ketvirtadienis, gruodžio 01, 2005

Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam II

Skaityti teksto pradžią>>

Kodėl man svarbu atskleisti Biblijos kelią pas žmones ir pas žmogų?
Ogi noriu pasakyti, kad krikščionybės esmėje visgi nėra knyga, o asmuo. Tas asmuo - Dievas ir kartu žmogus, kuris ne laišką, ne knygą parašė žmonėms, o pats apiplėšdamas savo dieviškumą su mumis bendravo kaip vienas iš mūsų. Jam buvo svarbus žmogus, asmuo, su kuriuo jis bendrauja. Savo mokslą jis perteikė gyvai. Ir tokį priesaką jis paliko savo mokiniams, gyvai skelbti jo žodį, skelbti Jį patį, Jo asmenį, kaip išgelbėjimą kiekvienam ir viskam. Skelbti gyvai bendraujant su žmogumi, su asmeniu. Jeigu Jėzus būtų norėjęs, kad krikščionybė būtų knyginė religija, aš manau jis neabejotinai būtų parašęs Naująjį Testamentą pats, kad niekam nuo pat pradžių nekiltų abejonių ir kiekvienas be jokio vargo galėtų paimti knygą, užsidaryti savo kambarėlyje ir tapti Jo mokiniu, be jokių ten blaškymųsi, abejonių, be bendravimo su kitais Jo mokiniais, be jokių bendruomenių, kuriose Dievo žodis netobulas ir sužmogintas. Bet kažkodėl aš nerandu pagrindo tokiai uždaro kambario krikščionybei.
Tik nepagalvokit, kad aš atmetų Bibliją, kaip Dievo žodį. Ne, aš nedvejodamas išpažįstu, kad Biblija yra tikras Dievo žodis. Tačiau noriu pastebėti kai kuriuos dalykus, kurių nematant Bibliją galime paversti paprasčiausiu stabu. Ir šį kartą noriu kalbėti ne apie tą variantą, kai Biblijos knyga įkeliama į garbingą vėliau apdulkėsiančią vietą ir dar prie jos pastatoma žvakelė. Gal net ne ši stabmeldystės forma pasinaudojant Biblija yra pavojingiausia. Ar ne pavojingiau, kai cituojant sausą, iš konteksto ištrauktą Biblijos ištrauką, mes, krikščionys, negalime susikalbėti tarpusavyje? O ką jau kalbėti apie tai, kokį liudijimą tokiu būdu pateikiam netikinčiam žmogui. Jei ši knyga mums tarnauja tam, kad skaitydami galėtume susitvarkyti savo asmeninę psichinę ir fizinę būseną, tai žinoma, visai neblogai, bet jei po to kitaip supratusius Bibliją išvadintume fariziejais, tai tokiu atveju tikrai verta pagalvoti, ar iš Biblijos nedarom stabo?
Taigi, jei kas save laiko evangelinio tikėjimo krikščionimi ir kuriam pirmųjų amžių autentiško tikėjimo samprata yra autoritetas, tai manyčiau būtų sveika susimąstyti apie šį faktą, kad anuo laikmečiu žmogus neturėjo tos galimybės iš po pagalvės išsitraukti Naująjį Testamentą ir taip pasisavinti visą Dievo žodį. Ne. Jis Dievo žodį gaudavo iš gyvo skelbėjo, jis atrasdavo Dievo žodį bendraudamas ir pats toliau dalindavosi tuo žodžiu su kitais.

Vienoje knygoje radau dėmesio vertą mintį: “Kaip tik mūsų epochoje padarytas esminis atradimas, kad bet koks skaitymas kartu yra ir kūrybos aktas. Teksto perskaitymas labai priklauso nuo Skaitytojo, nuo jo polinkių, simpatijų, nusiteikimo ir patirties. Be to, kiekvienam kyla pagunda į skaitomą tekstą perkelti savo patirties jausmus ir mintis, nors skirtingi žmonės gali turėti – netgi to paties teksto atžvilgiu – visiškai skirtingų, tiesiog priešingų jausmų bei minčių” (Pašnekesiai apie Bibliją). Manau, būtų kvaila nesutikti su šiais teiginiais. Viena vertus, kažkuria prasme netgi galime sakyti, kad tai gerai, kai Dievo žodis į mus kiekvieną prabyla savitai ir nepakartojamai. Bet kartais tas mūsų subjektyvumas pasidaro pernelyg didelis ir pradedam nebepastebėti tikrosios teksto prasmės. Vienas iš būdų to išvengti yra mokslinės Biblijos studijos. Ir mes negalime užsimerkti prieš šiuolaikinius Biblijos tyrinėjimų pasiekimus. Deja, tai nėra toks paprastas dalykas kiekvienam, bent jau lietuvių kalba toli nenužingsniuosime. Šalia to yra ir kitokių, labiau praktiškų būdų. Tai čia ir vėl norėtųsi grįžti ir pasižiūrėti į pirmųjų amžių krikščionis, į tai, kad jie Dievo žodžiu dalindavosi tarpusavyje gyvai, nebijodavo bendraudami pasitikrinti (paimkim, kad ir Pauliaus pavyzdį Gal 2,2) ar teisinga kryptimi eina žmogus ir bendruomenė. Taigi manau ir mums vertėtų neužsidaryti savo asmeniško supratimo kambarėlyje. Turim su savo samprata išeiti ir gyvai dalintis ja su kitais. Ir dalintis ne tam, kad tą sampratą primestume kitam, o kad išgirstume ir brolio ar sesers pastebėjimus, pastabas. Negalim užsidaryti nei vien savo bendruomenėje. Privalom matyti visą krikščioniškąjį pasaulį. Manau, bendruomenės ar bendruomenių grupės izoliacija tokia pat pavojinga, kaip ir asmens izoliacija. Gal ir lengviau būtų nusispjauti į kitus ir likti savo teisume, bet juk žinom Jėzaus maldą būti viena (negi tik teoriškai?). Turim sugrįžti ir į istorines Dievo žodžio supratimo ištakas, tuo pačiu privalom matyti ir šiuolaikinį pasaulį, kuriam Dievo žodis turi būti atskleistas kiekvieną kartą vis naujai. Turim išmokti Dievo žodžio ieškoti individualiai pagal savo sąžinę, protą ir kiek tai įmanoma be išankstinių nuostatų, ir vėlgi, turim matyti, kaip Dievo žodis prakalba į mus per kitus.
Ir aš visai nematau poreikio Biblijos pažodinio supratimo iš anų laikų ginti nuo šiuolaikinių mokslo pasiekimų. Nemanau, kad ir Dievui tokios gynybos reikia. Gal jau laikas atsikratyti nepagrįstos baimės, kad mokslas sugriaus tikėjimą, demaskuos Biblijos klaidas. Iš kur ta baimė? Negi tikrai toks silpnas mūsų tikėjimas. Gal iš ties matykim gyvą ir nuolat atsinaujinantį Dievo žodį, tai nereikės bijoti, kad kokia nors evoliucijos ar kita kokia nepagrįsta ar pagrįsta teorija sugriaus tikėjimą. Gal visgi nieko baisaus nenutiks, jei pripažinsim, kad Biblija - ne gamtos mokslų vadovėlis?
Nenoriu būti nei mokytoju, nei pamokslautoju, ir iš vis, man daug maloniau būtų kieno nors kito rašinėlį pasiskaityti. Bet man iš ties skaudu, kai mes, krikščionys, kiekvienas su savo teisumu nesusišnekam ir net tarpusavio bendravimą padarom neįmanomą. Ar ne stabas, ar ne stabai vietoj Dievo žodžio, vietoj gyvo Jėzaus tarp mūsų stojasi? O juk uolusis Jėzaus liudytojas Paulius, kurio raštai NT yra gausiausi, nedviprasmiškai pasakė, kad Dievas krikščionis padarė “tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios”, ir Paulius labai aiškiai perspėjo “nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę” (2 Kor 2,6). Tai gal ir mums laikas persiimti Biblijos esme, turiniu, o ne užstrigti ties forma, o dar blogiau ties keliom iš konteksto paimtom ištraukom. Tada vietoje ginčų tarpusavyje galėsim pagalvoti ir apie Jėzaus liudijimą. Galėsim pamatyti, kad Dievo žodžio įgyvendinimas yra svarbiau už pastovų laikymąsi įsitvėrus į knygą.

Apie Bibliją jau esu rašęs:
Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Taip pat rekomenduoju:
Įvadai ir raktai

3 komentarai:

  1. Ai, supratau, is esmes esi teisus, pritariu.Apie ta pati kalba ir Biblija:"Raide uzmusa, Dvasia teikia gyvybe".
    Kitaip sakant, kadangi Dievas yra triasmenis, tai ir Dievo zodzio skaityme Jis turi dalyvaut. Tevas siunte Žodi, Žodis Atejo, Sventoji Dvasia uzrase ir dabar budi prie savo zodzio.
    Taigi, baznycios paskirtis yra ne cituoti Biblija, o atverti Dievo paslaptis, kurias Dvasia apreiskia per Zodi.
    Tik situo atveju yra gyva.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Suprantu, Linai, kad tau yra žinomas Dievo vaidmuo šiame reikale ir aš jo neneigiu. Čia norėjau priminti žmogiškąjį faktorių, kuris nėra toks tobulas, bet visgi mes jo negalim atmesti. Ir man labai patiko tavo komentaro paskutiniai du sakiniai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Nors ir paveluotai rasau, bet kazkaip nesmagu tyleti perskaicius tokias geras mintis :)Todel noriu padekoti straipsnio "Leiskime Dievo Zodziui buti gyvam" autoriui uz puiku ir padrasinanti zodi.
    Pagal raide Zodzio tikrai negaliu pritaikyti. Dar pastebejau,jog visada gera bendrauti su zmogumi, kuris leidosi buti Dievo Zodio isauklejamas. As manau, jog teisingai interpretuoti Dievo Zodi galiu tik tuomet kai kuo geriau ismokstu nuolankumo, t.y.saves issizadejimo pamoka. Argi meile sau ir baime "apiplesti" save - nera tie panciai trukdantys laisvai judeti Kristuje? Rasydama "apiplesti save" turiu omenyje paaukoti kazka brangaus, ko man galbut visai nesinoretusi daryti :) Kartais tai gali buti mokymasis kantriai isklausyti kita, kitakart priimti kitaip mastanti. Budami Dievo vaikais galim daug ko vienas is kito pasimokyti ir vienas kita praturtinti tuo kuo Viespats mus praturtino.
    As neseniai radau jusu puslapi ir dziaugiuosi siuo atradimu :) Aciu Jums uz dvasinius turtus.

    AtsakytiPanaikinti