Laiško Filipiečiams tekstas (Fil 2, 6-11)

Česlovas Kavaliauskas
Straipsnio KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS tęsinys.

Susipažinkime su tekstu, kuriame ankstyvoji Bažnyčia Išgelbėjimo požiūriu norėjo atskleisti, taip sakant, vidinį Jėzaus pasaulį. Žmonės regėjo nukryžiavimo tragediją ir kryžių, bet kas gi vyko Jėzaus sieloje? .
Tekstas iš Laiško filipiečiams greičiausiai yra senovinis krikščionių himnas, kurį savo laiške panaudojo (ir galbūt papildė) apaštalas Paulius. Palikime ramybėje istorinę formų analizę (beje, labai svarbią), kuri ištiria himno pobūdį ir tikslą. Ikipaulinė teksto kilmė leidžia pasiekti labai ankstyvą krikščionybės sluoksnį (prieš 50 metus po Kr.!). Mums labiausiai rūpi kristologinė prasmė; gali būti, kad himnas pateikia giliausią Jėzaus aukos interpretaciją (1).

Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties,
iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą,
kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų
kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme
ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
Jėzus Kristus yra Viešpats!
(Fil 2, 6-11)

Nors ir labai ankstyvos kilmės, himnas aiškiai sako apie Gelbėtojo preegzistenciją (turėdamas Dievo prigimtį). Taigi pilnateisis dieviškosios prigimties asmuo priėmė tarno išvaizdą, nusižemino ir net apiplėšė save, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties. Himnas baigiamas Jėzaus išaukštinimu - prisikėlimu iš mirties ir kosmine pergale: jam privalančios nusilenkti visos stichijos (kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme).
Reikia stabtelėti prie lietuviško: apiplėšė pats save. Pasakymas turi neblogą dinaminę prasmę, tačiau neatspindi graikiškojo ekenosen (lot. exinanivit). Pažodžiui tai būtų "ištuštino save". Veiksmažodis kenoo atitinka lot. vacuumredo, liet. "ištuštinu, padarau tuščią". Taigi sąvoka artima ir svetimžodžiui "evakuoti"; deja, visa tai skamba nemaloniai ir negyvai. Todėl ir Antanas Maceina, ir kiti autoriai paliko graikišką sąvoką kenozė, kurią vartojame, pabrėždami "savęs apiplėšimo" momentą. Sąvoka išreiškia Amžinojo Žodžio nusižeminimą, nusileidimą įsikūnijant. Kančia ir mirtis - šio nusižeminimo kulminacija. Anot Arnoldo Toynbee, kenozė "tai esminis krikščionybės branduolys". Pats Jėzus leido mums suprasti savo Tėvą kaip gailestingą, atlaidų Tėvą, laukiantį sūnaus palaidūno sugrįžimo. Taigi Dievas yra nusidėjėlio pusėje, o išganymas ateina per jo Sūnaus nusižeminimą iki kryžiaus mirties. Kas dėl kitų sąvokų, tai "prigimtis" (morphe) nusako pastoviąją būtybės prigimtį, o "išorė" (schema) iš tiesų reiškia kintamąją išorę. Suprantama, šios sąvokos dar neturi tokio filosofinio aštrumo, koks susiformavo Chalkedono Susirinkime (451). Prie Pauliaus teksto privalome priartėti kaip tik su dvasia Pauliaus, kuris pirmiausia atjautė ir apgailėjo nusižeminusį Išganytoją.
Jėzaus kenozė įrodo, kad Dievas nėra akla "ontologinė jėga", kuri pasilieka "neprieinamoje šviesoje", yra svetima žmogaus kentėjimams ir klaidoms. Įsikūnijimas įrodo mums nesuprantamą Dievo nusileidimą į mūsų plotmę: "Dievas nusileidžia į mūsąją buvimo plotmę ir nusilenkia šios plotmės dėsniams" (Maceina). Ir kaip tik todėl mums atrodo įmanoma kai ką pasakyti apie Jėzaus vidinį pasaulį.
Pirmiausia, Jėzaus kenozė buvo ir žygdarbis, ir auka. Atsižadėdamas (laikinai) savo šlovės ir didybės, Logos parodė, kad jis solidarizuojasi su puolusiu žmogumi, kad vardan jo pasiryžęs ir nusižeminti, ir net aukotis. Galbūt Jono tekstas apie Išganytoją, plaunantį mokiniams kojas, itin giliai išreiškia tai, ko nepajėgia padaryti jokia filosofija. Toks nusižeminimas ir tokia auka iš tiesų gali būti pavadinta dievišku žygdarbiu. Ką jis reiškia? "Ko atsisakė Kristus, priimdamas tarno išvaizdą? Žinoma, Dievo pavidalo, t. y. dieviškos būties formos, bet ne dieviškos prigimties. O jei tokia būtis charakterizuojama kaip doxa ("šlovė"), tai kenozės būsena reiškia atsisakymą visų doksos pranašumų, visos buvusios būsenos prerogatyvų ir apraiškų [...] Dogminiu požiūriu, atsižvelgiant į dviejų prigimčių kristologiją, kenozė netiesiogiai paliečia žmogiškąją prigimtį, o tiesiogine prasme - antrąjį Dievo asmenį (kuris yra ekenosen subjektas). Kenozė gali paaiškinti ne dieviškosios prigimties ar jos atributų uždavinį, bet tik dieviškos būsenos atsisakymą. Beje, šie klausimai neišplaukia iš paties himno [...]”(2)
Kaip matome, himnas iš tiesų labai gilus. Savaime suprantama, negalėdami išvengti supaprastinimo, vis dėlto galime nemažai pasakyti, kas matosi iš kenozės ir nusižeminimo. Itin svarbu, kad Jėzus elgėsi laisvai. Tai buvo ir nusižeminimas, ir auka asmens, kuris galėjo ir neišsižadėti savo lygybės su Dievu. Esama šiokio tokio panašumo (tegu ir labai tolimo) su galingos valstybės vyru, kuris didžios nelaimės metu laikinai taptų žemiausios kategorijos darbininku - be teisių ir be galių. Jei toks žmogus vardan kitų gerovės aukotųsi sunkiam darbui, išsižadėjimams ir net mirčiai, mes pagrįstai jį pavadintume didvyriu. Toks, pvz., buvo graikų karalius Kodras, kuris gelbėdamas gimtąjį miestą sąmoningai išsižadėjo ir šlovės, ir gyvybės. Sekdamas orakulo nurodymu (esą išgelbėsiąs apsupstą miestą, jei žūsiąs nuo priešo rankos), jis persirengė kaimiečiu, susikivirčijo su priešų kareiviu ir žuvo, aukodamasis už savąją Atiką.
Be abejo, tai tik įvaizdžiai, bet mums jie daug pasako. Jėzaus atveju turime nebe "jeigu", nebe iliustraciją, bet realų aukos ir pasiaukojimo gyvenimą. Jėzus veikė mūsų lygmenyje, kuris nė iš tolo negali būti lyginamas su dieviškuoju. Tai reiškia, kad jis savo noru priėmė ribotumą laike ir erdvėje, įspraudė savo pažinimą į kategorijas ir sąvokas; pasirinko diskretų ir fragmentinį pasaulio suvokimą, tapo tokiu, koks yra kiekvienas žmogus. Jo žmogiškąją valią supo ir nežinios bei svyravimų laukas. Esmingą įtaką jam turėjo daryti istorinis bei kultūrinis lygis: jis kalbėjo ir mąstė savo krašto ir savo meto kalba. Jėzaus pažinimo horizontas taip pat buvo apribotas, kitaip jis nebūtų buvęs pilnas žmogus. Tai pripažinti reikalauja ir garbinga egzegezė (3), apie tai kalba Šv. Rašto tekstai (Lk 2, 52; Mk 13, 32 arba Mt 16, 28). Tik taip galima paaiškinti, kodėl prieš kančią Dievo Sūnus maldavo atitolinti baisią taurę, kodėl ant kryžiaus turėjo išgyventi Dievo apleidimą. Kasperis taip aprašo šitą išmėginimą: "Jėzus nepalūžo savo tikėjime. Tačiau tikėjimo naktį ir sielvartą jis patyrė giliau nei bet kuris žmogus. Kai jis mirdamas šaukėsi Dievo, tai nebuvo vien šauksmas į Senojo Įstatymo Dievą, bet ir šaukimasis Dievo, kurį jis išimtine prasme vadino savo Tėvu ir su kuriuo jautėsi ypatingu būdu susijęs. Jis išgyveno Dievą kaip besitraukiantį iš jo artumos, kaip visiškai Kitą. Jis išgyveno nesuvokiamą Dievo ir jo valios slėpinį. Vis dėlto jis iškentėjo šią naktį, išsaugodamas tikėjimą. Taip toje kraštutinėje tuštumoje jis pats tapo Dievo pilnatvės forma. Jo mirtis tapo gyvenimo proveržiu. Taip jo mirtis tapo kita Dievo karalystės atėjimo meilėje puse" (4). Lutheris apie tai kalba ypač jautriai: "Kristus ir savo akyse tapo apleistuoju, prakeiktuoju, nusidėjėliu, piktžodžiautoju ar pasmerktuoju, nors buvo be nuodėmės ir be kaltės. Tai nebuvo juokai ar žaidimas, ar vaidyba, kai jis sakė: "Tu apleidai mane". Jis iš tiesų buvo apleistas visais atžvilgiais, kaip esti apleistas nusidėjėlis po savo nusižengimo. Tai buvo tiesa, kas atsitiko su Kristumi. Ir negalima aiškių Dievo žodžių sumenkinti žmogišku gudravimu, negalima jų paversti niekais. O jei kas nors negali šių žodžių suprasti, tepasilieka su didele minia lauke ir teleidžia mokiniams kopti pas Jėzų ant kalno" (5).
Didelis Karlo Rahnerio nuopelnas yra tas, kad jis smarkiai sukritikavo paviršutiniškų teologų ir religinių rašytojų įprotį monofizitiškai kalbėti apie Jėzaus vidinį pasaulį. Kaip dažnai mes skaitome, kad Kristus į viską žvelgė vien Absoliuto akimis, kad jo susidūrimai su priešais ar visa kančios istorija - tai tik lengvai sudrumstas jo dvasios ežero paviršius, tuo tarpu gelmėje viešpatavusi amžinoji ramybė... Ir Lutheris buvo teisus, prieštaraudamas dogmatikams, kurie norėjo Jėzuje matyti absoliučią rimtį ir giedrą: "Iš tiesų Kristus visuomet nebuvo vienodai mielas ir švelnus. Jis būdavo ir supykęs ar nepatenkintas, pvz., kai išvarė iš šventyklos žydus, arba nuliūdęs ir rūstus, kai mokiniai pasirodė esą akli" (6).
Rahneris teisingai pabrėžia, kad nereikia “tiesioginio Dievo regėjimo” tapatinti su visio beata po jo prisikėlimo. Taip, jis žvelgė į viską, remdamasis "pagrindine savo nuostata" (Grundbefindlichkeit), kuri buvo mums nepasiekiama jo jungtis su Tėvu. Taip, jis aiškiai pareiškė: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11,27). Komentatorius teisingai pabrėžia, kai šie gilūs žodžiai neturi nieko bendro su teologų pretenzijomis: “Jėzaus santykis su Tėvu ir Tėvo santykis su juo yra apreiškimo pagrindas ir turinys, nes ir Tėvas, ir Sūnus tėra santykinės sąvokos, kuriomis "Sūnus" išreiškia savo priklausomybę "Tėvui", ir šiuo santykiu naujai apreiškiamas Tėvas" (7). Taigi kaip Sūnus jis išgyveno savo pašaukimą žemėje, tačiau tos žemiškos kelionės metu jis veikė ir mokė kaip "Žmogaus Sūnus", aiškiai pabrėždamas savo žmogiškosios nuostatos kuklumą: Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas (Mk 10, 18) . To paties Morkaus tekste skaitome: Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė (Mk 6,4-5).
Pagaliau himnas kalba apie Jėzaus prisikėlimą, jo išaukštinimą ir vardą, kilniausiq iš visų vardų. Taigi Jėzus - ne tik prigimtimi išaukštintas, bet ir savo nusižeminimu iki kryžiaus mirties užsitarnavęs karžygio garbę. Štai ką pamiršta mūsų teologai. Ne titulais, ne garbinga padėtimi, bet kraujo kaina išaukštinamas karžygys.
Yra daug priežasčių Jėzaus kentėjimus naujai susieti su prisikė1imu ir užtarnautu išaukštinimu. Pirmiausia, - rašo Martinas Zeilsas, - šiandien aiškiau negu anksčiau matyti, jog Naujojo Testamento teiginiai Kristaus atžvilgiu labai priklauso nuo Velykų įvykio. Kita vertus, Velykos dabar suprantamos kaip įvykis, kurio dėka Dievas priėmė ir patvirtino asmeninį Jėzaus žygdarbį ir žodį. Pagaliau - tai itin svarbu - Velykų įvykis kristologijoje, kitaip nei kryžiaus kančia, atveria ateities matmenį. Jürgenas Moltmannas taip sako: "Vienpusiška kryžiaus teologija pasiektų tik nuodėmių atleidimo evangelijos, bet ne naujojo teisingumo pažadą... Pastebimai augantis teisingumas pasiekia savo mastą ne nuodėmėje, kurią jis atleidžia, bet naujame gyvenime, prikelto bei išaukštinto Kristaus karalystėje, kurią jis ir pažadėjo, ir nurodė" (8).

Straipsnio tęsinys>>

1. Mysterium Salutis. - Bd. 3/1.Einsiedeln, Zürich, Köln, 1970. - S. 309 sq.
2. Mysterium Salutis - S. 309 sq.
3. Plg. Sacramentum Mundi. - : Bd. II. - Berlin, Freiburg, Basel, Wien, 1968. - 5. 950 sq.
4. Kasper W. Op. cit. - S.135.
5. Mirsch E.Hilfibuch zum Studium der Dogmatik. - Berlin, 1937. - S. 31.
6. Ibid - S. 32.
7. Grundmann W. Das Evangelium nach Matthäus. - Berlin, 1968. S.316.
8. Moltmann J. Bericht von der Theologie. – Berlin, 1971. – S. 111.