Dievo teisingumas yra malonė!

Arvydas Malinauskas

Paradoksas: vienas iš žmonių, prisidėjęs prie mano evangeliškos savimonės ugdymo, buvo kardinolas J. Ratzinger’is, ne per seniausiai tapęs popiežium. Aišku, jis pats to nė nenutuokia. Aišku, evangeliškąją teologiją Tikėjimo mokslo kongregacijos (kadaise ši institucija vadinosi ,,šventosios inkvizicijos” vardu) vadovas ,,dėstė” neakivaizdžiai. Neteko ragaut mokslų Romoj, bet prieš 7-8 metus teko skaityt tokią J. Ratzinger’io knygą ,,Krikščionybės įvadas”. Jei dar pavyktų kur surast šią ,,Katalikų pasaulio” leidyklos 1991 m. leistą knygą (į lietuvių kalbą vertė Aldona Budreikienė, redagavo Vytautas Ališauskas, o ,,imprimatur’ą” uždėjo Vincentas Card. Sladkevičius, Archiepiscopus Kaunensis. - Kaunas, 1990.11.20 Nr. 30), atsiverskit 172 pusl.
Kadangi įtariu, jog ne visi šią knygą yra matę, o juolab skaitę, cituoju (turėkit kantrybės ir atidžiai skaitykit):

,,… Atidžiam žvilgsniui Šventojo Rašto kryžiaus teologija rodo tikrą atgailos ir išganymo perversmą, visiškai kitokį, negu nekrikščioniškųjų religijų, požiūrį. Deja, vėlesnėje krikščionių sąmonėje šis perversmas buvo labai neutralizuotas, o jo reikšmė - retai suprantama. Kitose religijose įprasta, kad atgaila - tai sutraukytų ryšių su Dievybe atkūrimas permaldavimu, aukomis. beveik visos religijos sukasi ties atgailos problema. Jos kalba apie žmogaus kaltę prieš Dievą ir skelbia bandymą panaikinti tą kaltą permaldavimo veiksmais, aukojimais Dievui. Permaldavimo veiksmas, kuriuo žmogus Dievą atsiprašo ir ,,padaro” sau maloningą, stovi religijų istorijos centre.
Naujajame Testamente yra visai kitaip. Čia ne žmogus ateina pas Dievą ir neša jam atsiprašymo dovaną, bet pats Dievas ateina pas žmogų jo apdovanoti. Jo galingos meilės iniciatyva atkuria sugriautąją teisę. Dievo gailestingumo kūrybinė iniciatyva nusikaltusį žmogų padaro teisų, begyvą [? gal ,,negyvą”?; mano past.] atgaivina. Jo teisingumas yra malonė! Tai aktyvus teisingumas, kuris kuprotą žmogų ištiesia, sulinkusį padaro gražų ir sveiką. Štai posūkis, kurį krikščionybė padarė religijų istorijoje.”

Kur išteisinimas per darbus? Kur nuopelnai, atlaidai, šventųjų užtarimas, maldos už mirusius? Netvirtinu, kad kitose knygose gerbiamas katalikų teologas šias temas ignoravo, bet būtent šioje knygoje, minėtoje vietoje jis kalba apie išteisinimą per Dievo malonę!
O dabar dėmesio! Skaitykit itin atidžiai! Iškart po šių cituotų sakinių skaitau:

,,Naujasis Testamentas pasako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis, nes suklydo ne Dievas, o žmogus. Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones, nebeįskaito jiems nusikaltimų” (2 Kor 5, 19). Tai iš tiesų negirdėtas dalykas. Naujosios krikščionio egzistencijos pradinis taškas yra Naujosios Sandoros kryžiaus teologijos šerdis: Dievas nelaukia, kol ateis nusidėjėliai ir atsiprašys, jis pats išeina pasitikti ir sutaiko su savimi.”

Ar pastebėjot prieštaravimą? Dar kartą iš pradžių:

,,Naujasis Testamentas pasako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis … Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones …”.

Perskaitęs šią vietą, labai aiškiai pajutau ne tik akivaizdų prieštaravimą tarp sakinių, bet ir nelogiškumą. Nutvėriau knygos vertimą anglų kalba (vokiškai mokėjau tik tiek, kiek buvo išmokę ,,Mosfilm’o” ir ,,Lenfilm’o” kino studijų ,,bojevikai”) ir atsiverčiau šią vietą Ten neradau jokio prieštaravimo, viskas logiška:

,,Naujasis Testamentas nesako, kad žmonės permaldavo Dievą, kaip turėtume tikėtis … Naujasis Testamentas sako: ,,Juk tai Dievas Kristuje sutaikino …”.

Paskui pasiklausiau draugo, kuris gerai ,,kerta” vokiškai, kaip yra originaliame Ratzinger’io ,,Krikščionybės įvade”. Atsakymas: taip pat, kaip ir angliškame variante… Sako, kad knygose rašinėt negražu, nekultūringa, bet ėmiau ir, atsivertęs minėtą vietą, ištaisiau. Tegul būna kaip originale. Skamba visai kaip Liuterio mokymas. Ne tik kaip Liuterio. Kaip Pauliaus, kaip viso Naujojo Testamento mokymas. Tik keista, kaip lietuviškajame vertime atsirado tokia klaida. Kas tai - vertėjos ir redaktoriaus neapsižiūrėjimas ar cenzūros ranka, ištaisiusi paties kardinolo (dabar jau popiežiaus) ,,klaidą”.
Pabaigai epilogas. Kad ir vėl nebūčiau klaidingai suprastas. Nepriklausau nei Ratzinger’io fanų klubui, neturiu nei jo gerbėjų kepurytės, nepripažįstu nei popiežiaus neklaidingumo dogmos, negarbinu jokių šventųjų ir jiems nesimeldžiu, nereklamuoju nei Romos katalikų bažnyčios, nei jos mokymo… Norėjau tik pasidalint kadaise atrastu ,,perliuku”.