Dar viena citata - jau iš kito Henri Nouwen
straipsnio:
Vienumoje dingsta manasis ešafotas: nėra draugų, su kuriais paplepėt; nėra kam skambint; nereikia važiuoti į jokius susitikimus; nėra linksminančios muzikos; neblaško jokios knygos. Vien tik aš: nuogas, pažeidžiamas, silpnas, nuodėmingas, skurdžius, sudužęs. Nebeliko nieko. Su šiuo nieku ir turiu susitikti vienumoje, veidu į veidą – tas niekas toks baisus, kad viskas manyje trokšta bėgti pas draugus, į darbą, pasislėpti dalykuose, kurie išblaško, kad pamirščiau šį nieką ir įtikinčiau save, kad esu kažko vertas. Bet tai – ne viskas. Vos apsisprendus pasilikti vienumoje, nesuprantamos idėjos, keliantys nerimą vaizdai, nekontroliuojamos fantazijos ir keistos asociacijos ima suktis mano mintyse – kaip beždžionės bananais nukarusiame medyje. Pyktis ir godumas parodo savo šlykščius dantis... Užduotis – likti vienumoj, likti celėje, kol visi gundantiems lankytojams nusibos daužyti duris ir paliks mane ramybėje.
Pranešimai
O taip, man ši būsena gerai pažįstama. Aš irgi nuolatos bėgdavau prasiblaškyti, kad tik nereikėtų likti su savimi.
AtsakytiPanaikintiTuriu vieną pažįstamą, kuri anksti rytą įjungia radiją, o išjungia vėlai vakare, eidama gulti. Jai visai nesvarbu, ką šneka diktoriai, svarbu, kad kažkas šneka, ir jai nereikia likti vienai su savimi.
tai va, čia apie tą reikalingą vienatvę ir šneka. bet kaip ankstesnis straipsnis kalbėjo, ji nesibaigia vienatve, bet veda prie bendruomenės, o ji ir misijos.
AtsakytiPanaikintineseniai pasakiau vienam zmogui, kad jauciuos vienisa.. kai teko su juo issiskirti, pasibaigus stovyklai, jis man parase laiskeli "kartais reikia pabut vienam, kad imtum labiau vertinti aplinkinius.."
AtsakytiPanaikintiSimonai, kai tu vartoji zodi "bendruomene", man susidaro ispudis, kad turi omenyje Teisingumo ministerijoje iregistruota religine bendruomene.
AtsakytiPanaikintiO gal klystu?
Jeigu is tiesu taip butu, tai reikstu, kad toji vienatve, kurioje gyvenu septyneri metai, mane butinai atves i religija. Nezinau, kur mane ji nuves ateityje, bet dabar veda visai i kita puse - pabuvęs vienumoje su Jezumi, net ir zmoniu būryje as sukuosi nuo popieziu, kunigu ir kitu ganytojų link vienintelio savo Ganytojo, nuo daugybes savanorių tevu link tikrojo Tėvo, nuo religiniu ritualu link tikro Gyvenimo, nuo imitacijos link tikro tarnavimo artimui. As nesakau, kad visada bunu su Ganytoju ir kad is tiesu pasiekiau Gyvenima arba kad tarnauju artimui, bet Dievo akivaizdoj pabuvus su savimi ir savo ydingumu, norisi butent to.
Bet tikriausiai tu neteigi, kad Mokytojas mane butinai atves i religija. Tikiuosi, kad man susidare klaidingas ispudis, girdint daznai vartojama zodi "bendruomene".
rašydamas žodį "bendruomenė" aš neturiu omeny būtinai registruotų organizacijų. yra daugybė pavyzdžių, kur krikščionys susirinkdavo ir gyvendavo kartu - ne būtinai komunomis, bet siejo savo gyvenimus. klausimas - kam jie siedavo tuos gyvenimus su konkrečiais žmonėmis? ogi tam, kad kartu mokytųsi, ką reiškia sekti Kristumi, ką reiškia "mirti sau kasdien ir, pasiėmus kryžių, sekti paskui Mokytoją". tai jie išreikšdavo ir toliau reiškia tiek konkrečiais žingsniais - gerais darbais, kuriuos matydami žmonės šlovina Tėvą danguje - tiek "ritualiniais" veiksmais, kaip giesmės, krikštas, komunija, vestuvės ir kt. nemanau, kad tai - mirę ritualai. jie gali būti mirę, bet netgi labai gali įgalinti, suteikti gyvybės, nes daromi sąmoningai, suvokiant jų vietą ir paskirtį. jie padeda vėl ir vėl išgyventi nematomas, ar įprasminti matomas tikroves.
AtsakytiPanaikintitaigi, bendruomenė <> (nelygu) religijai (čia jau kalbu tavo kalba - pats neturiu alergijos žodžiui "religija"), nes bendruomenė apjungia mokinius misijai, o tai - jau gyvenimas.
Na, tokiu atveju as nepasmerktas:))
AtsakytiPanaikintiDziaugiuosi, kad man buvo susidares klaidingas ispudis... Nors toks ispudis buvo susidares, vis delto nenorejau taikytis su mintimi, kad tu be religijos nematai isgelbejimo, tarsi is vandens Petra butu traukusi valtyje sedejusi Jezaus mokiniu kompanija, o ne pats Jezus...
Beje, ir as atlieku ivairiu ritualu. Kai issikeliau gyventi i kaima ir nebepasiekiu oficialios religines bendruomenes, su relginiais ritualais yra kiek blogiau, bet atlieku daugybe kitokiu. Susitikes kaimyna, visada tam tikra tvarka psisveikinu, issiskirdamas atsisveikinu ir tokiu budu isreiskiu jam pagarba, o kai pasiteirauju, kaip reikalai, bei isklausau dejoniu, kaip viskas prastai, parodau jam savo demesi. Ritualams nejauciu jokios alergijos, puikiai zinau, kad be sitokio santykiu mechanizavimo neissiversi. Bet jeigu tarp manes ir kaimyno liktu tik ritualai ir nesietu niekas daugiau? Jeigu tik ritualais jam rodyciau pagarba bei demesi? Jeigu neatsiliepciau nei maziausioje, nei didziausioje bedoje, tik prisiekineciau pagarba ir istikimybe?..
Jeigu iskilmingai nunesciau i Kryziu kalna statmenai sukalta pagali, bet atsisakyciau kiekviena diena su dziaugsmu nesti Jezaus patiketa kryziu (beje, jis man kliuvo labai lengvas)?
Religija - tusti ritualai be turinio, imitacija vietoj tikro Gyvenimo. As - puikus religijos objekto pavyzdys. Kai buvau kudikis, mane nunese i viena baznycia ir ritualiskai "pakrikstijo". Ar nuo to tapau krikscionis, ar apsisprendziau sekti Jezumi?
Jeigu po daugelio metu vis delto tapau Jezaus mokiniu, tai visai ne del to, kad su manimi kazkas atlikinejo magiskus ritualus, bet kad pats apsisprendziau sekti Jezumi, o Jis neatstume, kaip neatstumia ne vieno kiti nusidejelio.
Stai toki matau skirtuma tarp religijos ir Gyvenimo, tarp tikro tarnavimo artimui ir ritualiniu imitaciju. O toji vienatve, apie kuria kalbejome, nuo formaliu santykiu veda prie gyvu. Mane - tikrai.
tai ir yra grynasis AŠ
AtsakytiPanaikinti