Kada prasidėjo krikščionybės bėdos?

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 3. Ir vėl be cenzūros

Kada prasidėjo krikščionybės bėdos? Kalbu ne apie dogminę-organizacinę sistemą, kurią regim dabar, bet apie tikėjimą. Vadinti ,,bėdomis” tai, kas dedasi bažnyčioj, yra pernelyg švelnu. Nepretenduoju nei į revoliucionieriaus, nei į išradėjo vardą, teigdamas, jog bažnyčios dėka krikščionybė išsigimė. Bent jau tiems, kurie yra girdėję apie Jėzų ir šiek tiek artimiau pažįsta krikščionybę bei bažnyčią, tai nėra naujiena. Galima diskutuoti dėl paties iškrypimo masto, tačiau jo nepastebėti neįmanoma. Tai neįvyko iškart, tam tikrais metais, tam tikrą mėnesį ir tam tikrą dieną. Tai ištisas procesas. Nemanau, kad viskas prasidėjo Viduramžiais, kuomet bažnyčia turėjo du ar net tris dėl religinės ir politinės (!) įtakos besiriejančius Kristaus ,,vietininkus” (jau III a. pr. tarpusavyje pešėsi du popiežiai). Nemanau, kad viskas prasidėjo tą dieną, kai oficialioji bažnyčia, t. y., jos hierarchai, sudarė sandėrį su Romos imperatoriumi (o gal ir atvirkščiai – tačiau kas nuo to keičiasi?). Be abejo, krikščionybės paskelbimas valstybine (imperijos gyventojams privaloma) religija bei išskirtinių privilegijų suteikimas jos ,,tarnautojams” reiškė ne ką kitą, kaip smūgį ,,žemiau juostos” Jėzaus mokymui. Vis dėlto puvimo procesas prasidėjo kiek anksčiau, tuomet, kai krikščionys (teisingiau sakant, tie, kurie juos reprezentavo) nusprendė Jėzaus mokymą suvesti į griežtus rėmus, vadinamus dogmomis (t. y., susikurti sau patogų dievuką ir pririšti jį grandine). Tuomet, kai vienintelį savo mokytojo paliktą įsakymą (,,Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!”) ėmė keisti savais įsakymais bei įstatymais. Tuomet, kai ,,pasišventė” Dievo tyrinėjimais, užuot gyvenę pagal labai paprastą ir kiekvienam suprantamą Jėzaus mokymą, kurio esmė – meilė žmogui. Tuomet, kai drįstančius tikėti ,,kitaip”, nors ir gyvenančius pagal Evangeliją, ėmė skelbti eretikais (,,klaidingai tikinčiais”, t. y. ne taip, kaip įsakyta ir ,,reikia” tikėti) bei šalinti juos iš bažnyčios (kokios, kieno?). Tuomet, kai turinčius savo nuomonę, netgi pačius krikščionis, ėmė persekioti ir deginti ant laužų (kaipgi nedeginsi, jei kelia grėsmę ,,negalinčio suklysti” popiežiaus arba jam artimo imperatoriaus autoritetui).
Sakote, ne tik laikai, bet ir pati bažnyčia keičiasi? Po Vatikano II susirinkimo katalikų bažnyčia atsinaujina? Šventoji inkvizicija nebekūrena pragaro laužų? Vatikanas atsiprašė už savo ,,brolių bei seserų” praeityje padarytas nuodėmes (atsiprašau, ,,klaidas”)? Galbūt išorė kažkiek ir keičiasi (moderni bažnyčių architektūra, kunigas nebeatsuka ,,paprastiems” žmonėms užpakalio, beveik išnykusi mistiška lotynų kalba, kurią suprasdavo tik ,,išrinktieji” ...). Tačiau iš esmės nieko naujo. Atsiverčiu ,,atnaujintą” katalikų bažnyčios katekizmą, išleistą 1996 m., ir skaitau: ,,Bažnyčios Mokymas pilnutinai panaudoja iš Kristaus gautą galią, skelbdamas dogmas, t. y., įpareigodamas krikščionių tautą besąlygiškai pritarti apreikštoms arba būtinai su jomis susijusiomis tikėjimo tiesomis”. Daug ,,įkvėpimo” pamąstymams teikianti bažnyčios pretenzija. Teisus buvo įžymus XX a. pradžios teologas (ir krikščionis!) Alfredas Luisy (Loisy), sakęs, jog Jėzus skelbė Dievo karalystę (ne dogmas!), o į jo vietą atėjo bažnyčia. Žinoma, kad šis vaikinas buvo ,,eretikas”. Be abejo, popiežius jį atskyrė nuo savo šventosios Romos katalikų bažnyčios. Žiūrėk, saugokis tokių, kaip Luisy, neskaityk nei jo, nei kitų knygų, ,,nukreiptų prieš bažnyčią”, kad ir tu nebūtum ,,pakastas kaip šuo”! Žinoma, kad tokiems ne vieta bažnyčioje.