Kitoks Vilius Orvidas V

Pradžia I, II, III, IV

Audrius Petrikas

Įvedė į krikščionybę
Orvidas buvo tas, kuris mane sustabdė, apsuko ir davė orientyrus - Kristaus ir Pranciškaus. Dabar sakau, kad savižudybė įvyko, bet aš žuvau kaip pasaulio žmogus. Buvęs mano pasaulis tiesiog išnyko. Atsimenu, Vilius įkišo man knygą "Saulės giesmė". Pavarčiau, nieko ne suprantu - kažkokia krikščioniška pasaulėžiūra. Paskui Bibliją pakišo, vėl nieko nesuprantu. Nors, galvojau, Bibliją vis tiek skaitysiu, nes satanistas turi ją išnagrinėti - atrasiu čia, kaip krikščionis sudirbti. Nagrinėjau, nagrinėjau, bet nieko neteisingo neradau ir pats susimoviau...
Vilius būdavo labai užsiėmęs, pas jį atvažiuodavo aibės žmonių - vieni išsikalbėti, pasiguosti, kiti padėti kaip draugai. Tai aš daugiau bendravau su sodyboje buvusiu jaunimu. Ypač su Edita, Žilviu, Kostu, Edviu, Andrium, Juze. Jie visi ir įvedė mane į krikščionybę. Atsimenu, kai Juzė paaiškino, kad pasauly yra krikščionys, kad jie nerūko ir negeria, pasakiau, kad ir aš nerūkysiu, negersiu ir nesikeiksiu. Tokie buvo pirmieji mano kaip krikščionio žingsniai. Net keista, kad taip iš karto mečiau kitą dieną ir pavyko, nors po to žingsnio depresija parodė savo ragus. Psichologiškai buvo nelengva.
Vilius nemėgdavo, kai pas jį gerdavo. Ateidavo iš Salantų kompanijos pagerti įdomioje vietoje, tai Vilius kalbėdavosi su jais. Man tas jo pavyzdys buvo labai svarbus ir padėjo, nes aš pats jaučiau norą paragauti kokio nors alkoholio.
Prisimenu, Vilius paguldė mane po savo lova ir meldėsi. Didžiavausi tuo savo guoliu. Manau, kad visi ten gyvenusieji labai stipriai už mane meldėsi. Kad demonai atstotų. Dabar esu dėkingas, nors tada nervindavausi. Vilius už visus labai daug melsdavosi. Už kiekvieną konkrečiai. Tokie šventųjų gyvenimai...
Jie mane dar pakrikštijo Kretingoje. Vos ne per prievartą. Tokia Danguolė, kuri irgi tada pas Vilių dažnai užsukdavo pasibičiuliauti, ir tas pats Andrius. Per Velykas tiesiog paėmę už rankų nutempė mane su visa satanisto apranga pas kunigą Atkočiūną. Paklaustas, ar noriu krikštytis, lyg per daug ir nenorėjau, per ritualą atmestinai viską pasakiau, bet vis dėlto tai buvo rimta. Dabar esu dėkingas, kad mane krikštijo visai nekreipdami dėmesio į mano nenorą. Nors brolis Gediminas spaudė, kad praeičiau katechezės kursus, bet taip aš, ko gero, niekada nebūčiau pareiškęs savo noro mokytis tos katechezės. Gal buvau velnio apsėstas, bet kaltas greičiausiai užsispyrimas ir žemaitiškas charakteris. Brolio Gedimino man taikoma taktika tomis dienomis buvo visai nevykusi. Dabar manau, kad iš visų, tąsyk pakrikštytų, esu stipriausias. Gal klystu, bet man atrodo, kad jie Bažnyčioje nelabai ką veikia, o aš nuo tos dienos tik Bažnyčioje ir gyvenu - daugiau niekur.Vėliau mano formaciją perėmė Angelė Joknytė, su kuria susipažinau pas Vilių, ir tas pats Pakutuvėnų klebonas brolis Gediminas. Jie jau davė stipresnio maisto.
Tęsinys>>