Vargani krikščionys

CATHERINE DE HUECK DOHERTY

Niekas nepaneigs – aš esu šiuolaikinė keliautoja. Kartą, lankydama mūsų namus, jei matuotume oro myliomis, aš dukart apkeliavau pasaulį. Kad ir kur užsukdavau – į viešbučius, restoranus, barus, kokteilių užeigas, varganas juodaodžių lūšnas, prabangius italų rūmus, amerikiečių ir europiečių priemiesčių vilas – susidariau įspūdį, kad mūsų dienomis, mūsų amžiuje visur vyrauja ta pati pokalbių tema. Toji tema yra Dievas.
Kad ir koks būtų - miręs ar gyvas, - jis valdo žmonių mintis savo nesuvokiama ir amžina trauka. Žmonės jį neigia? Jie neįstengia to padaryti ramiai. Priima jį? Dažnai jie labai aistringai jį priima. Deja, dažniausiai, sakantys, kad jį tiki, yra drungni ir išpažįsta tai be jokio užsidegimo, tarsi būtų netikri dėl savęs. Juose nėra veržlumo, nėra degančios Sekminių ugnies.
Taip, stipriausias mano kelionių įspūdis buvo tai, kad žmogaus Dievo alkis yra pasiekęs aukščiausią viršūnę, o krikščionys nežino, kaip jį numalšinti. Galbūt jie to alkio deramai neįvertina, tad ir neįsivaizduoja, kaip jį numalšinti.
Bet atsigręžkime į jį. Jei pasaulis yra persmelktas ateizmu, jei didelė jo dalis dar nėra išgirdusi Gerosios Naujienos, o jei ir girdėjo, bet jos nepriėmė, tada didžiausia kaltė tenka mums, krikščionims, už tai, kad negyvename Evangelija. Mes tik užgrūdome pasaulio bibliotekų lentynas knygomis, kurios daugiau ar mažiau atskiedė Evangelijos tiesą.
Krikščionybė tapo etikos, doro elgesio dalyku. Būtinybe eiti į bažnyčią, mokytis taisyklių, užtikrinančių, kad žmogus pateks į dangų. Praraja tarp Evangelijos tikrovės ir mokymo, sudėto į bibliotekų tomus, duoda pragaištingą derlių.
Keliaudama susidariau įspūdį, kad pasaulis šaukte šaukiasi Gyvybės duonos, Kristaus pažadėto Gyvojo vandens, - iš tiesų jis šaukiasi paties Dievo. Tačiau krikščionys, turintys ir duonos, ir vandens, nežino, kaip ja pasidalyti. Jie pamiršta, kad kas valgo Viešpaties duoną, pats turi būti kitų “suvalgytas”. Priėmęs Meilę, krikščionis turi dalyti meilę.
Man pasirodė, kad vos keli krikščionys yra įsimylėję Dievą, ir dar mažiau yra tų, kurie suvokia, jog Dievas myli juos. Tad balsas sakančių, kad “Dievas yra miręs”, stipresnis už balsą tvirtinančių, kad jis gyvas.
Mums reikia liautis kalbėti apie Dievą ir pradėti gyventi Evangelija, savo širdyse atskleidžiant Viešpaties paveikslą taip ryškiai, kad niekas neįstengtų pasakyti, jog jis yra negyvas. Mums reikia nustoti jaudintis dėl teologinių teorijų ir pradėti kurti meilės bendruomenes.
Mes išgyvename Sekminių laiką. Nenugalima Šventosios Dvasios meilė yra tarp mūsų. Tereikia atverti jai savo širdis, ir mes perkeisime pasaulį. Tuomet mūsų širdys pajėgs priimti ugnį ir liepsną, kurią Jėzus pasiuntė, kad atnaujintų žemę.
Viešpaties įsakymu eidami skelbti Gerąją Naujieną ir krikštyti, apaštalai neturėjo jokių katechezės vadovėlių. Jie turėjo Evangeliją. Turėjo Šventąją Dvasią. Jie skleidė Kristaus karalystę didelei tuo metu žinomai pasaulio daliai.
Kodėl mes, šių laikų krikščionys, negalime perimti apaštalų ir pirmųjų krikščionių patirtį? Taip, mums gresia kalėjimas: atmetimo, pajuokos ir galbūt netgi fizinis kalėjimas.
Daugybe būdų galime būti nukryžiuoti, gal netgi uždaryti psichiatrinėse ligoninėse, - taip galėtų nutikti šv. Pranciškui, jei šiandien jis būtų gyvas. Na, ir kas tada? Vargšams būtų skelbiama Evangelija, o Dievo karalystė bent per nago juodymą prasiskverbtų į pasaulį. Taip, Jėzus atėjo uždegti žemėje ugnies. O, kad ši ugnis būtų šiandien įžiebta mūsų širdyse!

Iš knygos Evangelija be kompromisų