šeštadienis, gruodžio 31, 2005

Dievo teisingumas yra malonė!

Arvydas Malinauskas

Paradoksas: vienas iš žmonių, prisidėjęs prie mano evangeliškos savimonės ugdymo, buvo kardinolas J. Ratzinger’is, ne per seniausiai tapęs popiežium. Aišku, jis pats to nė nenutuokia. Aišku, evangeliškąją teologiją Tikėjimo mokslo kongregacijos (kadaise ši institucija vadinosi ,,šventosios inkvizicijos” vardu) vadovas ,,dėstė” neakivaizdžiai. Neteko ragaut mokslų Romoj, bet prieš 7-8 metus teko skaityt tokią J. Ratzinger’io knygą ,,Krikščionybės įvadas”. Jei dar pavyktų kur surast šią ,,Katalikų pasaulio” leidyklos 1991 m. leistą knygą (į lietuvių kalbą vertė Aldona Budreikienė, redagavo Vytautas Ališauskas, o ,,imprimatur’ą” uždėjo Vincentas Card. Sladkevičius, Archiepiscopus Kaunensis. - Kaunas, 1990.11.20 Nr. 30), atsiverskit 172 pusl.
Kadangi įtariu, jog ne visi šią knygą yra matę, o juolab skaitę, cituoju (turėkit kantrybės ir atidžiai skaitykit):
,,… Atidžiam žvilgsniui Šventojo Rašto kryžiaus teologija rodo tikrą atgailos ir išganymo perversmą, visiškai kitokį, negu nekrikščioniškųjų religijų, požiūrį. Deja, vėlesnėje krikščionių sąmonėje šis perversmas buvo labai neutralizuotas, o jo reikšmė - retai suprantama. Kitose religijose įprasta, kad atgaila - tai sutraukytų ryšių su Dievybe atkūrimas permaldavimu, aukomis. beveik visos religijos sukasi ties atgailos problema. Jos kalba apie žmogaus kaltę prieš Dievą ir skelbia bandymą panaikinti tą kaltą permaldavimo veiksmais, aukojimais Dievui. Permaldavimo veiksmas, kuriuo žmogus Dievą atsiprašo ir ,,padaro” sau maloningą, stovi religijų istorijos centre.
Naujajame Testamente yra visai kitaip. Čia ne žmogus ateina pas Dievą ir neša jam atsiprašymo dovaną, bet pats Dievas ateina pas žmogų jo apdovanoti. Jo galingos meilės iniciatyva atkuria sugriautąją teisę. Dievo gailestingumo kūrybinė iniciatyva nusikaltusį žmogų padaro teisų, begyvą [? gal ,,negyvą”?; mano past.] atgaivina. Jo teisingumas yra malonė! Tai aktyvus teisingumas, kuris kuprotą žmogų ištiesia, sulinkusį padaro gražų ir sveiką. Štai posūkis, kurį krikščionybė padarė religijų istorijoje.”
Kur išteisinimas per darbus? Kur nuopelnai, atlaidai, šventųjų užtarimas, maldos už mirusius? Netvirtinu, kad kitose knygose gerbiamas katalikų teologas šias temas ignoravo, bet būtent šioje knygoje, minėtoje vietoje jis kalba apie išteisinimą per Dievo malonę!
O dabar dėmesio! Skaitykit itin atidžiai! Iškart po šių cituotų sakinių skaitau:
,,Naujasis Testamentas pasako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis, nes suklydo ne Dievas, o žmogus. Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones, nebeįskaito jiems nusikaltimų” (2 Kor 5, 19). Tai iš tiesų negirdėtas dalykas. Naujosios krikščionio egzistencijos pradinis taškas yra Naujosios Sandoros kryžiaus teologijos šerdis: Dievas nelaukia, kol ateis nusidėjėliai ir atsiprašys, jis pats išeina pasitikti ir sutaiko su savimi.”
Ar pastebėjot prieštaravimą? Dar kartą iš pradžių:
,,Naujasis Testamentas pasako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis … Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones …”.
Perskaitęs šią vietą, labai aiškiai pajutau ne tik akivaizdų prieštaravimą tarp sakinių, bet ir nelogiškumą. Nutvėriau knygos vertimą anglų kalba (vokiškai mokėjau tik tiek, kiek buvo išmokę ,,Mosfilm’o” ir ,,Lenfilm’o” kino studijų ,,bojevikai”) ir atsiverčiau šią vietą Ten neradau jokio prieštaravimo, viskas logiška:
,,Naujasis Testamentas nesako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis … Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino …”.
Paskui pasiklausiau draugo, kuris gerai ,,kerta” vokiškai, kaip yra originaliame Ratzinger’io ,,Krikščionybės įvade”. Atsakymas: taip pat, kaip ir angliškame variante… Sako, kad knygose rašinėt negražu, nekultūringa, bet ėmiau ir, atsivertęs minėtą vietą, ištaisiau. Tegul būna kaip originale. Skamba visai kaip Liuterio mokymas. Ne tik kaip Liuterio. Kaip Pauliaus, kaip viso Naujojo Testamento mokymas. Tik keista, kaip lietuviškajame vertime atsirado tokia klaida. Kas tai - vertėjos ir redaktoriaus neapsižiūrėjimas ar cenzūros ranka, ištaisiusi paties kardinolo (dabar jau popiežiaus) ,,klaidą”.
Pabaigai epilogas. Kad ir vėl nebūčiau klaidingai suprastas. Nepriklausau nei Ratzinger’io fanų klubui, neturiu nei jo gerbėjų kepurytės, nepripažįstu nei popiežiaus neklaidingumo dogmos, negarbinu jokių šventųjų ir jiems nesimeldžiu, nereklamuoju nei Romos katalikų bažnyčios, nei jos mokymo… Norėjau tik pasidalint kadaise atrastu ,,perliuku”.

ketvirtadienis, gruodžio 29, 2005

Meilė ir pažinimas (Ef 3,17-19)

... kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, gebėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Kristaus pilnybės (Ef 3,17-19).

Skaitant šią Laiško efeziečiams vietą, toptelėjo galvon, kad krikščionys, skelbdami vis naujas ir naujas dogmas, pro ausis arba pro akis praleisdavo žodžius čia esančius apie meilę ir pažinimą. Siekdami kuo daugiau pažint, suprast ir svajodami įsirėmint Dievą savo intelekto rėmuose, pamiršo tai, kas svarbiausia. Paulius, kalbėdamas apie visokį pažinimą viršijančią meilę, nebuvo nei novatorius, nei revoliucionierius. Jis tik prisiminė, ko mokė Jėzus (Evangelija pagal Joną 13 sk. 34-35 eil.) Aišku išradinėti ir skelbti dogmas yra daug paprasčiau negu mylėti. Aišku, daug paprasčiau išvaryti už įstatymo (kieno?) ribų tuos, kurie tau nepatinka, negu sėsti kartu su jais už vieno stalo ir dalintis duona (o jeigu pačiam pritrūks...?).

Arvydas Malinauskas

šeštadienis, gruodžio 24, 2005

Gimtadienis visiems!

Įdomiai čia Jėzus paorganizavo mūsų kultūroje - sukviečia į savo gimtadienį visus. Nesvarbu, kad mes neįsidėmėjome Jo tikrosios gimimo dienos, nesvarbu, jog ir gimimo metų negalime atsekti. Jis vis tiek sugebėjo padovanoti mums savo gimtadienio šventę. Visi švenčia, gauna ir dovanoja dovanas. Net ir tie, kurie paprastai nieko nė girdėti apie Jėzų nenori.
Neseniai skaičiau žmonių besisvečiuojančių Azijos kraštuose budistinėje kultūroje pasakojimą. Jie rašo, kad ten lygiai kaip vakaruose jau puošiamos kalėdinės eglutės, skamba kalėdų giesmės. Kas dar keisčiau, draugas, nuvykęs padėti pakistaniečiams po žemės drebėjimo, pasakojo apie vietinių islamo išpažinėjų jiems suruoštas Kalėdas.
Taip, žinoma, pritarsiu jums, kad čia tuose kultūriniuose reiškiniuose galima įžvelgti daugiau komercinio popso, o ne tikėjimo. Tačiau man norisi pastebėti ir tą labai originaliai organizuojamą Jėzaus pakvietimą į savo gimtadienį visiems ir kiekvienam. Jėzus savo gyvenimo Palestinoje dienomis nebuvo, kaip daugelis religinių lyderių, nuo žmonių pasislėpęs asketas. Jis būdavo ten, kur žmonės gyveno, kur žmonės šventė, kur žmonės bendraudavo sėdėdami prie vaišių stalo. Dabar vėlgi Jis Kalėdų šventės Šeimininkas. Ir Jis nenori užmiršti nei vieno. Atrodo, Jis prasiskverbia ten, kur negalima to tikėtis. Tik ar visi pakviestieji ir gaunantys dovanų jo gimtadienio proga suvokia, kieno šventėje dalyvauja?

Visiems linksmos šventės ir sugebėjimo pastebėti tikrąjį šventės Šeimininką!


Žemiau nuotraukos iš Bernardinų bažnyčios Vilniuje.

ketvirtadienis, gruodžio 15, 2005

Dvasinis gyvenimas – tai visų pirma gyvenimas.

Thomas Merton

Jis nėra tai, ką reikia tik pažinti ir tirti – jį reikia gyventi. Kaip ir bet koks gyvenimas, jis pasiligoja ir sunyksta, kai išraunamas iš jam tinkamo grunto. Malonė yra įskiepyta į mūsų prigimtį, ir visas žmogus yra pašventintas Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu. Todėl dvasinis gyvenimas – ne tas gyvenimas, kuris su šaknimis išraunamas iš žmogui būdingos aplinkos ir persodinamas į angelų tikrovę. Kaip dvasingi žmonės gyvename tuomet, kai gyvename kaip ieškantieji Dievo. Jei norime tapti dvasingi, privalome likti žmonėmis. Ir jei visoje teologijoje tam nebūtų patvirtinimų, jau pats Įsikūnijimo slėpinys tai pakankamai įrodytų. Kam Kristus tapo Žmogumi – argi ne tam, kad išgelbėtų žmones mistiškai suvienydamas juos su Dievu per savo paties šventą Žmogiškumą? Jėzus gyveno paprastą savo laikų žmonių gyvenimą tam, kad pašventintų paprastus visų amžių žmonių gyvenimus. Jei norime būti dvasingi, visų pirma gyvenkime savo gyvenimus. Nebijokime pareigų ir neišvengiamų išsiblaškymų dėl darbo, skirto mums Dievo valia. Apglėbkime tikrovę ir taip atrasime save pasinėrusius į gyvenimą teikiančią Dievo išmintį, kuri visur mus gaubia.

Iš knygos "Mintys vienumoje"

antradienis, gruodžio 06, 2005

Betliejaus viltis

MANO JUNGAS ŠVELNUS, MANO NAŠTA LENGVA (Mt 11,30)

Kai savęs ir šalia esančių žmonių paklausiu, kodėl gi mes čia gyvename, dažniausiai gaunu paviršutinius atsakymus apie malonumus ir linksmybes. Į gelmę tikrai irtis nemalonu ir nesinori, mat nuolat paaiškėja koks prakeiktas yra tas mūsų gyvenimas. Gilumoje mes esam sąlygojami arba mirties baimės, arba atsakomybės už kito silpnumą. Štai nuo kokio slegiančio prakeiksmo nuolat kylu į paviršių ir su ironišku nesupratimu palydžiu „atgyvenusį močiutės Bažnyčios“ paraginimą vis dar irtis į gelmę.
Prieš Kalėdas nešilta. Mielai užsisėdžiu prie arbatos ieškodamas šilumos ir užuojautos šioje „vargų papėdėje“. Prieš Kalėdas mums šmėkščioja įvairiausi „Betliejaus paveikslai“ Kodėl jų taip daug? Ką reiškia ši, šiam metų laikui, į visuotinį vartojimą ištraukta ir lemputėmis papuošta Biblijos scena?
Jei žmonės ir gali kur rasti ramybę, tai tik tame ką stengias išreikšti „Betliejaus“ paveikslas. Du mylintys paveikslėlio tėvai primena, kad nė vienas žmogus šiame pasaulyje neišvengs klausimo, kiek jis gali saugiai jaustis meilės santykyje su kitu ir tik atradęs atsakymus į šį klausimą žmogus išdrįs pats gyventi savo gyvenimą. Nuo „Beatliejaus nakties“ mums nebereikia stengtis tapti dievais. Šiame kūdikėlyje Dievas tapo žmogum ir todėl į Šventosios nakties paslaptį žvelgiam, kaip į mūsų nakties išganymo pradžią: nes nuo Adomo obuolio nuraškymo momento nė vienam iš mūsų nėra savaime suprantama, kad jis šiame pasaulyje yra laukiamas, norėtas ir mylimas – suvokti, kad jis pats ir jo mažas, vargingas gyvenimas yra dovana pasauliui! O ten, kur nėra savaime suprantama, kad mes galime būti, ten mes nuolatos stengiamės įrodyti, kad mes turime būti, ir kuo daugiau bus kalbama apie privalėjimą ir privalomą būtinybę, tuo labiau kasdien stiprės jausmas, kad gyvenimas yra našta, pareiga, kurią savo egzistencija mes turime įvykdyti. Tik Betliejaus kūdikis sako, kad jis yra pasiruošęs ir nori mums padovanoti saldžią ir lengvą naštą.
Be šio pasiūlymo mums pasikeisti mes niekad nenustosime kūrę negailestingumo klimato. Būsim tik užgimę laimėje, bet gimdantys nelaimę. Tačiau kaip šio nuodėmingo rato nutraukimo įrodymas yra šventosios nakties paslaptis.

Audrius Petrikas

ketvirtadienis, gruodžio 01, 2005

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam II

Skaityti teksto pradžią>>

Kodėl man svarbu atskleisti Biblijos kelią pas žmones ir pas žmogų?
Ogi noriu pasakyti, kad krikščionybės esmėje visgi nėra knyga, o asmuo. Tas asmuo - Dievas ir kartu žmogus, kuris ne laišką, ne knygą parašė žmonėms, o pats apiplėšdamas savo dieviškumą su mumis bendravo kaip vienas iš mūsų. Jam buvo svarbus žmogus, asmuo, su kuriuo jis bendrauja. Savo mokslą jis perteikė gyvai. Ir tokį priesaką jis paliko savo mokiniams, gyvai skelbti jo žodį, skelbti Jį patį, Jo asmenį, kaip išgelbėjimą kiekvienam ir viskam. Skelbti gyvai bendraujant su žmogumi, su asmeniu. Jeigu Jėzus būtų norėjęs, kad krikščionybė būtų knyginė religija, aš manau jis neabejotinai būtų parašęs Naująjį Testamentą pats, kad niekam nuo pat pradžių nekiltų abejonių ir kiekvienas be jokio vargo galėtų paimti knygą, užsidaryti savo kambarėlyje ir tapti Jo mokiniu, be jokių ten blaškymųsi, abejonių, be bendravimo su kitais Jo mokiniais, be jokių bendruomenių, kuriose Dievo žodis netobulas ir sužmogintas. Bet kažkodėl aš nerandu pagrindo tokiai uždaro kambario krikščionybei.
Tik nepagalvokit, kad aš atmetų Bibliją, kaip Dievo žodį. Ne, aš nedvejodamas išpažįstu, kad Biblija yra tikras Dievo žodis. Tačiau noriu pastebėti kai kuriuos dalykus, kurių nematant Bibliją galime paversti paprasčiausiu stabu. Ir šį kartą noriu kalbėti ne apie tą variantą, kai Biblijos knyga įkeliama į garbingą vėliau apdulkėsiančią vietą ir dar prie jos pastatoma žvakelė. Gal net ne ši stabmeldystės forma pasinaudojant Biblija yra pavojingiausia. Ar ne pavojingiau, kai cituojant sausą, iš konteksto ištrauktą Biblijos ištrauką, mes, krikščionys, negalime susikalbėti tarpusavyje? O ką jau kalbėti apie tai, kokį liudijimą tokiu būdu pateikiam netikinčiam žmogui. Jei ši knyga mums tarnauja tam, kad skaitydami galėtume susitvarkyti savo asmeninę psichinę ir fizinę būseną, tai žinoma, visai neblogai, bet jei po to kitaip supratusius Bibliją išvadintume fariziejais, tai tokiu atveju tikrai verta pagalvoti, ar iš Biblijos nedarom stabo?
Taigi, jei kas save laiko evangelinio tikėjimo krikščionimi ir kuriam pirmųjų amžių autentiško tikėjimo samprata yra autoritetas, tai manyčiau būtų sveika susimąstyti apie šį faktą, kad anuo laikmečiu žmogus neturėjo tos galimybės iš po pagalvės išsitraukti Naująjį Testamentą ir taip pasisavinti visą Dievo žodį. Ne. Jis Dievo žodį gaudavo iš gyvo skelbėjo, jis atrasdavo Dievo žodį bendraudamas ir pats toliau dalindavosi tuo žodžiu su kitais.

Vienoje knygoje radau dėmesio vertą mintį: “Kaip tik mūsų epochoje padarytas esminis atradimas, kad bet koks skaitymas kartu yra ir kūrybos aktas. Teksto perskaitymas labai priklauso nuo Skaitytojo, nuo jo polinkių, simpatijų, nusiteikimo ir patirties. Be to, kiekvienam kyla pagunda į skaitomą tekstą perkelti savo patirties jausmus ir mintis, nors skirtingi žmonės gali turėti – netgi to paties teksto atžvilgiu – visiškai skirtingų, tiesiog priešingų jausmų bei minčių” (Pašnekesiai apie Bibliją). Manau, būtų kvaila nesutikti su šiais teiginiais. Viena vertus, kažkuria prasme netgi galime sakyti, kad tai gerai, kai Dievo žodis į mus kiekvieną prabyla savitai ir nepakartojamai. Bet kartais tas mūsų subjektyvumas pasidaro pernelyg didelis ir pradedam nebepastebėti tikrosios teksto prasmės. Vienas iš būdų to išvengti yra mokslinės Biblijos studijos. Ir mes negalime užsimerkti prieš šiuolaikinius Biblijos tyrinėjimų pasiekimus. Deja, tai nėra toks paprastas dalykas kiekvienam, bent jau lietuvių kalba toli nenužingsniuosime. Šalia to yra ir kitokių, labiau praktiškų būdų. Tai čia ir vėl norėtųsi grįžti ir pasižiūrėti į pirmųjų amžių krikščionis, į tai, kad jie Dievo žodžiu dalindavosi tarpusavyje gyvai, nebijodavo bendraudami pasitikrinti (paimkim, kad ir Pauliaus pavyzdį Gal 2,2) ar teisinga kryptimi eina žmogus ir bendruomenė. Taigi manau ir mums vertėtų neužsidaryti savo asmeniško supratimo kambarėlyje. Turim su savo samprata išeiti ir gyvai dalintis ja su kitais. Ir dalintis ne tam, kad tą sampratą primestume kitam, o kad išgirstume ir brolio ar sesers pastebėjimus, pastabas. Negalim užsidaryti nei vien savo bendruomenėje. Privalom matyti visą krikščioniškąjį pasaulį. Manau, bendruomenės ar bendruomenių grupės izoliacija tokia pat pavojinga, kaip ir asmens izoliacija. Gal ir lengviau būtų nusispjauti į kitus ir likti savo teisume, bet juk žinom Jėzaus maldą būti viena (negi tik teoriškai?). Turim sugrįžti ir į istorines Dievo žodžio supratimo ištakas, tuo pačiu privalom matyti ir šiuolaikinį pasaulį, kuriam Dievo žodis turi būti atskleistas kiekvieną kartą vis naujai. Turim išmokti Dievo žodžio ieškoti individualiai pagal savo sąžinę, protą ir kiek tai įmanoma be išankstinių nuostatų, ir vėlgi, turim matyti, kaip Dievo žodis prakalba į mus per kitus.
Ir aš visai nematau poreikio Biblijos pažodinio supratimo iš anų laikų ginti nuo šiuolaikinių mokslo pasiekimų. Nemanau, kad ir Dievui tokios gynybos reikia. Gal jau laikas atsikratyti nepagrįstos baimės, kad mokslas sugriaus tikėjimą, demaskuos Biblijos klaidas. Iš kur ta baimė? Negi tikrai toks silpnas mūsų tikėjimas. Gal iš ties matykim gyvą ir nuolat atsinaujinantį Dievo žodį, tai nereikės bijoti, kad kokia nors evoliucijos ar kita kokia nepagrįsta ar pagrįsta teorija sugriaus tikėjimą. Gal visgi nieko baisaus nenutiks, jei pripažinsim, kad Biblija - ne gamtos mokslų vadovėlis?
Nenoriu būti nei mokytoju, nei pamokslautoju, ir iš vis, man daug maloniau būtų kieno nors kito rašinėlį pasiskaityti. Bet man iš ties skaudu, kai mes, krikščionys, kiekvienas su savo teisumu nesusišnekam ir net tarpusavio bendravimą padarom neįmanomą. Ar ne stabas, ar ne stabai vietoj Dievo žodžio, vietoj gyvo Jėzaus tarp mūsų stojasi? O juk uolusis Jėzaus liudytojas Paulius, kurio raštai NT yra gausiausi, nedviprasmiškai pasakė, kad Dievas krikščionis padarė “tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios”, ir Paulius labai aiškiai perspėjo “nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę” (2 Kor 2,6). Tai gal ir mums laikas persiimti Biblijos esme, turiniu, o ne užstrigti ties forma, o dar blogiau ties keliom iš konteksto paimtom ištraukom. Tada vietoje ginčų tarpusavyje galėsim pagalvoti ir apie Jėzaus liudijimą. Galėsim pamatyti, kad Dievo žodžio įgyvendinimas yra svarbiau už pastovų laikymąsi įsitvėrus į knygą.

Apie Bibliją jau esu rašęs:
Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Taip pat rekomenduoju:
Įvadai ir raktai

trečiadienis, lapkričio 30, 2005

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam I

Arba pasvarstymai apie Bibliją.
Subalansuota evangelikams, bet neturėtų pakenkti ir kitiems :)

Pats save bandau vadinti krikščionimi, o tai reiškia, kad Biblija man yra neabejotinas autoritetas. Tačiau bendraudamas su kai kuriais evangelinio tikėjimo atstovais jau ne kartą buvau apkaltintas, jog nepriimu Biblijos taip, kaip derėtų. O derėtų, matyt, skaityti Bibliją kaip šių laikų administracinį ir baudžiamąjį kodeksą ir visus kitus įstatymus. Be to reikėtų, bent jau pirmuosius Biblijos skyrius dėstyti per biologijos, geografijos, fizikos, astronomijos ir istorijos pamokas. Nes Biblija buvo parašyta nekintamomis ir absoliučiomis sąvokomis ir jei jau ne paties Dievo ranka, tai bent jau rašydamas Jis vedžiojo kitų žmonių rankas.

Tai čia tikrai, prisipažinsiu, kad neturiu tokio tikėjimo. Na, suprantu, islamistų Koraną Mahometui padiktavo pats Alachas ir Mormono knygą angelas jų pranašui pateikė surašytą ant auksinių plokščių, ir dar eilės religijų šventraščiai yra apsaugoti nuo žmogiško netobulumo. O jums, krikščionims, kas pripasakojo tokių dalykų apie Bibliją? Ar irgi turite duomenų, kad koks angelas padiktavo ar numetė iš dangaus?
Argi ne todėl mes galim sakyti "tikiu" (o ne "žinau"), kad Dievas su mumis elgiasi gerokai subtiliau, kad Jis nusileidžia iki žmogaus lygio, kad jis bendradarbiauja su žmogumi, kad jis prisitaiko prie žmogaus jo laikmetyje, jo kultūroje, jo kalboje.

Taigi ir noriu iškelti klausimą - kodėl mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis?
Žinoma, išsamios studijos čia nepateiksiu, bet kai ką noriu priminti. Prie Senojo Testamento nesustosiu, nes iš esmės jį paliudija Naujasis, kuris mums, krikščionims, ir yra aktualesnis.

Taigi, kokios yra Naujojo Testamento susiformavimo aplinkybės? Gal kai kuriems evangelikams ir labai norėtųsi Naująjį Testamentą matyti vienoje knygoje nuo pat pirmųjų krikščionybės metų, deja, taip nėra. Kaip žinome, Naujojo Testamento knygos buvo parašytos pirmajame amžiuje, ir turim pakankamai ankstyvų liudijimų apie jų gerbtinumą krikščionių bendruomenėse, visgi, pačioje pradžioje krikščioniškasis tikėjimas nebuvo perduodamas knygiškai. Jėzaus mokslas buvo perduodamas gyvai. Mokslo grynumas buvo saugomas gyvų žmonių bendruomenėse, tuo mokslu buvo gyvenama. Knygos į bendruomenes įėjo palaipsniui ir ne visos iš karto. Bėgant laikui, gyvą ir neiškraipytą mokslą išsaugoti buvo ne taip paprasta. Atsirandant vis dažnesniems nukrypimams, tarp jų ir per vis gausesnę raštiją, atsirado poreikis apsibrėžti raštus, kurie autentiškai užfiksavo Jėzaus ir apaštalų skelbtą mokslą. Buvo atsižvelgta į raštų artumą krikščionybėms ištakoms, naudojimą bendruomenėse, raštų pripažinimo visuotinumą. Taigi, formuojantis kanonui dar turėjo būti išsaugotas gyvas Dievo žodžio perdavimas, kuris ir buvo kriterijus. Tokie faktai gal ir nelabai priimtini kai kuriems radikalams, bet to negalime nuneigti. Faktai tokie, kad Naujasis Testamentas, kaip pilnas rinkinys, susiformavo per šimtmečius. Nuo antrojo amžiaus pabaigos buvo pradėti sudarinėti įkvėptų knygų sąrašai, ir skirtingų autorių jie buvo šiek tiek skirtingi. Tik IV amžiuje Naujojo Testamento kanonas iš esmės nusistovėjo. Nors pvz. Apreiškimo knygą Rytų bažnyčios pripažino tik 692 metais.
Mes, kaip krikščionys, neabejotinai tiek teksto rašyme, tiek kanono susiformavime, visų pirma, pripažįstame Šventosios Dvasios vaidmenį, bet šį kartą noriu priminti ir tą paprastą žmogiškąjį faktorių, kurio neturėtume užmiršti. Mes tikrai turime reikalą ne su magišku daiktu, o su gyvu Dievo žodžiu, apreikštu ir atskleistu žmonėms ir per žmones.

Asmeniškai
Arba Dievo žodis į mano gyvenimą
Nors ir mačiau reikalą bent trumpai padaryti aukščiau išdėstytą įstorinę apžvalgą, visgi čia nesiruošiu rašyti mokslinio referato. Todėl noriu papasakoti, kaip į mano gyvenimą atėjo Biblija. Vėlgi nežinau, kaip kitiems, bet man Dievas betarpiškai neįteikė nei vieno Biblijos egzemplioriaus į rankas. Mano pažintis su Biblija prasidėjo kiek keistokai. Kai aš buvau mažas ir prašydavau močiutės pasekti pasaką, ji man pripasakodavo gana įdomių istorijų, kurias tik vėliau atradau Senojo Testamento tekstuose. Ji man visai neaiškino, iš kur tos istorijos, mat ir pati Biblijos akyse nebuvo mačiusi. Todėl ir nedėjo jokio akcento, kad va štai čia labai rimtai reik klausytis, nes čia - Dievo žodis. Man ir be to akcentavimo tokiam amžiuje bet kokie pasakojimai buvo rimti. Na ir jau ne kaip pasaką, o kaip labai rimtą dalyką vakarais prieš miegą močiutė man pasakodavo apie Jėzų. Apie jo vaikystę, gyvenimą ir stebuklus, apie mirtį už mūsų nuodėmes. Pasakodavo ir su tam tikrais folkloriniais nukrypimais, bet Jėzaus gyvenimo detales jau ir pats buvau išmokęs atmintinai.
Aišku, kai aš suaugęs sąmoningai apsispendžiau tikėti Jėzumi, man tie vaikiški dalykai atrodė tokie nereikšmingi. Ir tik vėliau supratau, kad būtent šie dalykai mane pradėjo vesti link to, kad šiandien Jėzų išpažįstu savo gyvenimo Viešpačiu.

Vėliau Biblijos ištraukas girdėdavau katalikų bažnyčioje. Po kurio laiko turėti Naująjį Testamentą pasidarė nebe nusikaltimas ir aš pats galėjau pasiskaitinėti, kas ten rašoma. Nelabai, tiesą sakant, didelį susidomėjimą sukėlė man tie pirmieji pasiskaitinėjimai. Pasirodė, kad ir taip viskas savaime žinoma ir aišku, o be to dažnokai lankydavausi bažnyčioj, tai ką galėčiau naujo atrasti, galvojau.

Bet štai man dar būnant paaugliu, išgirdau vieną katalikų kunigą pasakojantį, kad įmanoma Biblijoje pamatyti kai kuriuos įdomius dalykus, ne visai derančius su katalikams įprasta religine sistema. Čia nesileisiu į smulkmenas, ką konkrečiai išgirdau iš Naujojo Testamento vertėjo (tikiuosi kada apie jį parašyti atskirai). Bet štai ką noriu pasakyti: vėlgi nauji faktai apie Jėzų ir pačią Bibliją man atsiskleidė ne pačiam skaitant Biblija, o per kitą žmogų, per bendruomenę. O juk iš esmės kaip ir nieko naujo neišgirdau, daugelį tų dalykų jau buvau girdėjęs, bet reikėjo, kad kažkas atskleistų, ką tie žodžiai reiškia. Kai po kurio laiko turėjau progos bendrauti su evangelinio tikėjimo krikščionimis (tais laikais ir tame miestelyje tai dar buvo kažkas neįprasta), aš nors ir būdamas katalikas, jau turėjau su jais kažką bendrą, aš bendraudamas jau galėjau toliau ieškoti Dievo žodžio atodangų.

Ir nemanau, kad aš toks vienintelis, pas kurį Dievo žodis atėjo per žmones. Tiesa, yra žmonių, kurie didžiuojasi, kaip jie patys savarankiškai atrado Dievo žodį. Tik kažkaip užmiršta, kad ir jiems kažkas pasakė, kad tai Dievo žodis, kad kažkas juos paruošė, kol jie atsivertė Biblijos puslapius.

Tęsinys>>

antradienis, lapkričio 29, 2005

"Jiems reikia tiek nedaug..."

Štai prieš tokius žmones kaip Virginija, kuri po darbo dažnai skuba į onkologinę ligoninę, tai mes, besiginčijantys internetčikai, turėtume žemai lenkti galvą, o dar geriau pasimokyti iš jos pavyzdžio.
Žemiau ištrauka iš straipsnio spaudoje:

[…] Labai sukrėtė viena žinutė, kad skyriuje guli berniukas, kurio niekas nelanko, jo tėvelių taip pat nebūna kartu. Kadangi turėjau artimų žmonių, sirgusių šia liga, žinojau, ką ligoniukams reikia ištverti, koks sunkus šios ligos gydymas. Galvoje netilpo mintis, kad mažylis ten paliktas vienas... Panorau nueiti jo aplankyti. Toks buvo mūsų pirmas pasirodymas ligoninėje, bet ne paskutinis.
Rūpindamiesi vienu mažyliu, užsukome ir pas kitus. Lankėme tik tuos, kurie patys kreipdavosi pagalbos per spaudą, fondus. Vėliau patys tėveliai sakydavo: "Aplankykit tą ligoniuką. Jis iš toli. Pas jį niekas neateina..." Smagu būdavo matyti, kaip sužimba mažos akutės, pamačiusios nedidelę dovanėlę ar mėgstamą skanėstą. Juk norint pradžiuginti vaiką kartais tiek nedaug tereikia... Kad ir dėželės plastilino.

Man dovanoja šventę
Su kai kuriais vaikučiais labai susidraugavom. Kartu nerimaudavom dėl kritimų, kartu džiaugėmės pakilimais. Ir pasijuokdavome kartu, ir pasiguosdavome. [...]
Į ligoninę ėjome norėdami padrąsinti, kažkuo pradžiuginti, pastiprinti, priminti, kad Dievas mus myli ir varguose... O iš tiesų patys buvom padrąsinti ir paguosti. Pamatėm neįtikėtiną motinų ir tėčių stiprybę, neįsivaizduojamą vaikų kantrybę ir drąsą, žingsnelis po žingsnelio sunkiai keliaujant per ligą remisijos link... Kiek kartų būdavo, kad sužinojusi apie komplikaciją visą kelią iki ligoninės tramdydavau ašaras, o atvykusi pamatydavau vaiko šypseną: "Man jau geriau, dar truputį skauda, bet galiu kentėti". Ir susigėsdavau savo silpnumo. Dažnai planuodavau, kuo čia pradžiuginti žmogutį, o išeidavo atvirkščiai - šventę padovanodavo man: savo išdaigomis, šelmystėmis, linksmu akyčių žybsėjimu...

Liga patikrina santykius
Būtų išties puiku, jei kiekvienas ligoniukas turėtų savo globėją, kuris jį aplankytų, pradžiugintų, padėtų tėveliams, kai reikia pagalbos... Draugės man sako: "Niekada negalėčiau ten eiti, apsiverkčiau..." Kartais iš tiesų būna labai sunku. Būna, kad ateini aplankyti, o išgirsti vien blogas naujienas. Išeini - ir šaukti norisi... Tuomet meldžiuosi už kiekvieną mažylį, už jų tėvelius...
Dar nedaug žmonių išdrįsta lankyti sunkiai sergantįjį... Sunku papasakyti kodėl. Girdėjau pasakojimų, kad užklupus ligai kartais nusisuka net artimi draugai ir giminaičiai. Lyg bijo, lyg nebežino, ką pasakyti... O gaila, nes kaip tik tuo metu ligonėlio šeimai labiausiai reikia artimųjų palaikymo... Ir tikrai smagu matyti tas šeimas, kurios stipriai laikosi išvien, kurias palaiko ir draugai, ir artimieji. Galbūt liga kaip lakmuso popierėlis patikrina mūsų santykius?
Jei neužtenka drąsos peržengti skyriaus slenkstį ar tiesiog dėl kitų priežasčių negali to padaryti, yra daugybė kitų priemonių, kaip parodyti savo dėmesį ir meilę... Visai svetimi žmonės perveda pinigėlių fondams, remia šeimas, skambina, aplanko, nusiunčia lauktuvių, kad nors akimirkai pradžiugintų... Tai visai nesunku, bet labai svarbu... Nedidelis mielas žaisliukas ar tiesiog vaiko pieštas piešinys gali padovanoti kažkam šypseną ir padėti žengti dar vieną mažą žingsniuką pasveikimo link... Būtent to labai norėčiau palinkėti visiems ligoniukams ir jų tėveliams - vilties, šypsenos ir ryžtingų žingsnelių kovojant su liga...


Ištrauka iš žurnalo Mažylis (2005 Nr.12) straipsnio "Jiems reikia tiek nedaug...".

penktadienis, lapkričio 25, 2005

Apie atsižadėjimą

Kol šiandieniniai neformalai neprisiruošia parašyti nieko savo į tinklapį, pateikiu vieno viduramžių neformalo tekstuką. Čia maždaug tiktų į rubrikėlę "Viduramžių eretiškoji klasika". Mat Johann'o Eckhart'o (1260-1328, kartais vadinamas tiesiog Mokytoju Eckhartu) raštai oficialiosios bažnyčios buvo apskelbti eretiškais. Jis buvo dominikonų vienuolis, mistikas ir teologas. Nepaisant nepalankaus bažnyčios sprendimo ir abejotinai skambančių kai kurių jo teiginių, jo idėjos darė įtaką vėlyvesniems mistikams ir teologams, tame tarpe ir reformacijos pradininkams. Kiek teko girdėti prieš kokį dešimtmetį dominikonai bandė išsikovoti reabilitaciją jo raštams, tik nežinau ar jiems tai pavyko.

Johann Eckhart

Apie savęs neatsižadėjusius žmones, kupinus savivalės

Žmonės sako: "Ak, Viešpatie, kaip aš norėčiau būti toks artimas Dievui, toks pamaldus ir gyventi tokioje santarvėje su Dievu, kaip kiti žmonės, ir kad aš galėčiau būti panašus į juos arba toks neturtingas, kaip jie". Arba: "Man niekada neišeina teisingai, jeigu aš nesu ten ar ten arba nedarau to ar to; aš turiu gyventi svetur arba nuošalioje buveinėje, arba vienuolyne".
Iš tiesų viso to priežastis esi tu pats, ir niekas kitas. Tai yra savivalė, net jei tu to nežinai ar tau atrodo kitaip: tu nerandi ramybės tik dėl savivalės, nesvarbu, ar tu tai įžvelgi, ar ne. Kad ir ką mes manytume - kad žmogus turi šito vengti, o ano siekti, ar tai būtų vietos, ar žmonės, ar pamaldumo būdai, ar draugijos, ar veikla, - niekas nekaltas, kad tau kliudo šis pamaldumo būdas arba šie dalykai: veikiau sau kliudai tu pats, susijęs su šiais dalykais, nes tavo požiūris į juos yra netinkamas.
Todėl pradėk nuo savęs ir atsižadėk savęs! Iš tiesų, jei tu nepabėgsi nuo savęs, tai, kad ir kur bėgtum, visur atrasi kliūtis ir nerasi ramybės. Žmonės ieško ramybės išoriniuose dalykuose - ar tai būtų vieta, ar pamaldumo būdas, žmonės ar darbai, atsiskyrimas nuo pasaulio, skurdas ar nusižeminimas, bet, kad ir kokie didūs būtų šie dalykai, vis tiek visa tai yra niekis ir neteikia ramybės. Tie, kurie taip ieško, ieško neteisingai. Kuo toliau jie nukeliauja, tuo mažiau randa, ko ieško. Jie eina kaip tas, kuris išklydo iš kelio: kuo toliau jis eina, tuo labiau pasiklysta. Tai ką jis turi daryti? Pirmiausia jis turi atsižadėti savęs, nes tada bus atsižadėjęs visko. Iš tiesų, jei žmogus atsižadėtų karalystės arba viso pasaulio, tačiau laikytųsi savęs, jis nieko nebūtų atsižadėjęs. O jeigu žmogus atsižada savęs, tai, kad ir ką jis pasilaikytų, ar tai būtų turtai, ar garbė, ar dar kas nors, jis yra atsižadėjęs visko.Šventojo Petro žodžius "Štai mes viską palikome" (Mt 19, 27), nors jis paliko tik tinklą ir valtį, ir nieko daugiau, šventasis komentuoja taip: jeigu kas mielai atsižada menkniekio, atsižada ne tik jo, bet ir visų žemiškų dalykų, kuriuos žmonės gali įgyti, net visko, ko jie gali trokšti. Kas atsižada savo valios ir savęs paties, atsižada visų dalykų taip tikrai, tarsi jie būtų jo nuosavybė ir jis galėtų su jais daryti ką tinkamas, nes ko tu atsisakai trokšti, tą atiduodi Dievo žinion. Todėl mūsų Viešpats sako: "Palaiminti beturčiai savo dvasia" (plg. Mt 5, 3), tai yra - valia. Ir tegu niekas tuo neabejoja: jei būtų geresnis būdas, mūsų Viešpats būtų jį pasakęs, kaip jis pasakė: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs" (Mt 16, 24); nuo to viskas priklauso. Pažvelk į save patį ir visur, kur rasi save, atsižadėk savęs. Tai yra visų geriausia.


Iš knygos Traktatai ir pamokslai. Vilnius. Pradai, 1998

antradienis, spalio 18, 2005

Daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi

PokalbisKunigas Ridas, pabuvęs pas mus pamaldose, užprašė paskelbti mano išverstą straipsnelį apie laiką ir žmones. O Joakimas, jį perskaitęs mano dienoraštyje, liepė jį ir čia padubliuoti. Išpildau prašymą-paliepimą...

Allan Karr, Pietų Baptistų seminarijos profesorė neseniai parašė šį puikų straipsnį:

Mūsų denominacija – tiek pasaulyje, tiek JAV – šiomis dienomis iš naujo nagrinėja ekleziologiją (mokymas apie bažnyčią) bei jos metodus – ką reiškia būti Bažnyčia ir joje gyventi. Užduodame daugybę klausimų apie struktūrą, metodinius modelius ir žodžių reikšmes. Atsakymai atsispindi leidinyje, pavadintame „Eklezinės gairės“. Jis nubrėžia, galima pavadinti, „upės krantus“ metodiniams ir struktūriniams klausimams „kas yra Bažnyčia?“ Visą savo energiją turime sutelkti ties užduotimi, kurią mums pateikė Jėzus – vykdyti Didįjį paliepimą. Šis paliepimas, surašytas ev. pagal Matą 28 sk., byloja: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, tačiau strategijos, kurias pasitelkiame, ir toliau remiasi renginiais, kurie bando pritraukti žmones į bažnyčią, o ne gyventi misijos gyvenimą kasdien.

Pastaruoju metu pati savęs dažnai klausiu: kaip kitus galiu daryti mokiniais taip, kad mūsų seminarijose kylantys naujieji vadovai degtų troškimu sekti Jėzumi ir gyventų misija 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Neseniai paklausiau savo 17-mečio sūnaus ir 15-metės dukters, kas labiausiai įstrigo jų kelionėje su Kristumi? Abu jie pasakojo atsitikimus, kuomet mūsų bažnyčios žmonės ėmėsi mentoriaus (t.y. žmogaus, kuris nuolat rūpinasi dvasine gerove) vaidmens su jais asmeniškai. Jie dalinosi savo mintimis ir priėjo išvados, kad tuomet, kai kažkas skyrė laiko ir savo pavyzdžiu mokė, ką reiškia sekti Kristumi, labiausiai ir įtakojo jų dvasinį ugdymą. Kai pagalvoju, taip buvo ir man.

To pasėkoje, norėčiau pasidalinti savo mintimis ir pamėginti pateikti savo atsakymus į šiuos klausimus.

1. Visą savo gyvenimą man svarbiausia buvo (kabutėse) „bažnyčios augimas“, kurio strategiją galima būtų apibūdinti taip: jei bendrausime su daugiau žmonių – ar tai būtų bažnyčia, ar seminarija – išugdysime daugiau mokinių. Kaip parodė praktika, tai netiesa. Daugybėje mūsų bažnyčių sėdi žmonės, kurie jau daugelį metų pasyviai klausosi pamokslų ir toliau neturi nieko bendro su misija savo kasdieniniame gyvenime. Aš vis dažniau pastebiu, kad darome didesnę įtaką Dievo karalystėje tada, kai daugiau laiko praleidžiame su mažiau žmonių. Šiuo principu gyveno ir jo mokė Jėzus, ir jo mokiniai, padarę didžiausią įtaką karalystės darbe buvo tie, su kuriais jis praleido daugiausia laiko. Nors Jėzus ir nebuvo Pauliaus mentorius, kiti daug investavo į šį apaštalą, o jis investavo į dar kitus.

2. Aš visiškai tikiu, kad labiau paklustame Jėzaus paliepimams tuomet, kai mūsų bažnyčios (kabutėse) „išsibarsto“ kasdienybėje. Pavyzdžiui, Jėzus mokė, kad jei norime mylėti savo artimą, turime eiti namo ir sutikti juos kasdieniniame gyvenime, o jei reikia, ir jiems patarnauti. Kristaus Kūno susirinkimų tikslas yra mus pamokyti, padrąsinti ir įgalinti grįžti namo. Aš manau, kad evangelijoje pagal Luką, 10 sk., Jėzus būtent todėl ir pasiuntė 70 savo mokinių po du ir liepė jiems susipažinti su tais žmonėmis. Vėlgi, daugiau nuveikiame Dievo Karalystės labui tuomet, kai praleidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

3. Tai įgyvendinti galima dviem būdais. Pirmiausia, turime melsti Dievo, kad jis mus pakeistu taip, jog matytume jo principus ir suprastume savo užduotį. Kitaip tariant, kokius žmones jums paskyrė Dievas, kad į juos galėtumėte investuoti savo gyvenimą? Tuomet tai vykdome pirmiausia nuolat užtardami juos maldoje. Antra, savo gyvenime prioritetus perskirstom taip, kad viskas, ką laikėme svarbiau, nei investuoti savo jėgas ir laiką į keletą, atsiduria sąrašo gale. Mūsų užduotis – Jėzaus paliepimas. Jėzus mus jo mokė savo pavyzdžiu. Dievo karalystėje tampame labiau įtakingi tuomet, kai leidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

Alan Karr, Nehemijo centro profesorė, Golden Gate seminarija, (Denver, CO).

trečiadienis, spalio 12, 2005

U2 pasirinko platesnę bendruomenę

Redaktoriai Raewynne J. Whiteley ir Beth Maynard, įkvėpti vienos garsiausių grupių, parašė pamokslų knygą. Pasitelkę į pagalbą 26 padėjėjus iš įvairių vietovių, jie siūlo pažvelgti į tai, kas įmanoma, turint tris akordus ir tiesą.

Daugiau nei du dešimtmečius U2 moko esminių Biblijos principų. Trys iš keturių grupės narių buvo bepalieką grupę, kai bendruomenė, kuriai jie priklausė, ėmė jiems aiškinti, kad jie negali tarnauti Dievui ir rokui. Visi trys nesutiko.

Dabar, po beveik tuzino albumų ir daugiau nei tūkstančio gyvų pasirodymų, milijonai fanų visame pasaulyje taip pat nesutiktų. Kai kurie tvirtina, kad būtent U2 padėjo jiems besiformuojant ir augant tikėjime.

Whiteley - pamokslininkas ir vikaras episkopinėje bažnyčioje Niu Džersyje. Maynard taip pat episkopinės bažnyčios narys Masačiusetse. Jie panašūs tuo, kad abu remiasi popkultūra, kalbos apie Dievą pradžiai. Abu savo pamokose naudoja U2 dainas. Jie abu norėjo pamokslauti ir mokyti būtent remiantis U2 tekstais. Ir, save laikantis grupės fanu, Eugene Peterson nusprendė parašyti tomą.

Šioje knygoje nerasite gilios Biblijos analizės, pačių tekstų ar U2 dainų. Nėra ir teologijos. Tai tik pabrėžimas tiesos, apie kurią kalba pamokslai. Dauguma įrašų baigiasi paskatinimu padaryti kažką krikščioniško – mylėti, pasidalinti, būti taikoje, būti atviram, juk Kristus buvo meilė ir taika. Tai taipogi knyga su skatinimu eiti pirmyn ir susiremti su pasauliu. Ši kova sustiprins tave skleisti pagarbą kitiems.

Bono gyvenimas.

Faktai: eidamas Dublino gatve, dar paauglys Paul Hewson gavo pravardę Bono Vox iš savo draugo Guggi. Neilgai trukus, naujai pakrikštytas Bono atsiliepė į mokykloje rastą skelbimą apie besiburiančią grupę. Visi keturi grupės nariai buvo protestantai arba katalikai. Visi lankė Moun Temple valstybinę bendrojo lavinimo mokyklą.

Yra ir dar viena istorija apie Bono. Kai jam buvo treji metai, jo tėvai rado jį sode žaidžiantį su bitėm. Jis pakeldavo rankomis bitę nuo žiedo pakalbėdavo su ja, ir vėl padėdavo atgal nesulaukęs nė vieno įkandimo.

Apie 1980 metus grupė pasižymėjo stipriomis žinutėmis koncerto metu. Buvo aišku, kad žavingasis Bono ( Vox galūnę numetė) tapo plačiai žinomas „džinas butelyje“, laukiantis laisvės dienos. Daug kas pasikeitė koncerto Afrikoje 1985 metais metu, kai Bono nušoko nuo scenos, kad pašoktų su fanu minioje. Ta išgriovė visas sienas.

Ryšys tarp Bono ir Afrikos tapo nuolatinis. Jis tapo žinomas kaip žmogus, sumažinęs didžiausias Afrikos problemas: neturtą bei AIDS. 2002 metais su seru Bobu Geldolfu, Bobiu Šiveriu ir kitais, Bono pasirūpino, kad Afrika būtų ne tik šelpiama, bet ir kad būtų pripažinta lygybė su kitomis šalimis. Jis prašė vakarų tautų užmiršti didžiules skolas, kurias joms buvo skolinga Afrika. Jis įtakojo prezidentą Bushą paaukoti 5 bilijonus dolerių Afrikai bei keletą senatorių, kad šią sumą padidintų.

Senatorė Jesse Helms ir šalies iždo sekretorius Paul O`Neil pasitikėjo Bono parodytu ryšiu tarp skurdo bei kovos su AIDS. Jis parodė, kad šalys galinčios padėti kovoti su AIDS, atrodo nenori nieko daryti ar padėti. Bono metė iššūkį politinėms partijoms įdėti AIDS į susirinkimų klausimų sąrašą.

"Mes esame pirmoji karta kuri tikrai gali kažką padaryti dėl šito skurdo, kurį yra priversti kasdien matyti mūsų vaikai, nuo kurio miršta motinos, negavusios vaistų. Mes turime galią, turime technologijas, turime resursų, bet atrodo neturime noro."

Rodydamas savo politinį išmanymą, jis padėjo skurstančioms bei nuo AIDS kenčiančioms šalims pakelti Amerikos įvaizdį. Taip pat ginčijosi dėl pirmenybės smogti šiai bėdai:

"Niekada ankščiau Amerika nebuvo taip spaudžiama. JAV galėtų pasitobulinti ir tai sakau, kaip didžiulis fanas. Aštuoniolika milijonų AIDS našlaičių paliktų vienų. Ką jie apie mus galvos? Taip jie bus supažindinti su chaotišku gyvenimu. Juk Amerikai daug geriau iškart susidraugauti su potencialiu priešu galinčiu tapti vėliau jei nieko nebus imtasi."

Per pastarąjį dešimtmetį Bono parodytas politinis aktyvumas pastatė jį šalia tokių figūrų kaip Bilo Geitso, Senatoriaus Helmso bei Beyonce Knowles. Dažnai buvo juokaujama, kad kiti trys U2 grupes nariai Bono matydavo televizijoje spaudžiant ranką kokiam nors politikui dažniau nei įrašų studijoje. Bet esmė yra tame: grupė du dešimtmečius dirbo kartu, kad žmonės imtų veikti ir rodė jiems pavyzdį.

Žmones, žinančius šiek tiek daugiau apie grupę, įkvepia tai, kad ši grupė pradėjo nuo nieko. Jie net nerodė didžiulio talento pradžioje. Kūrybiškumą – taip, bet sugebėjimų – ne. Bet ta duobę sugebėjimuose jie užpildė didžiulio noro ir pastangų pagalba.

Redaktoriai pabrėžia kad U2 muzikos esme yra padėti žmonėms pažvelgti į Evangelijos idėjas pro padidinamąjį stiklą. Geriausias būdas prieiti prie šitos knygos prasmės yra perskaityti šiek tiek ir tada pasigauti kelis skatinimus iš pamokslų bei į juos įsigilinti.

Iššūkis skaitytojams bei redaktoriams yra įžvelgti dominuojančią mintį kiekvienoje dalyje. Ar tai taika, ar aistra, ar tyrumas. U2 dainos pavadinimas gudriai paruošia dirvą kiekvienai daliai. Apsistojame ties naujųjų metų diena (viltimi, kad vieną dieną pradėsime gyvenimą be smurto ir kančių), pasaulio pabaiga (išdavystė, kai padedi artimam, o jis tave palieka su nevilties jausmu), spoksojimais į saulę (pasirinkimas likti aklam ir žiūrėti ne į pasaulį, bet į tobulą saulę, semiantis iš jos jėgų padėti sau ir kitiems), troškimais, kilimais (pažvelgiant į aukštesnę meilės, tikėjimo bei egzistencijos stadiją) bei ugnį (paklusnaus, išauklėto žmogaus transformacija į žmogų, kuris tampa gyva auka).

Parengta pagal

Books & Culture, November/December 2004
The Legend of Bono Vox
Lessons learned in the church of U2.
By Scott Calhoun


pirmadienis, spalio 10, 2005

Kitoks Vilius Orvidas VIII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI, VII

Audrius Petrikas

Po Viliaus - pilna Žemaitija krikščionių pankelių

Po Viliaus mirties vis aplankydavau pasilikusius sodyboje draugus, kurie norėjo tęsti Viliaus darbus, nors matėsi, kad juridiškai nieko nebuvo galima laimėti ir anksčiau ar vėliau viskas turės baigtis. Jų išsikraustymo dieną, praėjus metams po Viliaus mirties, net filmavau, turėjau ambicijų sukurti dokumentinį filmą, tik vėliau visas tas kasetes pavogė. Atsimenu, mama barasi, brolis užtaria - tokie siužetai. Dar sutikau ten tokį Vaidą, kuris norėjo pas Orvidą gyventi, sužinojau, kokia kraupi jo situacija, kad jis net mokyklos nebaigęs, tai išsivedžiau gyventi į Kretingą. Man kažkaip ėmė rūpėti traukti žmones, padėti jiems pažinti Dievą.
Atsimenu, dar Viliui gyvam esant, atvažiavo pas jį toks skautas, kokių dvylikos metų vaikelis. Įdomus labai, bet vaikas. Kai sužinojo, kad aš po šimtą kilometrų vaikštau, tai taip manęs įsitvėrė -nei šis, nei tas. Iš pradžių norėjau jo atsikratyti, bet paskui svarstau: O gal tai Dievo planas toks, kad su tuo vaikeliu bendraučiau? Iš jo "kietas" ir geras vaikinas užaugo. Tai kaip Vilius turėdavo savo mokinių, taip ir mes turėdavom savo. Ir kai jau vėliau gyvenom Šateikiuose, tai ir pas mus iš visur atvažiuodavo žmonių. Pabūdavo truputį pas Orvidą, paskui pas mus. Kai Giedrius pasistatė Plateliuos molinę trobelę, tai ir ten visi važiuodavo - būdavo savotiškas Orvidynas. Vėliau ir Pakutuvėnai tapo atvira vieta visiems svečiams. Ten įvyko daug atsivertimų. Dažniausiai tarp menininkų ir pankų. Manau, kad visur čia, Žemaitijoje, jautėsi Orvido įtaka, nes jis tikrai turėjo tokią charizmą. Ir man su normaliais žmonėmis nelabai išeina, nors ir bandau dabar. Bet, manau, kad tikrieji krikščionys niekada nebus labai normalūs ir jų niekada nebus labai daug. Jų išskirtinumas ir yra tai, kad jie mažuma - mažoji kaimenė. Skaičiai, nurodantys, kad Lietuvoje yra 80 % krikščionių, tėra tik akių dūmimas. Kiekybė nėra krikščionybės jėga.
Apie dešimtmetį po Viliaus mirties Žemaitija buvo pilna krikščionių pankų. Dabar laikaus Šiauliuose ir esu nuo to regiono atitrūkęs. Tiesa, vieną tokį žinau ir prie Druskininkų - Modestą, jis pas Orvidą drožė medžio skulptūras. Dar Baltriškėse yra panašios dvasios vienuolių, kurie Viliui patiko, tačiau jie visi belgai.
Apie Viliaus viduje slypėjusią gelmę nemoku papasakoti. Žmogaus širdis - tai bedugnė. Vilius yra iš tų žmonių, kurie lieka visam gyvenimui: vis iškasi iš širdies - tai vėl su juo susiję, vėl su juo... Kartais labai stipriai jaučiu, kad aš Orvido mokinys. Jis man tarsi tėvas, kuris pirmas atskleidė Kristaus Kryžiaus paslaptį, išmokė kalbėti rožinį. Dar jis primena, kad yra dar daug ką nuveikti. O, tas krikščioniškasis farsas... Kaip Mačiūnas yra "fluxus" sumanytojas, taip Orvidas ir Šventoji Dvasia yra krikščioniškojo "fluxus" kūrėjai.

Daugiau apie Vilių Orvidą galite skaityti Dialogo kultūros instituto išleistoje knygoje Kitoks Vilius Orvidas.

Apie Pranciškų ir pranciškonus šį tą galite sužinoti Simono dienoraštyje.

sekmadienis, spalio 09, 2005

Kitoks Vilius Orvidas VII

Pradžia I, II, III, IV, V, VI
 
Audrius Petrikas

Polinkis į mistinius dalykus
Iš pradžių buvo įdomu pamatyti krišnaitus, ekstrasensus, kurie taip pat avažiuodavo į sodybą, klausytis pokalbių, diskusijų ir pačiam kur nors įkišti liežuvį (nors jaučiau, kad negaliu nieko kalbėti, nes mano žemas lygis). Kai pažinau Vilių, jis jau buvo pranciškonas, tikras krikščionis, bet to, ką buvo patyręs anksčiau, nenubraukė. Jis su visais sugebėjo kalbėtis jų kalba.
Pats Vilius sakydavo, kad labiausiai jam patinka tikri valkatos, - ne tie, kurie atvažiuoja pas jį per atostogas ar savaitgaliais, bet tie, kurie atsibasto, kai visi žmonės dirba, kai visi užsiėmę. Kaip pavyzdį minėdavo Mikutį. Nors pykdavau ant Viliaus, bet jis man visąlaik sakydavo, kad aš būsiu valkatų valkata. Nenorėjau tokiu būti ir nenoriu, bet jis tvirtindavo: "Tu gali, nes turi tokios potencijos. Kiti tai negali - jiems tai žmonos reikia, tai dar ko nors". Man tai labai nepatiko, nervindavausi ir net ašarodamas kriokdavau. Vilius svajoja, kad visi tokie keistualiai kokioje nors sakralioje vietoje maždaug dienos kelio pėsčiomis atstumu vienas nuo kito pasistatytų molinukus ir kad Dievo piligrimai galėtų klajoti po visą Lietuvą, palaikydami ryšį tarp tų atsiskyrėlių. Tada visa Lietuva būtų kaip Dievo kraštas, pilnas molinukų.
Vilius turėjo polinkį į mistinius dalykus. Atsimenu, pasakojo apie vieną vienuolę, savo draugę, kuri vaikščiojo po Černobilio avarijos ištiktą zoną, ten laimino viską, viską valgė ir niekas jai nekenkė. Jis apskritai mėgo krikščionybėje įžvelgti tuos dalykus, kuriuos mes laikome anomalijomis, apie kuriuos skaitome tik šventujų gyvenimuose. Ir apie kunigą Zdebskį pasakojo visokių įdomybių. Kai kur tas jo misticizmas buvo kažkoks truputį senovinis - sakydavo, kad jo sodyba turi būti trikampio formos, nes tai šventas ženklas, kampuose stovėti koplyčios, aplinkui rožinis. Atsimenu, prie vienos žemos akmenų arkos Vilius pasakė: "Žmonės nelinkę prieš Dievą nulenkti galvos. Padarysim čia tokį Trejybės simbolį - trikampis, akis vidury, ir visi, kurie norės pralįsti po ta arka, nusilenks prieš Dievą".
Brolis Gediminas savo jaunimui net drausdavo pas Orvidą važiuoti - sakydavo, kad jie tenai, ekstrasensų lindynėje, praras tikėjimą. Bet mano tikėjimas, atvirkščiai, ten augo. Gal dėl to, kad buvau nenormalus, nes normaliam ten tikriausiai ir nebuvo ką veikti. Buvau susidraugavęs su vienu vaikinu ir norėjau, kad jis iš Kretingos atvažiuotų pas mane, bet Gediminas jo neleido. Vėliau pats stebėjosi, nes visa Pakutuvėnų atsiskyrėlių komanda buvo iš Orvidynės. Eks orvidiniai... Iš Viliaus gautas impulsas tikrai buvo stiprus - vieni įstojo į Telšių seminariją, kiti tapo pranciškonais, aš irgi Vilniaus seminarijoj užpakalį tryniau, bet dabar daugelis nuo tokio pašaukimo yra atšokę. Nors, pavyzdžiui, Edvis, orvidinis; benediktinams Palendrių vienuolyno centriniame altoriuje išdrožė Kristų. Aš tuo didžiuojuosi ir dėl jo džiaugiuosi. Juk buvo tokių abejonių, kad gal mes beprasmiškai ten pas Vilių tūnojom. Kita vertus, pagalvoji - brač, vis dėlto Šventoji Dvasia atvedė į tą stebuklo vietą. Neįsivaizduoju, kur dar Lietuvoje toks nepakartojamas gyvenimas virė.
Tęsinys>>

penktadienis, spalio 07, 2005

Kitoks Vilius Orvidas VI

Pradžia I, II, III, IV, V

Audrius Petrikas


Visur su ironija ir juoku

Vilius turėjo ironijos pasauliui ir labai natūraliai pankuodavo. Pavyzdžiui, leisdavo man su asilu nujoti į Salantų parduotuvę nupirkti kokios nors grietinės. O juk depresija, kuri mane kankino, - tai dėmesio sau poreikis, didžiulis egoizmas. Tai čia man buvo pati tinkamiausia forma - joji per miestelį ant asilo anksti pavasarį, sniego lopams dar baltuojant, basas, dar išsirengi, visi žiūri. Aišku, paskui iš Salantų ateidavo atgarsių, kad Orvidų sodyboj "dureliai" visokie renkasi. Bet man tai buvo iš tikrųjų geras farsas.
Vilius nuolat mėtydavo visokius juokelius, ironizuodavo. Pavyzdžiui, sakydavo: "Depresuoji? Tai užsilipk ant stulpo, atsisėsk jogos poza ir pasninkauk. Būsi mano eksponatas". Jis nuolat tokį darbą man siūlė.
Atsimenu, iš Maskvos "atitranzuodavo" toks hipis, ramus melancholikas, truputį filosofas, visąlaik besišypsantis. Orvidas sakydavo, kad jis kaip tikras Pranciškus, ir kartą paklausė: "Nori, aš tau abitą padovanosiu?" O tas: "Gerai, gerai". Vilius sako: "Vaikščiosi jį vilkėdamas po Maskvą, evangelizuosi, darysi gerus darbus", ir davė jam tą abitą. Prieš tai dar tokia Vilkmergė išsiuvinėjo ant jo Kristaus širdį. "Na, va, - sako Vilius, - dabar būsi Pranciškaus brolis". Apvilko jį ir pasodino šlifuoti Marijos skulptūros veido, o pats su šimtasiūle vaikščioja. Žmonės ateina ir visi prie to ruso -laba diena, o į Orvidą visai dėmesio nekreipia. Klausinėja, ar jis čia sukūrė tą sodybą, tas linksi, šypsosi. Paskui viena grupė išsiaiškino, kad abitą vilkintis žmogus - rusas ir nieko lietuviškai nesupranta. O Vilius kikena: taip jiems ir reikia, taip jiems, tiems visiems ekskursantams, ir reikia. Jis kartais mėgdavo apsimesti, parodyti, kad yra nešventas, paprastas. Man Vilius ir asocijuojasi su šimtasiūle, tiksliausiai išreiškiančia jo nusiteikimą - nesvarbu, ką velkiesi, nesvarbu, ką valgai, kaip Evangelijoj pasakyta. (Abito apsivilkimasjau yra kitas, nebeatitinkantis Evangelijos, dalykas.) Tik kai eidavom su Vilium į Salantų arba Kretingos bažnyčią, jis visuomet vilkėdavo abitą.
Vilius visada sugebėdavo pajuokauti. Pasakojo, kad kai sovietiniais metais pas jį susirinkdavo hipiai ir milicija atvažiuodavo jų semti, tuoj visiems į rankas kaltus, dar kažką įbruka ir sako: "Čia dabar pas mane menininkų susirinkimas, darbo stovyklėlė, netrukdykit dirbti". O kai atsiųsdavo ekskavatorių griauti sodybos, Vilius nuperka butelaitį degtinės ir ekskavatorininkas už tai kalną sustumia, ką nors iškasa. Kitą dieną ateina prižiūrėtojai, sako: "Matosi, kad truputį pavažinėjai, stumdei. O ką nugriovei?" Tas kažką rodo, meluoja, Orvidas dar padejuoja, kad griauna jo sodybą... Vos visi tvarkdariai išeina,jis darbininkui vėl butelaitį ir rodo, ką dar reikia padaryti. Sakydavo, kad blogį irgi reikia panaudoti gėriui. Pinigai iš velnio, bet velnią reikia supykinti ir jo kozirius panaudoti Dievo darbui.
Sovietmečiu Šateikiuose buvo sovietų kariuomenės raketų padalinys, tai pasakojo, kad tie kareiviai akmenų atveždavo, plytų, medžių. Centro komitetas parašo, kad sodybą reikia naikinti, o desantininkų būriai Orvidą remia kaip kokią atskirą respubliką. Ir šiaip atveždavo kareiviukus pasižiūrėti sodybos, tai visi jam "maladiec, maladiec".Vilius tik baiminosi, kad tais laikais gal bus žmogų užmušęs: kai kažkas per langą lindo į namus ir klausiamas nieko neatsakė, tai Vilius su kirviu trenkė per galvą. Tas kaukdamas pabėgo ir po to Salantuose pasigedo vieno kagėbisto. Vilius įtarinėjo, kad tikriausiai tas lindo jo nužudyti ir galbūt nuo kirvio pats galą gavo, nors nebuvo visai tikras.

Tęsinys>>

trečiadienis, spalio 05, 2005

Kitoks Vilius Orvidas V

Pradžia I, II, III, IV

Audrius Petrikas

Įvedė į krikščionybę
Orvidas buvo tas, kuris mane sustabdė, apsuko ir davė orientyrus - Kristaus ir Pranciškaus. Dabar sakau, kad savižudybė įvyko, bet aš žuvau kaip pasaulio žmogus. Buvęs mano pasaulis tiesiog išnyko. Atsimenu, Vilius įkišo man knygą "Saulės giesmė". Pavarčiau, nieko ne suprantu - kažkokia krikščioniška pasaulėžiūra. Paskui Bibliją pakišo, vėl nieko nesuprantu. Nors, galvojau, Bibliją vis tiek skaitysiu, nes satanistas turi ją išnagrinėti - atrasiu čia, kaip krikščionis sudirbti. Nagrinėjau, nagrinėjau, bet nieko neteisingo neradau ir pats susimoviau...
Vilius būdavo labai užsiėmęs, pas jį atvažiuodavo aibės žmonių - vieni išsikalbėti, pasiguosti, kiti padėti kaip draugai. Tai aš daugiau bendravau su sodyboje buvusiu jaunimu. Ypač su Edita, Žilviu, Kostu, Edviu, Andrium, Juze. Jie visi ir įvedė mane į krikščionybę. Atsimenu, kai Juzė paaiškino, kad pasauly yra krikščionys, kad jie nerūko ir negeria, pasakiau, kad ir aš nerūkysiu, negersiu ir nesikeiksiu. Tokie buvo pirmieji mano kaip krikščionio žingsniai. Net keista, kad taip iš karto mečiau kitą dieną ir pavyko, nors po to žingsnio depresija parodė savo ragus. Psichologiškai buvo nelengva.
Vilius nemėgdavo, kai pas jį gerdavo. Ateidavo iš Salantų kompanijos pagerti įdomioje vietoje, tai Vilius kalbėdavosi su jais. Man tas jo pavyzdys buvo labai svarbus ir padėjo, nes aš pats jaučiau norą paragauti kokio nors alkoholio.
Prisimenu, Vilius paguldė mane po savo lova ir meldėsi. Didžiavausi tuo savo guoliu. Manau, kad visi ten gyvenusieji labai stipriai už mane meldėsi. Kad demonai atstotų. Dabar esu dėkingas, nors tada nervindavausi. Vilius už visus labai daug melsdavosi. Už kiekvieną konkrečiai. Tokie šventųjų gyvenimai...
Jie mane dar pakrikštijo Kretingoje. Vos ne per prievartą. Tokia Danguolė, kuri irgi tada pas Vilių dažnai užsukdavo pasibičiuliauti, ir tas pats Andrius. Per Velykas tiesiog paėmę už rankų nutempė mane su visa satanisto apranga pas kunigą Atkočiūną. Paklaustas, ar noriu krikštytis, lyg per daug ir nenorėjau, per ritualą atmestinai viską pasakiau, bet vis dėlto tai buvo rimta. Dabar esu dėkingas, kad mane krikštijo visai nekreipdami dėmesio į mano nenorą. Nors brolis Gediminas spaudė, kad praeičiau katechezės kursus, bet taip aš, ko gero, niekada nebūčiau pareiškęs savo noro mokytis tos katechezės. Gal buvau velnio apsėstas, bet kaltas greičiausiai užsispyrimas ir žemaitiškas charakteris. Brolio Gedimino man taikoma taktika tomis dienomis buvo visai nevykusi. Dabar manau, kad iš visų, tąsyk pakrikštytų, esu stipriausias. Gal klystu, bet man atrodo, kad jie Bažnyčioje nelabai ką veikia, o aš nuo tos dienos tik Bažnyčioje ir gyvenu - daugiau niekur.Vėliau mano formaciją perėmė Angelė Joknytė, su kuria susipažinau pas Vilių, ir tas pats Pakutuvėnų klebonas brolis Gediminas. Jie jau davė stipresnio maisto.
Tęsinys>>

antradienis, spalio 04, 2005

Kitoks Vilius Orvidas IV

Pradžia I, II, III

Audrius Petrikas

Atradau daug bendrumo



Tai, kas kitus šokiravo, man buvo labai sava. Pavyzdžiui, tai, kad Vilius buvo baigęs tik penkias klases, man labai patiko - tiesiog fantastika! Kartą mane draugas Stasys, kuris Salantuose baigė mokyklą, pasakojo, kad dirbo ten toks fanatikas matematikos mokytojas. Jis visąlaik mokiniams kartodavo: "Be logikos, be matematikos jūs nieko nepasieksit, niekas nieko nėra pasiekęs be matematikos". Kartą per vieną pamoką jis ir vėl pradėjo taip aiškinti, staiga sustojo, susimąstė ir pridėjo: "Išskyrus Orvidą".
Prisimenu, kartą Vilius rodė iš Belgijos gautą kvietimą kurti Europos parką Ten buvo menininkų iš visos Europos sąrašas, jame - ir Viliaus pavardė. Jis parodė: "Va čia mano diplomas". Nors ji pakvietė vieninteli iš visos buvusios Sovietų sąjungos, jis neketino ten važiuoti - tie Vakarai supuvę, neapsimoka. Šiaip jis svajojo palikti sodybą ir iškeliauti pasivaikščioti. Manau, kad po Rusiją.
Vilius buvo gamtos žmogus, o aš visada norėjau būti susijęs su gamta, dėl to ir miškininkystę puoliau studijuoti, tik Vilius prie gamtos man pridėjo Dievą. Mane labai užkabindavo jo kalbos apie tai, kaip niokojama gamta, kad blogio apaštalai labai aktyvūs, kur kas vieningesni, siekdami savo tikslų, palyginti su gėrio apaštalais, kurių ne tiek daug. Mažai kas veikia vienybėje su Dievu. Vilius sakydavo, kad blogis reiškiasi visur, skleidžia savo smarvę ir ypač naikina gamtą. Man, kaip miškininkui, visi tie žodžiai ėjo tiesiai i širdį. Visąlaik laukdavau, kada Vilius prabils - tai, ką jis sakydavo, buvo labai įdomu, ir dar ta žemaitiška jo tarmė (ten pagyvenęs tris mėnesius, ne tik ją įkirtau, bet ir pats "pradiejau žemaitiška rokoutis").
Atsimenu, kai su Žilvinu Kėdainių rajone rinkdami visokias senienas užsukom pas tėvą Stanislovą, žiūrim: sėdi kažkokie bohemiški Vilniaus inteligentai, kavytę geria, kažką maloniai šnekučiuojasi. Visai kitoks nei mūsų stilius. Pakviesti pasilikti, paprašėm, kad duotų kokio nors darbo. Davė lentas patampyt, o tie ir toliau kavytę geria. Mes be darbo negalėjom. Pagalvojom, kad nesam intelektualai, o Dievo kvailiai, ir nusprendėm, kad mums nėra ką čia veikti. Ir nors visi labai giria tėvą Stanislovą, bet jis yra kitos mokyklos pranciškonas. Man jis netiko. Pas Orvidą kvepėjo ne kava, bet pienu, grietine, varške, Salantų pyragu ir medumi. Ten satanistinius užrašus ant džinsų pakeičiau į užrašą "Mėgsta medų meškinai". Man pagyti reikėjo Orvido, ne Stanislovo.

Tęsinys>>

pirmadienis, spalio 03, 2005

Kitoks Vilius Orvidas III

Pradžia I, II

Audrius Petrikas

Papirko nesavanaudišku rūpesčiu

Kai pradėjau pasakoti apie save, Orvidas man sako: "Tu niekur neik, pasilik" ir tuo sušildė sielą. Tie žodžiai užklupo, kai buvau apsisprendęs išeiti ir pasidaryti sau galą. Dar nebuvau girdėjęs, kad žmogus taip pasakytų - niekur neik, pabūk čia pas mane. Galvojau, kad visa Lietuva - vienas blogis, vieni materialistai, kurie niekada nepriimtų nepažįstamo žmogaus, o čia...
Pas Vilių tokių žmonių buvo ne vienas. Jis sakydavo, kad jeigu Dievas atvedė, jis negali išmesti, kad Dievo reikalas su jais būti. Dar vadindavo savo sodybą Nojaus laivu. Sakydavo, kad čia yra išgelbėtieji iš pasaulio, nes jo požiūris į pasauli buvo tikrai neigiamas. Tai man buvo artima ir mes "susigrojom". Su Vilium nebuvo sunku bendrauti, nors tada maniau, kad jis nelabai mane supranta. Manau, kad nebuvau apsėstas, o tik velnio tampomas. Negreit supratau, kad turiu menišką prigimtį ir kodėl mano viduje kildavo visokių nesusipratimų ir tampymų į visas puses, žodžiu, konfliktas su pasauliu.
Pusę metų pragyvenau pas Vilių. Tiesa, neištisai, nes kankino depresija ir buvau kaip ant žarijų - ilgai nepajėgdavau ramiai išbūti. Būdavo, išeidavau pėsčiomis į Žemaičių Kalvariją, į Kretingą, išsikraudavau ir sugrįždavau naktį. Kartais keliaudavau porą parų, kur daržinėj ar šieno stirtoj numigdamas, alkanas ir ištroškęs. Paskui po truputį rimau, rimau...
Dabar manau, kad visą tą laiką pas Orvidą pratinginiavau, tik kai jau reikėdavo kokį didelį akmenį pakelti, padėdavau. Vilius žmogui suteikdavo visišką laisvę, kurią ir pats mėgo. Nors ištisai ten nesėdėjau, mane priskirdavo prie savų - pristatydavo kaip "džiunglių" gyventoją. Kai grįždavau iš kur nors, Vilius vos ne legendas kurdavo: sakydavo kitiems, kad aš šimtą kilometrų pėsčiomis nuėjau... Visi tik žiūri nustebę. O man to dėmesio labai reikėdavo. Visąlaik žmogui jo reikia, bet tada ypač jautrus sau buvau, turėjau labai stiprią savimeilę. O Vilius, užuot sakęs ir moralizavęs, kad turiu kovoti ir visa tai iš savęs išrauti, kažkaip gražiai paskatindavo taip ekscentriškai elgtis. Aš ten patyriau gerąjį Dievo šoką. Mėgdžiojau Pranciškaus gyvenimą. Ir nors išeidavom į pasaulį, kur mus tegalėjo sužeisti, bet grįžimas pas Orvidą visada garantavo gydymą. Čia man buvo puiki sanatorija.
Kai išgirdau Vilių sakant: "Stengiausi būti normalus, bet man nieko neišėjo", supratau, kad nereikia stengtis būti nenormaliam - tai, ką turi originalaus, vis tiek prasimuš. Ir juoda varna pakankamai savotiška, kai yra savimi. Baltosioms toli iki jos.

Tęsinys>>

sekmadienis, spalio 02, 2005

Kitoks Vilius Orvidas II

Tęsinys. (Pradžia)

Audrius Petrikas

Satanisto patirtis

Kai atėjau į sodybą, buvo 1991 m. kovo mėnesis. Krizė man prasidėjo iš karto po sausio 13-osios. Atsimenu, tomis dienomis su draugu atvažiavau į Vilnių, susidėjau su kitais satanistais ir buvau nusiteikęs ginti Lietuvą. Mūsų bazė buvo ant vieno namo priešais parlamentą stogo. Ten laukėm Gedimino prospektu atvažiuojančių tankų. Draugai susimetė buteliui ir pradėjo gerti. Nesupratau, maniau, kad turim gamintis padegamuosius skysčius - buvau nusiteikęs karui. Vis tiek turėjau kažkokių idealų ir aiškiai pajutau, kad esu kitoks. Tada ir prasidėjo vertybių krizė.
Su satanistais susiėjau per roką, per gitarą, kai mokiausi miškininkystės technikume. Kauniečiai važiuodavo į Girionis mušti "techasiečių". Kai kurie iš mūsiškių bandėm būti jiems priešingybe:jie buvo skustagalviai, o mes ilgaplaukiai, jie tarėsi esą iš normalaus "kaunietiško" Dievo pasaulio, tai mes nutarėm būti iš šėtono. Be to, ir mokytasi miškininkystės programa man tada nušvito kaip šėtoniškos ideologijos dalis. Buvau jautrus, gal ir meniška prigimtis lėmė tokį pasirinkimą. Šitaip gana rimtai priėmiau šėtono filosofiją, kad visas pasaulis yra jo. Tiesą sakant, mažai klydau.
Kai ilgaplaukius primušdavo, mes visi susirinkdavom, nuvažiuodavom į tą vietą, padarydavom "bardaką": rėkdami skanduodavom, šaukdavom šėtono vardą, siekdami toje vietovėje įvaryti siaubą - buvom tarsi tokia satanistų maldos grupelė. Sakyčiau, kad mes nerimtai visa tai darėm, tik žaidėme, bet to užteko, kad pasigaučiau depresiją. Ir kas buvo keisčiausia, kad tuos mano draugus velnias ir nusinešdavo. Vienas narkotikus pradėjo vartoti ir perdozavęs mirė, kitą traukinyje papjovė ir išmetė laukan, dar kitas tragiškai užsimušė su motociklu... Kai vėliau pasidomėjau ir sužinojau jų likimus, pasirodė, kad labai nemažai jų jau yra mirę - vis dėlto mes tikrai buvom velnio pagauti ir vedžiojami.
Tačiau kartais ginu satanizmą sakydamas, kad tai kai kuriems gali būti tiesiausias kelias prie Dievo. Viską nubrauki, viską atiduodi velniui ir pasaulyje nebeturi jokių vilčių. Nebėra čia ką rasti, nebent Dievą. Tai tarsi filosofija be kompromisų. Ir jeigu Dievo neatrandi, žūni...
Ir dar manau, kad pas Orvidą mane atvedė Šventoji Dvasia. Iš tikrųjų nesuprantu, kaip atsidūriau pas pranciškonus jų išmelstoje erdvėje, kaip atėjau būtent pas pranciškoną eremitą, kuris man tiko kaip gyslotis prie žaizdos ir tuo laiku davė tai, ko tikriausiai nebūtų galėjęs duoti joks kitas krikščionis. Manau, kad tai Šventosios Dvasios darbas. Ačiū jai, kad ji tokia yra.

Tęsinys>>

šeštadienis, spalio 01, 2005

Kitoks Vilius Orvidas I

Audrius Petrikas,
per gailestingo Dievo malonę dabar esantis krikščionimi, kurio tikslas būti savimi arba pasidaryt retesniam už baltą varną.

Į sodybą atvedė noras nusižudyti

Į Orvido sodybą įžengiau norėdamas nusižudyti, nes turėjau satanisto patirtį O visi tokie žmonės prieina depresiją. Atsimenu, nusprendęs nusižudyti nusiskutau galvą, nuėjau į autobusų stoti Radviliškyje ir sėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą - kur nuveš, ten nuveš. Tai buvo autobusas Panevėžys - Klaipėda. Nusipirkau iki Klaipėdos bilietą, paskui primečiau, kad kišenėje turiu labai daug pinigų (dirbau statybose) ir pagalvojau, kad prieš nusižudydamas turiu tų pinigų atsikratyti. Norėjau, kad iš mano mirties aiškiai matytųsi, kad esu šėtono išpažinėjas, nes jei ras pinigų, tai man iškels bylą, aiškinsis, iš kur juos gavau. Važiuoju pro Kretingą - a, čiagi pranciškonų vienuolynas, o vienuoliai juk godūs, paims tuos pinigus. Manau, atiduosiu, paaukosiu ir juos įvelsiu į savo šėtonišką istoriją. Jei kas, tai dėmė kris ant jų, apie juos visaip rašys laikraščiai. Bet keisčiausia, kad vienuolyne pinigų iš manęs nepaėmė ir pasakė, kad paskutinių pinigų iš nieko neimtų, Pasiūlė pavalgyti, pernakvoti, pasikalbėti, susipažinti. Pokalbyje užsiminė apie kažkokį Orvidą. Pasakė, kad turiu jį pamatyti. Išsiaiškinau, kur jis gyvena, ir pamaniau, kad tas Orvidas pinigus tai tikrai paims. Kai pėsčiomis ten nuėjau, pirmas mane, kaip satanistą, užkabinęs ženklas buvo tai, kad pamačiau kartuves. "A... - toptelėjo, - gal jis irgi koks satanistas..." Tos kartuvės buvo įspūdingos šaknimis į viršų apverstas storas ąžuolas, ant kurio kabėjo drūta virvė su didele kilpa. Užlipau prie jo, žiūriu - apačioj po kilpa padaryta pelkė, žodžiu, yra ir "pekla". "Štai kur pasidarysiu sau galą". Tai, ką mačiau, atliepė mano niūrioms mintims, galvojau: ,,O, čia savas gyvena". Gal sveikam žmogui tai nedarytų gero įspūdžio, bet man, taip persiėmusiam satanizmo ideologija, tai buvo savas ženklas. Paskui sodyboje pamačiau daug kryžių, ir pirmasis įspūdis pradėjo niukti: "A, visgi tas yra katalikas". Visi tie kryžiai manęs nė kiek "nekabino", galvojau tik, kad bus ką pavartyti.

Paskui iš viršaus pamačiau vyruką, kuris taip oriai tempė šakas, ir pamaniau, kad tai Orvidas. Priėjau prie jo, sakau: "Labas, aš noriu pasikalbėt". O jis: "Tai užeik, užeik". Nuvedė į tokius urvus, kurių gale buvo kambariukas. Ten sėdėjo toks linksmas vaikinukas, kuris greit dingo. Dar buvo landa, o už jos molinis kambarys, kur sėdėjo mergina ir kažką tvarkėsi. Sužinojau, kad jos vardas Edita, ir mes pradėjom apie kažką kalbėtis. Ji papasakojo, kaip jie čia gyvena. Paskui iššoko dar viens strakaliuks makaliuks su šimtasiūle: "A, čia turim svečią... Ai... atnešiu..." ir nei prisistatęs, nei ką kažkur dingo. Aš į jį net dėmesio nekreipiau - maniau, kad tas orusis vyrukas (tai buvo Andrius Butkus) ir yra Orvidas. Paskui valgant sriubą Vilius paklausė, kas aš esu ir ar noriu čia pernakvoti, ir Edita man pasakė, kad šitas yra Orvidas. Taip papuoliau į Juzės, Editos, Andriaus ir Viliaus kompaniją.
Jie visi kažkaip krikščioniškai kalbėjo, ir aš nieko nesupratau, bet pamaniau, kad žmonės įdomūs, tokių nesu matęs. Visi buvo linksmi, tas Orvidas įdomiai ir linksmai kalbėjo. Tai toks pirmasis susitikimas. Iki tol apie Orvidą nebuvau nieko girdėjęs ir visi jo menai toje sodyboje man buvo "dzinas" - nei tie akmenys, nei niekas man ten nepatiko. Išgyvenau depresiją ir negalėjau jų pamatyti, bet užkabino ten buvusi dvasia. Man pasirodė, kad čia sėdi kažkokie pankai - aš tokių dar nebuvau matęs. Buvo keista ir įdomu. Pajutau, kad man čia patinka.
O tuos pinigus, kuriais norėjau atsikratyti, vėliau Vilius panaudojo - atrodo, kad davė vienai studentei ir nupirko du akmenis. Galiu ir klyst, nes jų likimu nelabai domėjausi.

Tęsinys>>

sekmadienis, rugsėjo 25, 2005

Įsitikinimų nelaisvėje


Visatoje nėra nieko artimesnio už Apvaizdą. Paveldėtas neigiamas Apvaizdos paveikslas gali padaryti labai daug žalos. Kai tavo Dievas yra griežtas teisėjas, Jis paverčia tavo gyvenimą nerimastingu išganymo medžiojimu. Tokio Dievo akys, kaip piktojo Argo, mato visur. Jis mato viską ir nieko nepamiršta. Toks Apvaizdos paveikslas luošina mus. Jei išganymas ir pasveikimas neateina kaip dovanos, jie nieko neverti. Tikėjimas turėtų išlaisvinti tave. Bet kas, virtęs kankyne, vargu ar nusipelno išganymo vardo. Būsimos tavo gyvenimo amžinybės sumenkinimas paverčiant jį griežtu dieviškuoju planu, yra šventvagystė prieš tavo sielos šauksmą. Žmonės, kurie apsigyvena negatyvios dievybės kalėjime, baisiai kenčia. Liūdna, bet iš dalies jie patys kalti, kad tūno ten užsirakinę; religija aprūpino juos statybine medžiaga, o jie ėmėsi statyti sau kalėjimus. Žmogaus dvasia tokia pat intymi kaip ir jo seksualumas. Skausmas patyrus teologinę ar dvasinę prievartą gali užtemdyti visą žmogaus gyvenimą. Dvasinė prievarta kaip derva prilimpa prie mūsų mąstymo. Kai esi vidiniame griežtos dievybės kalėjime, iš tavo gyvenimo dingsta smagumas, humoras ir ironija. Tokio Dievo gniaužtai stiprūs; Jis pažadina tai, kas tavyje yra blogo, ko bijai, ir šnibžda, kad toks ir esi. Tavo esybė sunyksta. Veidas virsta bereikšmės kaukės paviršiumi. Tampi ir kaliniu, ir sargu.
Jei natūralų Apvaizdos ilgesį paverti kalėjimu, gėla nesiliaus. Kalėjimas naikina tavo ilgesį, jį užnuodija. Stebimas pikto Dievo, išmoksti save stebėti taip pat griežtai. Žiūri į gyvenimą ir matai vien nuodėmes. Tavo kalba pasidaro pernelyg kategoriška, šalta. Iš tavo akių matyti slapta atsižadėjimo kančia, kai net nežinai, kur pradėti ieškoti savęs.

Iš John O'Donohue knygos " Amžinybės atbalsiai-tikrųjų namų ilgesys"

penktadienis, rugsėjo 23, 2005

Dvasinės „nakties“ išbandymai

Neseniai paskelbtame savo straipsnyje kunigas B.Kolodeičiukas taip pat pažymėjo, kad Motina Teresė savo dvasiniame gyvenime yra patyrusi didelių vidinių išbandymų, kuriuos jis vadina „sielos tamsiąja naktimi“. Tėvas B.Kolodeičiukas rašo, kad beatifikacijos bylos eigoje teko ištirti Motinos Teresės laiškus savo dvasiniams vadovams, iš kurių paaiškėjo, kad, nepaisant tvirtos vienybės su Kristumi ir visiško tikrumo savo pašaukimu darbuotis vargingiausiųjų naudai, ji taip pat patyrė vidinę tamsą ir skausmingą Dievo ilgesį. „Kaip žinoma, Motina Teresė liko šioje tikėjimo „tamsos“ būsenoje iki pat savo mirties“, - teigė jos bylos postulatorius.Austras kunigas Leonas Masburgas, kuris, kaip vertėjas, lydėjo Motiną Teresę daugelyje kelionių ir bendradarbiavo jos beatifikacijos byloje, gruodžio pabaigoje duotame interviu Vatikano radijui taip pat kalbėjo apie šią „tamsią naktį“, būdingą mistikų patyrimui. „Mums buvo netikėta sužinojus, kad Motina Teresė daugiau kaip 40 metų gyveno gilioje naktyje, - sakė jis. - Viename savo laiškų ji rašo: „Dangus yra uždarytas. Ir tos maldos, kurias aš siunčiu į dangų, krenta man atgal į širdį kaip aštrus durklas“. Ir tai buvo ta pati moteris, kurią mes buvome įpratę matyti visada besišypsančią ir kupiną energijos“. Kaip minėta, tokia „dvasinės nakties“ būsena buvo žinoma daugeliui šventųjų, nors tęsdavosi ji trumpiau. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė sielos tamsybėje gyveno tris mėnesius.Motina Teresė šias savo patirtas kančias pagaliau suprato kaip būdą dalyvauti nukryžiuotojo Kristaus kentėjimuose, kuris buvo visiškai išsemtas dėl pasaulio atpirkimo. Prisimename, kaip labai kentėdamas Kristus šaukė ant kryžiaus: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Nepaisant tokių sunkių išbandymų, Motina Teresė kartu spinduliavo Jėzaus meilės džiaugsmu, dėl nieko neatsisakydama Dievui duotų įžadų. Jos mistinis patyrimas, paskatinęs Meilės misionierių kongregacijos įkūrimą, o taip pat išgyventa dvasinė tamsuma „atskleidžia jos anksčiau nežinotus šventumo bruožus ir stato ją į vieną gretą su Bažnyčios didžiaisiais mistikais“, - pažymi kunigas B.Kolodeičiukas. Dvasinėje „naktyje“ mylėdama Jėzų ir trokšdama Jo meilės, Motina Teresė galėjo geriau suprasti dvasinius kentėjimus, jų vienišumą, jų nutolimą nuo Dievo, o tai tik stiprino jos apaštalavimą.

Iš Mindaugo Buikos straipsnio. xxiamzius.lt

P.S. Dar rekomenduoju apie tai skaityti čia, o jei įdomu paskaityti apie "Tamsią sielos naktį", keliaukite čia ir sekite nuorodas.

pirmadienis, rugsėjo 19, 2005

Kelio ženklai

Vaidotas Daunys. Iš knygos "Kelio ženklai"


Kas lieka už manęs, kas lieka už manęs,
Vandens žolė vainiką vėjui pina,
Saulėlydis šešėlį bangai tiesia,
Šešėly tam ir mano judesys.

Akimirka nutolstanti, nutolus,
Ką reiškia tavo pėdsakas, kuris
Kaip metų tyliai gelstanti žymė
Ir kelią užburia, ir ašarą nušviečia?

Saulėlydi, jau tavo delnuose
Tave turėsiu, jau žolynus skinsiu,
Jau glostysiu tą rūką ir vėsia
Ranka jo šiltą atminimą imsiu.

Štai brenda iš vandens gėlė šilta,
Ji ieško sodo ūkanos ir skleidžia
Čia savo žiedą, vėjo užmiršta.



- - - - -

Iš vakario dangaus siluetų,
Debesų, ugnimi atsiūlėtų,
Iš liepsnojančios toliais širdies
Ir svajotojos savo minties,
Iš įkaitusio miško vakario
Ir iš pievų viliojančio vario
Kaip sugrįžti reikės pas tave
Svetima ir triukšminga gatve,
Vėlei ginčytis su tavimi,
Kad tikėtum dangaus ugnimi?..

ketvirtadienis, rugsėjo 01, 2005

Kunigas, kaimenė ir jo žmona

Rev. Michael ScheipRev. Michael Scheip, buvęs vedęs liuteronų kunigas, atsivertęs į katalikybę ir toliau vykdo savo apaštalinę tarnystę.

2005 m. liepos 27 d. internetinė svetainė "St. Petersburg Floridian" pateikė straipsnį apie retą (mažiau, nei 100) atvejį, kuomet katalikų kunigas yra oficialiai vedęs. Su žmona jie susituokę jau 24 metus ir augina penkis 9-21 metų sūnus. Katalikų Bažnyčia kunigams celibato laikytis prisakė XI amžiuje.

Visas straipsnis angliškai »

Pastaba: Simono puslapyje prasidėjo įdomi diskusija šia tema. Skaitykit »

trečiadienis, rugpjūčio 17, 2005

Liūdna žinia - Nužudytas Brolis Roger, Taizė įkūrėjas

Brolis Roger, kuris yra viena ryškiausių XX amžiaus ekumeninio judėjimo figūrų, antradienį jo įkurtoje Taizė bendruomenėje Prancūzijos rytuose per pamaldas buvo mirtinai subadytas peiliu, pranešė policija ir jo bendruomenė.
Daugiau »

Teateinie tavo karalystė: ką parsivežiau iš Švedijos

Kažkaip pagalvojau, kad gal reiktų man mestelt ką nors į neformalus. Tai vat, jūsų pusryčiams, pietums ir vakarienei:) mano lauktuvės iš Švedijos;)

Tai vat keletas pamąstymų iš BIEN festivalio Švedijoje, kuriame šiemet nusišypsojo laimė sudalyvauti. Tai, kas slėpėsi už šio mįslingo man pavadinimo, paaiškėjo prieš geras pora savaičių. Iš pradžių euforiška nuotaika pamažu grimzdo į susimąstymą ir rimtį, ir aš kažkokių nerealių įspūdžių nepatyriau. Tiesiog kai kurie momentai įstrigę liko: tėvas Fri (nežinau, ar taip rašosi), AFRO grupė ir choras, o konkrečiau dredai, klavišininkas ir viena choristė. “Shout to the Lord”… Vien prisiminus šią giesmę visa sudrebu, ką jau kalbėti apie jos skambėjimą bažnyčioje, kai kartu gieda dar virš 100 žmonių. Jaučiu, kad ši giesmė ir jėga, ateinanti su ja, yra stipriausias mano atsiminimas. Jei kas žinot lietuvišką versiją, būčiau baisiai dėkinga už žodžius:)
Savaitė pralėkė nepastebimai, užsimezgė nauji santykiai, draugystės, kurių kai kurios labai krito į mano jautrią širdelę. Kas iš tikrųjų nuostabiausia, kad skirtumų tarp denominacijų – buvo atstovai iš trijų pagrindinių tradicijų: ortodoksai, protestantai ir katalikai - fantastiškai nesijautė. Buvome viena graži krikščioniška šeima. Aš buvau pasirinkusi workshop’ą “Temos diskusija”, ir jame taip puikiai bendrą kalbą rado visi. Diskutavom festivalio tema “Teateinie Tavo karalystė” iš Viešpaties maldos. Dabar galvoje nuskambėjo kitos giesmės žodžiai, būtent atliepiantys šiai temai. “The kingdom of God is justice and peace and joy in the Holy Spirit…” Geras!!! Kaip man anksčiau tai neatėjo į galvą? Praeitą sekmadienį Viešpats atvedė mane į tą Biblijos vietą, kurios taip smarkiai ieškojau visą festivalio savaitę - tas eilutes, kur Kristus yra pasakęs, kad Dievo karalystė jau yra tarp mūsų… Jis nuostabiai atsakinėja į klausimus:). Taigi, ji jau yra tarp mūsų, tik, kaip ortodoksų tėvas Artemij pasakė, mes ne visada norime atverti akis, kad pamatytume tą karalystę, ir, kad ir kaip paradoksaliai krikščioniui tai beskambėtų, klausimas, ar norime būti joje. Mes juk taip prisirišę prie šio pasaulio dalykų, tarsi be jų negalėtume gyventi. Bijom prarasti tai, ką ir taip prarasime dėl savo mirties, bet… šiuo metu juk mums taip to reikia: reikia buto, mašinos, kompiuterio, – kurgi šiais laikais be jų, – reikia daryti karjerą, nes juk reikia visam savo turtui išlaikyti visokios apsaugos. Kaip viskas susipainioję… Niekas nebeatsirenka, kas prie ko ir viskas taip tuščia. Kartais tikrai norisi pabėgti į džiungles, į kokią Afriką ar dar kokį nuskurdusį kraštą padėti tiems, kurie apskritai neįsivaizduoja tokio gyvenimo, kaip mano. Gal tada išmokčiau džiaugtis kiekviena diena, jos teikiamais malonumais ir mažais dalykais, kaip, pavyzdžiui, kito žmogaus šypsena, kaip medis, augantis šalia, vabalėlis ant tako… Visa tai paskęsta rutinoje, darbuose ir skubėjime, net jei gyveni toli nuo miesto, paskęsta tavo kasdieniuose rūpesčiuose. Taip ir stumiam dienas, bandydami patirti dieviškąjį veikimą, Dvasios pagavą ar pan. Ar mes tikrai norime pamatyti Dievo karalystę dabar, šią pat minutę? Ar esi pasiruošęs? Vat čia tai geras klausimas. Staiga pasijunti atsakantis Kristui, kad man dar reikia su tėvu ir motina atsisveikinti, kad dar yra nenuveiktų darbų… Mano veidu nuslenka šypsena. Jaučiuosi besiteisinanti. Bet Dievui nereikia pasiteisinimų. Jam reikia mūsų nuolankios širdies ir pasitikėjimo Juo, kuris buvo pradžių pradžioje. Aš pasiilgstu tos vienovės santykyje su Viešpačiu. Man vėl reikia mokytis tarti tuos žodžius, kuriuos esu ištarusi kažkada: “Taip, Viešpatie, eisiu ten, kur mane vesi…” Ir kaip aš taip įsipainiojau į tas velnio žabangas?..

antradienis, rugpjūčio 09, 2005

Bajariai su Indulgencijomis

Pasirodo, bajariai su indulgencijomis tęsiasi. Tiesa sakant, iš pastarojo popiežiaus tokių dalykų jau nesitikėjau. Bet pasirodo nieko naujo po saule. Kopijuoti medžiagą draudžiama, tai skaitykit take

šeštadienis, rugpjūčio 06, 2005

Gyvenimas be erdvės neturi prasmės

Dar viena citata - jau iš kito Henri Nouwen straipsnio:
Vienumoje dingsta manasis ešafotas: nėra draugų, su kuriais paplepėt; nėra kam skambint; nereikia važiuoti į jokius susitikimus; nėra linksminančios muzikos; neblaško jokios knygos. Vien tik aš: nuogas, pažeidžiamas, silpnas, nuodėmingas, skurdžius, sudužęs. Nebeliko nieko. Su šiuo nieku ir turiu susitikti vienumoje, veidu į veidą – tas niekas toks baisus, kad viskas manyje trokšta bėgti pas draugus, į darbą, pasislėpti dalykuose, kurie išblaško, kad pamirščiau šį nieką ir įtikinčiau save, kad esu kažko vertas. Bet tai – ne viskas. Vos apsisprendus pasilikti vienumoje, nesuprantamos idėjos, keliantys nerimą vaizdai, nekontroliuojamos fantazijos ir keistos asociacijos ima suktis mano mintyse – kaip beždžionės bananais nukarusiame medyje. Pyktis ir godumas parodo savo šlykščius dantis... Užduotis – likti vienumoj, likti celėje, kol visi gundantiems lankytojams nusibos daužyti duris ir paliks mane ramybėje.

ketvirtadienis, rugpjūčio 04, 2005

Nuo vienumos link bendruomenės, nuo bendruomenės link tarnystės

Šiandien radau Henri Nouwen straipsnį šiuo pavadinimu. Pradžią išverčiau. Manau, kad jis atsako į daugelį mūsų liestų temų.

Visų pirma, jo autorius - katalikų kunigas, teologijos dėstytojas, daktaras, kuris savo gyvenimą baigė atidėjęs visas savo regalijas ir pasišventęs padėti prie lovos prikaustytam žmogui.

Antra, jis kalba tiek apie vienumą, tiek apie bendruomenę, tiek apie tarnystę - apie temas, kuriomis mes diskutuojam.

Žodžiu, pateikiu jums įvadą, bet siūlau perskaityti visą straipsnį, jei tik mokat angliškai. Jei nemokat, gali tekti laukti, kol baigsiu išversti, tik negaliu pažadėti, kad tai bus labai jau greitai. Taigi, straipsnis:
Žodis discipleship (angl. – mokinystė) ir discipline (angl. – disciplina) kyla iš to paties žodžio. Mane tai visuomet stebino ir žavėjo. Kuomet nusprendei ištarti, „Taip, noriu sekti Jėzumi“, iškyla klausimas: „Kokios disciplinos padės man ištikimai laikytis šio pasirinkimo?“ Jei norime būti Jėzaus mokiniai, turime gyventi gyvenimą, kuris remiasi disciplinomis.

Rašydamas žodį disciplina neturiu omeny kontrolės. Jei suprantu psichologijos ar ekonomikos discipliną, valdau tam tikras žinias. Jei auklėju (arba disciplinuoju) savo vaikus, noriu juos šiek tiek kontroliuoti.

Tačiau dvasinio gyvenimo kontekste, žodis disciplina reiškia „pastangas sukurti erdvę, kurioje Dievas gali veikti“. Disciplina reiškia neleisti visiškai pripildyti gyvenimo. Disciplina reiškia, kad kažkur nesi užsiėmęs – tuo labiau perdėtai susirūpinęs reikalais. Dvasiniame gyvenime gyventi pagal discipliną reiškia sukurti tą erdvę, kur kažkas tau gali įvykti, ko nebuvai suplanavęs ar ko tikėjaisi.

Mano manymu, yra trys svarbiausios disciplinos, padedančios mums išlaikyti ištikimybę, ne vien kad taptume mokiniais, bet kad išliktume mokiniais. Apie šias disciplinas kalba mums pažįstamos, bet tuo pačiu, galbūt, ir netikėtos, Rašto eilutės.

„Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6,12-19).

Tai – nuostabi istorija, pasakojanti apie naktį, po kurios seka rytas, po kurio seka diena. Naktį jėzus praleido vienumoje su Dievu. Ryte aplink save jis subūrė apaštalus ir sukūrė bendruomenę. Dievą kartu su apaštalais jis ėjo ir pamokslavo Žodį ir gydė ligonius.
Pastebėkite seką: nuo vienumos prie bendruomenės, nuo bendruomenės prie tarnystės. Naktis vienumai, rytas bendruomenei, diena tarnystei.

Kaip dažnai tarnaudamas norėdavau viską atlikti pats. Jei man nepavykdavo, eidavau pas kitus ir sakydavau „Prašau, padėk“ – ieškodavau bendruomenės. Jei ir tai nepadėdavo, galbūt pradėdavau melstis.

Tačiau Jėzus moko priešingos tvarkos. Viskas prasideda vienumoje su Dievu. Tuomet ji suburia bendruomenę – žmonių bendrystę, su kuria dalinasi misija. Galiausiai, ši bendruomenė eina gydyti ligonių ir skelbti gerosios naujienos.

Mano manymu, vienumą, bendruomenę ir tarnystę galima vertinti kaip tris disciplinas, kurių pagalba kuriame erdvę Dievui. Jei sukursime erdvę, kurioje Dievas galės veikti ir kalbėti, įvyks kažkas netikėto. Jei norime būti mokiniais, esame pašaukti gyventi šiomis disciplinomis.

trečiadienis, rugpjūčio 03, 2005

Kiek kainuoja Jėzaus kraujas?



Šiaip, sunku net komentuoti, skaitant tokias reklamas. O tylėti irgi nesinori. Nepagalvokit, kad čia dabar noriu šaipytis iš Katalikų bažnyčios. Man tikrai ne tas pats kokie dalykėliai yra brukami mano tėvams ir draugams. O ir aš pats negaliu savęs radikaliai atsieti nuo bažnyčios kurios nariai man paskelbė Evangeliją ir kuriai priklauso mano artimieji.
Ir man ne tas pats, kad iš Jėzaus palikto įsako jo atminimui ir bendravimui laužyti duoną bei gerti iš vienos taurės - dabar daromas biznis.
Ši reklama katalikiškame leidinyje (Seleziečių žinios) su užvadinimu "Amžinosios šv. Mišios" tikrai pritrenkia. Tereikia užsirašyti į tam tikrą draugiją ir už tave tris kartus per dieną amžinai bus pilstomas Jėzaus kraujas tau net nedalyvaujant. Ir tai labai „papigiai“. Tik 40 Lt už dušią. Ir be to, į šią draugiją galima įrašyti net to nežinančius žmones, net ir mirusius žmones. Kažkaip panašiai kaip pas mormonus su mirusiųjų krikštu gaunasi. Tereikia už save ar už kokį visai to nežinantį asmenį persiųsti pašto perlaidą - 40 Lt ir jau kraujas liejasi laisvai tris kart per dieną. Na, žinoma, valiuta valiutai nelygi, bet jei žiūrėt į skaičius, tai sakyčiau infliacija ir čia paveikė kainą. Judas pardavė tik už 30.
Taip, gal pinigai naudojami ir kilniais tikslais, nesiginčiju, bet vis tiek negaliu suprasti tokio biznio.

penktadienis, liepos 29, 2005

Po vienu stogu

Pradėjo veikti krikščioniškų renginių reklamos puslapėlis. Visus kviečiam apsilankyti ir patiems prisijungti prie informacijos pateikimo. Žr. po vienu stogu>>

ketvirtadienis, liepos 28, 2005

Gimtoji nuodėmė

nekrikščioniškame interpretavime

Erich Fromm
iš knygos Menas mylėti

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.

Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo "gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad "jie yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, - tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug - žmonių istorija yra jų metraštis - jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija - tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.
...
Daugiau skaitykite čia>>

antradienis, liepos 19, 2005

Kas gi ta bendruomenė?



Taip jau nutiko, kad "neformaluose" įsiplėskus diskusijai apie bendruomenę, beveik visi apie ją pasisakė atskiru įrašu. Taigi, bandau pasivyti kitus ir aš.
Man kažkodėl pasirodė, kad į šį klausimą atsakė vienas neformalas jau maždaug prieš du tūkstančius metų. Ne, jis nedavė griežtus rėmus turinčio teorinio bendruomenės apibrėžimo. Greičiau priešingai, jo samprata netelpa mūsų kuriamuose įrėminimuose. Tiesa, jis duoda atsakymą į šiek tiek kitais žodžiais suformuluotą klausimą: - Kas yra artimas? Bet ar ne iš artimųjų susideda bendruomenė?
Lk 10, 30-37 Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą". Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!"
Argi tai ne atsakymas ir į klausimą, kas yra bendruomenė?
O gal mums priimtinesnis ano meto modelis, kad svarbiausia yra ritualinis švarumas, o ne gyvas žmogus; svarbiau saujelės žmonių komfortas už žmogų pakliuvusį nelaimėn. Juk tiek kunigas, tiek levitas pasielgė pagal savo bendruomenės nuostatas. Taip, nenustebkite, jų religija reikalavo nesusitepti kažkokiu pakelėje gulinčiu, tikėtina, svetimšaliu ir dar kraujuojančiu. Sustoję padėti, jie gi iš kart susiteptų. O jie grįžta namo po religinių apsivalymų Jeruzalėje. Ką jie pasakys žmonėms sugrįžę į Jerichą? Bus susitepę ir negalės atlikinėti šventųjų apeigų, negalės apipjaustyti naujagimių ir pan. O be to, negaus ir užmokesčio už ritualinius patarnavimus. Jų pačių bendruomenė visai neapsidžiaugtų, jeigu anie grįžtų namo susitepę.
Be to, Jėzus, kaip pavyzdį parenka visai ne tikratikį žydą, o pusiau pagonį, maišyto kraujo samarietį. Pasirodo, toks klaidatikis yra tikresnis Jėzaus bendruomenės narys už "tikrajai" bendruomenei ir jos nuostatoms atsidavusį teisuolį. Keista, ane? Bet tokį pavyzdį mums pasakoja Jėzus.
Tai kas yra bendruomenė? Kaip jums atrodo?
Žinoma, religinis modelis yra komfortabilesnis ir kiekvieno valia rinktis. Nesakau, kad burtis į bendruomenėles yra blogai. Bet jomis uždaryti Jėzaus bendruomės sampratą - tai jau religinis, o ne Jėzaus modelis.
Kažkaip manęs neapleidžia nuojauta, kad Jėzaus anekdotai, vertė aukštyn kojom ne tik ano meto religingųjų mąstyseną, bet vis dar yra nepalankūs ir mūsų laikų religingiesiems.

PS. Gerbiamas komentuotojau, kuriam vis atrodo, kad reikia užsidaryti savo "teisingoje" bendruomenėje ir mėgautis joje psichologiniu komfortu, labai draugiškai perspėju, kad šis neformalų puslapis yra labai suteptas klaidatikybėmis ir komentuodamas jame, pats gali susitepti.