Nors ir neturėjo teisės ...

Arvydas Malinauskas

Esat girdėję Evangelijos pasakojimą apie aklo elgetos Bartimiejaus susitikimą su Jėzumi? Nepamenat? O buvo taip. Jėzus, lydymas mokinių ir gausios minios, iškeliauja iš Jericho miesto. Vėl didelė mokytojo iš Nazareto gerbėjų minia. (Tiesa, ateis laikas, kai jų nebeliks, bet kol kas jų daug.) Nesunku įsivaizduoti. Šurmulys. Spūstis. Žmonės vieni kitiems mindo kojas, kai kurie bando lipti per galvas … Tarsi sausakimšame troleibuse.
O šalia kelio sėdi elgeta. Panašus į tuos, kuriuos šiandien matome gatvėse, prie bažnyčių, šalia šiukšlių konteinerių. Gaila? Pikta? O galbūt jau apsipratom? (Vis dėlto, jau prieš du tūkstančius metų jų buvo.) Sako, jog yra elgetų ,,savanorių”, kuriems toks ,,amatas” mielas. Tačiau yra ir elgetų per prievartą. Nemanau, jog visiems malonu stovėti ar klūpoti, ištiesus tuščią delną. Anas žmogus prie Jericho kelio nusitvėrė elgetos lazdą ne iš gero gyvenimo. Jis buvo aklas. O tais laikais nebuvo nė kalbos apie kažkokią neįgaliųjų ,,integraciją” į visuomenę. Neregys buvo laikomas našta šeimai, kaimui, miestui, tautai. Beje, toks žmogus, kaip ir luošas, nebylys ar kurčias, buvo laikomas Dievo nubaustu. ,,Žaidimo taisyklės” labai paprastos. Netekai kojos? Vadinasi, nubaudė Dievas. Gimei aklas? Matyt, nusikalto tėvelis arba mamytė. Kas tokias taisykles sukūrė? Žinoma, kad ne Dievas. Mes patys. Vadovaudamiesi dėsniu: ,,Kaip tu man, taip aš tau”.
Taigi, šalia kelio sėdi aklas elgeta Bartimiejus. Dvigubai nelaimingas. Dvigubai ,,nubaustas”: negana to, kad aklas, bet dar ir elgeta (o turtas, kaip ir sveikata, buvo laikomas Dievo palaimos įrodymu). Našta, slegianti savo artimųjų ir visuomenės ,,pečius”. Norėdamas ją palengvinti, Bartimiejus sėdi prie kelio ir ,,užsidirba” sau duonos kąsnį. Kad nebūtų ,,išlaikytiniu”. Kad ,,pratemptų” dar vieną dieną. Nuo kelio atskrieja ne vien dulkės, ,,puošiančios” Bartimiejaus draiskanas ir veidą, bet ir triukšmas. Ūžia tarsi bičių avilys. Bartimiejus nugirsta (neregių klausa labai jautri), jog čia eina tas Jėzus, apie kurį sklinda įvairiausios šnekos. Vieni kalba, jog tai didis pranašas, kaip Elijas ar Mozė, kiti jį laiko Mesiju, naujuoju karaliumi, o kunigai ir pamaldieji fariziejai tvirtina, jog jis apsišaukėlis, kurstantis nesantaiką … Tiesa, Bartimiejus dar girdėjo, jog tas vyras iš Nazareto daro stebuklus. Ne, jis pats to nematė ir niekados nepamatys. O gal? Bartimiejui, gyvenančiam neįžvelgiamoje naktyje, blyksteli maža vilties kibirkštėlė. Jis sušunka: ,,Jėzau, pasigailėk manęs!” Dar kartą, dar, dar …
Tai jau nebe šauksmas, o klyksmas (,,galbūt tas Jėzus daugiau pro čia nepraeis?”). Tada daugelis žmonių, kaip pastebi Evangelijos autorius, ima jį drausti, kad nutiltų (?!). Sakyčiau, labai natūrali žmonių reakcija. Ją vadiname ,,viešąja nuomone”. ,,Kaip jis drįsta, tas bomžas nelaimingas?” Bartimiejus nesilaiko nerašyto įstatymo. Yra žmonių, kurie neturi teisės pakelti balso ir galvos. Toks buvo Bartimiejus. Kitoks negu dauguma. Rodos, šiuo atveju tas įstatymas neturėjo galios: Bartimiejui reikėjo pagalbos, ir jis jos šaukėsi. Tačiau … Žmonės reikalavo, kad jis nutiltų ir nebedrumstų nei jiems, nei Jėzui ramybės. Jis norėjo tik vieno, kad Jėzus jį pamatytų, Jėzaus ,,gerbėjų” minia varė jį šalin. (Nagi, sakykit, ar šis epizodas jums nieko neprimena? Rūstūs, smerkiantys žvilgsniai, įbesti į kitaip atrodantį, į stovintį, kai kiti klūpo, į nesižegnojantį …) Tačiau Bartimiejus, užuot nutilęs, dar garsiau šaukė. Kažkas yra pasakęs, jog tikra viltis gimsta tuomet, kai, atrodo, nebėr jokios vilties, kai žemė išslysta iš po kojų. Bartimiejui toji akimirka reiškė: ,,dabar arba niekad”.
Jėzus išgirdo! Jis sustoja. Dar daugiau, Jis sako: ,,Pašaukite jį”. Tie, kurie ką tik Bartimiejui liepė užsičiaupti, dabar ima jį guosti: ,,Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia”. Gražu. Kokie paslaugūs, mieli, užjaučiantys. Apie tokius sakoma: ,,Nors prie žaizdos dėk”. Bartimiejaus svajonė išsipildė! Jis puola prie Jėzaus. Galvotrūkčiais. Kad tik suspėtų. Žmonės nuščiūva. Tie, kurie norėjo nutildyti prie kelio šūkaliojantį elgetą, patys priversti užsičiaupti. Dabar kalba nebe jie, o Jėzus ir Bartimiejus. ,,Ko nori?”, paklausia Jėzus. ,,Kad praregėčiau!”, dar garsiau sušunka Bartimiejus. ,,Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”, taria Jėzus. Be jokių ilgų ,,ceremonijų”, be komentarų apie aklumo ir elgetavimo priežastis, padarinius ir prasmę. ,,Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. Nors minia ir prieštaravo. Nors tu ir ,,neturėjai teisės” šauktis pagalbos. Bartimiejus atsimerkia.