sekmadienis, sausio 09, 2005

Apie Eucharistiją (1Kor 11)


Pagal pirmąjį apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams, 11 skyrių
Dominykas Valentis (kalba netaisyta)

Čia pats seniausias tekstas apie Eucharistiją. Bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Atrodo, situacija buvo tokia: būdavo kviečiami iškilesni bendruomenės nariai, jie vaišinosi. Paprastesni nebūdavo oficialiai vaišinami. Jie prieangy laukdavo, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Atrodo, buvo toks socialinės nelygybės fonas. Paulius labai griežtai reaguoja (11,20). Kokia turėtų būti Viešpaties Vakarienė?
11,23 Konsekracijos formulė. Žydiškas posakis apie Tradiciją: “...gavau iš Viešpaties, perdaviau jums...”. Perdavimas = Tradicija: tradicija = perdare = duoti, duoti į anapus.
“Tą naktį” – ryšys su išdavyste, kančia, mirtimi.
Padėkos malda: “baruch” – garbė. Tau Dieve, Izraelio Dieve, už tą duoną, kuri malšina mūsų alkį. Vakare sutemus žydų šeimos motina uždega ant stalo žiburį ir kviečia šeimą susikaupti (užsidengia visi akis!). Po valandėlės tėvas kalba padėkos maldą ir laužo dalindamas visiems. Vėliau – padėka už vyną ir dalijimasis juo. Tokia kiekvieno šabo vakarienės tvarka. Jėzus lygiai tą patį atliko, t.y. pasinaudojo papročiu.
Paulius nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo nežydams, o graikams.
Paulius paduoda Jėzaus žodžius, kurie nepriklauso šabo vakarienei: “Tai yra mano kūnas…” ir “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje”, ir “…tai darykite mano atminimui!” – lyg tostas Jėzui: valio Jėzui!
Graikiškam tekste “tai (yra) mano kūnas” – “to soma”. Prieš “soma” stovi pabrėžiamasisi artikelis “to” (šitas). O paskui – “tai darykite” (touto poieite). Tas “touto” yra niekatrosios giminės. O duona ir hebr., ir graik. – vyriškosios giminės.
Kalbėdamas, sulaužęs duoną, Jėzus keičia giminę. “Touto” su duona nedera gimine. Ir aramaj., ir graik. Tai netaisyklingumas, - turėtų būti “autos” (ji, ši).
Apie ką galvojo Jėzus, sakydamas “tai” (“touto” – niekatr. gim.)?
Ir kiti evangelistai (Mt, Mk, Lk) vartoja tokį netaisyklingumą! Jie, tiesa, rašė vėliau už Paulių.
Kai kurie egzegetai mano, kad šitas žodelis “touto” kalba apie susirinkimą tikinčiųjų, kurie bendrauja Viešpatyje.
“Kūnas už jus”. Tai graikiškas atitikmuo Javės atsakymo Mozei: “Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!”
Lietuviškajame tekste: “kūnas už jus duodamas”. Ir mūsų mintis nukreipia šitas lietuviškas tekstas į kančios pranašavimą.
Tai gali būti veikiau Jėzaus dievystės pabrėžimas. Gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti “kūnas jums”!?
Kaip susieti duoną su bendruomene? Bendruomenėje laužoma duona ir dalijamasi. “Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!” “Touto” – ir yra tas , ką bendruomenė turi daryti: laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Valgykite kartu, nes jūsų bendravimas yra mano prisiminimas. Beje, tai patvirtina ir Jėzaus Mistinio Kūno doktrina.
Ar tai reikštų, kad perkeitime neįvyksta transubstanciacija? Graikiškas tekstas, kaip to norėtume, apie transubstanciaciają, deja, nekalba, - kalba tik apie bendravimą!
Taip! Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, mūsų tarpe “atsiranda” Dievas, tame mūsų bendravime “atsiranda”, t.y. duonoje “atsiranda” Dievas. Bet tai yra išvestinis dalykas.
Jėzus nenori būti atskirai nuo žmonių duonoje. Jėzus trokšta būti su žmonėmis, kai šie kartu! Kartu tą duoną laužo ir tarpusavy dalinasi. Taigi…
Skaitykite sinoptines evangelijas, paskutinės vakarienės aprašymus, lyginkite su 1 Kor. Įdomu, vis dėlto “touto” yra ir sinoptinėse. Išvertus atgal į Jėzaus kalbą (aramajų ar hebrajų), pirmiausia galima pasakyti: viduramžiais kilo ginčas dėl “estin” (yra). Tuomet teologai klausė, ką reiškia “estin”? Gal “panašus”, “identiškas”? Ką reiškia tas “yra”? O jeigu Jėzus šito žodžio visai nepasakė? Juk nei aramajų, nei hebrajų kalba jo nevartoja, to “yra”, jose šito “yra” nėra.
Hebrajų k. neturi niekatrosios giminės: ir duona, ir kūnas hebrajų kalboje – vyriškosios giminės.
Todėl “touto” aramajų, hebrajų kalbose turi būti vyriškosios giminės. Kodėl graikiškajame tekste – niekatrosios giminės?
Kodėl Paulius įvedė “touto”, juk jis mokėjo ir aramajų, ir hebrajų kalbas? Kodėl “touto”, o ne “toutos”?
Tas “touto” – valgymas, bendravimas. Vėlyvesnė Bažnyčia aiškina esmėkaita. Bet iš šitų žodžių negalima ištraukti to esmėkaitos. Kažką Paulius čia norėjo ką kita pasakyti? Egzegetai šitą “touto” aiškina kaip laužymą, susirinkimą, dalijimąsi. Kai Jėzaus mokiniai sueina ir atsimena, ką Jėzus darė,- Jėzus yra jų tarpe. Ir Paulius rašo “touto” – tai: susirinkite, laužykite, dalinkitės. Egzegetai sako: jie turi valgyti, kartu valgyti, darniai sugyventi, iš to matysis, jog Jėzus jų tarpe.
Yra egzegetų konservatorių, kurie tvirtina. Jog tas “touto” dera su “soma”. Ir tas “tai” = “kūnas”. Bet argumentas silpnas. Jo neremia graikų gramatikos principai.
11,25 “ši taurė yra ... mano kraujyje...” “Mano kraujyje...” – durnas vertimas. Salva reverentia, kas vertė,- nenutuokė nei hebrajų, nei graikų kalbų. Atleiskit, bet durnas vertimas!
Hebrajiškas be (gr. en) vietininkas. Tai viena prasmė. Bet hebrajų prielinksniai turi be galo daug variantų. Jėzus sako: “ši taurė” – jūsų bendravimas yra Naujoji Sandora dėka mano kraujo, yra naujoji Sandora, sudaryta mano krauju. Nes tas hebrajiškas be = dėka. Ir žiūrėkite, Jėzus nesako “touto”, o ši taurė, jūsų bendravimas, nes jūs ją geriate, yra Naujoji Sandora, ir tai dėka mano kraujo. Ir dėlto mūsų konsekracijos formulė nelabai tinka: “tai yra taurė... mano kraujo...” Nelabai tinka... Iš 11,25 aišku, Naujoji Sandora – jūsų bendravimas dėka mano kraujo.
11,27. – “bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju...” Salva reverentia, Aliulis kreipia į Eucharistiją. Bus kaltas bendravimu, kaltas vienas prieš kitą. Juk 11,21 – jūs nusikalstat bendravimui, nes valgote atsineštinį valgį, tik savo, ir nekreipiat dėmesio į mažiau ar visai nieko negalėjusius,neturėjusius atsinešti. Kai tu priimi komuniją, tu priimi visą Kristaus kūną, su visais jo nariais, jo tikinčiaisiais. Eucharistijos esmė – valgymas, bendravimas, bendrastalystė. Kas nuvertina bent vieną narį, kas nevertina visų narių, tas valgo ir geria sau pasmerkimą, nes išskirdamas ką nors, nesirūpina bendruomene; būtent, tas valgo ir geria tik dėl akių ir todėl yra kaltas Kristaus kūnu ir krauju – tarpusavio bendravimu Viešpatyje, kaltas prieš šitą, prieš Kristaus narių bendravimą.


Galiausiai reikėtų užbaigti skyrių apie Eucharistiją. Bažnyčia moko, kad transubstanciacija yra būdas, kaip mes turėtume priimti Eucharistijos paslaptį. Transubstanciacija nėra dogma. Tai tik mėginimas aiškinti, kaip Kristus atsiranda realiai tuose regimuose pavidaluose. Dogma – Kristus realiai yra tuose pavidaluose. O kaip jis atsiranda, kaip jis yra, - nėra dogmos. Transubstanciacija – tai viduramžių filosofiniai išvedžiojimai, kaip Kristus realiai yra duonoje ir vyne. Vieno dalyko mes turime laikytis – esam katalikai: po šitais ženklais Kristus tikrai realiai yra mūsų tarpe (realis presentia).
Šitas tekstas daugiau kalba apie Kristaus mistinį kūną, o ne duoną ir vyną. Jis gilina mūsų suvokimą Eucharistijos paslapties.
Atrodo, “touto” derinasi ne su “duona”, o su “bendravimu”, “valgymu kartu”. Dabar ir padarysime kai kurias išvadas, gal apibendrinsime. Šito bendravimo Jėzus norėjo. Juolab “touto” yra du kartus vartojamas: “tai yra mano...” ir “tai darykite...”. Ką darykite?- Valgykite: normalus atsakymas, ar ne. Juolab aramajų kalboje nėr niekatrosios giminės įvardžio. Kodėl Paulius, rašydamas rašo 21 kartus niekatr. Giminės įvardį? Paulius, atrodo, geriau suprato už mus aną Jėzaus “tai”?
Kas dėl taurės? “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujo...”. Sakiau, ne “mano kraujo” tikslus vertimas , o “dėka mano kraujo”. Ta taurė – Naujoji Sandora. Vėl pabrėžiamas bendravimas, aišku, dėka Jėzaus mirties, jo kraujo.
Kai žvelgiam į sinoptikus (ne į tuos, kurie oro prognozes pateikia, bet evangelistus – Mk, Mt, Lk), yra tas pats “tai”. Sinoptinės evangelijos sako: “tai yra mano kraujas...”. Kelia klausimus, ką sinoptikai norėjo pasakyti Pauliaus žodžių fone, juk sinoptikai vėlesni autoriai už Paulių. Žinote “Didachę” ( 12 apaštalų mokslas, II a. pr. ). Tai – krikščionių bendruomenės, Bažnyčios raštas. “Didachė” rašo apie Eucharistiją ir pabrėžia, kad Eucharistija – Mistinio Kristaus kūno įvaizdis (“kaip grūdai renkami nuo kalnų, taip, Viešpatie, surink savo žmones...”. “Garbė Tau, Viešpatie, Visatos Kūrėjau, tau dėkojam už duoną”. Lygiai su vynu. Ir tas dėkojimas: “Dėkojame per Tavo tarną Jėzų...” ). Ar tai konsekracija? Taip! Ir be mums žinomos formulės. Kai kas norėtų pasakyti, kad “Didachė” čia kalba apie tam tikrą vakarienę – agapę, o ne apie konsekraciją. Bet šitas pasakymas neturi argumentų. Beje, Eucharistija = padėkojimas. “Didachė” kaip tik tai ir daro – dėkoja. Visus šiuos dalykus vis dėlto reikia apmąstyti, labai giliai apmąstyti...
Imkime kitą tradiciją. Jn 6: Esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas ją valgo, bus gyvas. Ir ta duona yra mano gyvybė už pasaulį.
Sinoptikai ir Paulius, kalbėdami apie “kūną”, vartoja “soma”. Tai tas kūnas, kuris vartojamas Dievo tikslams, kuris galiausiai bus perkeistas.
Jonas vartoja ne “soma”, o “sarks”. Kitaip sakant: ta duona, kurią duodu, yra mano trapi gyvybė, kurią aš atiduodu už pasaulį.
Jono prologas (14 eil.): “Ir žodis tapo Kūnu” Čia taip pat “sarks”. Kai kas sako, čia labai įtartina. Jonas kalba apie Eucharistiją kita perspektyva. Kas yra Eucharistija? Tai įtikėjusių Jėzų susirinkimas ir dėkojimas už paaukotą trapią gyvybę, tai – bendravimas. Tame bendravime Jėzus yra realiai.
“Kas valgys tą duoną, gyvens per amžius...”. Šią eilutę kai kas identifikuoja su Jėzaus auka, kurią žmogus prisiima tikėjimu – kas prisiima Kristaus auką tikėjimu,- gyvena amžinai.
Klausimas: “Bet Efeze “sarks” buvo taikomas ir bendruomenei?” Nežinau, čia Jonas užrašo Jėzaus žodžius apie save patį – apie trapią gyvybę, “sarks”. Kas priima Jėzaus “sarks”, tas įeina į Bendruomenę ir gyvena per amžius. Nenorėčiau atmesti, negalėčiau, į šalį, - visai galimas dalykas, - kad pirmieji krikščionys, valgydami duoną ir vyną, tikrai jautė ir išgyveno, kad Jėzus po tais ženklais tikrai yra gyvas, mūsų tarpe yra. Jie tikėjimu tai priėmė.
Dogminis klausimas tikrai nelengvas. Labai painus. Mes mėginam iš įkvėptų Raštų ir Bažnyčios magisteriumo aiškintis, kokiu būdu Kristus buvoja su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Vieni vienaip, kiti – kitaip. Ką reikia tikėti? Kaip šią paslaptį pristatyti žmonėms? Būtų klaida: iš sakyklos skelbti – Jėzus mūsų tarpe yra ir be duonos, ir be vyno. Būtų nesuprantama, nesuprasčiau ir aš. Ir aš to nesuprasčiau. Kad Kristus yra po šiais ženklais, - mokė ir tikėjo pirmieji krikščionys, vėliau – visa Bažnyčia tuo tiki (vienaip ar kitaip). Bet kokiu būdu Jėzus “atsiranda”? Čia jau visai kas kita. Pagal transubstanciaciją, Jėzus “atsiranda” duonoje, jos vietoje: duonos nėra, nors ją matom, Jėzus yra, nors jo nematom... Visi sakramentai, beje,- ženklai, ir kai jie atsiranda, - Kristus yra mūsų tarpe. Ką sako Bažnyčia? Turim atsižvelgti į Bažnyčios mokomąjį autoritetą, juk iš jos išaugo tikėjimas ir jo ženklai. Kada atsiranda ženklas? Kai žodžiai ištariami. Tuomet dėl Jėzaus žodžių tikiu. Taip, Bažnyčia nustato, kada mes galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Kai daromas ženklas, kai kunigas taria žodžius, tuomet Kristus tikrai yra – “realis presentia”. Kai kunigas “ponit signa”, jei turim tikėjimą, galime sakyti, kad Kristus yra mūsų tarpe. Jei neturime tikėjimo, tuomet taip – magija, magija. Jei neturime tikėjimo...
Ar “Didachės” Bažnyčia galėjo pasakyti, kad kai kunigas taria aną Padėkos maldą, tai ir Jėzus atsiranda mūsų tarpe? Be jokios abejonės! Taip, galėjo! Tai – Bažnyčios prerogatyva!
Ko reikia laikytis? Duodami ženklai – vadinasi, Kristus – mūsų tarpe. Kokiu būdu? Pauliaus laiškuose to nėra. Nustato Bažnyčia. Tai jos prerogatyva.
Šventojo Rašto supratimu, kai žodis pasakytas, jo galia tęsiasi. Kai girdžiu kunigo žodį per išpažintį, - tai nereiškia, kad tik tą akimirką žodis veikia. Jis kažką manyje pakeičia ir tas pakeitimas išlieka to ištarto žodžio galia, išlieka ana ištarto žodžio perkeičianti galia, kuri gali intensyvėti dėl mano tikėjimo, dėka mano tikėjimo. Žodis, tartas bendruomenėje, neatsiimtinas. Vynas konsekruotas ir atgal į butelį nepilamas. Šventojo rašto galvosena, ištarto žodžio neatsiimsi. Žinia, Paulius šito čia neprimena...
Jeigu “dedamas ženklas” ir kunigas ištaria žodžius, jie ir pasilieka. Jų neatsiimsi! Kažkas keičiasi. Keitimasis išlieka. Jau ne duona, ne vynas. Jau ženklas! Ženklas, kad Kristus yra mūsų tarpe. Tai ne statiška – dinamiška: keitimasis.
Kiek tinka su tais ženklais “žaisti”: atsukti, pasmilkyti, palaiminti, užsukti? Ir tai dar po kiekvienų Mišių? Tai visai kitas dalykas. Tuomet galima statika, ji ir yra, deja, deja... Tik smilkt, smilkt... Ir viskas. Bet tai kitas reikalas, kai bendruomenė neturi bendravimo, kartu nevalgo, bet nori prisiminti tą Naująją Sandorą – bendravimą dėka Kristaus kraujo, dėka “Kristaus įvykio” (šiandienine teologine kalba šnekant),- susirenka aplink tuos likučius ir mąsto, ir gieda, ir tyli, adoruoja: taip, taip, taip... Juk Mišios, kas jos? Kristus per jas “deda ženklus man ir jie pasilieka...
“Tai darykite mano atminimui...” – Paulius dar prideda prie Jėzaus žodžių: “...kiek kartų valgysite, kiek kartų gersite...”. Šie žodžiai “valgyti”, “gerti” reiškia tą bendravimą.
Kas čia yra tas “tai”? Ką reiškia “mano atminimui”? Čia “tai” – sakykit šiuos žodžius per konsekraciją? Nežinau, ar galėtume šitaip aiškinti tą žodelį. Imkime visą sakinį “darykite tai mano atminimui”. Kai kas sako: “tai” – reiškia “surinkite Naująją Sandorą, jos tikinčiuosius, kaip aš padariau”.
“Mano atminimui”, - manau aišku, krikščionių bendruomenė negalėjo pamiršti Kristaus. Šie žodžiai nėra prašymas atsiminti. Hebr. “mano atminimui” – “zakar”. Psalmėse ne sykį kartojame “atsimink”, atsimink, kad esam tavo tauta, tavo žmonės, atsimink savo gailestingumą ir t.t. Šitas “atsiminti” psalmėse labai dažnas ir jungiamas su Dievo malone žmonių atžvilgiu. Dievas maldaujamas atsiminti, ką jis padarė, maldaujamas būti tokiu dabar, nes tu buvai Abraomo Dievas, o mes dabar – Abraomas, jo ainiai. Šitas žodis turi gilias šaknis ST. Jėzus jį paėmė ne iš kažin kur. Šitas žodis rišamas su Sandora: Dievas teatsimena savo darbus, todėl kad jis ištikimas Sandorai, padarytai su Jokūbu, Abraomu... O Sandora, žinoma, yra bendravimas, dviejų partnerių bendravimas. Vartodamas “zakar”, psalmininkas žvelgia į Dievo nuveiktus darbus praeity ir prašo to paties dabar: atnaujink savo Sandorą, atsiminęs Abraomą. Šitas atsiminimas daromas kasmet per Paschos vakarienę. Ir šis žvelgia į ateitį: tu išlaisvinai mūsų protėvius iš Egipto,- išlaisvink ir dabar mus, ir ateity, kai tavęs šauksimės.
“Tai darykite...” – lyg ST rubricelė. Reikia ką nors daryti. Tai nereiškia – tarti konsekracijos žodžius. Tai neįmanoma. Reikia daryti: sušaukti Naująją Sandorą, bent sukurti sąlygas, kuriomis Naujoji Sandora įvyktų. Tai reikia daryti! Tai nėra raginimas nepamiršti. Žydams to sakyti tikrai nereikėjo: jų visas tikėjimas yra atsiminimas to, kas buvo. Būtų perdėta ir nereikalinga priminti: kitais metais nepamirškite švęsti Paschos. “Tai darykite mano atminimui...” – surinkite Naująją Sandorą, jos dalyvius, ir tebūna tos Sandoros pamatas – mano mirtis, mano veikimas, išvadavimas, kurį padariau dėl jūsų. Lygiai kaip Senoji Sandora buvo atnaujinama, raginant Dievą prisiminti, kad jis išvadavo tautą, tuo ir buvo ji atnaujinama. Lygiai ir krikščionys, remdamiesi manimi, sudarykite Naująją Sandorą. Čia yra paralelė:

Išvadavimas iš Egipto.
Žydai: “Atsimink, ką padarei ir toliau būk toks, atnaujink Sandorą.”

Kristus – “Kristaus įvykis” (pirmiausia: mirtis, prisikėlimas!).
Krikščionys: Dieve, prisimink, kad Naująją Sandorą padarei su Kristumi, per jį, tai atnaujink ją dabar, kai švenčiame Mišias, atnaujink šią Sandorą su mumis.”

Dėl to Kristus – kertinis akmuo, vynmedis, ganytojas, dėl to, kad be jo Sandora su Dievu negalima, jos nėra be jo. Dabar jau ne Mozė, ne išvadavimas iš Egipto pamatas. Dabar Jėzus – pats Jahvė yra pamatas. Jahvė – ką jis padarė mūsų istorijoje.

Keli apibendrinimai. – Taigi, krikščionių bendruomenė primena Dievui, kad jo karalystė, Naujoji Sandora, prasideda su Jėzumi ir šita bendruomenė viliasi, kad ši Sandora tęsis kol Jėzus vėl ateis. Todėl visai protinga po to, kai kunigas “deda ženklus” ant altoriaus sakyti: “Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį...”. Nedaug naujoji liturgija sukūrė, įvedė šedevrų, bet čia tikras šedevras.
Ar čia kalbama apie paskutinįjį atėjimą? Ir apie paskutinįjį, ir dabartinį, nuolat atsinaujinantį. Lygiai ir žydai vylėsi: Dievas dabar sudaro Sandorą ir ją sudarys ateity. Mes viliamės, jog Dievas ir dabar yra mūsų Sandoros partneris ir bus tol, kol šios Sandoros žemėje reikės. O kada nereikės? Niekas nežino. Žinoti net nereikia. Taip pat spekuliuoti nereikia.
Taigi, žydai sukoncentruoja praeitį, dabartį ir ateitį. Lygiai ir krikščionys. Šiandienos teologai vartoja terminą “Kristaus įvykis”: juo apimama visa, ką Jėzus yra nuveikęs – nuo gimimo iki Šventosios Dvasios atsiuntimo.

Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija / 1992 pavasario semestras
Naujojo Testamento egzegezė

Piešiniai Kaziaus

5 komentarai:

  1. rašė:

    Graikiškam tekste “tai (yra) mano kūnas” – “to soma”. Prieš “soma” stovi pabrėžiamasisi artikelis “to” (šitas). O paskui – “tai darykite” (touto poieite). Tas “touto” yra niekatrosios giminės. O duona ir hebr., ir graik. – vyriškosios giminės.
    Kalbėdamas, sulaužęs duoną, Jėzus keičia giminę. “Touto” su duona nedera gimine. Ir aramaj., ir graik. Tai netaisyklingumas, - turėtų būti “autos” (ji, ši).
    Apie ką galvojo Jėzus, sakydamas “tai” (“touto” – niekatr. gim.)?

    ----------------------

    reikalas tas, kad "tai" nereikia derinti nei su duona, nei su vynu. "tai" yra veiksmas - "tai darykite", "atlikite šį ritualą", nes jis ne tik kad pažymi aną įvykį, bet ir skelbia Viešpaties auką, mirtį, kol jis ateis. tai, galima sakyti, dar vienas pamokslas kiekvienų pamaldų metu...

    AtsakytiPanaikinti
  2. rašė:
    Pauliaus laiškuose to nėra. Nustato Bažnyčia. Tai jos prerogatyva.
    ------------------------

    Va čia jau išsiskiria nuomonės... magisteriumas yra klydęs, todėl neklystamumo argumentas atkrinta... pasilikčiau prie pauliaus ir kitų apaštališkų raštų, t.y. biblijos...

    AtsakytiPanaikinti
  3. na, o atminimo (giesmininko šauksmas dievui: "atsimink") ir senosios/naujosios sandoros ryšis man buvo naujiena. geras... patiko. tikrai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nu zagnuto ocen plotno. Kam įdėti tiek pastangų ten, kur ir taip aišku. Jeigu Jėzus būtų pavirtęs vynu ir duona, ot tai būtų transturbacija ar kaip ten ją, o kadangi ir jis valgė kartu - tai ir negalėjo būti tuo, ką sako autorius. Jėzus rodė į veiksmą, o ne į duoną.
    Bet jei katalikams patinka klauptis prieš duoną ir vyną, neuždrausi.
    Mano galva, visos nesąmonės prasideda tada, kai nukrypstama nuo Biblijos - tam ji ir parašyta, kad skaitytume, o ne tam, kad pridengtume savo teorijas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Bet, Linai, galim juk ir šviesiąją pusę pamatyti. Katalikai jau bando tai suprasti. Ir dėl to manau pastangų neverta gailėti :)

    AtsakytiPanaikinti