Daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi

Kunigas Ridas, pabuvęs pas mus pamaldose, užprašė paskelbti mano išverstą straipsnelį apie laiką ir žmones. O Joakimas, jį perskaitęs mano dienoraštyje, liepė jį ir čia padubliuoti. Išpildau prašymą-paliepimą...

Allan Karr, Pietų Baptistų seminarijos profesorė neseniai parašė šį puikų straipsnį:

Mūsų denominacija – tiek pasaulyje, tiek JAV – šiomis dienomis iš naujo nagrinėja ekleziologiją (mokymas apie bažnyčią) bei jos metodus – ką reiškia būti Bažnyčia ir joje gyventi. Užduodame daugybę klausimų apie struktūrą, metodinius modelius ir žodžių reikšmes. Atsakymai atsispindi leidinyje, pavadintame „Eklezinės gairės“. Jis nubrėžia, galima pavadinti, „upės krantus“ metodiniams ir struktūriniams klausimams „kas yra Bažnyčia?“ Visą savo energiją turime sutelkti ties užduotimi, kurią mums pateikė Jėzus – vykdyti Didįjį paliepimą. Šis paliepimas, surašytas ev. pagal Matą 28 sk., byloja: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, tačiau strategijos, kurias pasitelkiame, ir toliau remiasi renginiais, kurie bando pritraukti žmones į bažnyčią, o ne gyventi misijos gyvenimą kasdien.

Pastaruoju metu pati savęs dažnai klausiu: kaip kitus galiu daryti mokiniais taip, kad mūsų seminarijose kylantys naujieji vadovai degtų troškimu sekti Jėzumi ir gyventų misija 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Neseniai paklausiau savo 17-mečio sūnaus ir 15-metės dukters, kas labiausiai įstrigo jų kelionėje su Kristumi? Abu jie pasakojo atsitikimus, kuomet mūsų bažnyčios žmonės ėmėsi mentoriaus (t.y. žmogaus, kuris nuolat rūpinasi dvasine gerove) vaidmens su jais asmeniškai. Jie dalinosi savo mintimis ir priėjo išvados, kad tuomet, kai kažkas skyrė laiko ir savo pavyzdžiu mokė, ką reiškia sekti Kristumi, labiausiai ir įtakojo jų dvasinį ugdymą. Kai pagalvoju, taip buvo ir man.

To pasėkoje, norėčiau pasidalinti savo mintimis ir pamėginti pateikti savo atsakymus į šiuos klausimus.

1. Visą savo gyvenimą man svarbiausia buvo (kabutėse) „bažnyčios augimas“, kurio strategiją galima būtų apibūdinti taip: jei bendrausime su daugiau žmonių – ar tai būtų bažnyčia, ar seminarija – išugdysime daugiau mokinių. Kaip parodė praktika, tai netiesa. Daugybėje mūsų bažnyčių sėdi žmonės, kurie jau daugelį metų pasyviai klausosi pamokslų ir toliau neturi nieko bendro su misija savo kasdieniniame gyvenime. Aš vis dažniau pastebiu, kad darome didesnę įtaką Dievo karalystėje tada, kai daugiau laiko praleidžiame su mažiau žmonių. Šiuo principu gyveno ir jo mokė Jėzus, ir jo mokiniai, padarę didžiausią įtaką karalystės darbe buvo tie, su kuriais jis praleido daugiausia laiko. Nors Jėzus ir nebuvo Pauliaus mentorius, kiti daug investavo į šį apaštalą, o jis investavo į dar kitus.

2. Aš visiškai tikiu, kad labiau paklustame Jėzaus paliepimams tuomet, kai mūsų bažnyčios (kabutėse) „išsibarsto“ kasdienybėje. Pavyzdžiui, Jėzus mokė, kad jei norime mylėti savo artimą, turime eiti namo ir sutikti juos kasdieniniame gyvenime, o jei reikia, ir jiems patarnauti. Kristaus Kūno susirinkimų tikslas yra mus pamokyti, padrąsinti ir įgalinti grįžti namo. Aš manau, kad evangelijoje pagal Luką, 10 sk., Jėzus būtent todėl ir pasiuntė 70 savo mokinių po du ir liepė jiems susipažinti su tais žmonėmis. Vėlgi, daugiau nuveikiame Dievo Karalystės labui tuomet, kai praleidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

3. Tai įgyvendinti galima dviem būdais. Pirmiausia, turime melsti Dievo, kad jis mus pakeistu taip, jog matytume jo principus ir suprastume savo užduotį. Kitaip tariant, kokius žmones jums paskyrė Dievas, kad į juos galėtumėte investuoti savo gyvenimą? Tuomet tai vykdome pirmiausia nuolat užtardami juos maldoje. Antra, savo gyvenime prioritetus perskirstom taip, kad viskas, ką laikėme svarbiau, nei investuoti savo jėgas ir laiką į keletą, atsiduria sąrašo gale. Mūsų užduotis – Jėzaus paliepimas. Jėzus mus jo mokė savo pavyzdžiu. Dievo karalystėje tampame labiau įtakingi tuomet, kai leidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

Alan Karr, Nehemijo centro profesorė, Golden Gate seminarija, (Denver, CO).

U2 pasirinko platesnę bendruomenę

Redaktoriai Raewynne J. Whiteley ir Beth Maynard, įkvėpti vienos garsiausių grupių, parašė pamokslų knygą. Pasitelkę į pagalbą 26 padėjėjus iš įvairių vietovių, jie siūlo pažvelgti į tai, kas įmanoma, turint tris akordus ir tiesą.

Daugiau nei du dešimtmečius U2 moko esminių Biblijos principų. Trys iš keturių grupės narių buvo bepalieką grupę, kai bendruomenė, kuriai jie priklausė, ėmė jiems aiškinti, kad jie negali tarnauti Dievui ir rokui. Visi trys nesutiko.

Dabar, po beveik tuzino albumų ir daugiau nei tūkstančio gyvų pasirodymų, milijonai fanų visame pasaulyje taip pat nesutiktų. Kai kurie tvirtina, kad būtent U2 padėjo jiems besiformuojant ir augant tikėjime.

Whiteley - pamokslininkas ir vikaras episkopinėje bažnyčioje Niu Džersyje. Maynard taip pat episkopinės bažnyčios narys Masačiusetse. Jie panašūs tuo, kad abu remiasi popkultūra, kalbos apie Dievą pradžiai. Abu savo pamokose naudoja U2 dainas. Jie abu norėjo pamokslauti ir mokyti būtent remiantis U2 tekstais. Ir, save laikantis grupės fanu, Eugene Peterson nusprendė parašyti tomą.

Šioje knygoje nerasite gilios Biblijos analizės, pačių tekstų ar U2 dainų. Nėra ir teologijos. Tai tik pabrėžimas tiesos, apie kurią kalba pamokslai. Dauguma įrašų baigiasi paskatinimu padaryti kažką krikščioniško – mylėti, pasidalinti, būti taikoje, būti atviram, juk Kristus buvo meilė ir taika. Tai taipogi knyga su skatinimu eiti pirmyn ir susiremti su pasauliu. Ši kova sustiprins tave skleisti pagarbą kitiems.

Bono gyvenimas.

Faktai: eidamas Dublino gatve, dar paauglys Paul Hewson gavo pravardę Bono Vox iš savo draugo Guggi. Neilgai trukus, naujai pakrikštytas Bono atsiliepė į mokykloje rastą skelbimą apie besiburiančią grupę. Visi keturi grupės nariai buvo protestantai arba katalikai. Visi lankė Moun Temple valstybinę bendrojo lavinimo mokyklą.

Yra ir dar viena istorija apie Bono. Kai jam buvo treji metai, jo tėvai rado jį sode žaidžiantį su bitėm. Jis pakeldavo rankomis bitę nuo žiedo pakalbėdavo su ja, ir vėl padėdavo atgal nesulaukęs nė vieno įkandimo.

Apie 1980 metus grupė pasižymėjo stipriomis žinutėmis koncerto metu. Buvo aišku, kad žavingasis Bono ( Vox galūnę numetė) tapo plačiai žinomas „džinas butelyje“, laukiantis laisvės dienos. Daug kas pasikeitė koncerto Afrikoje 1985 metais metu, kai Bono nušoko nuo scenos, kad pašoktų su fanu minioje. Ta išgriovė visas sienas.

Ryšys tarp Bono ir Afrikos tapo nuolatinis. Jis tapo žinomas kaip žmogus, sumažinęs didžiausias Afrikos problemas: neturtą bei AIDS. 2002 metais su seru Bobu Geldolfu, Bobiu Šiveriu ir kitais, Bono pasirūpino, kad Afrika būtų ne tik šelpiama, bet ir kad būtų pripažinta lygybė su kitomis šalimis. Jis prašė vakarų tautų užmiršti didžiules skolas, kurias joms buvo skolinga Afrika. Jis įtakojo prezidentą Bushą paaukoti 5 bilijonus dolerių Afrikai bei keletą senatorių, kad šią sumą padidintų.

Senatorė Jesse Helms ir šalies iždo sekretorius Paul O`Neil pasitikėjo Bono parodytu ryšiu tarp skurdo bei kovos su AIDS. Jis parodė, kad šalys galinčios padėti kovoti su AIDS, atrodo nenori nieko daryti ar padėti. Bono metė iššūkį politinėms partijoms įdėti AIDS į susirinkimų klausimų sąrašą.

"Mes esame pirmoji karta kuri tikrai gali kažką padaryti dėl šito skurdo, kurį yra priversti kasdien matyti mūsų vaikai, nuo kurio miršta motinos, negavusios vaistų. Mes turime galią, turime technologijas, turime resursų, bet atrodo neturime noro."

Rodydamas savo politinį išmanymą, jis padėjo skurstančioms bei nuo AIDS kenčiančioms šalims pakelti Amerikos įvaizdį. Taip pat ginčijosi dėl pirmenybės smogti šiai bėdai:

"Niekada ankščiau Amerika nebuvo taip spaudžiama. JAV galėtų pasitobulinti ir tai sakau, kaip didžiulis fanas. Aštuoniolika milijonų AIDS našlaičių paliktų vienų. Ką jie apie mus galvos? Taip jie bus supažindinti su chaotišku gyvenimu. Juk Amerikai daug geriau iškart susidraugauti su potencialiu priešu galinčiu tapti vėliau jei nieko nebus imtasi."

Per pastarąjį dešimtmetį Bono parodytas politinis aktyvumas pastatė jį šalia tokių figūrų kaip Bilo Geitso, Senatoriaus Helmso bei Beyonce Knowles. Dažnai buvo juokaujama, kad kiti trys U2 grupes nariai Bono matydavo televizijoje spaudžiant ranką kokiam nors politikui dažniau nei įrašų studijoje. Bet esmė yra tame: grupė du dešimtmečius dirbo kartu, kad žmonės imtų veikti ir rodė jiems pavyzdį.

Žmones, žinančius šiek tiek daugiau apie grupę, įkvepia tai, kad ši grupė pradėjo nuo nieko. Jie net nerodė didžiulio talento pradžioje. Kūrybiškumą – taip, bet sugebėjimų – ne. Bet ta duobę sugebėjimuose jie užpildė didžiulio noro ir pastangų pagalba.

Redaktoriai pabrėžia kad U2 muzikos esme yra padėti žmonėms pažvelgti į Evangelijos idėjas pro padidinamąjį stiklą. Geriausias būdas prieiti prie šitos knygos prasmės yra perskaityti šiek tiek ir tada pasigauti kelis skatinimus iš pamokslų bei į juos įsigilinti.

Iššūkis skaitytojams bei redaktoriams yra įžvelgti dominuojančią mintį kiekvienoje dalyje. Ar tai taika, ar aistra, ar tyrumas. U2 dainos pavadinimas gudriai paruošia dirvą kiekvienai daliai. Apsistojame ties naujųjų metų diena (viltimi, kad vieną dieną pradėsime gyvenimą be smurto ir kančių), pasaulio pabaiga (išdavystė, kai padedi artimam, o jis tave palieka su nevilties jausmu), spoksojimais į saulę (pasirinkimas likti aklam ir žiūrėti ne į pasaulį, bet į tobulą saulę, semiantis iš jos jėgų padėti sau ir kitiems), troškimais, kilimais (pažvelgiant į aukštesnę meilės, tikėjimo bei egzistencijos stadiją) bei ugnį (paklusnaus, išauklėto žmogaus transformacija į žmogų, kuris tampa gyva auka).

Parengta pagal

Books & Culture, November/December 2004
The Legend of Bono Vox
Lessons learned in the church of U2.
By Scott Calhoun

Kitoks Vilius Orvidas VIII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI, VII

Audrius Petrikas

Po Viliaus - pilna Žemaitija krikščionių pankelių

Po Viliaus mirties vis aplankydavau pasilikusius sodyboje draugus, kurie norėjo tęsti Viliaus darbus, nors matėsi, kad juridiškai nieko nebuvo galima laimėti ir anksčiau ar vėliau viskas turės baigtis. Jų išsikraustymo dieną, praėjus metams po Viliaus mirties, net filmavau, turėjau ambicijų sukurti dokumentinį filmą, tik vėliau visas tas kasetes pavogė. Atsimenu, mama barasi, brolis užtaria - tokie siužetai. Dar sutikau ten tokį Vaidą, kuris norėjo pas Orvidą gyventi, sužinojau, kokia kraupi jo situacija, kad jis net mokyklos nebaigęs, tai išsivedžiau gyventi į Kretingą. Man kažkaip ėmė rūpėti traukti žmones, padėti jiems pažinti Dievą.
Atsimenu, dar Viliui gyvam esant, atvažiavo pas jį toks skautas, kokių dvylikos metų vaikelis. Įdomus labai, bet vaikas. Kai sužinojo, kad aš po šimtą kilometrų vaikštau, tai taip manęs įsitvėrė -nei šis, nei tas. Iš pradžių norėjau jo atsikratyti, bet paskui svarstau: O gal tai Dievo planas toks, kad su tuo vaikeliu bendraučiau? Iš jo "kietas" ir geras vaikinas užaugo. Tai kaip Vilius turėdavo savo mokinių, taip ir mes turėdavom savo. Ir kai jau vėliau gyvenom Šateikiuose, tai ir pas mus iš visur atvažiuodavo žmonių. Pabūdavo truputį pas Orvidą, paskui pas mus. Kai Giedrius pasistatė Plateliuos molinę trobelę, tai ir ten visi važiuodavo - būdavo savotiškas Orvidynas. Vėliau ir Pakutuvėnai tapo atvira vieta visiems svečiams. Ten įvyko daug atsivertimų. Dažniausiai tarp menininkų ir pankų. Manau, kad visur čia, Žemaitijoje, jautėsi Orvido įtaka, nes jis tikrai turėjo tokią charizmą. Ir man su normaliais žmonėmis nelabai išeina, nors ir bandau dabar. Bet, manau, kad tikrieji krikščionys niekada nebus labai normalūs ir jų niekada nebus labai daug. Jų išskirtinumas ir yra tai, kad jie mažuma - mažoji kaimenė. Skaičiai, nurodantys, kad Lietuvoje yra 80 % krikščionių, tėra tik akių dūmimas. Kiekybė nėra krikščionybės jėga.
Apie dešimtmetį po Viliaus mirties Žemaitija buvo pilna krikščionių pankų. Dabar laikaus Šiauliuose ir esu nuo to regiono atitrūkęs. Tiesa, vieną tokį žinau ir prie Druskininkų - Modestą, jis pas Orvidą drožė medžio skulptūras. Dar Baltriškėse yra panašios dvasios vienuolių, kurie Viliui patiko, tačiau jie visi belgai.
Apie Viliaus viduje slypėjusią gelmę nemoku papasakoti. Žmogaus širdis - tai bedugnė. Vilius yra iš tų žmonių, kurie lieka visam gyvenimui: vis iškasi iš širdies - tai vėl su juo susiję, vėl su juo... Kartais labai stipriai jaučiu, kad aš Orvido mokinys. Jis man tarsi tėvas, kuris pirmas atskleidė Kristaus Kryžiaus paslaptį, išmokė kalbėti rožinį. Dar jis primena, kad yra dar daug ką nuveikti. O, tas krikščioniškasis farsas... Kaip Mačiūnas yra "fluxus" sumanytojas, taip Orvidas ir Šventoji Dvasia yra krikščioniškojo "fluxus" kūrėjai.

Daugiau apie Vilių Orvidą galite skaityti Dialogo kultūros instituto išleistoje knygoje Kitoks Vilius Orvidas.

Apie Pranciškų ir pranciškonus šį tą galite sužinoti Simono dienoraštyje.

Kitoks Vilius Orvidas VII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI
 
Audrius Petrikas

Polinkis į mistinius dalykus
Iš pradžių buvo įdomu pamatyti krišnaitus, ekstrasensus, kurie taip pat avažiuodavo į sodybą, klausytis pokalbių, diskusijų ir pačiam kur nors įkišti liežuvį (nors jaučiau, kad negaliu nieko kalbėti, nes mano žemas lygis). Kai pažinau Vilių, jis jau buvo pranciškonas, tikras krikščionis, bet to, ką buvo patyręs anksčiau, nenubraukė. Jis su visais sugebėjo kalbėtis jų kalba.
Pats Vilius sakydavo, kad labiausiai jam patinka tikri valkatos, - ne tie, kurie atvažiuoja pas jį per atostogas ar savaitgaliais, bet tie, kurie atsibasto, kai visi žmonės dirba, kai visi užsiėmę. Kaip pavyzdį minėdavo Mikutį. Nors pykdavau ant Viliaus, bet jis man visąlaik sakydavo, kad aš būsiu valkatų valkata. Nenorėjau tokiu būti ir nenoriu, bet jis tvirtindavo: "Tu gali, nes turi tokios potencijos. Kiti tai negali - jiems tai žmonos reikia, tai dar ko nors". Man tai labai nepatiko, nervindavausi ir net ašarodamas kriokdavau. Vilius svajoja, kad visi tokie keistualiai kokioje nors sakralioje vietoje maždaug dienos kelio pėsčiomis atstumu vienas nuo kito pasistatytų molinukus ir kad Dievo piligrimai galėtų klajoti po visą Lietuvą, palaikydami ryšį tarp tų atsiskyrėlių. Tada visa Lietuva būtų kaip Dievo kraštas, pilnas molinukų.
Vilius turėjo polinkį į mistinius dalykus. Atsimenu, pasakojo apie vieną vienuolę, savo draugę, kuri vaikščiojo po Černobilio avarijos ištiktą zoną, ten laimino viską, viską valgė ir niekas jai nekenkė. Jis apskritai mėgo krikščionybėje įžvelgti tuos dalykus, kuriuos mes laikome anomalijomis, apie kuriuos skaitome tik šventujų gyvenimuose. Ir apie kunigą Zdebskį pasakojo visokių įdomybių. Kai kur tas jo misticizmas buvo kažkoks truputį senovinis - sakydavo, kad jo sodyba turi būti trikampio formos, nes tai šventas ženklas, kampuose stovėti koplyčios, aplinkui rožinis. Atsimenu, prie vienos žemos akmenų arkos Vilius pasakė: "Žmonės nelinkę prieš Dievą nulenkti galvos. Padarysim čia tokį Trejybės simbolį - trikampis, akis vidury, ir visi, kurie norės pralįsti po ta arka, nusilenks prieš Dievą".
Brolis Gediminas savo jaunimui net drausdavo pas Orvidą važiuoti - sakydavo, kad jie tenai, ekstrasensų lindynėje, praras tikėjimą. Bet mano tikėjimas, atvirkščiai, ten augo. Gal dėl to, kad buvau nenormalus, nes normaliam ten tikriausiai ir nebuvo ką veikti. Buvau susidraugavęs su vienu vaikinu ir norėjau, kad jis iš Kretingos atvažiuotų pas mane, bet Gediminas jo neleido. Vėliau pats stebėjosi, nes visa Pakutuvėnų atsiskyrėlių komanda buvo iš Orvidynės. Eks orvidiniai... Iš Viliaus gautas impulsas tikrai buvo stiprus - vieni įstojo į Telšių seminariją, kiti tapo pranciškonais, aš irgi Vilniaus seminarijoj užpakalį tryniau, bet dabar daugelis nuo tokio pašaukimo yra atšokę. Nors, pavyzdžiui, Edvis, orvidinis; benediktinams Palendrių vienuolyno centriniame altoriuje išdrožė Kristų. Aš tuo didžiuojuosi ir dėl jo džiaugiuosi. Juk buvo tokių abejonių, kad gal mes beprasmiškai ten pas Vilių tūnojom. Kita vertus, pagalvoji - brač, vis dėlto Šventoji Dvasia atvedė į tą stebuklo vietą. Neįsivaizduoju, kur dar Lietuvoje toks nepakartojamas gyvenimas virė.
Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas VI

Pradžia I, II, III, IV, V

Audrius Petrikas


Visur su ironija ir juoku

Vilius turėjo ironijos pasauliui ir labai natūraliai pankuodavo. Pavyzdžiui, leisdavo man su asilu nujoti į Salantų parduotuvę nupirkti kokios nors grietinės. O juk depresija, kuri mane kankino, - tai dėmesio sau poreikis, didžiulis egoizmas. Tai čia man buvo pati tinkamiausia forma - joji per miestelį ant asilo anksti pavasarį, sniego lopams dar baltuojant, basas, dar išsirengi, visi žiūri. Aišku, paskui iš Salantų ateidavo atgarsių, kad Orvidų sodyboj "dureliai" visokie renkasi. Bet man tai buvo iš tikrųjų geras farsas.
Vilius nuolat mėtydavo visokius juokelius, ironizuodavo. Pavyzdžiui, sakydavo: "Depresuoji? Tai užsilipk ant stulpo, atsisėsk jogos poza ir pasninkauk. Būsi mano eksponatas". Jis nuolat tokį darbą man siūlė.
Atsimenu, iš Maskvos "atitranzuodavo" toks hipis, ramus melancholikas, truputį filosofas, visąlaik besišypsantis. Orvidas sakydavo, kad jis kaip tikras Pranciškus, ir kartą paklausė: "Nori, aš tau abitą padovanosiu?" O tas: "Gerai, gerai". Vilius sako: "Vaikščiosi jį vilkėdamas po Maskvą, evangelizuosi, darysi gerus darbus", ir davė jam tą abitą. Prieš tai dar tokia Vilkmergė išsiuvinėjo ant jo Kristaus širdį. "Na, va, - sako Vilius, - dabar būsi Pranciškaus brolis". Apvilko jį ir pasodino šlifuoti Marijos skulptūros veido, o pats su šimtasiūle vaikščioja. Žmonės ateina ir visi prie to ruso -laba diena, o į Orvidą visai dėmesio nekreipia. Klausinėja, ar jis čia sukūrė tą sodybą, tas linksi, šypsosi. Paskui viena grupė išsiaiškino, kad abitą vilkintis žmogus - rusas ir nieko lietuviškai nesupranta. O Vilius kikena: taip jiems ir reikia, taip jiems, tiems visiems ekskursantams, ir reikia. Jis kartais mėgdavo apsimesti, parodyti, kad yra nešventas, paprastas. Man Vilius ir asocijuojasi su šimtasiūle, tiksliausiai išreiškiančia jo nusiteikimą - nesvarbu, ką velkiesi, nesvarbu, ką valgai, kaip Evangelijoj pasakyta. (Abito apsivilkimasjau yra kitas, nebeatitinkantis Evangelijos, dalykas.) Tik kai eidavom su Vilium į Salantų arba Kretingos bažnyčią, jis visuomet vilkėdavo abitą.
Vilius visada sugebėdavo pajuokauti. Pasakojo, kad kai sovietiniais metais pas jį susirinkdavo hipiai ir milicija atvažiuodavo jų semti, tuoj visiems į rankas kaltus, dar kažką įbruka ir sako: "Čia dabar pas mane menininkų susirinkimas, darbo stovyklėlė, netrukdykit dirbti". O kai atsiųsdavo ekskavatorių griauti sodybos, Vilius nuperka butelaitį degtinės ir ekskavatorininkas už tai kalną sustumia, ką nors iškasa. Kitą dieną ateina prižiūrėtojai, sako: "Matosi, kad truputį pavažinėjai, stumdei. O ką nugriovei?" Tas kažką rodo, meluoja, Orvidas dar padejuoja, kad griauna jo sodybą... Vos visi tvarkdariai išeina,jis darbininkui vėl butelaitį ir rodo, ką dar reikia padaryti. Sakydavo, kad blogį irgi reikia panaudoti gėriui. Pinigai iš velnio, bet velnią reikia supykinti ir jo kozirius panaudoti Dievo darbui.
Sovietmečiu Šateikiuose buvo sovietų kariuomenės raketų padalinys, tai pasakojo, kad tie kareiviai akmenų atveždavo, plytų, medžių. Centro komitetas parašo, kad sodybą reikia naikinti, o desantininkų būriai Orvidą remia kaip kokią atskirą respubliką. Ir šiaip atveždavo kareiviukus pasižiūrėti sodybos, tai visi jam "maladiec, maladiec".Vilius tik baiminosi, kad tais laikais gal bus žmogų užmušęs: kai kažkas per langą lindo į namus ir klausiamas nieko neatsakė, tai Vilius su kirviu trenkė per galvą. Tas kaukdamas pabėgo ir po to Salantuose pasigedo vieno kagėbisto. Vilius įtarinėjo, kad tikriausiai tas lindo jo nužudyti ir galbūt nuo kirvio pats galą gavo, nors nebuvo visai tikras.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas V

Pradžia I, II, III, IV

Audrius Petrikas

Įvedė į krikščionybę
Orvidas buvo tas, kuris mane sustabdė, apsuko ir davė orientyrus - Kristaus ir Pranciškaus. Dabar sakau, kad savižudybė įvyko, bet aš žuvau kaip pasaulio žmogus. Buvęs mano pasaulis tiesiog išnyko. Atsimenu, Vilius įkišo man knygą "Saulės giesmė". Pavarčiau, nieko ne suprantu - kažkokia krikščioniška pasaulėžiūra. Paskui Bibliją pakišo, vėl nieko nesuprantu. Nors, galvojau, Bibliją vis tiek skaitysiu, nes satanistas turi ją išnagrinėti - atrasiu čia, kaip krikščionis sudirbti. Nagrinėjau, nagrinėjau, bet nieko neteisingo neradau ir pats susimoviau...
Vilius būdavo labai užsiėmęs, pas jį atvažiuodavo aibės žmonių - vieni išsikalbėti, pasiguosti, kiti padėti kaip draugai. Tai aš daugiau bendravau su sodyboje buvusiu jaunimu. Ypač su Edita, Žilviu, Kostu, Edviu, Andrium, Juze. Jie visi ir įvedė mane į krikščionybę. Atsimenu, kai Juzė paaiškino, kad pasauly yra krikščionys, kad jie nerūko ir negeria, pasakiau, kad ir aš nerūkysiu, negersiu ir nesikeiksiu. Tokie buvo pirmieji mano kaip krikščionio žingsniai. Net keista, kad taip iš karto mečiau kitą dieną ir pavyko, nors po to žingsnio depresija parodė savo ragus. Psichologiškai buvo nelengva.
Vilius nemėgdavo, kai pas jį gerdavo. Ateidavo iš Salantų kompanijos pagerti įdomioje vietoje, tai Vilius kalbėdavosi su jais. Man tas jo pavyzdys buvo labai svarbus ir padėjo, nes aš pats jaučiau norą paragauti kokio nors alkoholio.
Prisimenu, Vilius paguldė mane po savo lova ir meldėsi. Didžiavausi tuo savo guoliu. Manau, kad visi ten gyvenusieji labai stipriai už mane meldėsi. Kad demonai atstotų. Dabar esu dėkingas, nors tada nervindavausi. Vilius už visus labai daug melsdavosi. Už kiekvieną konkrečiai. Tokie šventųjų gyvenimai...
Jie mane dar pakrikštijo Kretingoje. Vos ne per prievartą. Tokia Danguolė, kuri irgi tada pas Vilių dažnai užsukdavo pasibičiuliauti, ir tas pats Andrius. Per Velykas tiesiog paėmę už rankų nutempė mane su visa satanisto apranga pas kunigą Atkočiūną. Paklaustas, ar noriu krikštytis, lyg per daug ir nenorėjau, per ritualą atmestinai viską pasakiau, bet vis dėlto tai buvo rimta. Dabar esu dėkingas, kad mane krikštijo visai nekreipdami dėmesio į mano nenorą. Nors brolis Gediminas spaudė, kad praeičiau katechezės kursus, bet taip aš, ko gero, niekada nebūčiau pareiškęs savo noro mokytis tos katechezės. Gal buvau velnio apsėstas, bet kaltas greičiausiai užsispyrimas ir žemaitiškas charakteris. Brolio Gedimino man taikoma taktika tomis dienomis buvo visai nevykusi. Dabar manau, kad iš visų, tąsyk pakrikštytų, esu stipriausias. Gal klystu, bet man atrodo, kad jie Bažnyčioje nelabai ką veikia, o aš nuo tos dienos tik Bažnyčioje ir gyvenu - daugiau niekur.Vėliau mano formaciją perėmė Angelė Joknytė, su kuria susipažinau pas Vilių, ir tas pats Pakutuvėnų klebonas brolis Gediminas. Jie jau davė stipresnio maisto.
Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas IV

Pradžia I, II, III

Audrius Petrikas

Atradau daug bendrumo



Tai, kas kitus šokiravo, man buvo labai sava. Pavyzdžiui, tai, kad Vilius buvo baigęs tik penkias klases, man labai patiko - tiesiog fantastika! Kartą mane draugas Stasys, kuris Salantuose baigė mokyklą, pasakojo, kad dirbo ten toks fanatikas matematikos mokytojas. Jis visąlaik mokiniams kartodavo: "Be logikos, be matematikos jūs nieko nepasieksit, niekas nieko nėra pasiekęs be matematikos". Kartą per vieną pamoką jis ir vėl pradėjo taip aiškinti, staiga sustojo, susimąstė ir pridėjo: "Išskyrus Orvidą".
Prisimenu, kartą Vilius rodė iš Belgijos gautą kvietimą kurti Europos parką Ten buvo menininkų iš visos Europos sąrašas, jame - ir Viliaus pavardė. Jis parodė: "Va čia mano diplomas". Nors ji pakvietė vieninteli iš visos buvusios Sovietų sąjungos, jis neketino ten važiuoti - tie Vakarai supuvę, neapsimoka. Šiaip jis svajojo palikti sodybą ir iškeliauti pasivaikščioti. Manau, kad po Rusiją.
Vilius buvo gamtos žmogus, o aš visada norėjau būti susijęs su gamta, dėl to ir miškininkystę puoliau studijuoti, tik Vilius prie gamtos man pridėjo Dievą. Mane labai užkabindavo jo kalbos apie tai, kaip niokojama gamta, kad blogio apaštalai labai aktyvūs, kur kas vieningesni, siekdami savo tikslų, palyginti su gėrio apaštalais, kurių ne tiek daug. Mažai kas veikia vienybėje su Dievu. Vilius sakydavo, kad blogis reiškiasi visur, skleidžia savo smarvę ir ypač naikina gamtą. Man, kaip miškininkui, visi tie žodžiai ėjo tiesiai i širdį. Visąlaik laukdavau, kada Vilius prabils - tai, ką jis sakydavo, buvo labai įdomu, ir dar ta žemaitiška jo tarmė (ten pagyvenęs tris mėnesius, ne tik ją įkirtau, bet ir pats "pradiejau žemaitiška rokoutis").
Atsimenu, kai su Žilvinu Kėdainių rajone rinkdami visokias senienas užsukom pas tėvą Stanislovą, žiūrim: sėdi kažkokie bohemiški Vilniaus inteligentai, kavytę geria, kažką maloniai šnekučiuojasi. Visai kitoks nei mūsų stilius. Pakviesti pasilikti, paprašėm, kad duotų kokio nors darbo. Davė lentas patampyt, o tie ir toliau kavytę geria. Mes be darbo negalėjom. Pagalvojom, kad nesam intelektualai, o Dievo kvailiai, ir nusprendėm, kad mums nėra ką čia veikti. Ir nors visi labai giria tėvą Stanislovą, bet jis yra kitos mokyklos pranciškonas. Man jis netiko. Pas Orvidą kvepėjo ne kava, bet pienu, grietine, varške, Salantų pyragu ir medumi. Ten satanistinius užrašus ant džinsų pakeičiau į užrašą "Mėgsta medų meškinai". Man pagyti reikėjo Orvido, ne Stanislovo.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas III

Pradžia I, II

Audrius Petrikas

Papirko nesavanaudišku rūpesčiu

Kai pradėjau pasakoti apie save, Orvidas man sako: "Tu niekur neik, pasilik" ir tuo sušildė sielą. Tie žodžiai užklupo, kai buvau apsisprendęs išeiti ir pasidaryti sau galą. Dar nebuvau girdėjęs, kad žmogus taip pasakytų - niekur neik, pabūk čia pas mane. Galvojau, kad visa Lietuva - vienas blogis, vieni materialistai, kurie niekada nepriimtų nepažįstamo žmogaus, o čia...
Pas Vilių tokių žmonių buvo ne vienas. Jis sakydavo, kad jeigu Dievas atvedė, jis negali išmesti, kad Dievo reikalas su jais būti. Dar vadindavo savo sodybą Nojaus laivu. Sakydavo, kad čia yra išgelbėtieji iš pasaulio, nes jo požiūris į pasauli buvo tikrai neigiamas. Tai man buvo artima ir mes "susigrojom". Su Vilium nebuvo sunku bendrauti, nors tada maniau, kad jis nelabai mane supranta. Manau, kad nebuvau apsėstas, o tik velnio tampomas. Negreit supratau, kad turiu menišką prigimtį ir kodėl mano viduje kildavo visokių nesusipratimų ir tampymų į visas puses, žodžiu, konfliktas su pasauliu.
Pusę metų pragyvenau pas Vilių. Tiesa, neištisai, nes kankino depresija ir buvau kaip ant žarijų - ilgai nepajėgdavau ramiai išbūti. Būdavo, išeidavau pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją, į Kretingą, išsikraudavau ir sugrįždavau naktį. Kartais keliaudavau porą parų, kur daržinėj ar šieno stirtoj numigdamas, alkanas ir ištroškęs. Paskui po truputį rimau, rimau...
Dabar manau, kad visą tą laiką pas Orvidą pratinginiavau, tik kai jau reikėdavo kokį didelį akmenį pakelti, padėdavau. Vilius žmogui suteikdavo visišką laisvę, kurią ir pats mėgo. Nors ištisai ten nesėdėjau, mane priskirdavo prie savų - pristatydavo kaip "džiunglių" gyventoją. Kai grįždavau iš kur nors, Vilius vos ne legendas kurdavo: sakydavo kitiems, kad aš šimtą kilometrų pėsčiomis nuėjau... Visi tik žiūri nustebę. O man to dėmesio labai reikėdavo. Visąlaik žmogui jo reikia, bet tada ypač jautrus sau buvau, turėjau labai stiprią savimeilę. O Vilius, užuot sakęs ir moralizavęs, kad turiu kovoti ir visa tai iš savęs išrauti, kažkaip gražiai paskatindavo taip ekscentriškai elgtis. Aš ten patyriau gerąjį Dievo šoką. Mėgdžiojau Pranciškaus gyvenimą. Ir nors išeidavom į pasaulį, kur mus tegalėjo sužeisti, bet grįžimas pas Orvidą visada garantavo gydymą. Čia man buvo puiki sanatorija.
Kai išgirdau Vilių sakant: "Stengiausi būti normalus, bet man nieko neišėjo", supratau, kad nereikia stengtis būti nenormaliam - tai, ką turi originalaus, vis tiek prasimuš. Ir juoda varna pakankamai savotiška, kai yra savimi. Baltosioms toli iki jos.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas II

Tęsinys. (Pradžia)

Audrius Petrikas

Satanisto patirtis

Kai atėjau į sodybą, buvo 1991 m. kovo mėnesis. Krizė man prasidėjo iš karto po sausio 13-osios. Atsimenu, tomis dienomis su draugu atvažiavau į Vilnių, susidėjau su kitais satanistais ir buvau nusiteikęs ginti Lietuvą. Mūsų bazė buvo ant vieno namo priešais parlamentą stogo. Ten laukėm Gedimino prospektu atvažiuojančių tankų. Draugai susimetė buteliui ir pradėjo gerti. Nesupratau, maniau, kad turim gamintis padegamuosius skysčius - buvau nusiteikęs karui. Vis tiek turėjau kažkokių idealų ir aiškiai pajutau, kad esu kitoks. Tada ir prasidėjo vertybių krizė.
Su satanistais susiėjau per roką, per gitarą, kai mokiausi miškininkystės technikume. Kauniečiai važiuodavo į Girionis mušti "techasiečių". Kai kurie iš mūsiškių bandėm būti jiems priešingybe:jie buvo skustagalviai, o mes ilgaplaukiai, jie tarėsi esą iš normalaus "kaunietiško" Dievo pasaulio, tai mes nutarėm būti iš šėtono. Be to, ir mokytasi miškininkystės programa man tada nušvito kaip šėtoniškos ideologijos dalis. Buvau jautrus, gal ir meniška prigimtis lėmė tokį pasirinkimą. Šitaip gana rimtai priėmiau šėtono filosofiją, kad visas pasaulis yra jo. Tiesą sakant, mažai klydau.
Kai ilgaplaukius primušdavo, mes visi susirinkdavom, nuvažiuodavom į tą vietą, padarydavom "bardaką": rėkdami skanduodavom, šaukdavom šėtono vardą, siekdami toje vietovėje įvaryti siaubą - buvom tarsi tokia satanistų maldos grupelė. Sakyčiau, kad mes nerimtai visa tai darėm, tik žaidėme, bet to užteko, kad pasigaučiau depresiją. Ir kas buvo keisčiausia, kad tuos mano draugus velnias ir nusinešdavo. Vienas narkotikus pradėjo vartoti ir perdozavęs mirė, kitą traukinyje papjovė ir išmetė laukan, dar kitas tragiškai užsimušė su motociklu... Kai vėliau pasidomėjau ir sužinojau jų likimus, pasirodė, kad labai nemažai jų jau yra mirę - vis dėlto mes tikrai buvom velnio pagauti ir vedžiojami.
Tačiau kartais ginu satanizmą sakydamas, kad tai kai kuriems gali būti tiesiausias kelias prie Dievo. Viską nubrauki, viską atiduodi velniui ir pasaulyje nebeturi jokių vilčių. Nebėra čia ką rasti, nebent Dievą. Tai tarsi filosofija be kompromisų. Ir jeigu Dievo neatrandi, žūni...
Ir dar manau, kad pas Orvidą mane atvedė Šventoji Dvasia. Iš tikrųjų nesuprantu, kaip atsidūriau pas pranciškonus jų išmelstoje erdvėje, kaip atėjau būtent pas pranciškoną eremitą, kuris man tiko kaip gyslotis prie žaizdos ir tuo laiku davė tai, ko tikriausiai nebūtų galėjęs duoti joks kitas krikščionis. Manau, kad tai Šventosios Dvasios darbas. Ačiū jai, kad ji tokia yra.

Tęsinys>>

Kitoks Vilius Orvidas I

Audrius Petrikas,
per gailestingo Dievo malonę dabar esantis krikščionimi, kurio tikslas būti savimi arba pasidaryt retesniam už baltą varną.

Į sodybą atvedė noras nusižudyti

Į Orvido sodybą įžengiau norėdamas nusižudyti, nes turėjau satanisto patirtį O visi tokie žmonės prieina depresiją. Atsimenu, nusprendęs nusižudyti nusiskutau galvą, nuėjau į autobusų stoti Radviliškyje ir sėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą - kur nuveš, ten nuveš. Tai buvo autobusas Panevėžys - Klaipėda. Nusipirkau iki Klaipėdos bilietą, paskui primečiau, kad kišenėje turiu labai daug pinigų (dirbau statybose) ir pagalvojau, kad prieš nusižudydamas turiu tų pinigų atsikratyti. Norėjau, kad iš mano mirties aiškiai matytųsi, kad esu šėtono išpažinėjas, nes jei ras pinigų, tai man iškels bylą, aiškinsis, iš kur juos gavau. Važiuoju pro Kretingą - a, čiagi pranciškonų vienuolynas, o vienuoliai juk godūs, paims tuos pinigus. Manau, atiduosiu, paaukosiu ir juos įvelsiu į savo šėtonišką istoriją. Jei kas, tai dėmė kris ant jų, apie juos visaip rašys laikraščiai. Bet keisčiausia, kad vienuolyne pinigų iš manęs nepaėmė ir pasakė, kad paskutinių pinigų iš nieko neimtų, Pasiūlė pavalgyti, pernakvoti, pasikalbėti, susipažinti. Pokalbyje užsiminė apie kažkokį Orvidą. Pasakė, kad turiu jį pamatyti. Išsiaiškinau, kur jis gyvena, ir pamaniau, kad tas Orvidas pinigus tai tikrai paims. Kai pėsčiomis ten nuėjau, pirmas mane, kaip satanistą, užkabinęs ženklas buvo tai, kad pamačiau kartuves. "A... - toptelėjo, - gal jis irgi koks satanistas..." Tos kartuvės buvo įspūdingos šaknimis į viršų apverstas storas ąžuolas, ant kurio kabėjo drūta virvė su didele kilpa. Užlipau prie jo, žiūriu - apačioj po kilpa padaryta pelkė, žodžiu, yra ir "pekla". "Štai kur pasidarysiu sau galą". Tai, ką mačiau, atliepė mano niūrioms mintims, galvojau: ,,O, čia savas gyvena". Gal sveikam žmogui tai nedarytų gero įspūdžio, bet man, taip persiėmusiam satanizmo ideologija, tai buvo savas ženklas. Paskui sodyboje pamačiau daug kryžių, ir pirmasis įspūdis pradėjo niukti: "A, visgi tas yra katalikas". Visi tie kryžiai manęs nė kiek "nekabino", galvojau tik, kad bus ką pavartyti.

Paskui iš viršaus pamačiau vyruką, kuris taip oriai tempė šakas, ir pamaniau, kad tai Orvidas. Priėjau prie jo, sakau: "Labas, aš noriu pasikalbėt". O jis: "Tai užeik, užeik". Nuvedė į tokius urvus, kurių gale buvo kambariukas. Ten sėdėjo toks linksmas vaikinukas, kuris greit dingo. Dar buvo landa, o už jos molinis kambarys, kur sėdėjo mergina ir kažką tvarkėsi. Sužinojau, kad jos vardas Edita, ir mes pradėjom apie kažką kalbėtis. Ji papasakojo, kaip jie čia gyvena. Paskui iššoko dar viens strakaliuks makaliuks su šimtasiūle: "A, čia turim svečią... Ai... atnešiu..." ir nei prisistatęs, nei ką kažkur dingo. Aš į jį net dėmesio nekreipiau - maniau, kad tas orusis vyrukas (tai buvo Andrius Butkus) ir yra Orvidas. Paskui valgant sriubą Vilius paklausė, kas aš esu ir ar noriu čia pernakvoti, ir Edita man pasakė, kad šitas yra Orvidas. Taip papuoliau į Juzės, Editos, Andriaus ir Viliaus kompaniją.
Jie visi kažkaip krikščioniškai kalbėjo, ir aš nieko nesupratau, bet pamaniau, kad žmonės įdomūs, tokių nesu matęs. Visi buvo linksmi, tas Orvidas įdomiai ir linksmai kalbėjo. Tai toks pirmasis susitikimas. Iki tol apie Orvidą nebuvau nieko girdėjęs ir visi jo menai toje sodyboje man buvo "dzinas" - nei tie akmenys, nei niekas man ten nepatiko. Išgyvenau depresiją ir negalėjau jų pamatyti, bet užkabino ten buvusi dvasia. Man pasirodė, kad čia sėdi kažkokie pankai - aš tokių dar nebuvau matęs. Buvo keista ir įdomu. Pajutau, kad man čia patinka.
O tuos pinigus, kuriais norėjau atsikratyti, vėliau Vilius panaudojo - atrodo, kad davė vienai studentei ir nupirko du akmenis. Galiu ir klyst, nes jų likimu nelabai domėjausi.

Tęsinys>>