Formalumai, įsipareigojimai ir ne

Šiandien, eidamas namo po krepšinio – oi, kaip pavargau bežaisdamas neformalias rungtynes :-) – ėjau ir mąsčiau apie savo troškimą būti namų bažnyčios dalimi. Be abejonės, turiu ir kitų motyvų – tiek praktiškų, tiek, tiesiog, teologinių (ne būtinai supriešinti tuos dalykus, aišku) – bet norėjau pasidalinti šiais trimis, nors gal kai kurie iš jų ir persipins.

Pirmiausia, noriu gal iškelti „neformalų“ pavadinimo klausimą, kvestionuoti jį, kaip sakoma dabar (iš angliško „to question“ – iškelti šiokių tokių abejonių, kurios gali pasiteisinti arba nepasiteisinti). Nenoriu jo nurašyti, nes, galbūt, tiesiog jo teisingai nesuprantu, bet kartais formalūs dalykai nėra patys blogiausi. Na, kad ir paimtume šeimą. Žinau, šiandien šeima/santuoka darosi nebemadinga, dažnai laikoma atgyvenusia struktūra. Ją aktyviai keičia ir lytinės mažumos. Bet kuriuo atveju – nepriklausomai, ar kalbame apie tradicinę šeimą, ar naujas jos atmainas, visuomet kalba eina apie vienokio ar kitokio lygio įsipareigojimą. Jei sudaroma „bendrojo gyvenimo“ sutartis, kalba eina apie formalius, oficialius įsipareigojimus apsaugoti turtą. Jei kalba eina kad ir gėjų jungtuves, kalba eina apie įsipareigojimą vienam, o ne tuzinui partnerių.

Kodėl kitaip turėtų būti su krikščionių bendruomene/vietos bažnyčia? Naujasis Testamentas – krikščioniškas šventraštis kalba apie šventųjų bendruomenę (ir čia ne apie tuos šventuosius dausose, bet apie santykius su Dievu turinčius ir puoselėjančius žmones – kaip skaitytojas ar šio įrašo autorius) vadindamas ją Dievo šeima (žr. Rom 8,15-16; Gal 4,5-7; 6,10; Ef 2,19; 3,14-15; 5,1; 6,23). Na, kaip vertintume šeimos santykius? Jie pagrįsti... taip, būtent, įsipareigojimu. Aš rūpinuosi savo sūnum, sakydamas Jūratei „taip“, daugeliui (visoms) kitoms moterims sakau „ne“. Tai – įsipareigojimai. Yra draugų, pažįstamų, bendradarbių, bet šeimos ryšiai yra ypatingi.

Tai mane veda prie antrosios minties: galvodamas apie namų bažnyčią aš ieškau didesnio, o ne mažesnio įsipareigojimo. Gal kam ir užtenka apsilankyti, sudalyvauti rituale, paspausti vienam kitam žmogui ranką ir vėl sugrįžti į „privatų“, individualų savo gyvenimą. Tai – kiekvieno pasirinkimas. Taip, individualizmas turi savų privalumų – didesnė apsauga asmeninei nuosavybei (su niekuo dalintis nereikia) ar laikui (niekas neskambins naktį prašydamas partempti avarijoje sukultą automobilį). Ir visgi, jis turi savų minusų – niekas tavęs nepartemps, su niekuo negalėsi vakare išgerti po stiklą alaus ar vyno ir „po dušam“ pasikalbėti. Taigi, aš noriu įsipareigoti ir to paties tikiuosi iš kitų. Mažesnėse struktūrose tai yra žymiai lengviau, nei didesnėse.

Ir galiausiai, siekiu autentiškumo, tikrumo. Nesinori apsimetinėti, laikyti rimtą veidą, kai ant širdies prišikta. Šeštadienį žiūrėjau „Šeštadienio ryto“ laidą per Baltijos televiziją. Ji buvo apie draugystę. Kone kiekvienas kalbėjęs minėjo tai, kad prieš draugus nereikia apsimetinėti. Gali pasakyti, kad draugas paskambintų vėliau, nes dabar negali šnekėti, ir draugas nesupyks. Gali, kaip sakė viena iš viešnių, su neplauta galva išsiverkti ant draugo peties, ir jis supras. Panašiai ir namų bažnyčioj – nereikia kažko daryti, nes „taip priimta“.

Kitam įraše Joakimas paminėjo Jėzaus paskutinės vakarienės sceną. Ten susirinko vos trylika žmonių. Jie atliko žydams įprastą Paschos ritualą (valgė avinėlį, dalinosi duona ir taure), bet tai buvo be pompos, „neformaliai“. Tai – šeimos atmosfera. Tai – ritualas, bet ir artimiausių draugų vakarienė, pilna emocijos. Tai – ritualas, turintis priminti ir skelbti. Tai – kasdieniški ir kasdienybę pralenkiantys dalykai, paprastumas ir paslaptis.

Tokie formalumai ir įsipareigojimai man ne tik netrukdo, bet ir be galo imponuoja. Jie pagrįsti ryšiais, natūralumu, paprastumu, bet tuo pačiu ir palieka paslapties jaudulį.

Tai tokias mintis mintijau eidamas namo iš krepšinio. Gera neskubėti, gera nelėkti automobiliu, gera jausti šaltuką ir kūrenamo medžio kvapą Mažąjame kaimelyje Klaipėdoje.

Ramybės jums šį vėlų sekmadienio vakarą.

Į kielas.lkb.lt »