Trys didžiosios Bažnyčios nuodėmės

Alan Creech išdėsto tokias:

1) Šiuolaikinė, dažnai pasitaikanti tendencija, susijusi su pastoriais. Bendruomenė su ją „valdančiu“ vienu žmogumi (vyru): šefas, vienintelis mokytojas, kontrolė; sakykla/suolas idėja; jam moka, už „tarnystę“ (o jei kitiems nemoka, tai ir tarnauti nereikia); visų patarėjas (paskyrimu); taip išmokytas, kad neužmegztų artimų santykių su žmonėmis bažnyčioje ir t.t.

2) Supratimas, kad jei nori kurti „bažnyčia“, reikia rinktis nuosavame pastate arba išnuomotoje salėje. turbūt, kyla iš manymo, kad bažnyčią turi sudaryti didelis skaičius žmonių (neteisingas sėkmės supratimas). Tai pabrėžia pinigų, kurių reikia savęs išlaikymui, svarbą ir nukreipia dėmesį nuo bažnyčios esmės.

3) Dėmesys į išorinius dalykus. Greičiausiai, visų svarbiausia, maitinanti pirmas dvi. Taip pat tampriai susijusi su legalizmu (gyvenimu „pagal įstatymo raidę“), griaunanti gyvenimą. Iš esmės dėmesį kreipia į išorinius dalykus (elgesį), įtakojančius dvasinį gyvenimą. Baisiai iškreipė evangelizaciją (tai, kas dabar taip vadinama). Atrodytų, kad vienintelė „sėkmė“ yra dideli, apčiuopiami rezultatai. Tai susiję su poreikiu kontroliuoti, kontroliuoti išorinius dalykus. Viso to rezultatas – tuštybė, išdidumas, godumas pinigams ir t.t. Tai stimuliuoja norą būti dideliu viršininku, ant dieviškojo pjedestalo užkeliančio keletą ir sužalojančio kitus Kūno narius.

Reikia pastebėti, kad šias nuodėmes jis dėsto žiūrėdamas būtent iš savo perspektyvos, bet pasimokyti iš to, mano galva, yra ko visiems.