Ašaros (Jn 11, 1 – 44)

Arvydas Malinauskas

Dar vieną gabaliukas be cenzūros

Gal kada esat skaitę arba girdėję Evangelijoje pagal Joną 11, 1 – 44 užrašytą istoriją apie tai, kaip Jėzus prikėlė mirusį Lozorių? Jei nors kartą ją perskaitėt arba išgirdot, ilgai neturėtumėt pamiršt. Istorija, kuri galėtų būti scenarijumi filmui, pažymėtam bent jau ,,N-14”. Vaizdas būtų sukrečiantis. Jautruoliai(-ės) užsimerktų ir dėl drąsos susikibtų rankomis. Tik įsivaizduokim išeinantį iš kapo Lozorių, kurio ,,rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule” (44 eil.). Siaubas! Keturios dienos kaip miręs (plg. 39), todėl kvepiantis ne ,,Fa”. Šita scena ko gero nustelbtų ir patį stebuklą. ,,Tikintiesiems” tai – ,,eilinis” Jėzaus stebuklas, kaip Nedai – ,,eilinė diena rojuje”, o visiems ,,netikėliams” – ,,pasaka”, primenanti kadaise girdėtą ,,Miegančiąją gražuolę” arba ,,Snieguolę”. Palikim šįkart visas diskusijas apie stebuklų istoriškumą ,,Rašto aiškintojams” ir žvilgtelkim į Jėzaus veidą. Du kartus užsiminęs apie tai, jog Jėzus susigraudino (,,labai susigraudino”, 33 eil., ir ,,vėl susigraudinęs”, 38 eil.), evangelistas Jonas pastebi: ,,Jėzus pravirko”. Ašaros Jėzaus akyse. Sakoma, kad vyrams verkti gėda., kad ašaros – tai silpnumo požymis. Tačiau vienąkart girdėjau ir priešingai: ašaros liudija stiprybę. Meilės stiprybę. Tačiau Jėzaus ašaros man primena ne tik Jėzaus meilę Lozoriui, Marijai, Mortai, Judui, Šarūnui, Viktorui, Daliai … Ašaros Jėzaus akyse man pasako daugiau negu visi kristologijos ir teologijos vadovėliai.