trečiadienis, vasario 08, 2006

Postmodernas kaip denominacijų sutaikinimas

Henrik Lindberg Hansen

Susitaikymas visais laikais buvo esminė krikščionybės tema. Ar laikytume Pradžios knygoje aprašytą žmonijos nuopuolį istoriniu faktu, ar veikiau tik egzistenciškai nuolatine žmonijos būsena, bet kuriuo atveju sutarsime, jog dėl nuopuolio žmonija atskirta nuo Dievo. Iš esmės visa teologija yra mėginimas aiškiai nurodyti šį atskyrimą bei tai, kaip žmonija galėtų sugrįžti prie pradinio santykio su Dievu – kaip mums susitaikyti su Dievu ir gyventi tokį gyvenimą, kokiam Dievas mus sukūrė.
Kaip skaitome Apaštalų darbuose, iš pradžių būta vienos Bažnyčios - vieno Kristaus kūno, - kurią įkūrė Šventoji Dvasia. Daugelį amžių šitaip buvo suprantama ideali Bažnyčia, tai buvo pagrindas vienoms bažnyčioms prakeikti kitas, kai Bažnyčia pasidalijo į dvi, tris ir dar daugiau. Vis dėlto, tai visai nereiškia, kad visos šitos to paties kūno dalys neieško sutaikinimo tarp Dievo ir žmonijos. Būtent pastarasis faktas gali būti denominacinio skirtingų bažnyčių susitaikymo tiltas postmoderne.

Kažkas yra sugedę ir turi būti pataisyta
Pradžios knygoje parašyta, jog žmonės sukuriami pagal mylinčio Dievo paveikslą. Žmogus laimingai gyvena Edene, Dievo artybėje. Tačiau žmonija nukrypsta nuo šios artybės – mes atstumiame Dievą, įvyksta nuopuolis. Daugiau nesame tame artimame santykyje su Dievu, koks buvo numatytas mus sukuriant. Tačiau Dievas tebetrokšta būti žmonijos artume, nepaisydamas to, jog mes nuolat nutraukiame šį artimą santykį.
Ir štai todėl Dievas įsikūnijo. Dievas tapo žmogumi, kad būtų kartu su kūrinija. O mes vėl jį atstūmėme, mes nužudėme Dievą. Tačiau Dievas vis tiek trokšta mūsų, nori būti mūsų artybėje. Ir tai įmanoma per Šventąją Dvasią. Dievas tebėra su mumis mūsų gyvenime, mūsų pasaulyje – kūrinijoje. Mes nuolatos išsižadame Dievo, tačiau Dievas tebėra čia, kaip tikra galimybė žmonijai.

Šią žinią skelbia kiekviena Bažnyčios atšaka, nepriklausomai nuo jos denominacijos. Kiekviena denominacija savo egzistencijos pagrindu laiko skelbti tai, jog Dievas nori būti žmonijos artybėje, kiekviena denominacija savo egzistencijos pagrindu laiko skelbti Dievo malonę. Malonė yra toji galimybė būti Dievo artybėje – toji žinia yra ta, jog Dievas tebemyli mus, nepaisydamas žmonijos nusigręžimo nuo Jo artybės. Kiekviena denominacija šią žinią laiko pačia svarbiausia.

Jei į šią sutaikinimo žinią žvelgsim rimtai, tai skirtingos denominacijos turės susitaikyti. Susitaikymas tarp Dievo ir žmonijos prasideda nuo žmonių tarpusavio susitaikymo. Mt 5, 23–24 skaitome: “Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną”.

Du laikotarpiai ir postmodernas

Tad kodėl Bažnyčia yra suskilusi? Ir kodėl Bažnyčioje esama ekumenizmo tendencijų? Mano nuomone, raktą šiam atsakymui savo veikaluose pateikia Niklas Luhmann bei Lars Qvortrup. Remdamiesi tuo, iš kokio centro žmogus žvelgia į pasaulį, žmonijos gyvenimą jie suskirsto į tris laikotarpius – teocentrinį, antropocentrinį ir policentrinį.
Teocentriniu laikotarpiu Dievas, arba dieviškumas, yra universalus transcendentinis principas. Mokslas remiasi ne žmogaus pojūčių bei proto pastebėjimais, o dieviškuoju principu. Žmogus neieško inovacijų, jis siekia katalizuoti dieviškumą. Kadangi Dievas yra vienas, teigiama, jog tokiu atveju gali egzistuoti tik viena Bažnyčia. Ir ši Bažnyčia siekia būti Dievo atvaizdu žemėje.

Antropocentriniu laikotarpiu suvokimo ir protavimo centre yra žmonija. Žmogus tampa universaliu transcendentiniu principu. Pasaulis nebegali būti vienas. Pasauliui suvokti bei kategorizuoti reikalingas žmogus. Tarp Kūrėjo ir kūrinijos, kurios dalimi galėtų būti žmonija, kognityvinės simbiozės nebelieka. Žmonija turi pati suvokti pasaulį ir šitokiu būdu pati perima šiek tiek imago Dei kuriamosios Dievo galios. Žmonės kuria savo pasaulį ir siekia galimybės visiškai kontroliuoti savo likimą, kontroliuodami šį pasaulį protu. Šiuo laikotarpiu Bažnyčia stengiasi protauti kartu su visu pasauliu, tačiau kiekviena bažnyčia tai daro užsidariusi savo denominacijoje. Tikėjimas puolamas, o Bažnyčia konsoliduojasi.

Policentriniu laikotarpiu nebelieka vieno centro, per kurį žmonija galėtų žvelgti į pasaulį. Tokių centrų yra daugybė. Kai kurie nušviečia nedidelę gyvenimo ar pasaulio dalį, kiti siekia nušviesti viską, tačiau niekas negali teigti turįs visą tiesą, šitaip galėtų būti nebent tuo atveju, jei žmonija nuspręstų tvirtai laikytis vienintelio centro. Tvirtas vienintelio suvokimo centro laikymasis nenušviečia viso pasaulio, o tik susiaurina jį iki vienos perspektyvos. Nesama universalaus kodo, kuriuo galėtume suvokti vienas kitą bei pasaulį. Policentriniu požiūriu Bažnyčia nebegali teigti, jog Tiesa priklauso jai, tokiu būdu nebelieka pagrindo skirtingoms denominacijoms prakeikti vienai kitą. Bažnyčia daugiau nebėra vientisa Dievo išraiška, Bažnyčia yra skirtingų būdų, kuriais Dievas esti žmonijos artybėje, išraiška.

Ši mūsų laikų policentrinė ar postmoderni perspektyva nėra be trūkumų. Jau pats toks laiko skirstymas į skirtingus laikotarpius būdingas moderniam bei antropocentriniam mąstymui. Pažvelgus į jį postmoderniai bei policentriškai, šitoks skirstymas taip pat pasikeistų. Privalėtų įsiterpti policentrinė, o ne antropocentrinė mūsų laiko perspektyva, nes ką tik minėtas laiko skirstymas yra modernus.

Būtų galima pagrįstai ginčytis, jog kol kas gyvename moderniuoju laikotarpiu ir dar tik artinamės postmoderniojo link. Tačiau tokiu atveju visi šie teiginiai butų nepribrendę. Vis dėlto man regisi, kad Luhmanno mintys nušviečia dabar egzistuojančias problemas ir todėl šie teiginiai yra išdėstyti laiku.

Policentrizmas - susitaikymo pamatas

Policentrinis pasaulio supratimas, mano nuomone, pateikia labai tikslų mūsų situacijos vaizdą. Gyvename begalinio sudėtingumo kūrinijos pasaulyje. Jis pilnas džiaugsmo ir kančios, ir būtent per juos stengiamės suprasti savo gyvenimą. Tai nėra lengva, nes nėra galutinio rezultato, kurio turėtume ieškoti.

Bažnyčia yra žmonijos susitikimo taškas, kuriame pavedame savo gyvenimą į Dievo rankas. Tai nė kiek nepaaiškina kūrinijos sudėtingumo, tačiau sujungia mus su visa kūrinija į vieną bendruomenę. Tai reiškia, kad Bažnyčia nėra kuri viena denominacija. Visos pasaulio denominacijos Dievo meile sujungiamos į vieną kūriniją.

Toji turtinga denominacijų įvairovė reikalinga, nes mes, žmonės, visi esame skirtingi ir skirtingose vietose gyvename skirtingą gyvenimą. Denominacijų įvairovė įteisinama, nes joks žmogus negali pretenduoti į Dievo tiesą, kuri realizuojasi policentriškume. Dievas žmogaus gyvenimą stabilizuoja ne jį aiškiai nušviesdamas, o suteikdamas galimybę gyventi neturint absoliutaus pažinimo. Dievas yra toji garantija, kad gyventi verta net ir nepajėgiant patiems kontroliuoti gyvenimo.

Todėl mūsų amžiuje susitaikymo pagrindas tarp Dievo ir žmonijos, taip pat ir tarp denominacijų, turėtų būti šie žodžiai iš Mt 18, 20: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”. Bet ką reiškia būti surinktiems Dievo vardu? Kaip mes pažįstame Dievą? Atsakymą randame 1 Jn 4, 8: “Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė”.

Dievą liaupsinanti Bažnyčia yra ne viena denominacija, o visa kūrinija. Kiekviena denominacija liaupsina Dievą jai, kaip kūrinijos daliai, Dievo suteikta meilės kalba.
Kiekvienai denominacijai Dievo meilėje suteikta Dievo malonė. Tad kas gi mes tokie, kad kvestionuotume Dievo malonę ir Dievo valią būti mūsų artybėje?

„Mozaik”, 2003 Nr.1
vertė Kęstutis Pulokas


Dėkui Ridui už pasiūlytą straipsnį.

2 komentarai:

  1. Pasvajokim. Megreit bus vienybė. O neformalūs santykiai įmanomi ir dabar.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Vienybė jau yra. Jėzus meldė:
    Jono 17:20 Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, -
    17:21 kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei.
    17:22 Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:
    17:23 Aš juose ir Tu manyje, kad jie pa siektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane.

    Neįmanoma, kad Dievas neatsakytų į Jėzaus maldą. Taigi, pasitikėkime, jog vienybė yra.
    Klausimas gal tik toks - gal mes patys esame nuo šios vienybės atskilę?
    Paieškokime ir tą vienybę surasime, nes ją reikia surasti pačiam...

    AtsakytiPanaikinti