Kitoks Vilius Orvidas VIII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI, VII

Audrius Petrikas

Po Viliaus - pilna Žemaitija krikščionių pankelių

Po Viliaus mirties vis aplankydavau pasilikusius sodyboje draugus, kurie norėjo tęsti Viliaus darbus, nors matėsi, kad juridiškai nieko nebuvo galima laimėti ir anksčiau ar vėliau viskas turės baigtis. Jų išsikraustymo dieną, praėjus metams po Viliaus mirties, net filmavau, turėjau ambicijų sukurti dokumentinį filmą, tik vėliau visas tas kasetes pavogė. Atsimenu, mama barasi, brolis užtaria - tokie siužetai. Dar sutikau ten tokį Vaidą, kuris norėjo pas Orvidą gyventi, sužinojau, kokia kraupi jo situacija, kad jis net mokyklos nebaigęs, tai išsivedžiau gyventi į Kretingą. Man kažkaip ėmė rūpėti traukti žmones, padėti jiems pažinti Dievą.
Atsimenu, dar Viliui gyvam esant, atvažiavo pas jį toks skautas, kokių dvylikos metų vaikelis. Įdomus labai, bet vaikas. Kai sužinojo, kad aš po šimtą kilometrų vaikštau, tai taip manęs įsitvėrė -nei šis, nei tas. Iš pradžių norėjau jo atsikratyti, bet paskui svarstau: O gal tai Dievo planas toks, kad su tuo vaikeliu bendraučiau? Iš jo "kietas" ir geras vaikinas užaugo. Tai kaip Vilius turėdavo savo mokinių, taip ir mes turėdavom savo. Ir kai jau vėliau gyvenom Šateikiuose, tai ir pas mus iš visur atvažiuodavo žmonių. Pabūdavo truputį pas Orvidą, paskui pas mus. Kai Giedrius pasistatė Plateliuos molinę trobelę, tai ir ten visi važiuodavo - būdavo savotiškas Orvidynas. Vėliau ir Pakutuvėnai tapo atvira vieta visiems svečiams. Ten įvyko daug atsivertimų. Dažniausiai tarp menininkų ir pankų. Manau, kad visur čia, Žemaitijoje, jautėsi Orvido įtaka, nes jis tikrai turėjo tokią charizmą. Ir man su normaliais žmonėmis nelabai išeina, nors ir bandau dabar. Bet, manau, kad tikrieji krikščionys niekada nebus labai normalūs ir jų niekada nebus labai daug. Jų išskirtinumas ir yra tai, kad jie mažuma - mažoji kaimenė. Skaičiai, nurodantys, kad Lietuvoje yra 80 % krikščionių, tėra tik akių dūmimas. Kiekybė nėra krikščionybės jėga.
Apie dešimtmetį po Viliaus mirties Žemaitija buvo pilna krikščionių pankų. Dabar laikaus Šiauliuose ir esu nuo to regiono atitrūkęs. Tiesa, vieną tokį žinau ir prie Druskininkų - Modestą, jis pas Orvidą drožė medžio skulptūras. Dar Baltriškėse yra panašios dvasios vienuolių, kurie Viliui patiko, tačiau jie visi belgai.
Apie Viliaus viduje slypėjusią gelmę nemoku papasakoti. Žmogaus širdis - tai bedugnė. Vilius yra iš tų žmonių, kurie lieka visam gyvenimui: vis iškasi iš širdies - tai vėl su juo susiję, vėl su juo... Kartais labai stipriai jaučiu, kad aš Orvido mokinys. Jis man tarsi tėvas, kuris pirmas atskleidė Kristaus Kryžiaus paslaptį, išmokė kalbėti rožinį. Dar jis primena, kad yra dar daug ką nuveikti. O, tas krikščioniškasis farsas... Kaip Mačiūnas yra "fluxus" sumanytojas, taip Orvidas ir Šventoji Dvasia yra krikščioniškojo "fluxus" kūrėjai.

Daugiau apie Vilių Orvidą galite skaityti Dialogo kultūros instituto išleistoje knygoje Kitoks Vilius Orvidas.

Apie Pranciškų ir pranciškonus šį tą galite sužinoti Simono dienoraštyje.