Jėzaus mirties prasmė

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS tęsinys. į straipsnio pradžią>>

Kalbant apie Jėzaus auką, būtina atsiminti, kad jis gyveno žydams būdingoje religinėje atmosferoje, kurioje vyravo mintis apie Dievą-Gelbėtoją. Pirmiausia žydai ir minėdavo bei mokydavo savo vaikus, kad Jahvė visuomet solidarizavosi su savo tauta ir realiai įrodė savo solidarumą, išvesdamas žydus iš Egipto nelaisvės. Šią dieną [Pascha] privalote kas metai mineti. Ją švęskite amžiais kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei (Iš 12, 14). Taigi egzodas buvo viena esminių žydų tikėjimo struktūrų, kuri galėjo reikšti Jahvės išgelbėjimą kaip išlaisvinimą (1).
Kitas žemiškojo Jėzaus įkvėpimo šaltinis visuomet buvo didieji pranašai ir ypač Izaijas. Užtat suprantama, kodėl po Jėzaus prisikėlimo jo mirtis Bažnyčioje buvo suvokiama kaip permaldavimo auka už mūsų nuodėmes. Kokie motyvai skatino ankstyvuosius krikščionis tokia prasme aiškinti tragišką Jėzaus gyvenimo užbaigą? Tai anaiptol ne retorinis klausimas, bet akcentas, verčiantis susimąstyti. Kodėl toji pabaiga buvo anaiptol ne pabaiga, O naujos tikrovės pradžia? Kodėl pasimetę ir apvilti mokiniai susirenka bendrijon, kurios uždavinys - užkariauti pasaulį? Iš kur ta stebėtina metamorfozė? Kaipgi galėjo visiškai neseniai buvę pasimetę bailiai netikėtai susirinkti pačioje viešiausioje šventyklos aikštėje, idant skelbtų Nukryžiuotojo prisikėlimą ir visų išgelbėjimą jo kraujo kaina?
Visi šie klausimai, turint prieš akis ankstyvosios Bažnyčios istoriją, turi būti paaiškinti tiek įvykių struktūrų, tiek jų poveikio prasmėmis. Juk Vakarų pasaulyje Bažnyčia netrukus įžengė į istorijos centrą. Taip pat būtina išsiaiškinti, kaip Jėzus pasirodė esąs Gelbėtojas ir visų tautų Teisėjas. Pirmiausia: ką gi reiškia "Gelbėtojas"? .
Žydiškoji krikščionių bendruomenė suprato Jėzų kaip "Dievo tarną", kurio kančiomis ir žaizdomis mes tapome išgydyti. Bažnyčios bendruomenė labai anksti sutapatino Jėzų su "Dievo tarnu": Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes į jį būtume žvelgę. [...] Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažjstantis kančiq. [...] Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti. Visi mes lyg avys buvome paklydę. [...] Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. [...] jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių [...] jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo nusikaltėlius (Iz 53, 2-12).
Šios kenčiančio Dievo tarno giesmės mintys regimos seniausiuose Bažnyčios tikėjimo išpažinimuose: Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai... (1 Kor 15, 3-4). Taigi praslinkus šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų po Jėzaus prisikėlimo, ankstyvoji Bažnyčia aiškiai pabrėžė pranašų reikšmę. Pagrindinė liturgijos mintis anuo metu taip pat skelbė: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas (1 Kor 11, 24). O seniausioji evangelija mini tokius Viešpaties žodžius: Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45). Turėdami prieš akis Jėzaus žodžių kontekstą bei jo veiklos tikslingumą, galėsime lengvai atmesti naujovišką kritiką, kuri drįsta abejoti, ar Jėzus išvis supratęs savo kančios prasmę... Juk eschatologinis Jėzaus mirties suvokimas, apie kurį kalba visos evangelijos ir Paulius, savaime reiškia buvus ir Išganymo uždavinį, kuriam įvykdyti buvo paskirtas visas Jėzaus gyvenimas. Eschatologija - esminis ano laikotarpio religinio mąstymo horizontas, būdingas ir Jonui Krikštytojui, ir Jėzui (2).
Iš tokio Jėzaus gyvenimo tikslingumo kyla ir jo kaip "tarnaujančio kitiems" (taigi tarno) vaizdas. Jis pats nuolat kalba nusidėjėliams ir kitokioms visuomenės atplaišoms, kad atėjęs jų gelbėti nuo besiartinančios rūstybės – Paskutinio teismo dienos. Per savo tarnystę - gelbėti, kas pražuvę - jis netgi susilaukdavo priekaištų (plg. Mk 2, 1-17 ). Juk fariziejai piktindavosi: Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidijėliais? Tačiau Jėzus, nepaisydamas priekaištų, liko ištikimas savo devizui: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!
Toks tarnavimas Dievo Karalystės labui reikalavo radikalumo ir pasišventimo iki pat mirties: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mk 8,34). Taigi, Jėzus tiek gyvenime, tiek mirtyje pasirodė esąs žmogus-funkcija, žmogus kitų labui, kitiems. "Šis būvis kitų labui atskleidžia jo giliausią esybę, nes jis yra asmeniu tapusi Dievo meilė žmonėms" (3).
Besikartojantis tarnavimo kitiems motyvas labai sustiprino Bažnyčios skelbimą: Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: "Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys ji, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels" (Mk 9, 31). Tokio Gelbėtojo laukė suvargę žmonės. "Išpirkos už daugelį kaina" buvo gerai suprantama eschatologinio laukimo atmosferoje (plg. Mk 11, 18). Pagaliau Paskutinės vakarienės aprašymas sustiprina evangelijų dominantę: Jėzus numato netolimą mirtį (plg. Mk 14,18-25). Svarbu pabrėžti, kad evangelijos nieko negražina - nei mokinių aklumo, nei žemiško supratimo apie Mesiją, nei bailumo. Jų pabėgimas, suimant Jėzų, rodo, kad tai, kaip jie supranto Mesiją, anaiptol nesutapo su tikrąja Jėzaus misija. O Jėzaus mirtis tiesiogiai susijusi su jo uždaviniu tarnauti kitiems. Pasak Jono, mirdamas Jėzus ištaria: Atlikta!
Dauguma teologų sutaria, kad Jėzaus kančios istorija tikrai privalo būti suvokiama kaip Senojo Testamento pažadų ir pranašavimų išsipildymas. Jėzaus kryžius - iš tiesų Dievo numatytas įvykis, kurio metu už mūsų nuodėmes buvo pralietas išganymo kraujas. Apaštalas Paulius laiškuose pabrėžia Dievo istatymą bei teisingumą. Jėzaus kryžiumi buvo atstatytas Dievo teisingumas, O Kristus pasirodė kaip Senojo Įstatymo tikslas (4).

1. Plg. Concilium: Exodus a lasting Paradigm. - Edinburgh, 1987. February. - P. 13 sq.
2. Plg. Blank J. Der Jesus des Evangeliums. - München, 1981. - S. l59.
3. Kasper W. Jesus der Christus. - Leipzig, 1981. - S. 137.
4. Plg. Moltmann J. Das Kreuz Jesu Christi. – Berlin, 1969. – S. 94

Straipsnio tęsinys>>