Kitoks Vilius Orvidas IV

Pradžia I, II, III

Audrius Petrikas

Atradau daug bendrumo



Tai, kas kitus šokiravo, man buvo labai sava. Pavyzdžiui, tai, kad Vilius buvo baigęs tik penkias klases, man labai patiko - tiesiog fantastika! Kartą mane draugas Stasys, kuris Salantuose baigė mokyklą, pasakojo, kad dirbo ten toks fanatikas matematikos mokytojas. Jis visąlaik mokiniams kartodavo: "Be logikos, be matematikos jūs nieko nepasieksit, niekas nieko nėra pasiekęs be matematikos". Kartą per vieną pamoką jis ir vėl pradėjo taip aiškinti, staiga sustojo, susimąstė ir pridėjo: "Išskyrus Orvidą".
Prisimenu, kartą Vilius rodė iš Belgijos gautą kvietimą kurti Europos parką Ten buvo menininkų iš visos Europos sąrašas, jame - ir Viliaus pavardė. Jis parodė: "Va čia mano diplomas". Nors ji pakvietė vieninteli iš visos buvusios Sovietų sąjungos, jis neketino ten važiuoti - tie Vakarai supuvę, neapsimoka. Šiaip jis svajojo palikti sodybą ir iškeliauti pasivaikščioti. Manau, kad po Rusiją.
Vilius buvo gamtos žmogus, o aš visada norėjau būti susijęs su gamta, dėl to ir miškininkystę puoliau studijuoti, tik Vilius prie gamtos man pridėjo Dievą. Mane labai užkabindavo jo kalbos apie tai, kaip niokojama gamta, kad blogio apaštalai labai aktyvūs, kur kas vieningesni, siekdami savo tikslų, palyginti su gėrio apaštalais, kurių ne tiek daug. Mažai kas veikia vienybėje su Dievu. Vilius sakydavo, kad blogis reiškiasi visur, skleidžia savo smarvę ir ypač naikina gamtą. Man, kaip miškininkui, visi tie žodžiai ėjo tiesiai i širdį. Visąlaik laukdavau, kada Vilius prabils - tai, ką jis sakydavo, buvo labai įdomu, ir dar ta žemaitiška jo tarmė (ten pagyvenęs tris mėnesius, ne tik ją įkirtau, bet ir pats "pradiejau žemaitiška rokoutis").
Atsimenu, kai su Žilvinu Kėdainių rajone rinkdami visokias senienas užsukom pas tėvą Stanislovą, žiūrim: sėdi kažkokie bohemiški Vilniaus inteligentai, kavytę geria, kažką maloniai šnekučiuojasi. Visai kitoks nei mūsų stilius. Pakviesti pasilikti, paprašėm, kad duotų kokio nors darbo. Davė lentas patampyt, o tie ir toliau kavytę geria. Mes be darbo negalėjom. Pagalvojom, kad nesam intelektualai, o Dievo kvailiai, ir nusprendėm, kad mums nėra ką čia veikti. Ir nors visi labai giria tėvą Stanislovą, bet jis yra kitos mokyklos pranciškonas. Man jis netiko. Pas Orvidą kvepėjo ne kava, bet pienu, grietine, varške, Salantų pyragu ir medumi. Ten satanistinius užrašus ant džinsų pakeičiau į užrašą "Mėgsta medų meškinai". Man pagyti reikėjo Orvido, ne Stanislovo.

Tęsinys>>