Koks iš to ,,moralas”?

Arvydas Malinauskas

Po to, kas atsitiko Pietryčių Azijoje (turiu galvoje žemės drebėjimą ir cunamį), sunku kalbėti apie Dievą, o ypač apie Dievo gerumą ir gailestingumą. Manau, ne vienas žmogus tomis dienomis ar joms pasibaigus klausė: ,,Kodėl Dievas tai leido?” Prieš keletą dienų, pasibaigus pamaldoms, jau ne pirmąkart išgirdau šį svarbų klausimą. Iš tikinčio žmogaus. Ir nieko čia nuostabaus. Nejaugi tikintis į Dievą turi vaidinti, kad nieko nemato, nieko negirdi? Nejaugi tikėti į Dievą reiškia būti abejingu ir užsimerkti prieš pasauly egzistuojantį blogį? Tai kas, kad jis tavęs asmeniškai nepalietė, tai kas, kad tiek žmonių gyvybių nusinešusi gamtos stichija praūžė už tūkstančių kilometrų. Nejaugi tikinčiam žmogui klausti tokius klausimus yra nuodėmė? Žinau, kad atsiras laikančių save ,,dievobaimingais”, kurie atsakys kategoriškai: ,,taip, nuodėmė!” Nesutinku. Vittorio Messori knygoje ,,Hipotezės apie Jėzų” rašo: ,,Dievui nereikia mūsų melo apie jį”. Knygos autorius, žurnalistas, kadaise buvo netikintis, tačiau, nuolat ieškodamas atsakymų į jam (ir mums) aktualius klausimus, įtikėjo. O šią, iš pirmo žvilgsnio keistai skambančią tezę, jis iškėlė jau įtikėjęs. Iš tikrųjų, ar mes nemeluojam apie Dievą vieni kitiems ir patys sau? Netgi ir pačiam Dievui. Kaip tai? Ogi įrėmindami jį savo riboto mąstymo rėmuose, nustatydami jam elgesio taisykles, aptverdami dogmų tvoromis, t. y., manydami, kad mes viską apie jį gerai žinom ir viską suprantam. Tai galioja tiek tikinčiam, tiek ir netikinčiam žmogui. O tada, kai kas nors žiauriai sukrečia, kai visos mūsų statytos, lipdytos ir paramstytos tvoros griūva, elgiamės kaip tas vargšas neprotingas strutis, slepiantis galvą smėly.
Senajame Testamente yra tokia Jobo knyga. Joje audžiama istorija apie vieną tokį žmogelį vardu Jobas. Tai buvo tikintis, doras, kone šventas žmogus, kokio pasaulis nebuvo regėjęs. Ir žinot, kas jam nutiko? Viena po kitos užgriuvo baisiausios nelaimės. Tarsi išsiveržusio ugnikalnio lava. Žuvo ne tik visas jo turtas, bet ir visi sūnūs, visos dukros, kurių, kaip ir dera rytiečiui, turėjo daug. Galiausiai visą jo kūną išvarpė siaubingos žaizdos. Kas tada? Sakoma, jog draugą pažinsi nelaimėj. Jobą aplankė jo artimiausi draugai. Ne su gėlėm ir maistu, bet su paguodos žodžiais ir patarimais. ,,Pakentėk, Dievas tik nori tave išbandyti … O gal Dievas tave baudžia?” Tačiau nelaimėlis nesutiko su visomis jų teorijomis. Dar daugiau, jis ėmė maištauti prieš patį Dievą. Kamantinėti, už ką jam tokios nelaimės. Priekaištauti už sumautą gyvenimą. Toks jo elgesys daug kam turėtų pasirodyti, švelniai tariant, nederamas. Argi galima priekaištauti Dievui?
Ir ką gi? Knyga baigiasi tuo, kad pats Dievas kreipiasi į Jobą, duodamas suprasti, kad žmogaus mintys, kad ir koks protingas, pamaldus, doras ir be priekaištų tasai būtų, tėra žmogaus mintys, kurios negali prasiskverbti į pačias Dievo paslapties gelmes. Dar daugiau. Dievas Jobą, būtent šį maištautoją, uždavinėjusį tokius ,,šventvagiškus” klausimus, istorijos pabaigoje pripažįsta teisiu ir prašo jį melstis už draugus, kurie manė viską žiną ir apie Dievą, ir apie egzistencinius klausimus.
Klausiat, koks iš viso to pamąstymo seka ,,moralas”? Joks. Paprasčiausiai, ir mes patys, ir mūsų gyvenimas, esam pernelyg sudėtingi, kad viską galėtume perprasti ir turėti iš anksto paruoštus atsakymus į visus rūpimus klausimus. Juo labiau, kai tie klausimai susiję su Dievo paslaptimi. Čia belieka vien tikėjimas arba netikėjimas. Tikėjimas, kuris nuolat susiduria su netikrumu, ir netikėjimas, kuriame taip pat lieka vietos abejonėms. Ir niekur nuo to nepabėgsim. Svarbu, kad neužsisklęstume savo įsitikinimuose, kad ir kokie teisingi jie mums atrodytų. Kad tikėjimas arba netikėjimas nevirstų fanatizmu. Kad į viską žvelgtume atmerktomis akimis.