau temų, į kurias verta atkreipti dėmesį, bet šįkart įdomiausia pasirodė būtent tai.

Arvydas Malinauskas

Pamąstymas pagal Jn 5, 1-9

„… Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gultinį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.“ (Jn 5, 1-9).

Dar vienas pasakojimas apie stebuklą. Šių dienų pasaulyje tokių pasakojimų vis mažiau ir mažiau, girdim apie juos tik pasakose ir Biblijoje. Manau, jog neverta jį čia dabar analizuoti, vis tiek susiginčysim: vieni įrodinės, jog tai – istorinis faktas, kiti prieštaraus, primindami, jog šią istoriją pirmiausia reikia gerokai numitinti, o tik po to apie ją kalbėti. Nesiruošiu daryti nei viena, nei antra. Noriu tik vieno: pasidalinti tuo, ką patyriau pirmą kartą, nebe pirmą kartą skaitydamas šį epizodą.
„Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, ištarė ligonis.„Neturiu žmogaus, kuris man padėtų …”. „Nėra nei vieno žmogaus, kuris manim pasirūpintų …”. O aplink – minia. Vieni atėjo, tikėdamiesi patys išgyti, kiti atvedė ar atnešė savo artimuosius, dar kitus atviliojo smalsumas. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …” Šie žodžiai kirto į paširdžius. Įstrigo ne stebuklas, bet ligonio skausmas. O ką, jeigu tą patį Jėzui pasakys tas nelaimingas žmogus, su kuriuo aš kada nors buvau susitikęs? Tegul tik kartą, tegul tik trumpą akimirką, tegul tik praeidamas pro šalį. Nejaugi jo žvilgsnis man tada nieko nesakė? Ar negirdėjau, kaip šaukia jo širdis? O ką, jeigu jį buvau sutikęs ne kartą ir ne du? Patikėkit, kamantinėju ne ką kitą, bet save patį (keista, nesu ne tik vyno, bet ir vandens padauginęs)…
Toliau noriu pereiti nuo asmeninių prie globalinių klausimų. O ką, jeigu šis ligonio atsakymas-rauda Jėzui, nuaidės kaip kaltinimas ne tik man vienam? O ką, jeigu šis vienišo kenčiančio žmogaus kaltinimas bus skirtas visai parapijai, visai bažnyčiai? „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors „Sandora” ir dalija gautą labdarą, nors visa parapija pamaldose griausmingai Tave garbina. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors viskas taip gražiai sustyguota, suorganizuota, visi pasiskirstę pareigomis, patvirtinti veiklos planai, nustatyti prioritetai ir pan., ir t.t.
Pabaigai vienas sakinys iš biblinės egzegezės: Betzata arba Betezda reiškia „tekantis vanduo” arba „gailestingumo namai”.
Kur šiandien yra tie gailestingumo namai, kuriuose kiekvienas galėtų rasti pastogę ir tekančio vandens?

Arvydas Malinauskas

Metukai :)

Pažiūrėjau - jau šioks toks gimtadieniukas. Lygiai prieš metus su Simonu įkėlėm po įrašą į šį neformalų blogą.
Jei pažiūrėsim statistiškai - blogą pamatė virš 11 tūkstančių unikalių lankytojų. Taigi netoli tūkstančio per mėnesį. Ne kažin kiek, bet tie, kurie per google ieškojo ko nors krikščioniška tematika, turbūt jau turėjo progos čia užsukti.
Bandėme parašyti ir patys temomis, kurios mums pasirodė aktualios; stengėmės pateikti ir kitų žmonių įdomias mintis.
Labai dėkoju visiems komentavusiems ir asmeniškai parašiusiems atsiliepimus. Ir ateity lauksim dar gausesnių atsiliepimų ir diskusijų. Mums labai svarbu turėti atgalinį ryšį.
Buvo ir ne visai džiugių dalykų bloge, kai diskusijos virsdavo įžeidinėjimu. Tokių dalykų tikrai turėtume vengti. Juk savo nuomonę galima pasakyti be kitų žmonių įžeidinėjimo ir etikečių klijavimo. To ir turėtume siekti. Manau, kritika yra labai sveikas dalykas. Kritika turėtų padėti susimąstyti, pamatyti tiesą, išsilaisvinti. O jei kritika tik dėl sportinio įdomumo ir tam, kad kritikuojantis galėtų pasipuikuoti savo teisumu įžeidinėdamas kitą, tai kad ir kokiom gražiom krikščioniškom sąvokom bus apvilkta - ji nieko bendro su krikščioniška tiesa neturi.
Noriu priminti, kad šis neformalų projektėlis yra interneto platybėse susitikusių bendraminčių bendras kūrinys ir visi norintys prisidėti savo įnašu yra laukiami.
Per metus buvo ir gyvo bendravimo, ir mini susitikimų. Tik tai įvykdavo labiau spontaniškai ir neorganizuotai. Yra minčių padaryti ir labiau organizuotų susitikimų su kokia programa. Bet čia jau viskas priklauso nuo mūsų visų neformaluose rašančių ir skaitančių norų bei iniciatyvos, taigi jei turit idėjų rašykit.

Apie vieną keistą moterį (Lk 15, 8-10).

,,… kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės drauge su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15, 8-10).

Problematiškas, sumaištį keliantis, Biblijos tekstas, iššaukiantis nevienareikšmišką reakciją, vienas kitam prieštaraujančius jausmus. Kaip ir prieš tai einantis, labiau žinomas, palyginimas apie šeimininką, kuris dykumoje palieka 99 avis ir ieško vienos, kol šią vargais negalais suranda. Pirmoji problema – pagrindinis šios istorijos veikėjas, moteris. Veltui jos prototipo ieškotume realiame gyvenime. Nėra sunku įsivaizduot, kaip ji ieško drachmos. Tai buvo maždaug vienos darbo dienos užmokestis. Žinoma, kad ne Romos prokuratoriaus ir, tikriausiai, ne šventyklos kunigų. Sunku įsivaizduot istorijos finalą, kaip ji, radusi savo pinigėlį, bėga pas drauges ir kaimynes, susikviečia jas pas save ir švenčia radybas. Neįsivaizduoju taip besielgiančio nei savęs, nei ko nors kito. Tikrai nepulčiau nei pas draugus ar drauges, nei pas kaimynus. Ko? Kad pamanytų, jog man ,,stogas nuvažiavo”? (,,Ei, mielieji, radau penkis litus, kuriuos buvau pametęs! Einam pas mane, atšvęsim!”) Dar bergždesnės būtų mūsų pastangos, jei bandytume tikrovėje rasti analogą šeimininkui (o gal piemeniui?) iš ankstesnio palyginimo. Jei moteriškę, ieškančią pinigėlio, nesunku suprasti, tai anas žmogelis mūsų akimis žiūrint atrodo paprasčiausias kvailys. Kur tai matyta – palikti dykumoj 99 avis ir leistis ieškot vienos?!
Kartais šis palyginimas man patinka. Atrodo, klausyčiau ir klausyčiau, skaityčiau ir skaityčiau … Jei tik neužmigčiau ir – kas yra sunkiausia – pavyktų susitapatinti su drachma. Čia jau sukyla visas mano ego: argi aš – tik drachma? Kur jau ten! Mažų mažiausiai – 1 milijonas Šveicarijos banke. Na, žinoma, kad ne litų, o svarų sterlingų ar bent jau dolerių. Todėl nieko nuostabaus, kad net angelai džiūgauja, radę tokį turtą!
Kartais šis palyginimas mane erzina. Tada, kai į pamestos ir surastos drachmos vaidmenį kėsinasi kiti. Tada man nebelieka nieko kito kaip tik piktintis tokiu, švelniai tariant, keistu ne mažiau keistos moteriškės elgesiu. Ko ji tokia smulkmeniška? Pametė drachmą? Betgi turi dar devynias! Būta čia ko jaudintis – 1 drachma! Argi tai pinigas? Ar apsimoka dėl jos sukti galvą, degti žiburį, kurio energijos sąnaudos ko gero viršys radinio vertę, ir ieškoti? Kam ta drachma (juolab, kad jokioj valiutos keitykloj šiandien niekas jos nepriimtų)? Taigi ne toks jau paprastas tas daugel kartų girdėtas palyginimas, jei į jį atidžiai įsiklausai. Šoko terapija. Žaibas iš giedro dangaus. Iššūkis. Kaip ir visas Jėzaus mokymas.

Arvydas Malinauskas