Apklausa

Taigi, pirmoji apklausa parodė įdomių dalykų. Galima spėti, kad turime duomenis tų žmonių, kuriuos neformalų tinklapis daugiau ar mažiau sudomino. Kadangi tinklapis krikščioniškas, tai naturalu, kad didelė dalis balsavusių buvo krikščionys. Katalikų dauguma be abejonės atspindi Lietuvos situaciją. Čia tik nežinome bažnyčios narių įsitraukimo į savo bendruomenes aktyvumo.
Tačiau smagu, kad čia užsuka ir nekrikščionys (netikintys arba išpažįstantys kitą tikėjimą). Tarp balsavusių tokių buvo net ketvirtadalis.
Nustebino tai, kad net du iš penkių save identifikuojančių kaip krikščionys nevaikšto į bažnyčią.
Situacija vėlgi nėra aiški. Mat nevaikščiojimas į bažnyčią gali reikšti įvairius dalykus: ar tai reiškia, kad jie tik kultūriškai, kaip ir dauguma lietuvių, identifikuoja save kaip krikščionys; ar jie yra gyvai įtikėję, tik neranda bendruomenės. Galbūt dar kokie kitokie atvejai. Padariau naują apklausą, kuri vėlgi bus nepilna, todėl būtų labai šaunu, jei tie žmonės, kurie save vadina krikščionimis, bet nevaikšto į bažnyčią, nepatingėtų to dalyko pakomentuoti ir po šiuo įrašu.
Nežinau, ar kas Lietuvoje buvo daręs tyrimus šia tema. Gal mums pavyks įžvelgti kokias tendencijas?

Papildymas 2006.12.23
Jau turime antrosios apklausos rezultatus>>
Taigi, įvairios yra priežastys dėl ko žmonės nevaikšto į bažnyčią.
O dėl bažnyčios lankymo, tai anketos atsakymai rodo, kad per šias Kalėdas bažnyčios turėtų būti perpildytos šventinių lankytojų.

2007.02.10
Pagalvojau, kad kol neatėjo Velykos, pats laikas apklausą apie Kalėdas uždaryti. Rezultatai parodė, kad tik mažesnei pusei mūsų tinklapio lankytojų Kalėdos yra Jėzaus gimtadienis.

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą

Priešpaskutinis įrašas apie liturginius dalykus (formas) susilaukė tiek daug komentarų, kad norėčiau pasiūlyti į tai pažiūrėti kiek iš kitos pusės. Štai – mano seniau verstas straipsnis.

Autorius: N. T. Wright, Durhamo vyskupas
Pirmą kartą išspausdinta Studia Liturgica 2002, 32, 176-95.

Taip pat galima pasiklausyti šios paskaitos angliškai (RealAudio), skaitytos Calvin College 2002 metais.

I. Įvadas

„Biblinis šlovinimas“ – gana plati tema, kurios nesu kvalifikuotas aprėpti. Nesu nei liturgijos specialistas, nei jos tyrinėtojas. Aš – tiesiog Naujojo Testamento tyrėjas, dirbu bendruomenėje, kurios kasdieninis gyvenimas sukasi apie viešą ir bendrą šlovinimą. Tai vyksta du ar tris kartus per dieną bei tris ar keturias valandas sekmadieniais. Viso šio reikalo metu karts nuo karto mąstau: ką mes čia veikiame, kaip galėtume tai daryti geriau ir t.t. Taip pat lankau įvairias bažnyčias, kuriose šlovinimas vyksta gana skirtingai. Ten taip pat sau užduodu panašius klausimus. Tai man suteikia tiek pat teisės analizuoti įvairius techninius liturgijos aspektus, kiek ir valgyti tris kart per dieną bei komentuoti apie virėjo darbą. Prie šio reikalo prieinu daugiau iš dalyvio, nei iš teoriko pozicijų.

Nebandysiu apsiginti nuo kaltinimo, kad anglikoniškąjį požiūrį bandau įskaityti į Bibliją, nors daugeliu atvejų ir esu kritiškas savajai tradicijai. Anglikonai didžiuojasi balansu, bet vienos paskaitos apie šlovinimą metu, kaip ir bet kur teologijoje, sunku visais aspektais jį išlaikyti. Kai kuriais atvejais, tai, apie ką kalbėsiu, turės būti papildyta fraze „iš kitos pusės“, bet tam nėra vietos. Viliuosi, kad tai, kas išsakyta, bus skaitoma iš hermeneutikai tolerantiškų pasitikėjimo, o ne iš įtarinėjimo pozicijų.

Vienas iš dalykų, kuo galiu pasiteisinti, kad rašau apie šlovinimą, yra tai, kad daugelį metų tarnavau koledžo kapelionu. Šios tarnystės metu sutikau du studentus. Abu jie kartu ir išgalvoti, ir labai tikroviški. Jonas užaugo laisvoje evangeliškoje bažnyčioje, kur, bent jau kiek atsimena, visuomet skaitė Bibliją ir giedojo šiuolaikines giesmes. Evangelija jau seniai jo nebestebino, o šlovinimas tapo rutina. Ir štai jis užsuko į bažnyčią, kurioje buvo praktikuojama tokia liturgija, kurios metu atsiskleidė drama. Ten jį be galo sužavėjo galingas sakramentinis pasaulis. Onutė užaugo tradicinėje bažnyčioje, kur nuolat buvo galima gėrėtis nuostabia, bet gal kiek per daug nupoliruota liturgija. Viskas turėjo vykti būtent taip, kaip nurodyta. Gyvenimas nei galėjo ten gimti, nei įsiskverbti iš pašalės. Ir vieną dieną ji atrado žmones, kurie galėjo spontaniškai melstis, nieko neperspėję pradėti giedoti bei dalintis vienas kito dvasine kelione. Staiga ji atrado nuostabų, jai dar nepažįstamą, pasaulį.

Man teko patarnauti tiek šiems Jonams su Onomis, tiek kitiems, šiems padedant. Kartu mums teko bandyti suprasti, kad tai, kas vienam yra gyvenimo džiaugsmą suteikiantis reikalas, kitam tėra tik sena tradicija. Aš ir pats daugelį metų tiek džiaugiausi, tiek nervinausi ir formaliu, ir neformaliu šlovinimu, ir esu matęs, kuomet jis tapdavo sausas ir beprasmiškas. Panašu, kad taip buvo ne man vienam.

Taigi, grįžkime prie užduoties. Iš begalybės kelių, kuriais galima būtų kulniuoti rašant šią paskaitą, pasirinksiu tris kryptis, kurios remiasi Naujojo Testamento eilutėmis. Viena teapsiribos vos keletu eilučių. Kitai temai skirta visa knyga. Na, o trečiai tektų keletas knygų. Iš visų jų pabandysiu išrinkti tai, kas man atrodo esmė.

Antra, aš taip pat pabrėšiu tris principus, kuriems reikėtų skirti visą savo dėmesį. Trečia, pasistengsiu parodyti tris sritis, kurioms reikia betarpiško įsikišimo.

Visą straipsnį skaitykite PDF formatu. Jis gana ilgokas, todėl taip išsisaugojus turėtų būti patogiau.

Neatimki, Dieve

Vytautas Mačernis
29

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
Noriu pats surasti tavo kelią.
Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti
Ir palikti tuščią tavo rojų.
Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
Tėviškame tavo veide suspindės,
Tu sušuksi: - Grįžo štai sūnus paklydęs -

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,
Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

Šarnelė 1944-02-14
Iš METAI (Sonetai) / Žiemos sonetai

Kažkada jau minėjau, kad nesu didelis poezijos fanas. Bet, va, Mačernio poezijai nesu abejingas. Sugebėjo žmogelis ir gyvai, ir giliai įkirsti savo žodžiais.

Kas taip užkabina jo poezijoj - turbūt įnirtingi, atviri ir sąžiningi ieškojimai.

Kaip ir šitame eilėraštyje, ko gero, ir mes, besivadinantys krikščionimis, ne viename savo gyvenimo etape vis bandome paeiti gudresniu keliu, negu Dievas veda, veržiamės kuo daugiau keistų kelių savo kailiu išbandyti.

Ar spėjo grįžti "sūnus paklydęs", dabar tik Tėvas žino... Turbūt negalėjo poetas tikėtis, kad jo ieškojimams buvo likęs vos pusmetis...

Kam patinka Mačernio kūryba - šį šeštadienį (2006 11 11) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Mažojoje salėje 15:00 žiūrėkit:

„Po ūkanotu dangumi“ (Vytautas Mačernis).
Režisierius - Arnoldas JALIANIAUSKAS

Apie susirinkimų formą

Šį sekmadienį su Kielomis buvom apsilankę vienoje naujoje krikščioniškoje bendruomenėje. Tai po to apsilankymo kilo noras parašyti apie krikščioniškų susirinkimų formą. Na, aš visada sakau, kad ne formoje esmė, o turinyje, t.y. viduje. Bet tai, kas yra viduje, kadangi esam ne bekūnės dvasios, vis tiek įgauna vienokią ar kitokią formą.

Daugelis čia Lietuvoje žino, kokia tvarka katalikų bažnyčioje. Šiaip jau ten viskas smulkiai yra surašyta knygose ir tvarkingas kunigas nelabai turėtų improvizuoti. Na tiesa, kai kurie bando paimprovizuoti, taip prasižengdami knygų reikalavimams, bet gerokai pagyvindami pamaldas. Beje, dar prieš 20 metų viskas buvo daug tvarkingiau: tekstai skaitomi lotynų kalba, choras tuo pačiu metu gieda savo giesmes, o visa likusi liaudis tvarkingai skaito savo maldaknyges ar suka rožantuką.

Pakankamai tvarkingos pamaldos pas liuteronus ir reformatus.

Na, o pas radikaliosios reformacijos pasekėjus pamaldos jau gerokai spontaniškesnės. Ten jau paprastai nenaudojami gatavi tekstai. Tačiau pamaldų forma vis tiek gana standartinė: šlovinimas, paaukojimai, pamokslas, malda, šlovinimas ar pan. priklausomai nuo bendruomenės.
O štai nuėjus į neseniai įsikūrusią bendruomenę "Kelyje", kurie lyg ir sekmininkai, tikrai pamatėm nestandartinį variantą formos prasme.Žmonės susėdę prie mažų staliukų ir geria kavą, arbatą. Tai galima daryti visų pamaldų metu. Staliukai išdėstyti maždaug ratu. Susirinkimo pradžioje nebuvo tradicinio evangelinėms bažnyčioms šlovinimo giesmėmis. Buvo pasisveikinimas, Nikėjos tikėjimo išpažinimo bendras skaitymas, pristatyta viešnia ir trumpa spontaniška malda. Ir netrukus - pamokslas. Pamokslininkas sėdėjo žmonių rato centre, naudojo daug vaizdinių priemonių: skaidrės, žaidimas šviesa ir kt. O šlovinimas jau po to. Vėlgi netradicinis elementas, šlovintojai stovėjo gale ir giedanti liaudis jau buvo atsisukusi ne į juos, o žiūrėjo į tekstus ant sienos priešingoje pusėje. Pamaldos, lyginant su kitom evangelinėm bažnyčiom, trumpesnės, bet formų įvairovė su žmonių įtraukimu į tai gerokai platesnė. Žodžiu, teko deginti ir žvakutes, ir druską ragauti, vietoj maldos vien tik balsu - buvo galima maldą užrašyti ant popieriaus lapų. Tikrai - juk Dievas ir skaityti moka ;). Kas norėjo, galėjo piešti, rašyti eiles meno kampelyje, buvo laikas meditacijai (su muzikiniu fonu). Viešpaties vakarienė irgi kiek neįprasta: pradžioje visi skaitėm paruoštą išpažinimą tuo klausimu, o po to kiekvienas ėjo prie stalo atsilaužti duonos, išgerti vyno arba sulčių (kaip kam patinka) iš taurės. Kadangi mano supratimu svarbus Viešpaties vakarienės elementas yra dalinimasis ir jungimasis su Kristumi, su kitais tikinčiaisiais, tai man šiuo momentu gal pritrūko kontakto su žmogumi atsilaužiant duoną ar gaunat taurę. Na, dar labai drąsus elementas - paaukojimai. Tebuvo pasakyta, kad ant vieno staliuko yra skrynutė, kur galima palikti paaukojimą. Ir jokio Biblijos eilutėmis grasinančio raginimo. Tiesa, neliko nepastebėta ir mūsų mažoji Elzė: gavo dėžę žaislų ir lipdukų – užteko užsiėmimo visam susirinkimui.

O štai gretimame pastate buvo susirinkę senieji sekmininkai. Tai Simonui nepasisekė. Kai užstatė jo mašiną, tai galėjo ją atsiimti, galima sakyti, tik naktį. Štai kur uolumas tikinčiųjų ;)
Įdomu būtų, kad ir kiti pasidalintų apie savo bendruomenės pamaldų formą. Arba kaip jūs įsivaizduojat šiuolaikinės bažnyčios pamaldų formą. Būtinai ką nors parašykit komentaruose.
O čia vaizdai iš bendruomenės "Kelyje" susirinkimo patalpų aplinkos.