per gailestingo Dievo malonę dabar esantis krikščionimi, kurio tikslas būti savimi arba pasidaryt retesniam už baltą varną.
Į sodybą atvedė noras nusižudyti
Į Orvido sodybą įžengiau norėdamas nusižudyti, nes turėjau satanisto patirtį O visi tokie žmonės prieina depresiją. Atsimenu, nusprendęs nusižudyti nusiskutau galvą, nuėjau į autobusų stoti Radviliškyje ir sėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą - kur nuveš, ten nuveš. Tai buvo autobusas Panevėžys - Klaipėda. Nusipirkau iki Klaipėdos bilietą, paskui primečiau, kad kišenėje turiu labai daug pinigų (dirbau statybose) ir pagalvojau, kad prieš nusižudydamas turiu tų pinigų atsikratyti. Norėjau, kad iš mano mirties aiškiai matytųsi, kad esu šėtono išpažinėjas, nes jei ras pinigų, tai man iškels bylą, aiškinsis, iš kur juos gavau. Važiuoju pro Kretingą - a, čiagi pranciškonų vienuolynas, o vienuoliai juk godūs, paims tuos pinigus. Manau, atiduosiu, paaukosiu ir juos įvelsiu į savo šėtonišką istoriją. Jei kas, tai dėmė kris ant jų, apie juos visaip rašys laikraščiai. Bet keisčiausia, kad vienuolyne pinigų iš manęs nepaėmė ir pasakė, kad paskutinių pinigų iš nieko neimtų, Pasiūlė pavalgyti, pernakvoti, pasikalbėti, susipažinti. Pokalbyje užsiminė apie kažkokį Orvidą. Pasakė, kad turiu jį pamatyti. Išsiaiškinau, kur jis gyvena, ir pamaniau, kad tas Orvidas pinigus tai tikrai paims. Kai pėsčiomis ten nuėjau, pirmas mane, kaip satanistą, užkabinęs ženklas buvo tai, kad pamačiau kartuves. "A... - toptelėjo, - gal jis irgi koks satanistas..." Tos kartuvės buvo įspūdingos šaknimis į viršų apverstas storas ąžuolas, ant kurio kabėjo drūta virvė su didele kilpa. Užlipau prie jo, žiūriu - apačioj po kilpa padaryta pelkė, žodžiu, yra ir "pekla". "Štai kur pasidarysiu sau galą". Tai, ką mačiau, atliepė mano niūrioms mintims, galvojau: ,,O, čia savas gyvena". Gal sveikam žmogui tai nedarytų gero įspūdžio, bet man, taip persiėmusiam satanizmo ideologija, tai buvo savas ženklas. Paskui sodyboje pamačiau daug kryžių, ir pirmasis įspūdis pradėjo niukti: "A, visgi tas yra katalikas". Visi tie kryžiai manęs nė kiek "nekabino", galvojau tik, kad bus ką pavartyti.
Paskui iš viršaus pamačiau vyruką, kuris taip oriai tempė šakas, ir pamaniau, kad tai Orvidas. Priėjau prie jo, sakau: "Labas, aš noriu pasikalbėt". O jis: "Tai užeik, užeik". Nuvedė į tokius urvus, kurių gale buvo kambariukas. Ten sėdėjo toks linksmas vaikinukas, kuris greit dingo. Dar buvo landa, o už jos molinis kambarys, kur sėdėjo mergina ir kažką tvarkėsi. Sužinojau, kad jos vardas Edita, ir mes pradėjom apie kažką kalbėtis. Ji papasakojo, kaip jie čia gyvena. Paskui iššoko dar viens strakaliuks makaliuks su šimtasiūle: "A, čia turim svečią... Ai... atnešiu..." ir nei prisistatęs, nei ką kažkur dingo. Aš į jį net dėmesio nekreipiau - maniau, kad tas orusis vyrukas (tai buvo Andrius Butkus) ir yra Orvidas. Paskui valgant sriubą Vilius paklausė, kas aš esu ir ar noriu čia pernakvoti, ir Edita man pasakė, kad šitas yra Orvidas. Taip papuoliau į Juzės, Editos, Andriaus ir Viliaus kompaniją.
Jie visi kažkaip krikščioniškai kalbėjo, ir aš nieko nesupratau, bet pamaniau, kad žmonės įdomūs, tokių nesu matęs. Visi buvo linksmi, tas Orvidas įdomiai ir linksmai kalbėjo. Tai toks pirmasis susitikimas. Iki tol apie Orvidą nebuvau nieko girdėjęs ir visi jo menai toje sodyboje man buvo "dzinas" - nei tie akmenys, nei niekas man ten nepatiko. Išgyvenau depresiją ir negalėjau jų pamatyti, bet užkabino ten buvusi dvasia. Man pasirodė, kad čia sėdi kažkokie pankai - aš tokių dar nebuvau matęs. Buvo keista ir įdomu. Pajutau, kad man čia patinka.
O tuos pinigus, kuriais norėjau atsikratyti, vėliau Vilius panaudojo - atrodo, kad davė vienai studentei ir nupirko du akmenis. Galiu ir klyst, nes jų likimu nelabai domėjausi.
Tęsinys>>
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą