Apsidairyk! (Mt 6,25-34)

Arvydas Malinauskas

“Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo” (Mt 6,25-34).

Manau, jog šie Jėzaus žodžiai be jokio vargo įkandami ir bobutei, nebaigusiai ne tik Oksfordo ar Harvardo, bet ir teologijos ,,fak’o”. Gyvenk savo gyvenimą ir pasitikėk dangiškuoju Tėvu. Nekvaršink sau galvos dėl to, kas nuo tavęs nepriklauso. Svarbiausia – Dievo karalystė. Nė nemanau ginčyti šių tezių. Tačiau šįkart ausis pagavo ką kitą. Poeziją. Ko šiame Ev. pagal Matą skaitinyje daugiau – teologijos ar poezijos? Taigi šiandien Jėzus kalba ne tik apie dangiškąjį Tėvą ir dangaus karalystę, bet ir apie mūsų graudžiai apgiedotą “raudų pakalnę”, kurioje nieko kito, išskyrus “pilką kasdienybę”, jau seniai nebematom. Būtent čia Jėzus ir randa įkvėpimą savo poezijai. Čia, kur, rodos, negali būti nieko gražaus, nieko švento … Čia, kur nugyvenom jau tiek daug metų, kur niekas mūsų negali nei nustebinti, nei pradžiuginti, Jėzus randa tokius perlus! Kaip ir anas žmogelis iš palyginimo apie dirvoje paslėptą lobį (Mt 13, 44).
Jei nežinočiau, kur ir kaip baigėsi to keisto poeto iš Nazareto kelionė, pamanyčiau, jog jis į viską žiūrėjo “pro rožinius akinius”. Deja, nebuvo jis nei naivus svajoklis, nei koks “prieplauka”. Prisimink Jėzaus žodžius apie kryžių ir persekiojimus, kurie laukia ne tik mokytojo, bet ir mokinių, ir suprasi, kad tasai Jėzus buvo pats blaiviausias realistas.
“Prasitrink, vaikine, užmiegotas akis ir apsidairyk”, - girdžiu paraginimą šiuose Jėzaus žodžiuose. Apsidairyk, kaip pirmąkart. Kol nei televizorius, nei “kompas”, dar nebuvo pagadinę akių. Dievo karalystė prasideda čia pat. Prarastasis Edeno rojus ranka pasiekiamas. O prarastasis jis todėl, kad nei Adomėlis su Ievute, nei aš, nei tu, nematom jo. Nematom, nes dairomės kažkur kitur: aukštai už debesų (nors Gagarinas jau seniausiai paprotino, kad ten nėra ko ieškoti), už jūrų marių, kur lyja “baksais”, arba anapus mirties. Nenukelk jo taip toli. Sustok. Nors ir visai trumpam. Žiūrėk, vikšrelis ropoja … Ir ką gi – apsivertė pasaulis, kol į jį spoksojai? Keista, bet ne. Užtai dangus priartėjo.