Kitoks Vilius Orvidas III

Pradžia I, II

Audrius Petrikas

Papirko nesavanaudišku rūpesčiu

Kai pradėjau pasakoti apie save, Orvidas man sako: "Tu niekur neik, pasilik" ir tuo sušildė sielą. Tie žodžiai užklupo, kai buvau apsisprendęs išeiti ir pasidaryti sau galą. Dar nebuvau girdėjęs, kad žmogus taip pasakytų - niekur neik, pabūk čia pas mane. Galvojau, kad visa Lietuva - vienas blogis, vieni materialistai, kurie niekada nepriimtų nepažįstamo žmogaus, o čia...
Pas Vilių tokių žmonių buvo ne vienas. Jis sakydavo, kad jeigu Dievas atvedė, jis negali išmesti, kad Dievo reikalas su jais būti. Dar vadindavo savo sodybą Nojaus laivu. Sakydavo, kad čia yra išgelbėtieji iš pasaulio, nes jo požiūris į pasauli buvo tikrai neigiamas. Tai man buvo artima ir mes "susigrojom". Su Vilium nebuvo sunku bendrauti, nors tada maniau, kad jis nelabai mane supranta. Manau, kad nebuvau apsėstas, o tik velnio tampomas. Negreit supratau, kad turiu menišką prigimtį ir kodėl mano viduje kildavo visokių nesusipratimų ir tampymų į visas puses, žodžiu, konfliktas su pasauliu.
Pusę metų pragyvenau pas Vilių. Tiesa, neištisai, nes kankino depresija ir buvau kaip ant žarijų - ilgai nepajėgdavau ramiai išbūti. Būdavo, išeidavau pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją, į Kretingą, išsikraudavau ir sugrįždavau naktį. Kartais keliaudavau porą parų, kur daržinėj ar šieno stirtoj numigdamas, alkanas ir ištroškęs. Paskui po truputį rimau, rimau...
Dabar manau, kad visą tą laiką pas Orvidą pratinginiavau, tik kai jau reikėdavo kokį didelį akmenį pakelti, padėdavau. Vilius žmogui suteikdavo visišką laisvę, kurią ir pats mėgo. Nors ištisai ten nesėdėjau, mane priskirdavo prie savų - pristatydavo kaip "džiunglių" gyventoją. Kai grįždavau iš kur nors, Vilius vos ne legendas kurdavo: sakydavo kitiems, kad aš šimtą kilometrų pėsčiomis nuėjau... Visi tik žiūri nustebę. O man to dėmesio labai reikėdavo. Visąlaik žmogui jo reikia, bet tada ypač jautrus sau buvau, turėjau labai stiprią savimeilę. O Vilius, užuot sakęs ir moralizavęs, kad turiu kovoti ir visa tai iš savęs išrauti, kažkaip gražiai paskatindavo taip ekscentriškai elgtis. Aš ten patyriau gerąjį Dievo šoką. Mėgdžiojau Pranciškaus gyvenimą. Ir nors išeidavom į pasaulį, kur mus tegalėjo sužeisti, bet grįžimas pas Orvidą visada garantavo gydymą. Čia man buvo puiki sanatorija.
Kai išgirdau Vilių sakant: "Stengiausi būti normalus, bet man nieko neišėjo", supratau, kad nereikia stengtis būti nenormaliam - tai, ką turi originalaus, vis tiek prasimuš. Ir juoda varna pakankamai savotiška, kai yra savimi. Baltosioms toli iki jos.

Tęsinys>>