Soteriologija stambiu planu

Česlovas Kavaliauskas
Straipsnio KĄ REIŠKIA IŠGANYMAS tęsinys.

Rahneris rašo: “Pagrindinė soteriologijos problema yra ta, kad kryžiaus įvykis negali būti suprantamas [...] kaip įrodymas specialiai mums skirtos gailestingos Dievo meilės, kuri paskatintų mus ją įtikėti, bet kaip mūsų Išganymo priežastis. Kita vertus (jei nenorime nupulti į primityvų antropomorfizmą), negalime nepastebėti, jog Dievas negali būti istorijos žaislas, jog kryžiaus įvykis atsirado iš Dievo valios siekio atleisti kaltę, o ne kaip šio atleidimo priežastis. Bet kodėl šis Dievo siekimas dovanoti nėra realizuojamas tiesiog - "stačiai iš aukštybių"? Kodėl atleidimas neapima iš karto visų erdvės taškų, bet pasitinka žmogų tik tam tikrame istoriniame įvykyje, ir būtent šis tampa atleidimo "priežastimi"? Štai kur slypi klausimas, kaip šiuolaikinėje situacijoje suprasti krikščionybės soteriologiją" (1).
Pasiklausykime ir Pauliaus žodžių apie Išgelbėjimo ateitį.
Paskui bus galas, kai jis [Kristus] perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes jis visa pajungė ir paklojo jam po kojų. [...] Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame (1 Kor 15,24-28).
Ką tai reiškia? Daugelis mąstytojų drįsta spėlioti, kad Dievo būtis nėra tik susieta su istoriniu tapsmu, bet tiesiog tokia yra jo būties "sandara": tai ateitis. Karlas Rahneris ir Johannas Baptistas Metzas tvirtina, kad tai, kas iki šiol buvo vadinama "transcendencija", tikrovėje esanti ateitis. Vietoj transcendentinio Dievo reikėtų sakyti "ateities Dievas". Žinoma, tą ateitį reikia suvokti ne kaip laiko ar erdvės matmenį, bet kaip Dievo pažadų išsipildymą. Tai "absoliuti ateitis", apie kurią kalba ir apaštalas (2).
Koks vaidmuo šiame Išganymo plane atitenka Jėzaus aukai?
Iki mūsų laikų ypatingą Bažnyčioje svorį turėjo Anzelmo Kenterberiečio (1109) idėjos apie Jėzaus atsilyginimą (satisfactio) už žmonių nuodėmes. Reikia pastebėti, kad Anzelmui netrūko platesnių horizontų, tačiau pernelyg griežtas Dievo teisingumo aiškinimas bei "buhalterinė" atsilyginimo už nuodėmes koncepcija susilaukė daug priešininkų. Pasak Anzelmo, Jėzus ant kryžiaus įvykdė begalinio atsiteisimo auką už begalinį Dievo įžeidimą. Mes, žmonės, niekuomet nebūtume galėję padaryti nieko panašaus. Būtinai reikėjo atsilyginti begaliniu būdu. Tik Dievo Sūnus galėjo atstatyti pažeistą Dievo garbę. Anzelmas pripažįsta, kad Jėzus laisvai pasirinko tokį atsiprašymą: Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso (Iz 53, 7). Vis dėlto kruvina auka galų gale plaukė iš Dievo Tėvo inspiracijos, kuriai Jėzus parodė klusnumą iki kryžiaus mirties. Formalus atsiprašymo subjektas nebuvo pats Dievas, bet žmogus Jėzus Kristus - vienintelis galimas tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus (3).
Šiuolaikiniai teologai griežtai pasisako prieš abejotiną žmogaus nuodėmės "begalybės" sampratą, kurią iš dalies palaikė ir Tomas Akvinietis (4).
Labai kritikuojami samprotavimai apie Dievo griežtumą, aukos kaip daikto sunaikinimą ir kt. Pasak Harnacko, blogiausias Anzelmo tvirtinimas - "mitologinė Dievo koncepcija, anot kurios, Dievas esąs galingas šeimininkas, kuris rūstauja dėl savo įžeistos garbės ir nenori atsižadėti rūstybės, kol kas nors tolygiu būdu jam neatsilygins". Argi ne siaubinga manyti, tęsia Harnackas, "kad Dievas turįs baisų pranašumą prieš žmogų ir negalįs dovanoti žmogui iš meilės, bet atkakliai reikalaująs atsilyginimo " (5).
Net Ratzingeris, kritikuodamas Anzelmo doktriną, reiškia pasibaisėjimą dėl paplitusio Dievo rūstybės akcentavimo, kuris visą meilės skelbimą darąs neįtikėtinu dalyku. Itin nepakeliama mintis, esą Dievas pareikalavęs žmogaus gyvybės aukos (6) ...
Reikia pastebėti, kad Anzelmas nebuvo toks kaltas, kaip norima parodyti liberaliųjų teologų stovykloje. Anzelmas puikiai suprato, kad teologinė scholastika turi silpnybių ir kad Išganymo motyvai nuo mūsų paslėpti. Viduramžių mąstytojai patyrė didžiulę graikų filosofijos įtaką, ir metafizinės disciplinos atrodė esančios visiems privalomo pobūdžio. Jie tarėsi atskleidę visuotinius dėsnius, kuriems paklūsta net Dievas. Užtenka pasklaidyti Tomo Akviniečio Summa, kad pamatytum, su kokiu įsitikinimu šis teologas svarsto, kokie dėsniai negalį būti pakeisti net Visagalio Dievo (7). Tad ir Anzelmas stengėsi aprašyti Dievo teisingumą bei jo atstatymą, laikydamasis loginio griežtumo taisyklių. Be to, jam turėjo įtakos feodalinės germanų teisės principai, garbės supratimas ir pan.
Kaip šie klausimai sprendžiami šiandien? Meskime žvilgsnį į atsakymus, kuriuos neseniai pateikė teologas Hansas Kessleris (8).
Krikščioniškas aukos supratimas turėtų atsižadėti pagoniškojo supratimo ir atkreipti dėmesį į asmeniškumo santykius, kuriems negali galioti buhalteriniai teisingumo įstatymai. Krikščioniškoji auka negali glūdėti daikto sunaikinime, nes jau Senojo Įstatymo pranašai kritikavo tokias aukas, kurios dažnai neturėjo ryšio su aukotojo širdimi. Krikščionybei auka reiškia, kad mes atsiveriame Dievui ir tampame jo dovanų gavėjais. Leisti Dievui veikti mumyse - štai kas yra krikščioniškos aukos conditio sine qua non. Atsiminkime, kad Jėzus atvėrė naująją Sandorą, paaukodamas save ant kryžiaus, ir tai atliko vieną kartą visiems laikams (Žyd 7, 27). Dabar mums belieka nekruvinu būdu dalyvauti jo nusižeminime iki mirties. Atsiminkime, kad Dievas yra dvasia, ir jo garbintajai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa (Jn 4,24).
Pirmoji mūsų Išganymo sąlyga - tarnavimas kitiems pagal Jėzaus žodį: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 39).
Naujosios Sandoros koncepcija skelbia, kad ne tik Jėzaus kančia ir mirtis, bet ir visas jo kenotinis gyvenimas buvo skirtas kitiems, t. y. buvo gyva auka. Visa Jėzaus praktika - totalinis atvirumas žmogui, solidarumas su mumis, angažavimasis nusidėjėliams - buvo, auka Tėvui. Žmogaus Sūnus dar būdamas vaikas skelbia: Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? (Lk 2,49). Šitaip vis labiau aiškėja stebėtina mintis: Jėzus - tai gryna funkcija. Jis visas - kitiems. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10,10).
Auka Naujojoje Sandoroje - tai ne užrūstinto Dievo permaldavimas, bet atsivėrimas Kristui, kuris šį permaldavimą "atliko vieną kartą visiems laikams". Jis atsiprašo Tėvo mūsų vardu, o mums belieka dalyvauti jo atsiprašyme. Į senovės aukų-daiktų vietą atėjo asmuo. Jis aukoja nebe aukų daiktiškumą, bet patį save: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios! (Žyd 10, 5-7).
Kalbant šiuolaikiškai, tai Jėzaus angažavimasis už mus. O kaipgi su praeitimi? Ar galima ją pakeisti, ar ne? Ar tobula nusikaltėlio reabilitacija - galimas dalykas?
Tomas klausė: "Ar Dievas galėtų padaryti, kad praeities įvykiai nebeegzistuotų?" Ir ryžtingai atsakė, kad šito būti negali (9). O kaip galvojo Wilde'as - nusidėjėlis ir poetas? Jis rašė: "Nebijok praeities. Jei žmonės sakytų, kad ji neatšaukiama, netikėk jais. Praeitis, dabartis ir ateitis yra tik akimirka Dievo akivaizdoje, kurioje turime stengtis gyventi. Laikas ir erdvė, seka ir tęstinukas - tik atsitiktinumai, sąlygojantys Mintį. Vaizduotė gali peržengti jų ribas ir judėti laisvoje realių egzistencijų srityje. Daiktai iš esmės yra tokie, kokius juos daro mūsų pasirinkimas. Daiktas priklauso nuo to, kaip mes į jį žvelgiame. "Kai vieni", - sako Blake, - "virš kalvos temato tik brėkštančią aušrą, aš regiu džiaugsmingai krykštaujančius Dievo vaikus". [...] Prieš mane - mano praeitis. Man reikia pažvelgti į ją kitomis akimis, kad pasaulis į ją žvelgtų kitomis akimis, kad Dievas į ją žvelgtų kitomis akimis" (10).
Ir man atrodo, kad teisus vis dėlto Wilde'as - nusidėjėlis ir poetas.

1 Sacramentum Mundi. - Bd. L - S. 1170.
2 Plg. Moltmann J. Bericht von der Theologie. - S. 126.
3 Plg. Theologisches Jahrbuch 1377/78. - Leipzig, 1978. - 5.138 sq.
4 Plg. Summa Theologiae, III, q. 1, a. 2: "Peccatum contra Deum commisum quandam infinitatem habet".
5 Theologisches Jahrbuch 1977/78. - S.I56.
6 Ibid. - S. 138.
7 Plg. Summa Theologiae, I, q. 25, a. 3-4.
8 Erlösung als Befreiung / / Theologisches Jahrbuch. - S. 183 sq.
9 Plg. Summa Theologiae, 1, q. 25, a. 4.
10 Wilde O. Op. cit. - P. 565.