"Jiems reikia tiek nedaug..."

Štai prieš tokius žmones kaip Virginija, kuri po darbo dažnai skuba į onkologinę ligoninę, tai mes, besiginčijantys internetčikai, turėtume žemai lenkti galvą, o dar geriau pasimokyti iš jos pavyzdžio.
Žemiau ištrauka iš straipsnio spaudoje:

[…] Labai sukrėtė viena žinutė, kad skyriuje guli berniukas, kurio niekas nelanko, jo tėvelių taip pat nebūna kartu. Kadangi turėjau artimų žmonių, sirgusių šia liga, žinojau, ką ligoniukams reikia ištverti, koks sunkus šios ligos gydymas. Galvoje netilpo mintis, kad mažylis ten paliktas vienas... Panorau nueiti jo aplankyti. Toks buvo mūsų pirmas pasirodymas ligoninėje, bet ne paskutinis.
Rūpindamiesi vienu mažyliu, užsukome ir pas kitus. Lankėme tik tuos, kurie patys kreipdavosi pagalbos per spaudą, fondus. Vėliau patys tėveliai sakydavo: "Aplankykit tą ligoniuką. Jis iš toli. Pas jį niekas neateina..." Smagu būdavo matyti, kaip sužimba mažos akutės, pamačiusios nedidelę dovanėlę ar mėgstamą skanėstą. Juk norint pradžiuginti vaiką kartais tiek nedaug tereikia... Kad ir dėželės plastilino.

Man dovanoja šventę
Su kai kuriais vaikučiais labai susidraugavom. Kartu nerimaudavom dėl kritimų, kartu džiaugėmės pakilimais. Ir pasijuokdavome kartu, ir pasiguosdavome. [...]
Į ligoninę ėjome norėdami padrąsinti, kažkuo pradžiuginti, pastiprinti, priminti, kad Dievas mus myli ir varguose... O iš tiesų patys buvom padrąsinti ir paguosti. Pamatėm neįtikėtiną motinų ir tėčių stiprybę, neįsivaizduojamą vaikų kantrybę ir drąsą, žingsnelis po žingsnelio sunkiai keliaujant per ligą remisijos link... Kiek kartų būdavo, kad sužinojusi apie komplikaciją visą kelią iki ligoninės tramdydavau ašaras, o atvykusi pamatydavau vaiko šypseną: "Man jau geriau, dar truputį skauda, bet galiu kentėti". Ir susigėsdavau savo silpnumo. Dažnai planuodavau, kuo čia pradžiuginti žmogutį, o išeidavo atvirkščiai - šventę padovanodavo man: savo išdaigomis, šelmystėmis, linksmu akyčių žybsėjimu...

Liga patikrina santykius
Būtų išties puiku, jei kiekvienas ligoniukas turėtų savo globėją, kuris jį aplankytų, pradžiugintų, padėtų tėveliams, kai reikia pagalbos... Draugės man sako: "Niekada negalėčiau ten eiti, apsiverkčiau..." Kartais iš tiesų būna labai sunku. Būna, kad ateini aplankyti, o išgirsti vien blogas naujienas. Išeini - ir šaukti norisi... Tuomet meldžiuosi už kiekvieną mažylį, už jų tėvelius...
Dar nedaug žmonių išdrįsta lankyti sunkiai sergantįjį... Sunku papasakyti kodėl. Girdėjau pasakojimų, kad užklupus ligai kartais nusisuka net artimi draugai ir giminaičiai. Lyg bijo, lyg nebežino, ką pasakyti... O gaila, nes kaip tik tuo metu ligonėlio šeimai labiausiai reikia artimųjų palaikymo... Ir tikrai smagu matyti tas šeimas, kurios stipriai laikosi išvien, kurias palaiko ir draugai, ir artimieji. Galbūt liga kaip lakmuso popierėlis patikrina mūsų santykius?
Jei neužtenka drąsos peržengti skyriaus slenkstį ar tiesiog dėl kitų priežasčių negali to padaryti, yra daugybė kitų priemonių, kaip parodyti savo dėmesį ir meilę... Visai svetimi žmonės perveda pinigėlių fondams, remia šeimas, skambina, aplanko, nusiunčia lauktuvių, kad nors akimirkai pradžiugintų... Tai visai nesunku, bet labai svarbu... Nedidelis mielas žaisliukas ar tiesiog vaiko pieštas piešinys gali padovanoti kažkam šypseną ir padėti žengti dar vieną mažą žingsniuką pasveikimo link... Būtent to labai norėčiau palinkėti visiems ligoniukams ir jų tėveliams - vilties, šypsenos ir ryžtingų žingsnelių kovojant su liga...

Ištrauka iš žurnalo Mažylis (2005 Nr.12) straipsnio "Jiems reikia tiek nedaug...".