Kai savęs ir šalia esančių žmonių paklausiu, kodėl gi mes čia gyvename, dažniausiai gaunu paviršutinius atsakymus apie malonumus ir linksmybes. Į gelmę tikrai irtis nemalonu ir nesinori, mat nuolat paaiškėja koks prakeiktas yra tas mūsų gyvenimas. Gilumoje mes esam sąlygojami arba mirties baimės, arba atsakomybės už kito silpnumą. Štai nuo kokio slegiančio prakeiksmo nuolat kylu į paviršių ir su ironišku nesupratimu palydžiu „atgyvenusį močiutės Bažnyčios“ paraginimą vis dar irtis į gelmę.Prieš Kalėdas nešilta. Mielai užsisėdžiu prie arbatos ieškodamas šilumos ir užuojautos šioje „vargų papėdėje“. Prieš Kalėdas mums šmėkščioja įvairiausi „Betliejaus paveikslai“ Kodėl jų taip daug? Ką reiškia ši, šiam metų laikui, į visuotinį vartojimą ištraukta ir lemputėmis papuošta Biblijos scena?
Jei žmonės ir gali kur rasti ramybę, tai tik tame ką stengias išreikšti „Betliejaus“ paveikslas. Du mylintys paveikslėlio tėvai primena, kad nė vienas žmogus šiame pasaulyje neišvengs klausimo, kiek jis gali saugiai jaustis meilės santykyje su kitu ir tik atradęs atsakymus į šį klausimą žmogus išdrįs pats gyventi savo gyvenimą. Nuo „Beatliejaus nakties“ mums nebereikia stengtis tapti dievais. Šiame kūdikėlyje Dievas tapo žmogum ir todėl į Šventosios nakties paslaptį žvelgiam, kaip į mūsų nakties išganymo pradžią: nes nuo Adomo obuolio nuraškymo momento nė vienam iš mūsų nėra savaime suprantama, kad jis šiame pasaulyje yra laukiamas, norėtas ir mylimas – suvokti, kad jis pats ir jo mažas, vargingas gyvenimas yra dovana pasauliui! O ten, kur nėra savaime suprantama, kad mes galime būti, ten mes nuolatos stengiamės įrodyti, kad mes turime būti, ir kuo daugiau bus kalbama apie privalėjimą ir privalomą būtinybę, tuo labiau kasdien stiprės jausmas, kad gyvenimas yra našta, pareiga, kurią savo egzistencija mes turime įvykdyti. Tik Betliejaus kūdikis sako, kad jis yra pasiruošęs ir nori mums padovanoti saldžią ir lengvą naštą.
Be šio pasiūlymo mums pasikeisti mes niekad nenustosime kūrę negailestingumo klimato. Būsim tik užgimę laimėje, bet gimdantys nelaimę. Tačiau kaip šio nuodėmingo rato nutraukimo įrodymas yra šventosios nakties paslaptis.
Audrius Petrikas
Pranešimai
Šiame kontekste gan paradoksiškai ir prieštaringai nuskamba kiti Jėzaus žodžiai - perspėjimas, kad dėl Jo vardo žmonės bus persekiojami. Kristaus "saldus jungas", atrodo, nėra pažadas pasaulį padaryti geresnį jį įtikėjusiems - tai kvietimas keisti mūsų pačių perspektyvą ir pakelti tuos pačius sunkumus, tik jau sekant ne pasaulio logika, bet besimokant iš Jo. Lenktynės ir toliau vyks. Bet jose dalyvausime jau ne vieni (juk Jis pažadėjo!) ir tikslas bus kitas, nei pamatyti savo vardą žurnalų viršeliuose.
AtsakytiPanaikinti