Kas tas ieškotojas? (Mt 13, 44-46)

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 1.

“Dangaus karalystė panaši į dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus niekam nesako, iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Dangaus karalystė dar panaši į pirklį, ieškantį gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”, kadaise kalbėjo Jėzus iš Nazareto (Evangelija pagal Matą 13 sk. 44-46 eil.).

Atrodo, viskas daugiau negu aišku. Bent jau man taip atrodė. Ilgą laiką galvojau, kad šie žmonės – tai tie dievobaimingieji, o ypač dievobaimingosios, kurie/kurios, jei ne kasdien, tai bent kiekvieną sekmadienį, lanko bažnyčią, gražiai sudėję/sudėjusios rankas meldžiasi (ne bet kaip, o ilgai!), reguliariai ir dosniai aukoja bažnyčios bei jos ,,tarnų” išlaikymui, pasninkauja ir vaikšto 90 laipsnių kampu žemyn nudelbę/nudelbusios akis. Kas jeigu ne jie/jos, vos tik išgirsta apie Dievą, tučtuojau viską meta šalin (kuo toliau!) ir, nieko nelaukdami/nelaukdamos, visko išsižadėję/išsižadėjusios, puola į dangų kaip tasai pirklys prie išsvajoto perlo. Na, jeigu jiems ir joms ir ne visada pavyksta pasielgti pagal šį scenarijų, tai bent jau per šventes ... Ilgą laiką maniau, jog šiuo pasakojimu Jėzus nori mums nurodyti, kaip privalom elgtis: ryžtingai, nė akimirką neabejodami, nesvyruodami, nesižvalgydami atgalios, galvotrūkčiais pulti dangun. Žinoma, kad per bažnyčią – o kaip gi kitaip! Kol dar neužimtos visos vietos…

Daugiau taip nebemanau. Kodėl? Nagi todėl, kad nėra tokių žmonių, kurie būtų panašūs į aną artojėlį arba pirklį. Parodykit man tą, kuris dėl dangaus karalystės taip uoliai visko atsisako? Kam Dievo valia yra svarbiau už viską? Kur gi tie didvyriai ir tos šaunuolės, besiveržiantys į dangų? Jokia čia paslaptis (nebent vieša), kad ir ,,dvasiškieji tėveliai” mieliau ieško lobių čia pat, žemėje, o ne ten, kažkur nepasiekiamose dangaus aukštybėse, nors gan dažnai postringauja, jog nedera krauti sau turtus ,,kur kandys ėda ir rūdys graužia”. Ne šiaip sau sakoma: ,,Geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj”. Gal ir yra vienas kitas, kuriam dangus svarbiau už viską, tačiau tokių tik vienetai. O mes, mirtingieji, ,,žemės kurmiai”, nuolat klumpam, parpuolam, per savo purvą nematydami saulės šviesos. Ką čia ir bekalbėt apie kažkokį dangų …

Tai kas gi tuomet anie žmonės, apie kuriuos pasakojo Jėzus? Man jie panašūs į Dievą. Ne į tą, kuris kiekvienam žingsny tik ir tyko, norėdamas kuo skaudžiau nuskalpuot. Ne į tą, kurio vardu buvo skelbiami ,,religiniai” karai, persekiojamos ,,raganos” ir žudomos ištisos tautos. Į tą, kuris, palikęs ramų, jaukų dangaus skliautą, kurio tremtin buvo ,,ištrėmę” kunigai, vyskupai, popiežiai, šventikai, žyniai ir visi kiti religijos ,,specialistai”, ieško žmogaus, tarsi giliai žemėje užkasto, niekieno nepastebimo lobio, tarsi kažkur tarp sendaikčių užsimetusio, neįvertinto perlo. Į tą, kuris myli žmogų. Nei iš šio, nei iš to. Ne prakeikia už tai, kiek prikiaulinam, ne baudžia, ne keršija, bet myli ir tiek. Į tą Dievą, apie kurį pasakojo keistasis galilėjietis Jėzus, vėliau už savo pamokslus prikaltas prie kryžiaus. Prikaltas tam, kad daugiau savo erezijom nebedrumstų stovinčio vandens (žinoma, kad švęsto!). Nužudytas tam, kad religijos monopolistai galėtų ilsėtis ramybėje. Amen.