Kitoks Vilius Orvidas VII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI
 
Audrius Petrikas

Polinkis į mistinius dalykus
Iš pradžių buvo įdomu pamatyti krišnaitus, ekstrasensus, kurie taip pat avažiuodavo į sodybą, klausytis pokalbių, diskusijų ir pačiam kur nors įkišti liežuvį (nors jaučiau, kad negaliu nieko kalbėti, nes mano žemas lygis). Kai pažinau Vilių, jis jau buvo pranciškonas, tikras krikščionis, bet to, ką buvo patyręs anksčiau, nenubraukė. Jis su visais sugebėjo kalbėtis jų kalba.
Pats Vilius sakydavo, kad labiausiai jam patinka tikri valkatos, - ne tie, kurie atvažiuoja pas jį per atostogas ar savaitgaliais, bet tie, kurie atsibasto, kai visi žmonės dirba, kai visi užsiėmę. Kaip pavyzdį minėdavo Mikutį. Nors pykdavau ant Viliaus, bet jis man visąlaik sakydavo, kad aš būsiu valkatų valkata. Nenorėjau tokiu būti ir nenoriu, bet jis tvirtindavo: "Tu gali, nes turi tokios potencijos. Kiti tai negali - jiems tai žmonos reikia, tai dar ko nors". Man tai labai nepatiko, nervindavausi ir net ašarodamas kriokdavau. Vilius svajoja, kad visi tokie keistualiai kokioje nors sakralioje vietoje maždaug dienos kelio pėsčiomis atstumu vienas nuo kito pasistatytų molinukus ir kad Dievo piligrimai galėtų klajoti po visą Lietuvą, palaikydami ryšį tarp tų atsiskyrėlių. Tada visa Lietuva būtų kaip Dievo kraštas, pilnas molinukų.
Vilius turėjo polinkį į mistinius dalykus. Atsimenu, pasakojo apie vieną vienuolę, savo draugę, kuri vaikščiojo po Černobilio avarijos ištiktą zoną, ten laimino viską, viską valgė ir niekas jai nekenkė. Jis apskritai mėgo krikščionybėje įžvelgti tuos dalykus, kuriuos mes laikome anomalijomis, apie kuriuos skaitome tik šventujų gyvenimuose. Ir apie kunigą Zdebskį pasakojo visokių įdomybių. Kai kur tas jo misticizmas buvo kažkoks truputį senovinis - sakydavo, kad jo sodyba turi būti trikampio formos, nes tai šventas ženklas, kampuose stovėti koplyčios, aplinkui rožinis. Atsimenu, prie vienos žemos akmenų arkos Vilius pasakė: "Žmonės nelinkę prieš Dievą nulenkti galvos. Padarysim čia tokį Trejybės simbolį - trikampis, akis vidury, ir visi, kurie norės pralįsti po ta arka, nusilenks prieš Dievą".
Brolis Gediminas savo jaunimui net drausdavo pas Orvidą važiuoti - sakydavo, kad jie tenai, ekstrasensų lindynėje, praras tikėjimą. Bet mano tikėjimas, atvirkščiai, ten augo. Gal dėl to, kad buvau nenormalus, nes normaliam ten tikriausiai ir nebuvo ką veikti. Buvau susidraugavęs su vienu vaikinu ir norėjau, kad jis iš Kretingos atvažiuotų pas mane, bet Gediminas jo neleido. Vėliau pats stebėjosi, nes visa Pakutuvėnų atsiskyrėlių komanda buvo iš Orvidynės. Eks orvidiniai... Iš Viliaus gautas impulsas tikrai buvo stiprus - vieni įstojo į Telšių seminariją, kiti tapo pranciškonais, aš irgi Vilniaus seminarijoj užpakalį tryniau, bet dabar daugelis nuo tokio pašaukimo yra atšokę. Nors, pavyzdžiui, Edvis, orvidinis; benediktinams Palendrių vienuolyno centriniame altoriuje išdrožė Kristų. Aš tuo didžiuojuosi ir dėl jo džiaugiuosi. Juk buvo tokių abejonių, kad gal mes beprasmiškai ten pas Vilių tūnojom. Kita vertus, pagalvoji - brač, vis dėlto Šventoji Dvasia atvedė į tą stebuklo vietą. Neįsivaizduoju, kur dar Lietuvoje toks nepakartojamas gyvenimas virė.
Tęsinys>>