Kitoks Vilius Orvidas VI

Pradžia I, II, III, IV, V

Audrius Petrikas


Visur su ironija ir juoku

Vilius turėjo ironijos pasauliui ir labai natūraliai pankuodavo. Pavyzdžiui, leisdavo man su asilu nujoti į Salantų parduotuvę nupirkti kokios nors grietinės. O juk depresija, kuri mane kankino, - tai dėmesio sau poreikis, didžiulis egoizmas. Tai čia man buvo pati tinkamiausia forma - joji per miestelį ant asilo anksti pavasarį, sniego lopams dar baltuojant, basas, dar išsirengi, visi žiūri. Aišku, paskui iš Salantų ateidavo atgarsių, kad Orvidų sodyboj "dureliai" visokie renkasi. Bet man tai buvo iš tikrųjų geras farsas.
Vilius nuolat mėtydavo visokius juokelius, ironizuodavo. Pavyzdžiui, sakydavo: "Depresuoji? Tai užsilipk ant stulpo, atsisėsk jogos poza ir pasninkauk. Būsi mano eksponatas". Jis nuolat tokį darbą man siūlė.
Atsimenu, iš Maskvos "atitranzuodavo" toks hipis, ramus melancholikas, truputį filosofas, visąlaik besišypsantis. Orvidas sakydavo, kad jis kaip tikras Pranciškus, ir kartą paklausė: "Nori, aš tau abitą padovanosiu?" O tas: "Gerai, gerai". Vilius sako: "Vaikščiosi jį vilkėdamas po Maskvą, evangelizuosi, darysi gerus darbus", ir davė jam tą abitą. Prieš tai dar tokia Vilkmergė išsiuvinėjo ant jo Kristaus širdį. "Na, va, - sako Vilius, - dabar būsi Pranciškaus brolis". Apvilko jį ir pasodino šlifuoti Marijos skulptūros veido, o pats su šimtasiūle vaikščioja. Žmonės ateina ir visi prie to ruso -laba diena, o į Orvidą visai dėmesio nekreipia. Klausinėja, ar jis čia sukūrė tą sodybą, tas linksi, šypsosi. Paskui viena grupė išsiaiškino, kad abitą vilkintis žmogus - rusas ir nieko lietuviškai nesupranta. O Vilius kikena: taip jiems ir reikia, taip jiems, tiems visiems ekskursantams, ir reikia. Jis kartais mėgdavo apsimesti, parodyti, kad yra nešventas, paprastas. Man Vilius ir asocijuojasi su šimtasiūle, tiksliausiai išreiškiančia jo nusiteikimą - nesvarbu, ką velkiesi, nesvarbu, ką valgai, kaip Evangelijoj pasakyta. (Abito apsivilkimasjau yra kitas, nebeatitinkantis Evangelijos, dalykas.) Tik kai eidavom su Vilium į Salantų arba Kretingos bažnyčią, jis visuomet vilkėdavo abitą.
Vilius visada sugebėdavo pajuokauti. Pasakojo, kad kai sovietiniais metais pas jį susirinkdavo hipiai ir milicija atvažiuodavo jų semti, tuoj visiems į rankas kaltus, dar kažką įbruka ir sako: "Čia dabar pas mane menininkų susirinkimas, darbo stovyklėlė, netrukdykit dirbti". O kai atsiųsdavo ekskavatorių griauti sodybos, Vilius nuperka butelaitį degtinės ir ekskavatorininkas už tai kalną sustumia, ką nors iškasa. Kitą dieną ateina prižiūrėtojai, sako: "Matosi, kad truputį pavažinėjai, stumdei. O ką nugriovei?" Tas kažką rodo, meluoja, Orvidas dar padejuoja, kad griauna jo sodybą... Vos visi tvarkdariai išeina,jis darbininkui vėl butelaitį ir rodo, ką dar reikia padaryti. Sakydavo, kad blogį irgi reikia panaudoti gėriui. Pinigai iš velnio, bet velnią reikia supykinti ir jo kozirius panaudoti Dievo darbui.
Sovietmečiu Šateikiuose buvo sovietų kariuomenės raketų padalinys, tai pasakojo, kad tie kareiviai akmenų atveždavo, plytų, medžių. Centro komitetas parašo, kad sodybą reikia naikinti, o desantininkų būriai Orvidą remia kaip kokią atskirą respubliką. Ir šiaip atveždavo kareiviukus pasižiūrėti sodybos, tai visi jam "maladiec, maladiec".Vilius tik baiminosi, kad tais laikais gal bus žmogų užmušęs: kai kažkas per langą lindo į namus ir klausiamas nieko neatsakė, tai Vilius su kirviu trenkė per galvą. Tas kaukdamas pabėgo ir po to Salantuose pasigedo vieno kagėbisto. Vilius įtarinėjo, kad tikriausiai tas lindo jo nužudyti ir galbūt nuo kirvio pats galą gavo, nors nebuvo visai tikras.

Tęsinys>>