Pasninkas

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Gavėnios metu krikščioniškose bažnyčiose apie pasninką kalbama dažniau, negu kitu metų laiku. Kiekviena bažnyčia, atrodo, turi ir savo pasninko sampratą. Vieni pripažįsta, kad tai tradicijos suformuota praktika. Kiti gi įsitikinę, kad remiasi išimtinai Biblijos mokymu.

Nori nenori, bet kai tau pasiūlo bažnyčioje pasninkauti kartu su visais tam tikromis dienomis, susimąstai. Taip, tai yra faktas, pasninkas yra viena iš Biblinio tikėjimo praktikų. Tik kaip pasninkauti? Ar tai yra savaime aišku?

Kažkada buvau supažindintas su aiškiais ir konkrečiais potvarkiais, kaip reikia pasninkauti, kokioms dienomis, ką valgyti, ką nevalgyti ar iš vis nevalgyti. Atrodytų, viskas aišku. Su tokiu pasninko įprasminimu, tiesa, sunkoka, bet užtai aišku. Tik ar tokius dalykus nurodo Biblija?

Tik tokie kaip kūdikiai

Lk 18, 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!

Žinote ką? Važiavau troleibusu šiandien ir staiga supratau, kad mes paskaitę šią eilutę dažniausiai minime vaiką, ta prasme priimame kūdikį kaip vaiko, jau protaujančio žmogučio atvaizdą savo pasąmonėj. Nes dažniausiai po šio pasakymo girdimi atsiliepimai: nu jo, nes vaikas greit atleidžia ir pan... o aš staiga pagalvojau apie tą bejėgį kūdikį ir pamaniau, kad norint įeiti į Dievo karalystę, reikia kuo daugiau atsipalaiduoti. Priimti kaip kūdikiui...o kaip kūdikis gali priimti Dievo karalystę...? Neišmąstydamas, neįsitempdamas, atsipalaiduodamas, atsiduodamas, net gi ne jis ją priima, tiesiog juo pasirūpinama; atsiduoti Dievui pasirūpinti. Nieko nereikia daryti, nes jis nieko ir nedaro, tik priima arba nepriima tą ką jam duodi, duok pieno - džiaugsis, duok sūraus išspjaus, jokios veidmainystės, arba taip, arba ne. Jokios filosofijos, arba gera arba bloga. Jokiu išvedžiojimu, ane?
Daug minčių pamąstymui...

Smagu pastebėti, kad Arnoldas Jalianiauskas atnaujino savo dienoraštį, iš kur ir buvo paimtas šis įrašas.

Jėzaus pasirinkimas (Lk 5, 1-11)

,,Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus” (Lk 5, 1-2 [Ekumeninis vert.]).

Taip prasideda Luko užrašyta pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimo istorija. Toliau šio pasakojimo iš Ev. pagal Luką necituoju, galite susirasti patys. Kokį leidimą ar vertimą atsiversit – jūsų reikalas (tik šįkart nepulkit įrodinėti, kuris geresnis, vertesnis ir pan.). Neketinu čia pateikti išsamaus teologinio, egzegetinio ir lingvistinio traktato, atitinkančio bent jau bakalauro diplomo lygį. Nepretenduodamas į mokslines aukštumas, noriu tik pasidalinti tuo, kuo Dievo žodis ,,užkabino” šįkart.
O užkabina jis iškart. Pirmom dviem eilutėm.
Kontrastas: iš vienos pusės – minios, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”, o iš kitos – žvejai, kurie po nevykusios žūklės ,,plovė tinklus”.
Minios elgėsi ,,kaip priklauso”, pavyzdingai. Deja, žvejams nusispjaut ant kranto, t.y., ant to, kas vyksta krante. Jie – žvejai. Jiems nerūpi tauškalai, tegul ir įvilkti į dailiausią retorikos rūbą. ,,Kalbomis sotus nebūsi.” Žodžiu, šie vyrai neketino prisijungti prie minios ir klausytis Dievo žodžio.
Atrodo, viskas aišku kaip 2x2. Visi tie žmonės minioje (miniose) – pavyzdingi, religingi, pamaldūs, uolūs, geri. Kas kita – žvejai, kuriems terūpi tik žuvys.
Deja, neskubėkim su išvadom. Kad eilinį kartą nenudegtumėm. Verčiau paskaitykim šią istoriją iki galo (iki 11 eil.). Jėzus kažkodėl užsimano pastoracijai pasinaudot Simono Petro valtim. Galvoju, nejaugi iš valties geriau kalbėt? Nebent tik todėl, kad besiveržiančios minios galėjo Jėzų nustumt į ežerą. Šiaip ar taip, tačiau netrukus Jėzus kalba jau iš valties. Negana to, ,,nušluosto nosis” profesionalams žvejams: šie pagal Jėzaus patarimą užmeta tinklus dar kartą (kiek gi galima mėtyti?) ir sugauna tiek daug žuvų, kad ima trūkinėti tinklai, o valtys kone skęsta.
Vis dėlto neapsiribokim stebuklu, kad ir koks efektingas jis būtų.
Vyrai išsigąsta. Simonas Petras puola Jėzui po kojom, atgailaudamas ir melsdamas pasitraukti. Bet Jėzus niekur nesitraukia: ,,Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi”.
,,Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį”. Jie. Ne vienas Petras, bet ir kiti, buvę valtyse. Viską paliko? Bet juk tai buvo jų verslas! Dar daugiau – gyvenimo būdas! Pragyvenimo šaltinis! Matas ir Markus pastebi, jog tie ,,kiti”, t.y., Zebediejaus sūnūs, paliko net savo tėvą ir ,,nuėjo su juo” (Mt 4, 22), ,,sekė paskui jį” (Mk 1, 20).
Nesiūlau kiekvienam priimti šį Evangelijos tekstą pažodžiui ir pasekti žvejų-apaštalų iš Galilėjos pavyzdžiu. Per daug būtų ašarų. Gal geriau likim su savo šeimom. Verčiau įvykdykim Dievo mums asmeniškai, o ne Simonui Petrui, Martynui Liuteriui ar motinai Teresei, skirtą pašaukimą. (Na, o jei kam vis dėlto ir reiks dėl Jėzaus palikt viską, tas ir išgirs.)
O dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau, prie to, kas labiausiai ,,užkabino”. Minios veržėsi klausytis Dievo žodžio, o žvejai sau irstėsi po ežerą, žvejojo, nukabinę nosis grįžo krantan ir džiaustė tinklus … Ar ne paradoksas – Jėzus pasišaukė ne anuos uoliuosius, stropiuosius iš minios, bet tuos, kuriems nei Jėzus, nei Dievo žodis nerūpėjo?
Nė neketinu boikotuot Dievo žodį, neagituosiu nei sėst į valtis ir plaukt į marias. Paprasčiausiai pagalvojau, kad keistas tas Jėzus: išsirenka sau apaštalus, nekreipdamas dėmesio nei į jų išsilavinimą, nei į kvalifikaciją. Ką nori, tą ir išsirenka, kaip nori, taip ir pasišaukia. Jam nė motais mūsų patarimai, pasiūlymai, nurodymai, rekomendacijos … Jam nerūpi, kad nė vieno iš anų pašauktųjų nebuvo miniose, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”.
Žinau, kad šiame Evangelijos pagal Luką epizode yra daugiau temų, į kurias verta atkreipti dėmesį, bet šįkart įdomiausia pasirodė būtent tai.

Arvydas Malinauskas

Pamąstymas pagal Jn 5, 1-9

„… Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gultinį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.“ (Jn 5, 1-9).

Dar vienas pasakojimas apie stebuklą. Šių dienų pasaulyje tokių pasakojimų vis mažiau ir mažiau, girdim apie juos tik pasakose ir Biblijoje. Manau, jog neverta jį čia dabar analizuoti, vis tiek susiginčysim: vieni įrodinės, jog tai – istorinis faktas, kiti prieštaraus, primindami, jog šią istoriją pirmiausia reikia gerokai numitinti, o tik po to apie ją kalbėti. Nesiruošiu daryti nei viena, nei antra. Noriu tik vieno: pasidalinti tuo, ką patyriau pirmą kartą, nebe pirmą kartą skaitydamas šį epizodą.
„Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, ištarė ligonis.„Neturiu žmogaus, kuris man padėtų …”. „Nėra nei vieno žmogaus, kuris manim pasirūpintų …”. O aplink – minia. Vieni atėjo, tikėdamiesi patys išgyti, kiti atvedė ar atnešė savo artimuosius, dar kitus atviliojo smalsumas. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …” Šie žodžiai kirto į paširdžius. Įstrigo ne stebuklas, bet ligonio skausmas. O ką, jeigu tą patį Jėzui pasakys tas nelaimingas žmogus, su kuriuo aš kada nors buvau susitikęs? Tegul tik kartą, tegul tik trumpą akimirką, tegul tik praeidamas pro šalį. Nejaugi jo žvilgsnis man tada nieko nesakė? Ar negirdėjau, kaip šaukia jo širdis? O ką, jeigu jį buvau sutikęs ne kartą ir ne du? Patikėkit, kamantinėju ne ką kitą, bet save patį (keista, nesu ne tik vyno, bet ir vandens padauginęs)…
Toliau noriu pereiti nuo asmeninių prie globalinių klausimų. O ką, jeigu šis ligonio atsakymas-rauda Jėzui, nuaidės kaip kaltinimas ne tik man vienam? O ką, jeigu šis vienišo kenčiančio žmogaus kaltinimas bus skirtas visai parapijai, visai bažnyčiai? „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors „Sandora” ir dalija gautą labdarą, nors visa parapija pamaldose griausmingai Tave garbina. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors viskas taip gražiai sustyguota, suorganizuota, visi pasiskirstę pareigomis, patvirtinti veiklos planai, nustatyti prioritetai ir pan., ir t.t.
Pabaigai vienas sakinys iš biblinės egzegezės: Betzata arba Betezda reiškia „tekantis vanduo” arba „gailestingumo namai”.
Kur šiandien yra tie gailestingumo namai, kuriuose kiekvienas galėtų rasti pastogę ir tekančio vandens?

Arvydas Malinauskas

Apie vieną keistą moterį (Lk 15, 8-10).

,,… kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės drauge su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15, 8-10).

Problematiškas, sumaištį keliantis, Biblijos tekstas, iššaukiantis nevienareikšmišką reakciją, vienas kitam prieštaraujančius jausmus. Kaip ir prieš tai einantis, labiau žinomas, palyginimas apie šeimininką, kuris dykumoje palieka 99 avis ir ieško vienos, kol šią vargais negalais suranda. Pirmoji problema – pagrindinis šios istorijos veikėjas, moteris. Veltui jos prototipo ieškotume realiame gyvenime. Nėra sunku įsivaizduot, kaip ji ieško drachmos. Tai buvo maždaug vienos darbo dienos užmokestis. Žinoma, kad ne Romos prokuratoriaus ir, tikriausiai, ne šventyklos kunigų. Sunku įsivaizduot istorijos finalą, kaip ji, radusi savo pinigėlį, bėga pas drauges ir kaimynes, susikviečia jas pas save ir švenčia radybas. Neįsivaizduoju taip besielgiančio nei savęs, nei ko nors kito. Tikrai nepulčiau nei pas draugus ar drauges, nei pas kaimynus. Ko? Kad pamanytų, jog man ,,stogas nuvažiavo”? (,,Ei, mielieji, radau penkis litus, kuriuos buvau pametęs! Einam pas mane, atšvęsim!”) Dar bergždesnės būtų mūsų pastangos, jei bandytume tikrovėje rasti analogą šeimininkui (o gal piemeniui?) iš ankstesnio palyginimo. Jei moteriškę, ieškančią pinigėlio, nesunku suprasti, tai anas žmogelis mūsų akimis žiūrint atrodo paprasčiausias kvailys. Kur tai matyta – palikti dykumoj 99 avis ir leistis ieškot vienos?!
Kartais šis palyginimas man patinka. Atrodo, klausyčiau ir klausyčiau, skaityčiau ir skaityčiau … Jei tik neužmigčiau ir – kas yra sunkiausia – pavyktų susitapatinti su drachma. Čia jau sukyla visas mano ego: argi aš – tik drachma? Kur jau ten! Mažų mažiausiai – 1 milijonas Šveicarijos banke. Na, žinoma, kad ne litų, o svarų sterlingų ar bent jau dolerių. Todėl nieko nuostabaus, kad net angelai džiūgauja, radę tokį turtą!
Kartais šis palyginimas mane erzina. Tada, kai į pamestos ir surastos drachmos vaidmenį kėsinasi kiti. Tada man nebelieka nieko kito kaip tik piktintis tokiu, švelniai tariant, keistu ne mažiau keistos moteriškės elgesiu. Ko ji tokia smulkmeniška? Pametė drachmą? Betgi turi dar devynias! Būta čia ko jaudintis – 1 drachma! Argi tai pinigas? Ar apsimoka dėl jos sukti galvą, degti žiburį, kurio energijos sąnaudos ko gero viršys radinio vertę, ir ieškoti? Kam ta drachma (juolab, kad jokioj valiutos keitykloj šiandien niekas jos nepriimtų)? Taigi ne toks jau paprastas tas daugel kartų girdėtas palyginimas, jei į jį atidžiai įsiklausai. Šoko terapija. Žaibas iš giedro dangaus. Iššūkis. Kaip ir visas Jėzaus mokymas.

Arvydas Malinauskas

Meilė ir pažinimas (Ef 3,17-19)

... kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, gebėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Kristaus pilnybės (Ef 3,17-19).

Skaitant šią Laiško efeziečiams vietą, toptelėjo galvon, kad krikščionys, skelbdami vis naujas ir naujas dogmas, pro ausis arba pro akis praleisdavo žodžius čia esančius apie meilę ir pažinimą. Siekdami kuo daugiau pažint, suprast ir svajodami įsirėmint Dievą savo intelekto rėmuose, pamiršo tai, kas svarbiausia. Paulius, kalbėdamas apie visokį pažinimą viršijančią meilę, nebuvo nei novatorius, nei revoliucionierius. Jis tik prisiminė, ko mokė Jėzus (Evangelija pagal Joną 13 sk. 34-35 eil.) Aišku išradinėti ir skelbti dogmas yra daug paprasčiau negu mylėti. Aišku, daug paprasčiau išvaryti už įstatymo (kieno?) ribų tuos, kurie tau nepatinka, negu sėsti kartu su jais už vieno stalo ir dalintis duona (o jeigu pačiam pritrūks...?).

Arvydas Malinauskas

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam II

Skaityti teksto pradžią>>

Kodėl man svarbu atskleisti Biblijos kelią pas žmones ir pas žmogų?
Ogi noriu pasakyti, kad krikščionybės esmėje visgi nėra knyga, o asmuo. Tas asmuo - Dievas ir kartu žmogus, kuris ne laišką, ne knygą parašė žmonėms, o pats apiplėšdamas savo dieviškumą su mumis bendravo kaip vienas iš mūsų. Jam buvo svarbus žmogus, asmuo, su kuriuo jis bendrauja. Savo mokslą jis perteikė gyvai. Ir tokį priesaką jis paliko savo mokiniams, gyvai skelbti jo žodį, skelbti Jį patį, Jo asmenį, kaip išgelbėjimą kiekvienam ir viskam. Skelbti gyvai bendraujant su žmogumi, su asmeniu. Jeigu Jėzus būtų norėjęs, kad krikščionybė būtų knyginė religija, aš manau jis neabejotinai būtų parašęs Naująjį Testamentą pats, kad niekam nuo pat pradžių nekiltų abejonių ir kiekvienas be jokio vargo galėtų paimti knygą, užsidaryti savo kambarėlyje ir tapti Jo mokiniu, be jokių ten blaškymųsi, abejonių, be bendravimo su kitais Jo mokiniais, be jokių bendruomenių, kuriose Dievo žodis netobulas ir sužmogintas. Bet kažkodėl aš nerandu pagrindo tokiai uždaro kambario krikščionybei.
Tik nepagalvokit, kad aš atmetų Bibliją, kaip Dievo žodį. Ne, aš nedvejodamas išpažįstu, kad Biblija yra tikras Dievo žodis. Tačiau noriu pastebėti kai kuriuos dalykus, kurių nematant Bibliją galime paversti paprasčiausiu stabu. Ir šį kartą noriu kalbėti ne apie tą variantą, kai Biblijos knyga įkeliama į garbingą vėliau apdulkėsiančią vietą ir dar prie jos pastatoma žvakelė. Gal net ne ši stabmeldystės forma pasinaudojant Biblija yra pavojingiausia. Ar ne pavojingiau, kai cituojant sausą, iš konteksto ištrauktą Biblijos ištrauką, mes, krikščionys, negalime susikalbėti tarpusavyje? O ką jau kalbėti apie tai, kokį liudijimą tokiu būdu pateikiam netikinčiam žmogui. Jei ši knyga mums tarnauja tam, kad skaitydami galėtume susitvarkyti savo asmeninę psichinę ir fizinę būseną, tai žinoma, visai neblogai, bet jei po to kitaip supratusius Bibliją išvadintume fariziejais, tai tokiu atveju tikrai verta pagalvoti, ar iš Biblijos nedarom stabo?
Taigi, jei kas save laiko evangelinio tikėjimo krikščionimi ir kuriam pirmųjų amžių autentiško tikėjimo samprata yra autoritetas, tai manyčiau būtų sveika susimąstyti apie šį faktą, kad anuo laikmečiu žmogus neturėjo tos galimybės iš po pagalvės išsitraukti Naująjį Testamentą ir taip pasisavinti visą Dievo žodį. Ne. Jis Dievo žodį gaudavo iš gyvo skelbėjo, jis atrasdavo Dievo žodį bendraudamas ir pats toliau dalindavosi tuo žodžiu su kitais.

Vienoje knygoje radau dėmesio vertą mintį: “Kaip tik mūsų epochoje padarytas esminis atradimas, kad bet koks skaitymas kartu yra ir kūrybos aktas. Teksto perskaitymas labai priklauso nuo Skaitytojo, nuo jo polinkių, simpatijų, nusiteikimo ir patirties. Be to, kiekvienam kyla pagunda į skaitomą tekstą perkelti savo patirties jausmus ir mintis, nors skirtingi žmonės gali turėti – netgi to paties teksto atžvilgiu – visiškai skirtingų, tiesiog priešingų jausmų bei minčių” (Pašnekesiai apie Bibliją). Manau, būtų kvaila nesutikti su šiais teiginiais. Viena vertus, kažkuria prasme netgi galime sakyti, kad tai gerai, kai Dievo žodis į mus kiekvieną prabyla savitai ir nepakartojamai. Bet kartais tas mūsų subjektyvumas pasidaro pernelyg didelis ir pradedam nebepastebėti tikrosios teksto prasmės. Vienas iš būdų to išvengti yra mokslinės Biblijos studijos. Ir mes negalime užsimerkti prieš šiuolaikinius Biblijos tyrinėjimų pasiekimus. Deja, tai nėra toks paprastas dalykas kiekvienam, bent jau lietuvių kalba toli nenužingsniuosime. Šalia to yra ir kitokių, labiau praktiškų būdų. Tai čia ir vėl norėtųsi grįžti ir pasižiūrėti į pirmųjų amžių krikščionis, į tai, kad jie Dievo žodžiu dalindavosi tarpusavyje gyvai, nebijodavo bendraudami pasitikrinti (paimkim, kad ir Pauliaus pavyzdį Gal 2,2) ar teisinga kryptimi eina žmogus ir bendruomenė. Taigi manau ir mums vertėtų neužsidaryti savo asmeniško supratimo kambarėlyje. Turim su savo samprata išeiti ir gyvai dalintis ja su kitais. Ir dalintis ne tam, kad tą sampratą primestume kitam, o kad išgirstume ir brolio ar sesers pastebėjimus, pastabas. Negalim užsidaryti nei vien savo bendruomenėje. Privalom matyti visą krikščioniškąjį pasaulį. Manau, bendruomenės ar bendruomenių grupės izoliacija tokia pat pavojinga, kaip ir asmens izoliacija. Gal ir lengviau būtų nusispjauti į kitus ir likti savo teisume, bet juk žinom Jėzaus maldą būti viena (negi tik teoriškai?). Turim sugrįžti ir į istorines Dievo žodžio supratimo ištakas, tuo pačiu privalom matyti ir šiuolaikinį pasaulį, kuriam Dievo žodis turi būti atskleistas kiekvieną kartą vis naujai. Turim išmokti Dievo žodžio ieškoti individualiai pagal savo sąžinę, protą ir kiek tai įmanoma be išankstinių nuostatų, ir vėlgi, turim matyti, kaip Dievo žodis prakalba į mus per kitus.
Ir aš visai nematau poreikio Biblijos pažodinio supratimo iš anų laikų ginti nuo šiuolaikinių mokslo pasiekimų. Nemanau, kad ir Dievui tokios gynybos reikia. Gal jau laikas atsikratyti nepagrįstos baimės, kad mokslas sugriaus tikėjimą, demaskuos Biblijos klaidas. Iš kur ta baimė? Negi tikrai toks silpnas mūsų tikėjimas. Gal iš ties matykim gyvą ir nuolat atsinaujinantį Dievo žodį, tai nereikės bijoti, kad kokia nors evoliucijos ar kita kokia nepagrįsta ar pagrįsta teorija sugriaus tikėjimą. Gal visgi nieko baisaus nenutiks, jei pripažinsim, kad Biblija - ne gamtos mokslų vadovėlis?
Nenoriu būti nei mokytoju, nei pamokslautoju, ir iš vis, man daug maloniau būtų kieno nors kito rašinėlį pasiskaityti. Bet man iš ties skaudu, kai mes, krikščionys, kiekvienas su savo teisumu nesusišnekam ir net tarpusavio bendravimą padarom neįmanomą. Ar ne stabas, ar ne stabai vietoj Dievo žodžio, vietoj gyvo Jėzaus tarp mūsų stojasi? O juk uolusis Jėzaus liudytojas Paulius, kurio raštai NT yra gausiausi, nedviprasmiškai pasakė, kad Dievas krikščionis padarė “tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios”, ir Paulius labai aiškiai perspėjo “nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę” (2 Kor 2,6). Tai gal ir mums laikas persiimti Biblijos esme, turiniu, o ne užstrigti ties forma, o dar blogiau ties keliom iš konteksto paimtom ištraukom. Tada vietoje ginčų tarpusavyje galėsim pagalvoti ir apie Jėzaus liudijimą. Galėsim pamatyti, kad Dievo žodžio įgyvendinimas yra svarbiau už pastovų laikymąsi įsitvėrus į knygą.

Apie Bibliją jau esu rašęs:
Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Taip pat rekomenduoju:
Įvadai ir raktai

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam I

Arba pasvarstymai apie Bibliją.
Subalansuota evangelikams, bet neturėtų pakenkti ir kitiems :)

Pats save bandau vadinti krikščionimi, o tai reiškia, kad Biblija man yra neabejotinas autoritetas. Tačiau bendraudamas su kai kuriais evangelinio tikėjimo atstovais jau ne kartą buvau apkaltintas, jog nepriimu Biblijos taip, kaip derėtų. O derėtų, matyt, skaityti Bibliją kaip šių laikų administracinį ir baudžiamąjį kodeksą ir visus kitus įstatymus. Be to reikėtų, bent jau pirmuosius Biblijos skyrius dėstyti per biologijos, geografijos, fizikos, astronomijos ir istorijos pamokas. Nes Biblija buvo parašyta nekintamomis ir absoliučiomis sąvokomis ir jei jau ne paties Dievo ranka, tai bent jau rašydamas Jis vedžiojo kitų žmonių rankas.

Tai čia tikrai, prisipažinsiu, kad neturiu tokio tikėjimo. Na, suprantu, islamistų Koraną Mahometui padiktavo pats Alachas ir Mormono knygą angelas jų pranašui pateikė surašytą ant auksinių plokščių, ir dar eilės religijų šventraščiai yra apsaugoti nuo žmogiško netobulumo. O jums, krikščionims, kas pripasakojo tokių dalykų apie Bibliją? Ar irgi turite duomenų, kad koks angelas padiktavo ar numetė iš dangaus?
Argi ne todėl mes galim sakyti "tikiu" (o ne "žinau"), kad Dievas su mumis elgiasi gerokai subtiliau, kad Jis nusileidžia iki žmogaus lygio, kad jis bendradarbiauja su žmogumi, kad jis prisitaiko prie žmogaus jo laikmetyje, jo kultūroje, jo kalboje.

Taigi ir noriu iškelti klausimą - kodėl mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis?
Žinoma, išsamios studijos čia nepateiksiu, bet kai ką noriu priminti. Prie Senojo Testamento nesustosiu, nes iš esmės jį paliudija Naujasis, kuris mums, krikščionims, ir yra aktualesnis.

Taigi, kokios yra Naujojo Testamento susiformavimo aplinkybės? Gal kai kuriems evangelikams ir labai norėtųsi Naująjį Testamentą matyti vienoje knygoje nuo pat pirmųjų krikščionybės metų, deja, taip nėra. Kaip žinome, Naujojo Testamento knygos buvo parašytos pirmajame amžiuje, ir turim pakankamai ankstyvų liudijimų apie jų gerbtinumą krikščionių bendruomenėse, visgi, pačioje pradžioje krikščioniškasis tikėjimas nebuvo perduodamas knygiškai. Jėzaus mokslas buvo perduodamas gyvai. Mokslo grynumas buvo saugomas gyvų žmonių bendruomenėse, tuo mokslu buvo gyvenama. Knygos į bendruomenes įėjo palaipsniui ir ne visos iš karto. Bėgant laikui, gyvą ir neiškraipytą mokslą išsaugoti buvo ne taip paprasta. Atsirandant vis dažnesniems nukrypimams, tarp jų ir per vis gausesnę raštiją, atsirado poreikis apsibrėžti raštus, kurie autentiškai užfiksavo Jėzaus ir apaštalų skelbtą mokslą. Buvo atsižvelgta į raštų artumą krikščionybėms ištakoms, naudojimą bendruomenėse, raštų pripažinimo visuotinumą. Taigi, formuojantis kanonui dar turėjo būti išsaugotas gyvas Dievo žodžio perdavimas, kuris ir buvo kriterijus. Tokie faktai gal ir nelabai priimtini kai kuriems radikalams, bet to negalime nuneigti. Faktai tokie, kad Naujasis Testamentas, kaip pilnas rinkinys, susiformavo per šimtmečius. Nuo antrojo amžiaus pabaigos buvo pradėti sudarinėti įkvėptų knygų sąrašai, ir skirtingų autorių jie buvo šiek tiek skirtingi. Tik IV amžiuje Naujojo Testamento kanonas iš esmės nusistovėjo. Nors pvz. Apreiškimo knygą Rytų bažnyčios pripažino tik 692 metais.
Mes, kaip krikščionys, neabejotinai tiek teksto rašyme, tiek kanono susiformavime, visų pirma, pripažįstame Šventosios Dvasios vaidmenį, bet šį kartą noriu priminti ir tą paprastą žmogiškąjį faktorių, kurio neturėtume užmiršti. Mes tikrai turime reikalą ne su magišku daiktu, o su gyvu Dievo žodžiu, apreikštu ir atskleistu žmonėms ir per žmones.

Asmeniškai
Arba Dievo žodis į mano gyvenimą
Nors ir mačiau reikalą bent trumpai padaryti aukščiau išdėstytą įstorinę apžvalgą, visgi čia nesiruošiu rašyti mokslinio referato. Todėl noriu papasakoti, kaip į mano gyvenimą atėjo Biblija. Vėlgi nežinau, kaip kitiems, bet man Dievas betarpiškai neįteikė nei vieno Biblijos egzemplioriaus į rankas. Mano pažintis su Biblija prasidėjo kiek keistokai. Kai aš buvau mažas ir prašydavau močiutės pasekti pasaką, ji man pripasakodavo gana įdomių istorijų, kurias tik vėliau atradau Senojo Testamento tekstuose. Ji man visai neaiškino, iš kur tos istorijos, mat ir pati Biblijos akyse nebuvo mačiusi. Todėl ir nedėjo jokio akcento, kad va štai čia labai rimtai reik klausytis, nes čia - Dievo žodis. Man ir be to akcentavimo tokiam amžiuje bet kokie pasakojimai buvo rimti. Na ir jau ne kaip pasaką, o kaip labai rimtą dalyką vakarais prieš miegą močiutė man pasakodavo apie Jėzų. Apie jo vaikystę, gyvenimą ir stebuklus, apie mirtį už mūsų nuodėmes. Pasakodavo ir su tam tikrais folkloriniais nukrypimais, bet Jėzaus gyvenimo detales jau ir pats buvau išmokęs atmintinai.
Aišku, kai aš suaugęs sąmoningai apsispendžiau tikėti Jėzumi, man tie vaikiški dalykai atrodė tokie nereikšmingi. Ir tik vėliau supratau, kad būtent šie dalykai mane pradėjo vesti link to, kad šiandien Jėzų išpažįstu savo gyvenimo Viešpačiu.

Vėliau Biblijos ištraukas girdėdavau katalikų bažnyčioje. Po kurio laiko turėti Naująjį Testamentą pasidarė nebe nusikaltimas ir aš pats galėjau pasiskaitinėti, kas ten rašoma. Nelabai, tiesą sakant, didelį susidomėjimą sukėlė man tie pirmieji pasiskaitinėjimai. Pasirodė, kad ir taip viskas savaime žinoma ir aišku, o be to dažnokai lankydavausi bažnyčioj, tai ką galėčiau naujo atrasti, galvojau.

Bet štai man dar būnant paaugliu, išgirdau vieną katalikų kunigą pasakojantį, kad įmanoma Biblijoje pamatyti kai kuriuos įdomius dalykus, ne visai derančius su katalikams įprasta religine sistema. Čia nesileisiu į smulkmenas, ką konkrečiai išgirdau iš Naujojo Testamento vertėjo (tikiuosi kada apie jį parašyti atskirai). Bet štai ką noriu pasakyti: vėlgi nauji faktai apie Jėzų ir pačią Bibliją man atsiskleidė ne pačiam skaitant Biblija, o per kitą žmogų, per bendruomenę. O juk iš esmės kaip ir nieko naujo neišgirdau, daugelį tų dalykų jau buvau girdėjęs, bet reikėjo, kad kažkas atskleistų, ką tie žodžiai reiškia. Kai po kurio laiko turėjau progos bendrauti su evangelinio tikėjimo krikščionimis (tais laikais ir tame miestelyje tai dar buvo kažkas neįprasta), aš nors ir būdamas katalikas, jau turėjau su jais kažką bendrą, aš bendraudamas jau galėjau toliau ieškoti Dievo žodžio atodangų.

Ir nemanau, kad aš toks vienintelis, pas kurį Dievo žodis atėjo per žmones. Tiesa, yra žmonių, kurie didžiuojasi, kaip jie patys savarankiškai atrado Dievo žodį. Tik kažkaip užmiršta, kad ir jiems kažkas pasakė, kad tai Dievo žodis, kad kažkas juos paruošė, kol jie atsivertė Biblijos puslapius.

Tęsinys>>

Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Neseniai Simonas įdėjo Brian D. McLaren citatą apie Bibliją. Kaip tik ir pats vienoj knygoj panašias idėjas skaitinėjau. Taigi, ir mano pamąstymai apie Bibliją. Manau, krikščionys tikrai turėtų iš naujo atrasti Bibliją ir nepabijoti atsikratyti nusistovėjusių stereotipų.
Skaitydamas Bibliją vis dažniau pastebiu, kad tai tikrai ne doktrinos vadovėlis. Taip, tai tikėjimo knyga, bet ne tikybos vadovėlis; tai žmonių istorijų knyga, bet ne istorijos vadovėlis. Tai tikro gyvenimo knyga. Neslėpsiu, ir man būtų paprasčiau rasti labai aiškią nekintančią absoliučiai visose kultūrose ir visais laikais galiojančią sistemą. Ko gero dėl to kartais ir susigundau pasisteminti, panarplioti, parūšiuoti Bibliją (žr. dienoraštį).
Taigi, neaiški ta knyga dažnam, arba kai paaiškina koks brolis, tai ausys pradeda kaisti, kad tu ta knyga dar žaviesi.
Kartais girdžiu kaltinimus dėl žiaurumų Biblijoje – kaip Dievas galėjo tai leisti? Po to jau iš kitos fronto pusės, „labai krikščionių“, pareiškimus, atseit, Biblija nėra humanizmo mokslas, bet griežto teisingumo, kurį mes dabar privalom visiems į akis pakišti.
Bet va, negi ir vieni ir kiti nesusimąsto, kad Biblija, tai ne vien Dievo, bet ir žmogaus žodis. Taip, įkvėpėjas Dievas, o rašė visgi žmonės. Ir prieš du tris tūkstančius metų. Ir ne diktantą rašė. Nors ir kaip būtų gaila kai kam su tuo susitaikyti, bet nenutiko krikščionims taip, kaip Mahometui ar mormonams, niekas nepadiktavo pažodžiui ir joks angelas nepakišo gatavos knygelės į rankas.
Taigi, su Dievo žodžiu turim ir to laikmečio žmogaus mentalitetą, to laikmečio istorijas, to laikmečio žmogaus gerumą ir tuo pat metu, ne mažiau, o kartais net labiau, žiaurumą; turim gyvų žmonių jausmus, pasvarstymus ir pasikarščiavimus.
Tai kodėl mes dabar tesugebam įžvelgti vien kaltinimus Dievui, ar tam pačiam Dievui tegalim suprojektuoti savyje slypintį žiaurumą (na nebent vietoj to dar aklumą kas). Kodėl nepamatom iš Dievo žmogui einančios pagarbos, kad Dievas neforsuoja žmogaus kultūros, žmogaus vystymosi, Dievas laukia žmogaus atsako ir bendradarbiavimo. Ir pasitenkina tiesiog silpno žmogaus atsaku. Tai mes po to dažnai iš jų padarom neliečiamuosius šventumo galiūnus. Po to tokiais idealizuotais imidžais taip užsistatom, ir nepastebim, kad jais užsistatėm ir gyvą žmogų ir patį Dievą. Gal laikas pradėti gerbti gyvąjį Dievą, gerbti jo pasirinkimą bendradarbiauti su silpnu žmogumi ir kiekvienu atskiru atveju unikaliu žmogumi.

Kažkaip neplanuotai ilgas įžanginis sakinukas gavosi :)
Šiaip tenorėjau kelias citatas pateikti Iš Mark Patrick Hederrman knygos Bučiuoju tamsą.

... pasak Larvrence'o, "Filosofui, kadangi jis moka mąstyti, svarbiausia yra mintys... Mokslininkui iš manęs, kol esu gyvas, jokios naudos. Mokslininkui aš reikalingas negyvas. Jis padeda mano kūno dalelę po mikroskopu ir vadina ją manimi... Aš absoliučiai griežtai pareiškiu, kad nesu nei kūnas, nei siela, nei protas, nei smegenys ar nervų sistema, nei grupė liaukų, nei kiti mano kūno gabalai. Visuma yra daugiau negu dalis. Todėl aš rašau romanus. O rašydamas romanus manau esąs pranašesnis už šventąjį, mokslininką, filosofą ir poetą, kurie puikiai išmano atskiras gyvo žmogaus dalis, bet niekada nepagauna jo visumos.
Romanas... gali priversti žmogų sudrebėti". Kaip žydų rabinas, kuris sakė, kad Biblija yra ne tiek Dievo aiškinimas žmonijai, bet pastangos aiškinti žmoniją Dievui, Lawrence'as tęsia: "Šia prasme Biblija yra didžiulis painus romanas. Galite sakyti, jog jis - apie Dievą. Iš tikrųjų jis yra apie gyvą žmogų: Adomą, Ievą, Sarą, Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Samuelį, Dovydą, Batšebą, Rutą, Esterą, Saliamoną, Jobą, Izaiją, Jėzų, Morkų, Judą, Paulių, Petrą. Apie ką Biblija nuo pradžios iki galo, jei ne apie gyvą žmogų? Apie gyvą žmogų, o ne apie jo kai kuriuos bruožus".

...

Bažnyčios istorijoje buvo akimirkų, kai tiesą gynė tik vienas ar du žmonės - vienas ar du pranašai - visi kiti išbėgiojo arba ją išdavė. Tokios akimirkos yra užrašytos Maksimo Išpažinėjo gyvenime, kai jis vienas mums liudijo esmines tiesas ir apie tris Trejybės asmenis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija žmogiškąją valią ir dieviškąją valią. Visi kiti iš oficialios Bažnyčios, įskaitant popiežių, rėmė tai, kas vėliau buvo vadinama monoteletų* erezija, kai nuo Bažnyčios atskiriamas kiekvienas, manantis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija daugiau negu vieną valią. Bažnytininkai Maksimą kankino: nukapojo galūnes, išpjovė liežuvį, bet jis atkakliai laikėsi savo tiesos. Jo protestas, jo drąsa, jo savanoriškas atsiskyrimas nuo jo meto oficialiosios Bažnyčios ne tik privertė pačią Bažnyčią pripažinti jo šventumą, bet ir garantuoti, kad visa būsimoji valdininkija būtų įpareigota remti ir palaikyti tą požiūrį, kurio jis vienintelis jokiu būdu nesutiko atsisakyti. O jo aiškinimas buvo toks: niekada nebuvo ir negali būti situacijos, kur Dievas konkretaus žmogaus valią pakeistų dieviškąja valia ir diktuotų savo valią jo lūpomis, pirštais ar plunksna. Jis visada priklauso nuo laisvės ir gebėjimo įsiklausyti to, į kurį Jis nori įsikūnyti ar išreikšti save žmonėms suprantamais pavidalais arba sąvokomis. Kitaip sakant, jam reikia menininkų ir šventųjų, kurie tapytų Jo esaties paveikslus ir parodytų Jo veidą.

* Monoteletai - krikščionybės srovė, pripažįstanti, kad Jėzus Kristus buvo dievažmogis, tačiau atmetė Kristuje žmogišką valią, t.y. pripažino esant tik dievišką valią; susikūrė VII amžiuje Bizantijoje, Konstantinopolio susirinkimas 680 m. juos pasmerkė kaip eretikus.

Dievo žodis sąžinei

Paruošta vienos maldos grupelės narių rekolekcijoms atgailos vakarui

ĮŽANGA

Vienas Dievo žmogus mokė:
“Dievo prigimtis – sukurti ką nors iš nieko. Taigi, jei kas nors yra ne niekas, Dievas negali nieko iš jo padaryti. Dievas nepriima nieko, išskyrus atstumtuosius; negydo nieko, išskyrus sergančius; niekam neatveria akių, išskyrus aklus; niekam neduoda gyvybės, išskyrus mirusius; nieko nepadaro švento, išskyrus nusidėjėlius; nieko nepadaro išmintingo, išskyrus kvailus; nepasigaili nieko, išskyrus prislėgtuosius; niekam nesuteikia malonės, išskyrus jos nepažįstančius. Todėl nė vienas išdidus žmogus negali tapti šventas, išmintingas ar teisus, negali tapti medžiaga, su kuria dirba Dievas, ir Viešpats neveikia to žmogaus gyvenime, nes jis pasilieka savo darbuose ir daro iš savęs netikrą šventąjį, kitaip tariant, veidmainiauja”.

Todėl dabar galime atsistoti į Dievo akivaizdą ir pripažinti savo realybę. Tada Dievas galės šį ta nuveikti. Dievas tam yra palikęs savo Žodį.

DIEVO ŽODIS

Žyd 4,12-13 12 Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. 13 Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

PAMĄSTYMAI ĮSIKLAUSIUS Į DIEVO ŽODĮ

1.
Jer 7, 22 Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, jiems nieko neįsakiau apie deginamąsias ar skerstines aukas. 23 Bet šį vieną įsakymą daviau jiems. Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.
24 Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savųjų nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą.

Paradoksalu, bet išgelbėjęs žmogų, Dievas pareikalauja mažiau, negu žmogui norėtųsi. Žmogui dažnai atrodo, kad kelią į Dievą, kelią su Dievu gali surasti jis pats. Paklusnumą Dievui jis gali pakeisti daugeliu dalykų, bet Viešpats nori, kad žmogus girdėtų Jo žodį ir eitų keliu, kurį Jis nurodo.
- Ar girdžiu Dievo žodį, ar noriu Jį išgirsti, kur ir kaip jo ieškau?
- Ar žinodamas, ką sako Viešpats, Juo pasitikiu, o gal einu tik tuo keliu, kurį pats atrandu, ar tuo keliu, kurį pasiūlo gyvenimo aplinkybės, o galbūt man labiau svarbus įtakingų asmenų ar draugų žodis?

Taip pat ta pačia tema:
Iš 20,1 Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius:
2 "Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.
3 Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
4 Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. 5 Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams - trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, 6 bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
7 Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.

2.
Iz 58, 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas - diena, kai marusis nusižemina?
6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai - nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (kitur - nesislėpti nuo savo paties kūno).

Atgaila ir pasninkas - žmonėms patinka ritualiniai ir negatyvus būdai, o čia Dievas nurodo į gyvenimiškus ir pozityvius, veiklius būdus. Atsivertimas - tai ne vien santykis su Dievu, bet ir su žmogumi. Šio santykio esmė yra gyvenimas vykdant teisingumą ir gailestingumą. Ypač su artimaisiais.
- Kaip suprantu savo atgailą, pasninką, atsivertimą?
- Kas nukreipta į mano artimuosius - nugara ar veidas; kaip elgiuosi su jais, kai man linksma ar kai mane slegia problemos; kaip elgiuosi, kai jiems linksma ar kai juos slegia problemos?

Dar šiek tiek Dievo žodžio šia tema:
Iš 20,12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
13 Nežudysi.
14 Nesvetimausi.
15 Nevogsi.
16 Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
17 Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

3.
Iz 58,13 Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, […] 14 tada džiaugsies tu VIEŠPATYJE, […]

Kažkodėl Viešpačiui reikalingas mūsų laikas, tai yra viena diena - vieniems tai šeštadienis, kitiems sekmadienis, kiti gal pasirenka dar kitą laiką…- bet Viešpačiui, o dar tiksliau, mums, reikalingas laikas.
- Koks yra mano šabas, ar aš tokį laiką turiu, ar jis tikrai skirtas Viešpačiui ir man kaip asmeniui?

Pasiskaitinėjimui:
Iš 20, 8 Atsimink, kad švęstum šabo dieną. 9 Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, 10 bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo - nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. 11 Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.

4.
Jok 3, 2 […] Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. […] 8 O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. 9 Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. 10 Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!

- Manau komentarų nereikia, tiesiog neblogai būtų pamastyti, ką veikia mano liežuviukas?

5.
Rom 15,1 Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. 2 Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. 3 Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.

Jėzus žemėje - tai žmogus (Dievas) dėl kitų. Mes krikščionys - tai reiškia, panašūs į Kristų.
- Ar esu panašus į Kristų, ar aš esu žmogus dėl kitų, ar aš noriu būti žmogumi dėl kitų, kaip aš galėčiau būti nors "ir" dėl kitų?

Yra toks dėmesio vertas (nors ir ne vienintelis) Jėzaus posakio paaiškinimas: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24). […] Jėzus kviečia išsižadėti savęs, o tai reiškia: išsižadėti savo darbų, įpročių, filosofijos ir vaizdinių, kuriais reguliuojame savo ir kitų gyvenimą. Štai kodėl žodžius “teišsižada pats savęs” lydi žodžiai “tepasiima savo kryžių”. Ne Jėzaus kryžių, bet tą kryžių, ant kurio nukryžiuojamas mūsų pačių kūnas (Gal 2, 20). Mūsų mėgstamas dūsavimas: “O, kokį kryžių turiu nešti”, skamba visiškai kitaip nei Jėzaus žodžiai: “Tepasiima savo kryžių”. Dūsaudami iškeliame save kaip kankinius ir dažnai dar reikalaujame, kad visi esantys šalia palaikytų mūsų stabmeldystę. Tik tie, kurie iš tiesų yra mirę sau, gali leisti kitiems būti laisviems".

6.
Žyd 10, 24 […] sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. 25 Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus […]

Ko gero tai nėra vien tik raginimas sekmadienį lankytis bažnyčioje.

7.
Gal 5,4 Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. 5 O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. […] 13 Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei!

Jok 2,12 Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą.

Kaip elgiuosi aš, ar tik bandau įvykdyti įstatymą, kad nieko nepridaryčiau per daug, ar mokausi elgtis pagal laisvės įstatymą ir stengiuosi būti jautrus Dvasios vedimui?

Kaipgi taip? (Lk 18)

Arvydas Malinauskas

Kartą Jėzus ,,žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino” papasakojo istoriją apie šventyklon atėjusius du žmones – fariziejų ir muitininką. Istoriją galite rasti Evangelijoje pagal Luką 18 sk.
Šiandien žodis ,,fariziejus” yra tapęs kone keiksmažodžiu, tačiau Jėzaus laikais tai buvo tautos gerbiami žmonės. Tai buvo ano meto teologai, pamaldūs, išsilavinę ir dori vyrai. Tiesa, kas dėl to dorumo, tai tik vienas Dievas žino, kas doras, o kas – ne. Išorė gali būti apgaulinga (Šveikas ir tas yra sakęs, jog ne visi žmonės yra tokie niekšai, kaip apie juos manoma). Taigi, į šventyklą atėjo kone šventasis ir, kaip dera tokio ,,luomo” žmogui, puolė melstis. Atėjo į šventyklą ir muitininkas. Kartą teko girdėti pamokslą, kuriame kunigas sutapatino šį vyrą su reketininku. Galbūt ir persūdė, tačiau ne kažin kiek. Tai buvo tautos nemėgiami (jei tik ne nekenčiami) pareigūnai, kurie okupantams rinko muitą nuo savo tautiečių. XX a. pabaigoje Lietuvoje gan dažnai skambėdavo toks žodis - ,,kolaborantas”. Tai žmogus, bendradarbiavęs (dažniausiai ne veltui) su okupantais. Šią ,,etiketę” galim drąsiai klijuoti ir anam muitininkui. Beje, kiek, jūsų manymu, yra dorų, sąžiningų muitininkų? Panašiai manė ir Jėzaus amžininkai.
Fariziejus dėkojo Dievui (pavyzdys kiekvienam, norinčiam išmokti melstis). Dėkojo už tai, kad jis nėra ,,toks, kaip kiti žmonės”. Toliau jis išvardijo tuos kitus žmones – tai ,,plėšikai, sukčiai, svetimautojai” ir, štai, anas va muitininkas. Fariziejus buvo kitoks. Jis buvo geras: pasninkaudavo dukart per savaitę (!), t. y., nuo aušros iki sutemos nieko neimdavo į burną, mokėjo ,,pajamų mokestį” į šventyklos iždą nuo ,,visko, ką įsigydavo”.
Muitininkas gi stovėjo nuošaliai, pačiam kampe (toliau nuo priešiškų žvilgsnių) ir ,,nedrįso nė akių pakelti į dangų”. Jis tik maldavo: ,,Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!” Tai ir viskas. Trumpa istorija. Jos pabaigoje - ,,moralas”. Jėzus tarė: ,,Šitas nuėjo į namus išteisintas, ne anas”. Ir nedelsiant paaiškino, kad nesusipainiotume, skubėdami su išvadomis: ,,Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. Taigi, muitininkas (nusidėjėlis) nuėjo namo išteisintas, o ne anas pamaldusis, dievobaimingas fariziejus. Kokiame teisme? Dievo.
Ne, tai nereiškia, jog visi fariziejai vienodi. Lygiai taip pat, kaip ne visi muitininkai grįžta namo išteisinti. Muitininkas nesunkiai gali virsti fariziejumi, dėkodamas Dievui, jog jis nesąs toks, kaip kiti žmonės, ,,blogiečiai”, ir toks, kaip anas va fariziejus ...
Jėzaus palyginimas anuo metu šokiravo ne vieną. Jis kirtosi su ,,viešąja nuomone”. Lygiai taip pat jis šokiruotų ir šiandien, jeigu pagrindiniai veikėjai būtų ne fariziejus ir muitininkas, bet, sakysim, vyskupas ir prostitutė.

Nors ir neturėjo teisės ...

Arvydas Malinauskas

Esat girdėję Evangelijos pasakojimą apie aklo elgetos Bartimiejaus susitikimą su Jėzumi? Nepamenat? O buvo taip. Jėzus, lydymas mokinių ir gausios minios, iškeliauja iš Jericho miesto. Vėl didelė mokytojo iš Nazareto gerbėjų minia. (Tiesa, ateis laikas, kai jų nebeliks, bet kol kas jų daug.) Nesunku įsivaizduoti. Šurmulys. Spūstis. Žmonės vieni kitiems mindo kojas, kai kurie bando lipti per galvas … Tarsi sausakimšame troleibuse.
O šalia kelio sėdi elgeta. Panašus į tuos, kuriuos šiandien matome gatvėse, prie bažnyčių, šalia šiukšlių konteinerių. Gaila? Pikta? O galbūt jau apsipratom? (Vis dėlto, jau prieš du tūkstančius metų jų buvo.) Sako, jog yra elgetų ,,savanorių”, kuriems toks ,,amatas” mielas. Tačiau yra ir elgetų per prievartą. Nemanau, jog visiems malonu stovėti ar klūpoti, ištiesus tuščią delną. Anas žmogus prie Jericho kelio nusitvėrė elgetos lazdą ne iš gero gyvenimo. Jis buvo aklas. O tais laikais nebuvo nė kalbos apie kažkokią neįgaliųjų ,,integraciją” į visuomenę. Neregys buvo laikomas našta šeimai, kaimui, miestui, tautai. Beje, toks žmogus, kaip ir luošas, nebylys ar kurčias, buvo laikomas Dievo nubaustu. ,,Žaidimo taisyklės” labai paprastos. Netekai kojos? Vadinasi, nubaudė Dievas. Gimei aklas? Matyt, nusikalto tėvelis arba mamytė. Kas tokias taisykles sukūrė? Žinoma, kad ne Dievas. Mes patys. Vadovaudamiesi dėsniu: ,,Kaip tu man, taip aš tau”.
Taigi, šalia kelio sėdi aklas elgeta Bartimiejus. Dvigubai nelaimingas. Dvigubai ,,nubaustas”: negana to, kad aklas, bet dar ir elgeta (o turtas, kaip ir sveikata, buvo laikomas Dievo palaimos įrodymu). Našta, slegianti savo artimųjų ir visuomenės ,,pečius”. Norėdamas ją palengvinti, Bartimiejus sėdi prie kelio ir ,,užsidirba” sau duonos kąsnį. Kad nebūtų ,,išlaikytiniu”. Kad ,,pratemptų” dar vieną dieną. Nuo kelio atskrieja ne vien dulkės, ,,puošiančios” Bartimiejaus draiskanas ir veidą, bet ir triukšmas. Ūžia tarsi bičių avilys. Bartimiejus nugirsta (neregių klausa labai jautri), jog čia eina tas Jėzus, apie kurį sklinda įvairiausios šnekos. Vieni kalba, jog tai didis pranašas, kaip Elijas ar Mozė, kiti jį laiko Mesiju, naujuoju karaliumi, o kunigai ir pamaldieji fariziejai tvirtina, jog jis apsišaukėlis, kurstantis nesantaiką … Tiesa, Bartimiejus dar girdėjo, jog tas vyras iš Nazareto daro stebuklus. Ne, jis pats to nematė ir niekados nepamatys. O gal? Bartimiejui, gyvenančiam neįžvelgiamoje naktyje, blyksteli maža vilties kibirkštėlė. Jis sušunka: ,,Jėzau, pasigailėk manęs!” Dar kartą, dar, dar …
Tai jau nebe šauksmas, o klyksmas (,,galbūt tas Jėzus daugiau pro čia nepraeis?”). Tada daugelis žmonių, kaip pastebi Evangelijos autorius, ima jį drausti, kad nutiltų (?!). Sakyčiau, labai natūrali žmonių reakcija. Ją vadiname ,,viešąja nuomone”. ,,Kaip jis drįsta, tas bomžas nelaimingas?” Bartimiejus nesilaiko nerašyto įstatymo. Yra žmonių, kurie neturi teisės pakelti balso ir galvos. Toks buvo Bartimiejus. Kitoks negu dauguma. Rodos, šiuo atveju tas įstatymas neturėjo galios: Bartimiejui reikėjo pagalbos, ir jis jos šaukėsi. Tačiau … Žmonės reikalavo, kad jis nutiltų ir nebedrumstų nei jiems, nei Jėzui ramybės. Jis norėjo tik vieno, kad Jėzus jį pamatytų, Jėzaus ,,gerbėjų” minia varė jį šalin. (Nagi, sakykit, ar šis epizodas jums nieko neprimena? Rūstūs, smerkiantys žvilgsniai, įbesti į kitaip atrodantį, į stovintį, kai kiti klūpo, į nesižegnojantį …) Tačiau Bartimiejus, užuot nutilęs, dar garsiau šaukė. Kažkas yra pasakęs, jog tikra viltis gimsta tuomet, kai, atrodo, nebėr jokios vilties, kai žemė išslysta iš po kojų. Bartimiejui toji akimirka reiškė: ,,dabar arba niekad”.
Jėzus išgirdo! Jis sustoja. Dar daugiau, Jis sako: ,,Pašaukite jį”. Tie, kurie ką tik Bartimiejui liepė užsičiaupti, dabar ima jį guosti: ,,Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia”. Gražu. Kokie paslaugūs, mieli, užjaučiantys. Apie tokius sakoma: ,,Nors prie žaizdos dėk”. Bartimiejaus svajonė išsipildė! Jis puola prie Jėzaus. Galvotrūkčiais. Kad tik suspėtų. Žmonės nuščiūva. Tie, kurie norėjo nutildyti prie kelio šūkaliojantį elgetą, patys priversti užsičiaupti. Dabar kalba nebe jie, o Jėzus ir Bartimiejus. ,,Ko nori?”, paklausia Jėzus. ,,Kad praregėčiau!”, dar garsiau sušunka Bartimiejus. ,,Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”, taria Jėzus. Be jokių ilgų ,,ceremonijų”, be komentarų apie aklumo ir elgetavimo priežastis, padarinius ir prasmę. ,,Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Nors minia ir prieštaravo. Nors tu ir ,,neturėjai teisės” šauktis pagalbos. Bartimiejus atsimerkia.

Neįtikėtina sėkmė! O visgi ...

Arvydas Malinauskas

Evangelijoje pagal Joną galime rasti pasakojimą apie tai, kaip Jėzus penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėm pamaitino kelis tūkstančius išalkusių žmonių. Nieko keisto, kai žinai, jog ši knyga buvo parašyta I a. gale. Juolab, kad bažnyčioj net ir XXI a. vis dar kalbama apie stebuklus, dangų ir t. t.…
Nežinom, kas ten iš tikrųjų atsitiko su ta duona, žuvimi ir žmonėmis. Deja, joks kunigas taip pat nepatenkins mūsų smalsumo. Jam pačiam ši istorija lieka gili paslaptis. O pasakojimas toks.
,,Jį [Jėzų] lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus …”, rašo Jonas. Ir vėl tie stebuklai! Tačiau nenuginčysim, jog jie žmones vilioja. Tarsi ryškiaspalvė, akį rėžianti reklama. Pavargstam nuo kasdienybės, todėl išsiilgstam kažko naujo. Tegul tai bus naujas ėdalas katei ar šuniui, nauja skalbimo mašina, naujas dezodorantas arba naujas šampūnas, bet tegul tik naujas… Monotonija įgrįsta, pasiilgstam ,,aštrių pojūčių”. Taip buvo ir anuomet, taip yra ir šiandien. Tiesa, pripažinkim, jog tų stebuklų ne tiek jau daug ir beliko. Manau, nesuklysiu pasakęs, jog nemažai žmonių šiandien bažnyčiose lankosi tik dėl jų. Juk bažnyčia vis dėlto ,,kvepia” ne tik naftalinu, žvakių vašku, bet dar ir kažkokia paslaptimi.
Diena jau buvo pakrypusi vakarop, todėl visai natūralu, jog tokioje didelėje žmonių minioje, tai šen, tai ten, primindamas apie savo poreikius, suurgzdavo tuščias pilvas. Jo kalbomis nenuraminsi, net jeigu jos ir labai gražios, protingos ir teisingos. Jėzus tai supranta, todėl mokinių klausia: ,,Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?” Šie sunerimsta, nes, visų pirma, neturi tiek pinigų, kad galėtų visus pamaitinti, jei ten, Palestinos laukuose, ir sutiktų kokį prekeivį. Vienas iš jų pamato labai praktišką bernužėlį, pasiėmusį ,,penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis”. Jam vienam, tikriausiai, per daug, bet kokiems penkiems tūkstančiams tai tebūtų tik ,,lašas jūroje”. Čia jų mokytojas pasielgia ne tik keistai, bet ir nelogiškai. ,,Susodinkite žmones!” - liepia mokiniams, tada paima duoną, žuvį, ,,sukalba padėkos maldą” ir liepia išdalyti visiems ten esantiems žmonėms. Tas vyras iš Nazareto rizikuoja apsijuokti. Tačiau vietoj gardaus juoko, iš nuostabos ,,ištįsta veidai”. Jie ne tik iki soties pavalgo, bet ir surenka dvylika pintinių likučių.
Nesigilinkim į tai, kiek šiame pasakojime yra tikrų istorinių. Nemanau, kad diskusijos stebuklų tema kada nors liausis ir bus vienbalsiai nuspręsta, jog stebuklų (ne)būna. Šioje istorijoje mane labiausiai domina ne jos realumas, ne stebuklo ,,mechanizmas” (kaip tai įvyko) arba jo prasmė (pasakojimo autorius vartoja ne žodį ,,stebuklas”, bet ,,ženklas”, vadinasi, šis įvykis kažką reiškia). Pamatę, kas nutiko, žmonės nusprendžia, jog šis žmogus, Jėzus, ,,tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį”. Nieko nuostabaus. Šiandien, net ir nematydami jokių ,,ženklų”, žmonės susiranda naujų pranašų.
Taigi, žmonės susižavėję. Jie sotūs, patenkinti, jie džiūgauja. O toliau seka tai, kas įdomiausia (ir, manau, svarbiau už patį stebuklą). Jėzus, supratęs, kad žmonės ketina ,,pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi” (ar galima svajoti apie didesnę sėkmę?), vienas sau pasitraukia į kalnus. Ne į ,,sceną”, ne į gerbėjų glėbį, bet tolyn nuo jų. Kaip sakydavo mūsų senoliai: ,,Nei į tvorą, nei į mietą”. Žodžiu, nei šis, nei tas. Keistas finalas. Žmonių noras suprantamas: gerai būtų turėti tokį karalių, kuris daugintų maistą ir jį dalytų. Nereikėtų dirbti, vargti, prakaituoti. Mostelėtų toks labdarys stebuklinga lazdele, ir viskas eitųsi kaip sviestu patepta. Nesunku suprasti anuos žmones. Jie labai panašūs į mus. Vos ne kaip du vandens lašai. Sunku suprasti Jėzų. Jis pasišalina. Pasišalina, kai, atrodo, triumfo valanda jau čia pat. Kai žmonės nori paskelbti jį savo karaliumi. Pasišalina, kai jo mokymas tampa valstybine religija. Kai jo mokiniai apsigyvena rūmuose ir tampa popiežiais. Kai jo mokiniai, vienoj rankoj laikydami kryžių, kitoj – kalaviją, išeina ,,skelbti Evangelijos”... Jėzui su jais nepakeliui.
Iškart po šios istorijos Evangelijos pagal Joną autorius pasakoja apie tai, kaip žmonės uoliai ieškojo Jėzaus, pasitraukusio nuo jų į kalną. Galbūt ne vienas kunigas nurodytų juos kaip pavyzdį visokiems ,,netikėliams”, vis nerandantiems nei laiko, nei noro ,,lankytis bažnyčioje” (nors ieškoti Jėzaus ir sekmadieniais eiti į bažnyčią nėra tas pat). Taigi, žmonėms prisireikė Jėzaus ir šie ėmė jo ieškoti. Paieškos buvo ne šiaip sau, nes žmonės nepatingėjo susiropšti į valtis ir nuirkluoti kitapus ežero. Matyt, labai prisireikė! Šioje vietoje ,,uolesnis” kunigėlis galėtų įterpti kokį moralą apie tai, kaip mūsų seneliai ,,sukardavo“ ilgą ir sunkų kelią iki bažnytėlės, o mes bijom ,,užpakalius pajudinti”. Nieko nepadarysi - kiti laikai, kiti ir žmonės …
Pagaliau gaudynės vainikuojamos sėkme. Žmonės randa Jėzų ir, nustebę, ima klausinėti, kada šis spėjęs nuo jų ,,pabėgti”. Ir ką gi Jėzus? Užuot pagyręs savo ,,persekiotojus”, sako: ,,… jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties”. Štai taip. Ima ir ,,pastato į vietą”. Vietoj pagyrimo - priekaištas. Priekaištas tiems, kuriuos kunigai pagirtų ir nurodytų kaip sektiną pavyzdį. Tiems, kurie nepatingėjo valtimis nuirkluoti kone septynis kilometrus (geografijos faktas). Tiems, kurie gaudė Jėzų, tikėdamiesi, ,,o gal jis ir vėl dalins duoną?” (Juk prieš tai jis nesuprantamu būdu penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvelėm buvo pamaitinęs tūkstantinę žmonių minią.) Priekaištas ir tiems, kurie dažnai, gal net labai dažnai eina bažnyčią, manydami (o gal dėdamiesi), kad ieško Jėzaus, o iš tiesų, kaip ir anie Evangelijos pagal Joną žmonės, tikisi ,,išpešti” sau kokios nors naudos.

Apsidairyk! (Mt 6,25-34)

Arvydas Malinauskas

“Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo” (Mt 6,25-34).

Manau, jog šie Jėzaus žodžiai be jokio vargo įkandami ir bobutei, nebaigusiai ne tik Oksfordo ar Harvardo, bet ir teologijos ,,fak’o”. Gyvenk savo gyvenimą ir pasitikėk dangiškuoju Tėvu. Nekvaršink sau galvos dėl to, kas nuo tavęs nepriklauso. Svarbiausia – Dievo karalystė. Nė nemanau ginčyti šių tezių. Tačiau šįkart ausis pagavo ką kitą. Poeziją. Ko šiame Ev. pagal Matą skaitinyje daugiau – teologijos ar poezijos? Taigi šiandien Jėzus kalba ne tik apie dangiškąjį Tėvą ir dangaus karalystę, bet ir apie mūsų graudžiai apgiedotą “raudų pakalnę”, kurioje nieko kito, išskyrus “pilką kasdienybę”, jau seniai nebematom. Būtent čia Jėzus ir randa įkvėpimą savo poezijai. Čia, kur, rodos, negali būti nieko gražaus, nieko švento … Čia, kur nugyvenom jau tiek daug metų, kur niekas mūsų negali nei nustebinti, nei pradžiuginti, Jėzus randa tokius perlus! Kaip ir anas žmogelis iš palyginimo apie dirvoje paslėptą lobį (Mt 13, 44).
Jei nežinočiau, kur ir kaip baigėsi to keisto poeto iš Nazareto kelionė, pamanyčiau, jog jis į viską žiūrėjo “pro rožinius akinius”. Deja, nebuvo jis nei naivus svajoklis, nei koks “prieplauka”. Prisimink Jėzaus žodžius apie kryžių ir persekiojimus, kurie laukia ne tik mokytojo, bet ir mokinių, ir suprasi, kad tasai Jėzus buvo pats blaiviausias realistas.
“Prasitrink, vaikine, užmiegotas akis ir apsidairyk”, - girdžiu paraginimą šiuose Jėzaus žodžiuose. Apsidairyk, kaip pirmąkart. Kol nei televizorius, nei “kompas”, dar nebuvo pagadinę akių. Dievo karalystė prasideda čia pat. Prarastasis Edeno rojus ranka pasiekiamas. O prarastasis jis todėl, kad nei Adomėlis su Ievute, nei aš, nei tu, nematom jo. Nematom, nes dairomės kažkur kitur: aukštai už debesų (nors Gagarinas jau seniausiai paprotino, kad ten nėra ko ieškoti), už jūrų marių, kur lyja “baksais”, arba anapus mirties. Nenukelk jo taip toli. Sustok. Nors ir visai trumpam. Žiūrėk, vikšrelis ropoja … Ir ką gi – apsivertė pasaulis, kol į jį spoksojai? Keista, bet ne. Užtai dangus priartėjo.

Laiško Filipiečiams tekstas (Fil 2, 6-11)

Česlovas Kavaliauskas
Straipsnio KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS tęsinys.

Susipažinkime su tekstu, kuriame ankstyvoji Bažnyčia Išgelbėjimo požiūriu norėjo atskleisti, taip sakant, vidinį Jėzaus pasaulį. Žmonės regėjo nukryžiavimo tragediją ir kryžių, bet kas gi vyko Jėzaus sieloje? .
Tekstas iš Laiško filipiečiams greičiausiai yra senovinis krikščionių himnas, kurį savo laiške panaudojo (ir galbūt papildė) apaštalas Paulius. Palikime ramybėje istorinę formų analizę (beje, labai svarbią), kuri ištiria himno pobūdį ir tikslą. Ikipaulinė teksto kilmė leidžia pasiekti labai ankstyvą krikščionybės sluoksnį (prieš 50 metus po Kr.!). Mums labiausiai rūpi kristologinė prasmė; gali būti, kad himnas pateikia giliausią Jėzaus aukos interpretaciją (1).

Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties,
iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą,
kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų
kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme
ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
Jėzus Kristus yra Viešpats!
(Fil 2, 6-11)

Nors ir labai ankstyvos kilmės, himnas aiškiai sako apie Gelbėtojo preegzistenciją (turėdamas Dievo prigimtį). Taigi pilnateisis dieviškosios prigimties asmuo priėmė tarno išvaizdą, nusižemino ir net apiplėšė save, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Himnas baigiamas Jėzaus išaukštinimu - prisikėlimu iš mirties ir kosmine pergale: jam privalančios nusilenkti visos stichijos (kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme).
Reikia stabtelėti prie lietuviško: apiplėšė pats save. Pasakymas turi neblogą dinaminę prasmę, tačiau neatspindi graikiškojo ekenosen (lot. exinanivit). Pažodžiui tai būtų "ištuštino save". Veiksmažodis kenoo atitinka lot. vacuumredo, liet. "ištuštinu, padarau tuščią". Taigi sąvoka artima ir svetimžodžiui "evakuoti"; deja, visa tai skamba nemaloniai ir negyvai. Todėl ir Antanas Maceina, ir kiti autoriai paliko graikišką sąvoką kenozė, kurią vartojame, pabrėždami "savęs apiplėšimo" momentą. Sąvoka išreiškia Amžinojo Žodžio nusižeminimą, nusileidimą įsikūnijant. Kančia ir mirtis - šio nusižeminimo kulminacija. Anot Arnoldo Toynbee, kenozė "tai esminis krikščionybės branduolys". Pats Jėzus leido mums suprasti savo Tėvą kaip gailestingą, atlaidų Tėvą, laukiantį sūnaus palaidūno sugrįžimo. Taigi Dievas yra nusidėjėlio pusėje, o išganymas ateina per jo Sūnaus nusižeminimą iki kryžiaus mirties. Kas dėl kitų sąvokų, tai "prigimtis" (morphe) nusako pastoviąją būtybės prigimtį, o "išorė" (schema) iš tiesų reiškia kintamąją išorę. Suprantama, šios sąvokos dar neturi tokio filosofinio aštrumo, koks susiformavo Chalkedono Susirinkime (451). Prie Pauliaus teksto privalome priartėti kaip tik su dvasia Pauliaus, kuris pirmiausia atjautė ir apgailėjo nusižeminusį Išganytoją.
Jėzaus kenozė įrodo, kad Dievas nėra akla "ontologinė jėga", kuri pasilieka "neprieinamoje šviesoje", yra svetima žmogaus kentėjimams ir klaidoms. Įsikūnijimas įrodo mums nesuprantamą Dievo nusileidimą į mūsų plotmę: "Dievas nusileidžia į mūsąją buvimo plotmę ir nusilenkia šios plotmės dėsniams" (Maceina). Ir kaip tik todėl mums atrodo įmanoma kai ką pasakyti apie Jėzaus vidinį pasaulį.
Pirmiausia, Jėzaus kenozė buvo ir žygdarbis, ir auka. Atsižadėdamas (laikinai) savo šlovės ir didybės, Logos parodė, kad jis solidarizuojasi su puolusiu žmogumi, kad vardan jo pasiryžęs ir nusižeminti, ir net aukotis. Galbūt Jono tekstas apie Išganytoją, plaunantį mokiniams kojas, itin giliai išreiškia tai, ko nepajėgia padaryti jokia filosofija. Toks nusižeminimas ir tokia auka iš tiesų gali būti pavadinta dievišku žygdarbiu. Ką jis reiškia? "Ko atsisakė Kristus, priimdamas tarno išvaizdą? Žinoma, Dievo pavidalo, t. y. dieviškos būties formos, bet ne dieviškos prigimties. O jei tokia būtis charakterizuojama kaip doxa ("šlovė"), tai kenozės būsena reiškia atsisakymą visų doksos pranašumų, visos buvusios būsenos prerogatyvų ir apraiškų [...] Dogminiu požiūriu, atsižvelgiant į dviejų prigimčių kristologiją, kenozė netiesiogiai paliečia žmogiškąją prigimtį, o tiesiogine prasme - antrąjį Dievo asmenį (kuris yra ekenosen subjektas). Kenozė gali paaiškinti ne dieviškosios prigimties ar jos atributų uždavinį, bet tik dieviškos būsenos atsisakymą. Beje, šie klausimai neišplaukia iš paties himno [...]”(2)
Kaip matome, himnas iš tiesų labai gilus. Savaime suprantama, negalėdami išvengti supaprastinimo, vis dėlto galime nemažai pasakyti, kas matosi iš kenozės ir nusižeminimo. Itin svarbu, kad Jėzus elgėsi laisvai. Tai buvo ir nusižeminimas, ir auka asmens, kuris galėjo ir neišsižadėti savo lygybės su Dievu. Esama šiokio tokio panašumo (tegu ir labai tolimo) su galingos valstybės vyru, kuris didžios nelaimės metu laikinai taptų žemiausios kategorijos darbininku - be teisių ir be galių. Jei toks žmogus vardan kitų gerovės aukotųsi sunkiam darbui, išsižadėjimams ir net mirčiai, mes pagrįstai jį pavadintume didvyriu. Toks, pvz., buvo graikų karalius Kodras, kuris gelbėdamas gimtąjį miestą sąmoningai išsižadėjo ir šlovės, ir gyvybės. Sekdamas orakulo nurodymu (esą išgelbėsiąs apsupstą miestą, jei žūsiąs nuo priešo rankos), jis persirengė kaimiečiu, susikivirčijo su priešų kareiviu ir žuvo, aukodamasis už savąją Atiką.
Be abejo, tai tik įvaizdžiai, bet mums jie daug pasako. Jėzaus atveju turime nebe "jeigu", nebe iliustraciją, bet realų aukos ir pasiaukojimo gyvenimą. Jėzus veikė mūsų lygmenyje, kuris nė iš tolo negali būti lyginamas su dieviškuoju. Tai reiškia, kad jis savo noru priėmė ribotumą laike ir erdvėje, įspraudė savo pažinimą į kategorijas ir sąvokas; pasirinko diskretų ir fragmentinį pasaulio suvokimą, tapo tokiu, koks yra kiekvienas žmogus. Jo žmogiškąją valią supo ir nežinios bei svyravimų laukas. Esmingą įtaką jam turėjo daryti istorinis bei kultūrinis lygis: jis kalbėjo ir mąstė savo krašto ir savo meto kalba. Jėzaus pažinimo horizontas taip pat buvo apribotas, kitaip jis nebūtų buvęs pilnas žmogus. Tai pripažinti reikalauja ir garbinga egzegezė (3), apie tai kalba Šv. Rašto tekstai (Lk 2, 52; Mk 13, 32 arba Mt 16, 28). Tik taip galima paaiškinti, kodėl prieš kančią Dievo Sūnus maldavo atitolinti baisią taurę, kodėl ant kryžiaus turėjo išgyventi Dievo apleidimą. Kasperis taip aprašo šitą išmėginimą: "Jėzus nepalūžo savo tikėjime. Tačiau tikėjimo naktį ir sielvartą jis patyrė giliau nei bet kuris žmogus. Kai jis mirdamas šaukėsi Dievo, tai nebuvo vien šauksmas į Senojo Įstatymo Dievą, bet ir šaukimasis Dievo, kurį jis išimtine prasme vadino savo Tėvu ir su kuriuo jautėsi ypatingu būdu susijęs. Jis išgyveno Dievą kaip besitraukiantį iš jo artumos, kaip visiškai Kitą. Jis išgyveno nesuvokiamą Dievo ir jo valios slėpinį. Vis dėlto jis iškentėjo šią naktį, išsaugodamas tikėjimą. Taip toje kraštutinėje tuštumoje jis pats tapo Dievo pilnatvės forma. Jo mirtis tapo gyvenimo proveržiu. Taip jo mirtis tapo kita Dievo karalystės atėjimo meilėje puse" (4). Lutheris apie tai kalba ypač jautriai: "Kristus ir savo akyse tapo apleistuoju, prakeiktuoju, nusidėjėliu, piktžodžiautoju ar pasmerktuoju, nors buvo be nuodėmės ir be kaltės. Tai nebuvo juokai ar žaidimas, ar vaidyba, kai jis sakė: "Tu apleidai mane". Jis iš tiesų buvo apleistas visais atžvilgiais, kaip esti apleistas nusidėjėlis po savo nusižengimo. Tai buvo tiesa, kas atsitiko su Kristumi. Ir negalima aiškių Dievo žodžių sumenkinti žmogišku gudravimu, negalima jų paversti niekais. O jei kas nors negali šių žodžių suprasti, tepasilieka su didele minia lauke ir teleidžia mokiniams kopti pas Jėzų ant kalno" (5).
Didelis Karlo Rahnerio nuopelnas yra tas, kad jis smarkiai sukritikavo paviršutiniškų teologų ir religinių rašytojų įprotį monofizitiškai kalbėti apie Jėzaus vidinį pasaulį. Kaip dažnai mes skaitome, kad Kristus į viską žvelgė vien Absoliuto akimis, kad jo susidūrimai su priešais ar visa kančios istorija - tai tik lengvai sudrumstas jo dvasios ežero paviršius, tuo tarpu gelmėje viešpatavusi amžinoji ramybė... Ir Lutheris buvo teisus, prieštaraudamas dogmatikams, kurie norėjo Jėzuje matyti absoliučią rimtį ir giedrą: "Iš tiesų Kristus visuomet nebuvo vienodai mielas ir švelnus. Jis būdavo ir supykęs ar nepatenkintas, pvz., kai išvarė iš šventyklos žydus, arba nuliūdęs ir rūstus, kai mokiniai pasirodė esą akli" (6).
Rahneris teisingai pabrėžia, kad nereikia “tiesioginio Dievo regėjimo” tapatinti su visio beata po jo prisikėlimo. Taip, jis žvelgė į viską, remdamasis "pagrindine savo nuostata" (Grundbefindlichkeit), kuri buvo mums nepasiekiama jo jungtis su Tėvu. Taip, jis aiškiai pareiškė: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11,27). Komentatorius teisingai pabrėžia, kai šie gilūs žodžiai neturi nieko bendro su teologų pretenzijomis: “Jėzaus santykis su Tėvu ir Tėvo santykis su juo yra apreiškimo pagrindas ir turinys, nes ir Tėvas, ir Sūnus tėra santykinės sąvokos, kuriomis "Sūnus" išreiškia savo priklausomybę "Tėvui", ir šiuo santykiu naujai apreiškiamas Tėvas" (7). Taigi kaip Sūnus jis išgyveno savo pašaukimą žemėje, tačiau tos žemiškos kelionės metu jis veikė ir mokė kaip "Žmogaus Sūnus", aiškiai pabrėždamas savo žmogiškosios nuostatos kuklumą: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas (Mk 10, 18) . To paties Morkaus tekste skaitome: Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė (Mk 6,4-5).
Pagaliau himnas kalba apie Jėzaus prisikėlimą, jo išaukštinimą ir vardą, kilniausiq iš visų vardų. Taigi Jėzus - ne tik prigimtimi išaukštintas, bet ir savo nusižeminimu iki kryžiaus mirties užsitarnavęs karžygio garbę. Štai ką pamiršta mūsų teologai. Ne titulais, ne garbinga padėtimi, bet kraujo kaina išaukštinamas karžygys.
Yra daug priežasčių Jėzaus kentėjimus naujai susieti su prisikė1imu ir užtarnautu išaukštinimu. Pirmiausia, - rašo Martinas Zeilsas, - šiandien aiškiau negu anksčiau matyti, jog Naujojo Testamento teiginiai Kristaus atžvilgiu labai priklauso nuo Velykų įvykio. Kita vertus, Velykos dabar suprantamos kaip įvykis, kurio dėka Dievas priėmė ir patvirtino asmeninį Jėzaus žygdarbį ir žodį. Pagaliau - tai itin svarbu - Velykų įvykis kristologijoje, kitaip nei kryžiaus kančia, atveria ateities matmenį. Jürgenas Moltmannas taip sako: "Vienpusiška kryžiaus teologija pasiektų tik nuodėmių atleidimo evangelijos, bet ne naujojo teisingumo pažadą... Pastebimai augantis teisingumas pasiekia savo mastą ne nuodėmėje, kurią jis atleidžia, bet naujame gyvenime, prikelto bei išaukštinto Kristaus karalystėje, kurią jis ir pažadėjo, ir nurodė" (8).

Straipsnio tęsinys>>

1. Mysterium Salutis. - Bd. 3/1.Einsiedeln, Zürich, Köln, 1970. - S. 309 sq.
2. Mysterium Salutis - S. 309 sq.
3. Plg. Sacramentum Mundi. - : Bd. II. - Berlin, Freiburg, Basel, Wien, 1968. - 5. 950 sq.
4. Kasper W. Op. cit. - S.135.
5. Mirsch E.Hilfibuch zum Studium der Dogmatik. - Berlin, 1937. - S. 31.
6. Ibid - S. 32.
7. Grundmann W. Das Evangelium nach Matthäus. - Berlin, 1968. S.316.
8. Moltmann J. Bericht von der Theologie. – Berlin, 1971. – S. 111.

Ašaros (Jn 11, 1 – 44)

Arvydas Malinauskas

Dar vieną gabaliukas be cenzūros

Gal kada esat skaitę arba girdėję Evangelijoje pagal Joną 11, 1 – 44 užrašytą istoriją apie tai, kaip Jėzus prikėlė mirusį Lozorių? Jei nors kartą ją perskaitėt arba išgirdot, ilgai neturėtumėt pamiršt. Istorija, kuri galėtų būti scenarijumi filmui, pažymėtam bent jau ,,N-14”. Vaizdas būtų sukrečiantis. Jautruoliai(-ės) užsimerktų ir dėl drąsos susikibtų rankomis. Tik įsivaizduokim išeinantį iš kapo Lozorių, kurio ,,rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule” (44 eil.). Siaubas! Keturios dienos kaip miręs (plg. 39), todėl kvepiantis ne ,,Fa”. Šita scena ko gero nustelbtų ir patį stebuklą. ,,Tikintiesiems” tai – ,,eilinis” Jėzaus stebuklas, kaip Nedai – ,,eilinė diena rojuje”, o visiems ,,netikėliams” – ,,pasaka”, primenanti kadaise girdėtą ,,Miegančiąją gražuolę” arba ,,Snieguolę”. Palikim šįkart visas diskusijas apie stebuklų istoriškumą ,,Rašto aiškintojams” ir žvilgtelkim į Jėzaus veidą. Du kartus užsiminęs apie tai, jog Jėzus susigraudino (,,labai susigraudino”, 33 eil., ir ,,vėl susigraudinęs”, 38 eil.), evangelistas Jonas pastebi: ,,Jėzus pravirko”. Ašaros Jėzaus akyse. Sakoma, kad vyrams verkti gėda., kad ašaros – tai silpnumo požymis. Tačiau vienąkart girdėjau ir priešingai: ašaros liudija stiprybę. Meilės stiprybę. Tačiau Jėzaus ašaros man primena ne tik Jėzaus meilę Lozoriui, Marijai, Mortai, Judui, Šarūnui, Viktorui, Daliai … Ašaros Jėzaus akyse man pasako daugiau negu visi kristologijos ir teologijos vadovėliai.

"... tokių yra dangaus karalystė" (Mt 19, 13-15)

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 2. Be cenzūros

,,Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: ,,Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.” Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau” (Evangelija pagal Matą 19, 13-15).
Bandau suprast, ko gi tie mokiniai draudė žmonėms vesti pas Jėzų vaikus? Žinoma, tik jau ne dėl to, kad šis būtų buvęs pedofilas. Bandau įsivaizduot aną sceną. Nesiseka. Staiga galvon šauna mintis. Ir peršauna. Kiaurai. Tiesiai į dešimkę. Taigi vaikai trukdo! Ką nežinot? Kiekvienąkart, kai tik pamėginu kuo nors užsiimt, prisistato dukrytė, kuriai dabar jau trys metai, ir nori man padėt. Tikiu, kad jos ketinimai yra patys nuoširdžiausi, bet pagalbos nejaučiu. Nenoriu apie tai per daug išsiplėst, nes šią temą gvildena Gintaras Beresnevičius viename knygos ,,Vilkų saulutė” skyriuje. Turiu rimtą pagrindą manyt, kad apaštalai vaikų paprasčiausiai bijojo. SOS! Gal ne tiek dėl savęs, kiek dėl mokytojo. Kur tai matyta! Jėzus keliauja Jeruzalėn, kur kol kas laukia minios gerbėjų, pasiruošusių skelbti jį savo karaliumi, o čia po kojom maišosi moterys su savo vaikiščiais! To dar betrūko! Ne laikas dabar žaidimams. Tai kas, kad mamos prašo Jėzų pasimelst už jų vaikus. Jėzus turi kur kas svarbesnių reikalų. Taigi, mokiniai elgėsi labai protingai, logiškai. Jie bandė apsaugoti savo mokytoją nuo bereikalingos sumaišties ir laiko gaišinimo. ,,Laikas – pinigai”, vėliau sakys amerikonai. Tačiau mokytojas jų uolumo kažkodėl neįvertino. Dar daugiau, jis pareikalavo, kad šie praleistų mamas su vaikais. Evangelistas Morkus pastebi kur kas daugiau už Matą: ,,Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino …” Ne tik nepagyrė saviškių, bet dargi ant jų ir užsirūstino. Evangelijose minimi vos keli atvejai, kai Jėzus buvo supykęs. Arba ant savimi pasitikinčių šventeivų fariziejų ir Rašto aiškintojų, arba, kaip šį kartą, ant apaštalų.
,,… tokių yra dangaus karalystė”. O mes manom, kad dangus rezervuotas tik ypatingai tobuliems šventiesiems, tiems, kurie jo nusipelnė nežmoniškų pastangų dėka, arba bažnyčios hierarchams, visokiems kardinolams, vyskupams, prelatams, monsijorams … Deja, Jėzus paneigia mūsų sukurtas teorijas ir apie dangaus gyventojus, ir apie patį dangų. Kartą, kai religiniai autoritetai paklausė Jėzaus, kada ateis toji dangaus arba Dievo karalystė, šis atsakė: ,,Dievo karalystė jau yra tarp jūsų” (Evangelija pagal Luką 17 sk. 21 eil.). O mes manom, kad į ją pateksim, jei išvis pateksim, tik tada, kai išneš kojom į priekį. Tiesa, tik tuo atveju, jei ištikimai lankysim bažnyčią ir dosniai (!) aukosim jos tarnų išlaikymui. Dievo karalystė jau yra tarp jūsų. Jėzus nesakė, kad ji yra Jeruzalės šventykloj, Vatikane, kokioj nors arkikatedroj bazilikoj ar bažnyčiose, besipuikuojančiose į debesis įsmeigtais bokštais. Dievo karalystė yra tarp jūsų! Jos nereikia ieškot kažkur toli, ,,šventose vietose”, Petro, Povilo, Marijos ar dar kieno nors atlaiduose. Ji yra čia pat, kur, rodos, nieko švento nėr, t. y., tarp mūsų, nuodėmingų žmonių, mūsų džiaugsme ir kančioj, mūsų šventėse ir mūsų kasdienybėj.

Kas tas ieškotojas? (Mt 13, 44-46)

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 1.

“Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako, iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”, kadaise kalbėjo Jėzus iš Nazareto (Evangelija pagal Matą 13 sk. 44-46 eil.).

Atrodo, viskas daugiau negu aišku. Bent jau man taip atrodė. Ilgą laiką galvojau, kad šie žmonės – tai tie dievobaimingieji, o ypač dievobaimingosios, kurie/kurios, jei ne kasdien, tai bent kiekvieną sekmadienį, lanko bažnyčią, gražiai sudėję/sudėjusios rankas meldžiasi (ne bet kaip, o ilgai!), reguliariai ir dosniai aukoja bažnyčios bei jos ,,tarnų” išlaikymui, pasninkauja ir vaikšto 90 laipsnių kampu žemyn nudelbę/nudelbusios akis. Kas jeigu ne jie/jos, vos tik išgirsta apie Dievą, tučtuojau viską meta šalin (kuo toliau!) ir, nieko nelaukdami/nelaukdamos, visko išsižadėję/išsižadėjusios, puola į dangų kaip tasai pirklys prie išsvajoto perlo. Na, jeigu jiems ir joms ir ne visada pavyksta pasielgti pagal šį scenarijų, tai bent jau per šventes ... Ilgą laiką maniau, jog šiuo pasakojimu Jėzus nori mums nurodyti, kaip privalom elgtis: ryžtingai, nė akimirką neabejodami, nesvyruodami, nesižvalgydami atgalios, galvotrūkčiais pulti dangun. Žinoma, kad per bažnyčią – o kaip gi kitaip! Kol dar neužimtos visos vietos…

Daugiau taip nebemanau. Kodėl? Nagi todėl, kad nėra tokių žmonių, kurie būtų panašūs į aną artojėlį arba pirklį. Parodykit man tą, kuris dėl dangaus karalystės taip uoliai visko atsisako? Kam Dievo valia yra svarbiau už viską? Kur gi tie didvyriai ir tos šaunuolės, besiveržiantys į dangų? Jokia čia paslaptis (nebent vieša), kad ir ,,dvasiškieji tėveliai” mieliau ieško lobių čia pat, žemėje, o ne ten, kažkur nepasiekiamose dangaus aukštybėse, nors gan dažnai postringauja, jog nedera krauti sau turtus ,,kur kandys ėda ir rūdys graužia”. Ne šiaip sau sakoma: ,,Geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj”. Gal ir yra vienas kitas, kuriam dangus svarbiau už viską, tačiau tokių tik vienetai. O mes, mirtingieji, ,,žemės kurmiai”, nuolat klumpam, parpuolam, per savo purvą nematydami saulės šviesos. Ką čia ir bekalbėt apie kažkokį dangų …

Tai kas gi tuomet anie žmonės, apie kuriuos pasakojo Jėzus? Man jie panašūs į Dievą. Ne į tą, kuris kiekvienam žingsny tik ir tyko, norėdamas kuo skaudžiau nuskalpuot. Ne į tą, kurio vardu buvo skelbiami ,,religiniai” karai, persekiojamos ,,raganos” ir žudomos ištisos tautos. Į tą, kuris, palikęs ramų, jaukų dangaus skliautą, kurio tremtin buvo ,,ištrėmę” kunigai, vyskupai, popiežiai, šventikai, žyniai ir visi kiti religijos ,,specialistai”, ieško žmogaus, tarsi giliai žemėje užkasto, niekieno nepastebimo lobio, tarsi kažkur tarp sendaikčių užsimetusio, neįvertinto perlo. Į tą, kuris myli žmogų. Nei iš šio, nei iš to. Ne prakeikia už tai, kiek prikiaulinam, ne baudžia, ne keršija, bet myli ir tiek. Į tą Dievą, apie kurį pasakojo keistasis galilėjietis Jėzus, vėliau už savo pamokslus prikaltas prie kryžiaus. Prikaltas tam, kad daugiau savo erezijom nebedrumstų stovinčio vandens (žinoma, kad švęsto!). Nužudytas tam, kad religijos monopolistai galėtų ilsėtis ramybėje. Amen.

Apie Eucharistiją (1Kor 11)

Pagal pirmąjį apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams, 11 skyrių
Dominykas Valentis (kalba netaisyta)

Čia pats seniausias tekstas apie Eucharistiją. Bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Atrodo, situacija buvo tokia: būdavo kviečiami iškilesni bendruomenės nariai, jie vaišinosi. Paprastesni nebūdavo oficialiai vaišinami. Jie prieangy laukdavo, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Atrodo, buvo toks socialinės nelygybės fonas. Paulius labai griežtai reaguoja (11,20). Kokia turėtų būti Viešpaties Vakarienė?
11,23 Konsekracijos formulė. Žydiškas posakis apie Tradiciją: “...gavau iš Viešpaties, perdaviau jums...”. Perdavimas = Tradicija: tradicija = perdare = duoti, duoti į anapus.
“Tą naktį” – ryšys su išdavyste, kančia, mirtimi.
Padėkos malda: “baruch” – garbė. Tau Dieve, Izraelio Dieve, už tą duoną, kuri malšina mūsų alkį. Vakare sutemus žydų šeimos motina uždega ant stalo žiburį ir kviečia šeimą susikaupti (užsidengia visi akis!). Po valandėlės tėvas kalba padėkos maldą ir laužo dalindamas visiems. Vėliau – padėka už vyną ir dalijimasis juo. Tokia kiekvieno šabo vakarienės tvarka. Jėzus lygiai tą patį atliko, t.y. pasinaudojo papročiu.
Paulius nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo nežydams, o graikams.
Paulius paduoda Jėzaus žodžius, kurie nepriklauso šabo vakarienei: “Tai yra mano kūnas…” ir “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje”, ir “…tai darykite mano atminimui!” – lyg tostas Jėzui: valio Jėzui!
Graikiškam tekste “tai (yra) mano kūnas” – “to soma”. Prieš “soma” stovi pabrėžiamasisi artikelis “to” (šitas). O paskui – “tai darykite” (touto poieite). Tas “touto” yra niekatrosios giminės. O duona ir hebr., ir graik. – vyriškosios giminės.
Kalbėdamas, sulaužęs duoną, Jėzus keičia giminę. “Touto” su duona nedera gimine. Ir aramaj., ir graik. Tai netaisyklingumas, - turėtų būti “autos” (ji, ši).
Apie ką galvojo Jėzus, sakydamas “tai” (“touto” – niekatr. gim.)?
Ir kiti evangelistai (Mt, Mk, Lk) vartoja tokį netaisyklingumą! Jie, tiesa, rašė vėliau už Paulių.
Kai kurie egzegetai mano, kad šitas žodelis “touto” kalba apie susirinkimą tikinčiųjų, kurie bendrauja Viešpatyje.
“Kūnas už jus”. Tai graikiškas atitikmuo Javės atsakymo Mozei: “Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!”
Lietuviškajame tekste: “kūnas už jus duodamas”. Ir mūsų mintis nukreipia šitas lietuviškas tekstas į kančios pranašavimą.
Tai gali būti veikiau Jėzaus dievystės pabrėžimas. Gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti “kūnas jums”!?
Kaip susieti duoną su bendruomene? Bendruomenėje laužoma duona ir dalijamasi. “Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!” “Touto” – ir yra tas , ką bendruomenė turi daryti: laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Valgykite kartu, nes jūsų bendravimas yra mano prisiminimas. Beje, tai patvirtina ir Jėzaus Mistinio Kūno doktrina.
Ar tai reikštų, kad perkeitime neįvyksta transubstanciacija? Graikiškas tekstas, kaip to norėtume, apie transubstanciaciają, deja, nekalba, - kalba tik apie bendravimą!
Taip! Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, mūsų tarpe “atsiranda” Dievas, tame mūsų bendravime “atsiranda”, t.y. duonoje “atsiranda” Dievas. Bet tai yra išvestinis dalykas.
Jėzus nenori būti atskirai nuo žmonių duonoje. Jėzus trokšta būti su žmonėmis, kai šie kartu! Kartu tą duoną laužo ir tarpusavy dalinasi. Taigi…
Skaitykite sinoptines evangelijas, paskutinės vakarienės aprašymus, lyginkite su 1 Kor. Įdomu, vis dėlto “touto” yra ir sinoptinėse. Išvertus atgal į Jėzaus kalbą (aramajų ar hebrajų), pirmiausia galima pasakyti: viduramžiais kilo ginčas dėl “estin” (yra). Tuomet teologai klausė, ką reiškia “estin”? Gal “panašus”, “identiškas”? Ką reiškia tas “yra”? O jeigu Jėzus šito žodžio visai nepasakė? Juk nei aramajų, nei hebrajų kalba jo nevartoja, to “yra”, jose šito “yra” nėra.
Hebrajų k. neturi niekatrosios giminės: ir duona, ir kūnas hebrajų kalboje – vyriškosios giminės.
Todėl “touto” aramajų, hebrajų kalbose turi būti vyriškosios giminės. Kodėl graikiškajame tekste – niekatrosios giminės?
Kodėl Paulius įvedė “touto”, juk jis mokėjo ir aramajų, ir hebrajų kalbas? Kodėl “touto”, o ne “toutos”?
Tas “touto” – valgymas, bendravimas. Vėlyvesnė Bažnyčia aiškina esmėkaita. Bet iš šitų žodžių negalima ištraukti to esmėkaitos. Kažką Paulius čia norėjo ką kita pasakyti? Egzegetai šitą “touto” aiškina kaip laužymą, susirinkimą, dalijimąsi. Kai Jėzaus mokiniai sueina ir atsimena, ką Jėzus darė,- Jėzus yra jų tarpe. Ir Paulius rašo “touto” – tai: susirinkite, laužykite, dalinkitės. Egzegetai sako: jie turi valgyti, kartu valgyti, darniai sugyventi, iš to matysis, jog Jėzus jų tarpe.
Yra egzegetų konservatorių, kurie tvirtina. Jog tas “touto” dera su “soma”. Ir tas “tai” = “kūnas”. Bet argumentas silpnas. Jo neremia graikų gramatikos principai.
11,25 “ši taurė yra ... mano kraujyje...” “Mano kraujyje...” – durnas vertimas. Salva reverentia, kas vertė,- nenutuokė nei hebrajų, nei graikų kalbų. Atleiskit, bet durnas vertimas!
Hebrajiškas be (gr. en) vietininkas. Tai viena prasmė. Bet hebrajų prielinksniai turi be galo daug variantų. Jėzus sako: “ši taurė” – jūsų bendravimas yra Naujoji Sandora dėka mano kraujo, yra naujoji Sandora, sudaryta mano krauju. Nes tas hebrajiškas be = dėka. Ir žiūrėkite, Jėzus nesako “touto”, o ši taurė, jūsų bendravimas, nes jūs ją geriate, yra Naujoji Sandora, ir tai dėka mano kraujo. Ir dėlto mūsų konsekracijos formulė nelabai tinka: “tai yra taurė... mano kraujo...” Nelabai tinka... Iš 11,25 aišku, Naujoji Sandora – jūsų bendravimas dėka mano kraujo.
11,27. – “bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju...” Salva reverentia, Aliulis kreipia į Eucharistiją. Bus kaltas bendravimu, kaltas vienas prieš kitą. Juk 11,21 – jūs nusikalstat bendravimui, nes valgote atsineštinį valgį, tik savo, ir nekreipiat dėmesio į mažiau ar visai nieko negalėjusius,neturėjusius atsinešti. Kai tu priimi komuniją, tu priimi visą Kristaus kūną, su visais jo nariais, jo tikinčiaisiais. Eucharistijos esmė – valgymas, bendravimas, bendrastalystė. Kas nuvertina bent vieną narį, kas nevertina visų narių, tas valgo ir geria sau pasmerkimą, nes išskirdamas ką nors, nesirūpina bendruomene; būtent, tas valgo ir geria tik dėl akių ir todėl yra kaltas Kristaus kūnu ir krauju – tarpusavio bendravimu Viešpatyje, kaltas prieš šitą, prieš Kristaus narių bendravimą.

Galiausiai reikėtų užbaigti skyrių apie Eucharistiją. Bažnyčia moko, kad transubstanciacija yra būdas, kaip mes turėtume priimti Eucharistijos paslaptį. Transubstanciacija nėra dogma. Tai tik mėginimas aiškinti, kaip Kristus atsiranda realiai tuose regimuose pavidaluose. Dogma – Kristus realiai yra tuose pavidaluose. O kaip jis atsiranda, kaip jis yra, - nėra dogmos. Transubstanciacija – tai viduramžių filosofiniai išvedžiojimai, kaip Kristus realiai yra duonoje ir vyne. Vieno dalyko mes turime laikytis – esam katalikai: po šitais ženklais Kristus tikrai realiai yra mūsų tarpe (realis presentia).
Šitas tekstas daugiau kalba apie Kristaus mistinį kūną, o ne duoną ir vyną. Jis gilina mūsų suvokimą Eucharistijos paslapties.
Atrodo, “touto” derinasi ne su “duona”, o su “bendravimu”, “valgymu kartu”. Dabar ir padarysime kai kurias išvadas, gal apibendrinsime. Šito bendravimo Jėzus norėjo. Juolab “touto” yra du kartus vartojamas: “tai yra mano...” ir “tai darykite...”. Ką darykite?- Valgykite: normalus atsakymas, ar ne. Juolab aramajų kalboje nėr niekatrosios giminės įvardžio. Kodėl Paulius, rašydamas rašo 21 kartus niekatr. Giminės įvardį? Paulius, atrodo, geriau suprato už mus aną Jėzaus “tai”?
Kas dėl taurės? “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujo...”. Sakiau, ne “mano kraujo” tikslus vertimas , o “dėka mano kraujo”. Ta taurė – Naujoji Sandora. Vėl pabrėžiamas bendravimas, aišku, dėka Jėzaus mirties, jo kraujo.
Kai žvelgiam į sinoptikus (ne į tuos, kurie oro prognozes pateikia, bet evangelistus – Mk, Mt, Lk), yra tas pats “tai”. Sinoptinės evangelijos sako: “tai yra mano kraujas...”. Kelia klausimus, ką sinoptikai norėjo pasakyti Pauliaus žodžių fone, juk sinoptikai vėlesni autoriai už Paulių. Žinote “Didachę” ( 12 apaštalų mokslas, II a. pr. ). Tai – krikščionių bendruomenės, Bažnyčios raštas. “Didachė” rašo apie Eucharistiją ir pabrėžia, kad Eucharistija – Mistinio Kristaus kūno įvaizdis (“kaip grūdai renkami nuo kalnų, taip, Viešpatie, surink savo žmones...”. “Garbė Tau, Viešpatie, Visatos Kūrėjau, tau dėkojam už duoną”. Lygiai su vynu. Ir tas dėkojimas: “Dėkojame per Tavo tarną Jėzų...” ). Ar tai konsekracija? Taip! Ir be mums žinomos formulės. Kai kas norėtų pasakyti, kad “Didachė” čia kalba apie tam tikrą vakarienę – agapę, o ne apie konsekraciją. Bet šitas pasakymas neturi argumentų. Beje, Eucharistija = padėkojimas. “Didachė” kaip tik tai ir daro – dėkoja. Visus šiuos dalykus vis dėlto reikia apmąstyti, labai giliai apmąstyti...
Imkime kitą tradiciją. Jn 6: Esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas ją valgo, bus gyvas. Ir ta duona yra mano gyvybė už pasaulį.
Sinoptikai ir Paulius, kalbėdami apie “kūną”, vartoja “soma”. Tai tas kūnas, kuris vartojamas Dievo tikslams, kuris galiausiai bus perkeistas.
Jonas vartoja ne “soma”, o “sarks”. Kitaip sakant: ta duona, kurią duodu, yra mano trapi gyvybė, kurią aš atiduodu už pasaulį.
Jono prologas (14 eil.): “Ir žodis tapo Kūnu” Čia taip pat “sarks”. Kai kas sako, čia labai įtartina. Jonas kalba apie Eucharistiją kita perspektyva. Kas yra Eucharistija? Tai įtikėjusių Jėzų susirinkimas ir dėkojimas už paaukotą trapią gyvybę, tai – bendravimas. Tame bendravime Jėzus yra realiai.
“Kas valgys tą duoną, gyvens per amžius...”. Šią eilutę kai kas identifikuoja su Jėzaus auka, kurią žmogus prisiima tikėjimu – kas prisiima Kristaus auką tikėjimu,- gyvena amžinai.
Klausimas: “Bet Efeze “sarks” buvo taikomas ir bendruomenei?” Nežinau, čia Jonas užrašo Jėzaus žodžius apie save patį – apie trapią gyvybę, “sarks”. Kas priima Jėzaus “sarks”, tas įeina į Bendruomenę ir gyvena per amžius. Nenorėčiau atmesti, negalėčiau, į šalį, - visai galimas dalykas, - kad pirmieji krikščionys, valgydami duoną ir vyną, tikrai jautė ir išgyveno, kad Jėzus po tais ženklais tikrai yra gyvas, mūsų tarpe yra. Jie tikėjimu tai priėmė.
Dogminis klausimas tikrai nelengvas. Labai painus. Mes mėginam iš įkvėptų Raštų ir Bažnyčios magisteriumo aiškintis, kokiu būdu Kristus buvoja su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Vieni vienaip, kiti – kitaip. Ką reikia tikėti? Kaip šią paslaptį pristatyti žmonėms? Būtų klaida: iš sakyklos skelbti – Jėzus mūsų tarpe yra ir be duonos, ir be vyno. Būtų nesuprantama, nesuprasčiau ir aš. Ir aš to nesuprasčiau. Kad Kristus yra po šiais ženklais, - mokė ir tikėjo pirmieji krikščionys, vėliau – visa Bažnyčia tuo tiki (vienaip ar kitaip). Bet kokiu būdu Jėzus “atsiranda”? Čia jau visai kas kita. Pagal transubstanciaciją, Jėzus “atsiranda” duonoje, jos vietoje: duonos nėra, nors ją matom, Jėzus yra, nors jo nematom... Visi sakramentai, beje,- ženklai, ir kai jie atsiranda, - Kristus yra mūsų tarpe. Ką sako Bažnyčia? Turim atsižvelgti į Bažnyčios mokomąjį autoritetą, juk iš jos išaugo tikėjimas ir jo ženklai. Kada atsiranda ženklas? Kai žodžiai ištariami. Tuomet dėl Jėzaus žodžių tikiu. Taip, Bažnyčia nustato, kada mes galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Kai daromas ženklas, kai kunigas taria žodžius, tuomet Kristus tikrai yra – “realis presentia”. Kai kunigas “ponit signa”, jei turim tikėjimą, galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Jei neturime tikėjimo, tuomet taip – magija, magija. Jei neturime tikėjimo...
Ar “Didachės” Bažnyčia galėjo pasakyti, kad kai kunigas taria aną Padėkos maldą, tai ir Jėzus atsiranda mūsų tarpe? Be jokios abejonės! Taip, galėjo! Tai – Bažnyčios prerogatyva!
Ko reikia laikytis? Duodami ženklai – vadinasi, Kristus – mūsų tarpe. Kokiu būdu? Pauliaus laiškuose to nėra. Nustato Bažnyčia. Tai jos prerogatyva.
Šventojo Rašto supratimu, kai žodis pasakytas, jo galia tęsiasi. Kai girdžiu kunigo žodį per išpažintį, - tai nereiškia, kad tik tą akimirką žodis veikia. Jis kažką manyje pakeičia ir tas pakeitimas išlieka to ištarto žodžio galia, išlieka ana ištarto žodžio perkeičianti galia, kuri gali intensyvėti dėl mano tikėjimo, dėka mano tikėjimo. Žodis, tartas bendruomenėje, neatsiimtinas. Vynas konsekruotas ir atgal į butelį nepilamas. Šventojo rašto galvosena, ištarto žodžio neatsiimsi. Žinia, Paulius šito čia neprimena...
Jeigu “dedamas ženklas” ir kunigas ištaria žodžius, jie ir pasilieka. Jų neatsiimsi! Kažkas keičiasi. Keitimasis išlieka. Jau ne duona, ne vynas. Jau ženklas! Ženklas, kad Kristus yra mūsų tarpe. Tai ne statiška – dinamiška: keitimasis.
Kiek tinka su tais ženklais “žaisti”: atsukti, pasmilkyti, palaiminti, užsukti? Ir tai dar po kiekvienų Mišių? Tai visai kitas dalykas. Tuomet galima statika, ji ir yra, deja, deja... Tik smilkt, smilkt... Ir viskas. Bet tai kitas reikalas, kai bendruomenė neturi bendravimo, kartu nevalgo, bet nori prisiminti tą Naująją Sandorą – bendravimą dėka Kristaus kraujo, dėka “Kristaus įvykio” (šiandienine teologine kalba šnekant),- susirenka aplink tuos likučius ir mąsto, ir gieda, ir tyli, adoruoja: taip, taip, taip... Juk Mišios, kas jos? Kristus per jas “deda ženklus man ir jie pasilieka...
“Tai darykite mano atminimui...” – Paulius dar prideda prie Jėzaus žodžių: “...kiek kartų valgysite, kiek kartų gersite...”. Šie žodžiai “valgyti”, “gerti” reiškia tą bendravimą.
Kas čia yra tas “tai”? Ką reiškia “mano atminimui”? Čia “tai” – sakykit šiuos žodžius per konsekraciją? Nežinau, ar galėtume šitaip aiškinti tą žodelį. Imkime visą sakinį “darykite tai mano atminimui”. Kai kas sako: “tai” – reiškia “surinkite Naująją Sandorą, jos tikinčiuosius, kaip aš padariau”.
“Mano atminimui”, - manau aišku, krikščionių bendruomenė negalėjo pamiršti Kristaus. Šie žodžiai nėra prašymas atsiminti. Hebr. “mano atminimui” – “zakar”. Psalmėse ne sykį kartojame “atsimink”, atsimink, kad esam tavo tauta, tavo žmonės, atsimink savo gailestingumą ir t.t. Šitas “atsiminti” psalmėse labai dažnas ir jungiamas su Dievo malone žmonių atžvilgiu. Dievas maldaujamas atsiminti, ką jis padarė, maldaujamas būti tokiu dabar, nes tu buvai Abraomo Dievas, o mes dabar – Abraomas, jo ainiai. Šitas žodis turi gilias šaknis ST. Jėzus jį paėmė ne iš kažin kur. Šitas žodis rišamas su Sandora: Dievas teatsimena savo darbus, todėl kad jis ištikimas Sandorai, padarytai su Jokūbu, Abraomu... O Sandora, žinoma, yra bendravimas, dviejų partnerių bendravimas. Vartodamas “zakar”, psalmininkas žvelgia į Dievo nuveiktus darbus praeity ir prašo to paties dabar: atnaujink savo Sandorą, atsiminęs Abraomą. Šitas atsiminimas daromas kasmet per Paschos vakarienę. Ir šis žvelgia į ateitį: tu išlaisvinai mūsų protėvius iš Egipto,- išlaisvink ir dabar mus, ir ateity, kai tavęs šauksimės.
“Tai darykite...” – lyg ST rubricelė. Reikia ką nors daryti. Tai nereiškia – tarti konsekracijos žodžius. Tai neįmanoma. Reikia daryti: sušaukti Naująją Sandorą, bent sukurti sąlygas, kuriomis Naujoji Sandora įvyktų. Tai reikia daryti! Tai nėra raginimas nepamiršti. Žydams to sakyti tikrai nereikėjo: jų visas tikėjimas yra atsiminimas to, kas buvo. Būtų perdėta ir nereikalinga priminti: kitais metais nepamirškite švęsti Paschos. “Tai darykite mano atminimui...” – surinkite Naująją Sandorą, jos dalyvius, ir tebūna tos Sandoros pamatas – mano mirtis, mano veikimas, išvadavimas, kurį padariau dėl jūsų. Lygiai kaip Senoji Sandora buvo atnaujinama, raginant Dievą prisiminti, kad jis išvadavo tautą, tuo ir buvo ji atnaujinama. Lygiai ir krikščionys, remdamiesi manimi, sudarykite Naująją Sandorą. Čia yra paralelė:

Išvadavimas iš Egipto.
Žydai: “Atsimink, ką padarei ir toliau būk toks, atnaujink Sandorą.”

Kristus – “Kristaus įvykis” (pirmiausia: mirtis, prisikėlimas!).
Krikščionys: Dieve, prisimink, kad Naująją Sandorą padarei su Kristumi, per jį, tai atnaujink ją dabar, kai švenčiame Mišias, atnaujink šią Sandorą su mumis.”

Dėl to Kristus – kertinis akmuo, vynmedis, ganytojas, dėl to, kad be jo Sandora su Dievu negalima, jos nėra be jo. Dabar jau ne Mozė, ne išvadavimas iš Egipto pamatas. Dabar Jėzus – pats Jahvė yra pamatas. Jahvė – ką jis padarė mūsų istorijoje.

Keli apibendrinimai. – Taigi, krikščionių bendruomenė primena Dievui, kad jo karalystė, Naujoji Sandora, prasideda su Jėzumi ir šita bendruomenė viliasi, kad ši Sandora tęsis kol Jėzus vėl ateis. Todėl visai protinga po to, kai kunigas “deda ženklus” ant altoriaus sakyti: “Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį...”. Nedaug naujoji liturgija sukūrė, įvedė šedevrų, bet čia tikras šedevras.
Ar čia kalbama apie paskutinįjį atėjimą? Ir apie paskutinįjį, ir dabartinį, nuolat atsinaujinantį. Lygiai ir žydai vylėsi: Dievas dabar sudaro Sandorą ir ją sudarys ateity. Mes viliamės, jog Dievas ir dabar yra mūsų Sandoros partneris ir bus tol, kol šios Sandoros žemėje reikės. O kada nereikės? Niekas nežino. Žinoti net nereikia. Taip pat spekuliuoti nereikia.
Taigi, žydai sukoncentruoja praeitį, dabartį ir ateitį. Lygiai ir krikščionys. Šiandienos teologai vartoja terminą “Kristaus įvykis”: juo apimama visa, ką Jėzus yra nuveikęs – nuo gimimo iki Šventosios Dvasios atsiuntimo.

Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija / 1992 pavasario semestras
Naujojo Testamento egzegezė

Piešiniai Kaziaus