Nuo vienumos link bendruomenės, nuo bendruomenės link tarnystės

Šiandien radau Henri Nouwen straipsnį šiuo pavadinimu. Pradžią išverčiau. Manau, kad jis atsako į daugelį mūsų liestų temų.

Visų pirma, jo autorius - katalikų kunigas, teologijos dėstytojas, daktaras, kuris savo gyvenimą baigė atidėjęs visas savo regalijas ir pasišventęs padėti prie lovos prikaustytam žmogui.

Antra, jis kalba tiek apie vienumą, tiek apie bendruomenę, tiek apie tarnystę - apie temas, kuriomis mes diskutuojam.

Žodžiu, pateikiu jums įvadą, bet siūlau perskaityti visą straipsnį, jei tik mokat angliškai. Jei nemokat, gali tekti laukti, kol baigsiu išversti, tik negaliu pažadėti, kad tai bus labai jau greitai. Taigi, straipsnis:

Žodis discipleship (angl. – mokinystė) ir discipline (angl. – disciplina) kyla iš to paties žodžio. Mane tai visuomet stebino ir žavėjo. Kuomet nusprendei ištarti, „Taip, noriu sekti Jėzumi“, iškyla klausimas: „Kokios disciplinos padės man ištikimai laikytis šio pasirinkimo?“ Jei norime būti Jėzaus mokiniai, turime gyventi gyvenimą, kuris remiasi disciplinomis.

Rašydamas žodį disciplina neturiu omeny kontrolės. Jei suprantu psichologijos ar ekonomikos discipliną, valdau tam tikras žinias. Jei auklėju (arba disciplinuoju) savo vaikus, noriu juos šiek tiek kontroliuoti.

Tačiau dvasinio gyvenimo kontekste, žodis disciplina reiškia „pastangas sukurti erdvę, kurioje Dievas gali veikti“. Disciplina reiškia neleisti visiškai pripildyti gyvenimo. Disciplina reiškia, kad kažkur nesi užsiėmęs – tuo labiau perdėtai susirūpinęs reikalais. Dvasiniame gyvenime gyventi pagal discipliną reiškia sukurti tą erdvę, kur kažkas tau gali įvykti, ko nebuvai suplanavęs ar ko tikėjaisi.

Mano manymu, yra trys svarbiausios disciplinos, padedančios mums išlaikyti ištikimybę, ne vien kad taptume mokiniais, bet kad išliktume mokiniais. Apie šias disciplinas kalba mums pažįstamos, bet tuo pačiu, galbūt, ir netikėtos, Rašto eilutės.

„Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6,12-19).

Tai – nuostabi istorija, pasakojanti apie naktį, po kurios seka rytas, po kurio seka diena. Naktį jėzus praleido vienumoje su Dievu. Ryte aplink save jis subūrė apaštalus ir sukūrė bendruomenę. Dievą kartu su apaštalais jis ėjo ir pamokslavo Žodį ir gydė ligonius.
Pastebėkite seką: nuo vienumos prie bendruomenės, nuo bendruomenės prie tarnystės. Naktis vienumai, rytas bendruomenei, diena tarnystei.

Kaip dažnai tarnaudamas norėdavau viską atlikti pats. Jei man nepavykdavo, eidavau pas kitus ir sakydavau „Prašau, padėk“ – ieškodavau bendruomenės. Jei ir tai nepadėdavo, galbūt pradėdavau melstis.

Tačiau Jėzus moko priešingos tvarkos. Viskas prasideda vienumoje su Dievu. Tuomet ji suburia bendruomenę – žmonių bendrystę, su kuria dalinasi misija. Galiausiai, ši bendruomenė eina gydyti ligonių ir skelbti gerosios naujienos.

Mano manymu, vienumą, bendruomenę ir tarnystę galima vertinti kaip tris disciplinas, kurių pagalba kuriame erdvę Dievui. Jei sukursime erdvę, kurioje Dievas galės veikti ir kalbėti, įvyks kažkas netikėto. Jei norime būti mokiniais, esame pašaukti gyventi šiomis disciplinomis.