Daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi

Kunigas Ridas, pabuvęs pas mus pamaldose, užprašė paskelbti mano išverstą straipsnelį apie laiką ir žmones. O Joakimas, jį perskaitęs mano dienoraštyje, liepė jį ir čia padubliuoti. Išpildau prašymą-paliepimą...

Allan Karr, Pietų Baptistų seminarijos profesorė neseniai parašė šį puikų straipsnį:

Mūsų denominacija – tiek pasaulyje, tiek JAV – šiomis dienomis iš naujo nagrinėja ekleziologiją (mokymas apie bažnyčią) bei jos metodus – ką reiškia būti Bažnyčia ir joje gyventi. Užduodame daugybę klausimų apie struktūrą, metodinius modelius ir žodžių reikšmes. Atsakymai atsispindi leidinyje, pavadintame „Eklezinės gairės“. Jis nubrėžia, galima pavadinti, „upės krantus“ metodiniams ir struktūriniams klausimams „kas yra Bažnyčia?“ Visą savo energiją turime sutelkti ties užduotimi, kurią mums pateikė Jėzus – vykdyti Didįjį paliepimą. Šis paliepimas, surašytas ev. pagal Matą 28 sk., byloja: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, tačiau strategijos, kurias pasitelkiame, ir toliau remiasi renginiais, kurie bando pritraukti žmones į bažnyčią, o ne gyventi misijos gyvenimą kasdien.

Pastaruoju metu pati savęs dažnai klausiu: kaip kitus galiu daryti mokiniais taip, kad mūsų seminarijose kylantys naujieji vadovai degtų troškimu sekti Jėzumi ir gyventų misija 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Neseniai paklausiau savo 17-mečio sūnaus ir 15-metės dukters, kas labiausiai įstrigo jų kelionėje su Kristumi? Abu jie pasakojo atsitikimus, kuomet mūsų bažnyčios žmonės ėmėsi mentoriaus (t.y. žmogaus, kuris nuolat rūpinasi dvasine gerove) vaidmens su jais asmeniškai. Jie dalinosi savo mintimis ir priėjo išvados, kad tuomet, kai kažkas skyrė laiko ir savo pavyzdžiu mokė, ką reiškia sekti Kristumi, labiausiai ir įtakojo jų dvasinį ugdymą. Kai pagalvoju, taip buvo ir man.

To pasėkoje, norėčiau pasidalinti savo mintimis ir pamėginti pateikti savo atsakymus į šiuos klausimus.

1. Visą savo gyvenimą man svarbiausia buvo (kabutėse) „bažnyčios augimas“, kurio strategiją galima būtų apibūdinti taip: jei bendrausime su daugiau žmonių – ar tai būtų bažnyčia, ar seminarija – išugdysime daugiau mokinių. Kaip parodė praktika, tai netiesa. Daugybėje mūsų bažnyčių sėdi žmonės, kurie jau daugelį metų pasyviai klausosi pamokslų ir toliau neturi nieko bendro su misija savo kasdieniniame gyvenime. Aš vis dažniau pastebiu, kad darome didesnę įtaką Dievo karalystėje tada, kai daugiau laiko praleidžiame su mažiau žmonių. Šiuo principu gyveno ir jo mokė Jėzus, ir jo mokiniai, padarę didžiausią įtaką karalystės darbe buvo tie, su kuriais jis praleido daugiausia laiko. Nors Jėzus ir nebuvo Pauliaus mentorius, kiti daug investavo į šį apaštalą, o jis investavo į dar kitus.

2. Aš visiškai tikiu, kad labiau paklustame Jėzaus paliepimams tuomet, kai mūsų bažnyčios (kabutėse) „išsibarsto“ kasdienybėje. Pavyzdžiui, Jėzus mokė, kad jei norime mylėti savo artimą, turime eiti namo ir sutikti juos kasdieniniame gyvenime, o jei reikia, ir jiems patarnauti. Kristaus Kūno susirinkimų tikslas yra mus pamokyti, padrąsinti ir įgalinti grįžti namo. Aš manau, kad evangelijoje pagal Luką, 10 sk., Jėzus būtent todėl ir pasiuntė 70 savo mokinių po du ir liepė jiems susipažinti su tais žmonėmis. Vėlgi, daugiau nuveikiame Dievo Karalystės labui tuomet, kai praleidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

3. Tai įgyvendinti galima dviem būdais. Pirmiausia, turime melsti Dievo, kad jis mus pakeistu taip, jog matytume jo principus ir suprastume savo užduotį. Kitaip tariant, kokius žmones jums paskyrė Dievas, kad į juos galėtumėte investuoti savo gyvenimą? Tuomet tai vykdome pirmiausia nuolat užtardami juos maldoje. Antra, savo gyvenime prioritetus perskirstom taip, kad viskas, ką laikėme svarbiau, nei investuoti savo jėgas ir laiką į keletą, atsiduria sąrašo gale. Mūsų užduotis – Jėzaus paliepimas. Jėzus mus jo mokė savo pavyzdžiu. Dievo karalystėje tampame labiau įtakingi tuomet, kai leidžiame daugiau laiko su mažesniu žmonių skaičiumi.

Alan Karr, Nehemijo centro profesorė, Golden Gate seminarija, (Denver, CO).