Aaron Klintefelter rašo apie šlovinimą:
„Šlovinimas yra tampriai susijęs su bendruomene. Mhm, žinau, bendruomenė - bendruomenė... Jau per dažnai naudojam tą žodį, bet jei šlovinimo metu leidžiam, kad mus pagautų Didžioji Istorija ir savo ištikimybę pažadam Didžiajam Karaliui, tuomet tai reiškia bendruomenės vienybę su tais, kurie daro tą patį. Neišeina to daryti vieniems. Mums reikia vienas kito. Šlovindami jungiamės atgal, viršun, išorėn ir priekin. Atgal su šventaisiais, kurie ėjo pirma mūsų. Viršun su Trivieniu Dievu (va čia tai bendruomenė!). Išorėn su kitais tikinčiaisiais. Pirmyn su tais šventaisiais, kurie stovės mums ant pečių. Jei ką ir reiškia būti Kristaus Kūnu, šlovinimas turėtų būti kaip vanduo kūnui... Taigi, šlovinimas niekuomet neturi būti vien tik solo partija. Dar daugiau (ir čia jau galiu gauti per galvą), kažkas viduje krebžda, kad šlovinimas negali visaverčiai gyvuoti už vietos bendruomenės ribų...“
Į kielas.lkb.lt »
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
O kas yra ta vietos bendruomenė ir jos ribos???
AtsakytiPanaikintiNors ne no to klausimo pradėjau. Reikėjo pirmiau paklausti, o kas yra šlovinimas?
AtsakytiPanaikintijau rašiau emailu, bet gal ir kitiems įdomu paskaityti bus...
AtsakytiPanaikintiOt aš čia nustebinsiu ką nors...
OK, biškį galvojau (tulike – geriausios mintys ten gimsta, ten ir duše) apie bažnyčia/bendruomenė santykį. Truputį mane nustebinai, kad ir bendruomenę tu įvardiji daugiakryptiškai. Tuo ji ir skiriasi nuo Bažnyčios iš didžiosios raidės, kad ji yra vietoj. Tai yra ta „šeima“, kuriai esi įsipareigojęs. Na, žiūrėk, kas būtų, jei tu Agnei nebūtum nieko pasakęs, kai tuokėtės. Ji nežinotų, kas tu toks ir koks tavo santykis su ja. Faktas, kad įsipareigojimai tuo nesibaigia. Esi įsipareigojęs ir Kristui. Nemadingas žodis „įsipareigojimas“ šiandien, bet nemanau, kad tave tai labai turėtų gąsdinti, kai žinai kontekstą. Tai čia apie vietos bendruomenę.
Na, o apie bažnyčia/bendruomenė terminologiją... Žinai, žiūriu aš į NT ir matau, kad ekklesia vartojama abiem atvejais – ir vietos, ir apskritai. Tiek namų bažnyčios (bendruomenės) – žr. Kol 4,15, tiek Dievo Bažnyčios – žr. Apd 20,28. Na, nebent būtų tikslinga išskirti aiškumui, bet bent jau NT rašytojams tai nebuvo didelė problema. Svarbu suvokti apie ką reikalas eina, o tada jau galima ir taip, ir taip vadinti, man rodos.
O kaip tau atrodo?
:-) sunkūs, bet svarbūs klausimai.
AtsakytiPanaikintiok, trumpai pamėginsiu atsakyt. na, šlovės priskyrimas, atidavimas kažkam. šiuo atveju, dievui. jaučiu, kad yra bent jau pora šlovinimo formų: žodžiais ir darbais. žodžiai be darbų =0. apie tai daug pranašai kalbėjo. ne kulto ir ne ritualų reikia dievui, bet minkštos ir nusižeminusios širdies. tačiau žodžiai išlieja širdį, o širdį formuoja elgesys - lygiai kaip ir ji įtakoja gyvenimą. tai va, gal geras šlovinimo simbolis būtų uždaras ratas. taigi, gyventi taip pat yra šlovinimas, jei tas gyvenimas neša šlovę dievui. bet įrašas kalbėjo būtent apie tą šlovinimą žodžiais/muzika/ritualu. manau, kad irgi svarbus reikalas...
Na ir aš atsakysiu čia, gal kiek pasikartodamas. Taigi čia ir apie bendruomenę ir šlovinimą, jei jie jau neatsiejami. Nu aš čia tau turbūt atsakiau iš savo esamos situacijos. Kitaip juk sažiningai ir negalėjau kalbėti. Kol kas mano vietinė tikra bendruomenė ir tėra Agnė su Elze. O dėl kitų, tai šiaip jau nėra man didelės problemos nueiti ar į katalikų bendruomenę ar į laisviukų ar dar į kokią kitą. Bet ir būtinybės nejaučiu. Dėl tos bendruomenės būtinumo, tai kaip ir atsimenu tą NT paraginimą, neužmiršti lankyti savųjų susirinkimo. Bet ko gero man jau nepakanka šito paraginimo. Norisi kažko, kas mano sažinę labaiu sukrėstų, mano vidų sugebėtų sudrebinti poreikiu tos savųjų bendruomenės neužmiršimu lankyti. Bet aš tikrai nuoširdžiai paklausiau kas yra bendruomenė. Aš ieškau to atsakymo sau, tai kokią gi bendruomenę turėčiau neužmiršti lankyti? Ir kol kas sau turbūt nematau to skirtumo, tarp Bažnyčios iš didžiosios raidės ir bažnyčios kaip bendruomenės. Gal čia toks ramus dalykas priklausyti, turėti bendruomenę. Bet juk ir NT yra įvairių bendruomenės modelių, turbūt pastebi. Tai va, kas ta bendruomenė. Buvau įpratęs, kad bažnyčia yra tas pastatas į urį nueini ir ten vyksta apeigos, tu kažką gali ten paveikti, gali nepaveikti, gali su kuo pasisveikinti, gali ne, tu sudalyvavai bažnyčioje pareigą atlikia, gali būt ramus. Ar tai bendruomenė? Na dabar yra tarkim aktyvesnių bendruomenės variantų, kur masiškiau gali sudalyvauti kokiam aktyviam šlovinime - rituale. Bet va Jėzus juk kažkodėl paliko tokį patį kasdieniškiausią ir šeiminiškiausią ritualą. Ir tai buvo mažame kambarėly, kur tilpo tik keliolika žmogeliukų. Jie valgė, gėrė, ir ne paslaptis, kad antikiniais laikais tas ritualas buvo daromas pusiau gulomis. Kažkaip labai neformaliai šlovinimas atrodė tais laikais, ką? Ir kiek bandau įsikirsti tai kaip ir bendruomenės bendravimo ir tikriausiai galiu sakyti šlovinimo ne mažiausios reikšmės akcentas, o visgi jis toks savas, kasdieniškas, ir jei paprastas, jie iš jo nepasidarant stabo. Taigi šis šventimas iš tiesų įmanomas tik bendruomenėj. bet kas gi ta bendruomenė, vėl grižtu. Na galim įsivaizduoti formalaii įsipareigojusių žmonių grupę, bet va kaip manai apie tokį dalyką kaip Vilių Orvydą. Kaip tik apie jį skaitinėju knygelę. Na galima ji smerkti dėl kai kurių perdidelių tolerancijų ir ne visai teisingų doktrininių terminų naudojimo, bet rezultatai sako ką kitą. Šėtonistai atsiversdavo, narkomanai pasveikdavo pas jį sodyboje. Ir kaip čia dabar jo bendruomenę apibrėžtume. KAi ateina pas jį į sodybą šėtonistas norėdamas atrasti kokią baisesnią progą paniekinti krikščionybe savo nusižudymu, ir štai yra pribloškiamas, vietoj moralizavimo išgirdęs: _ neišeik, pasilik pas mus. Na tai kas ta vietinė bendruomenė Orvydui buvo?
AtsakytiPanaikintiDar apie šlovinimą, jei taip labaiu turint mintyje giedojimą. TAi man visada patiko Liuterio požiūris, kai jis paėmė savo laikmečio laiudies dainuškų medolijas, tas pačias kurias chebra dainuodavo karčiamose ir įdėjas savo tekstus sukūrė giemes. Visada keista kai žmonės namie klausosi popso, roko, bliuzo, o jau bažnyčioje būtinai nori tik klasiką ar choralą girdėti. Nesuprantu ir liuteronų kodėl jie užmiršo Liuterio dvasią ir neatsinaujina melodijų nuėję į barus. Vis tas pačias pasenusias dainuškas traukia. Nesityčiotų ir dar kaip dėdė Liuteris iš jų.
AtsakytiPanaikintiNa bandau suprasti ir vieną savo draugą, kuris norėtų dievui palikti choralą, dėl muzikos subtilumo ir žodžiu protingumo. Bandau suprasti. Nu iš ties gražu kartais pasiklausyti, bet aš negaliu su savo protu is gabėjimais įsijungti i tą šlovinimą. Per sudėtingas stilius ir lotynu kalbos neįkertu.
mano draugo argumentas: dabartinių giesmelių muzikos ir žodžių naivumas. Na nežinau, muzika, svarbu kad žmonėms būtų priimtina ir miela, man taip atrodo, juk Dievui muzikinės mūsų mados tai mažiausiai rūpi. Jam svarbiau koks nusiteikimas. na kartais ir aš pritariu dėl dabartinių giesmelių tekstų naivumo ir pernelyg didelio saldumo. "Jėzau aš myliu, jėzau aš myliu... " O kartais juk širdy ir visokia sumaištis, ne viskas taip paprasta. Ir gal ne kiekvienam norisi taip amerikietiškai spresti visus savo jausminius reikalus.
Ką gi, gal grižkim prie ST psalmių? Juk atrodo, kad ir Jėzaus gyvenime psalmės buvo sėkmingai pritaikytos. Taip psalmės geras dalykas, su gyvom sumaištim bet ir gyvu šlovinimu, su žmogiškom problemom ir Dievo gelbėjimu. Tik kartais norėtusi ir ne tokio seno turinio, nebūtinai gi turim vis giedoti apie Dovydo kovas su Sauliumi. Vat ir pasigendu tokų tikresnių turinių.
Ir dar vienas dalykėlis dėl šlovinimo. Va taip pasiskaitau apie Jėzaus šlovinimą ir kažkaip vis neapleidžia toks įtarimas, kad tiesiog žavėjimasis gamta, gali būti nemažiau priimtinas Dievui šlovinimas, už mūsų pasididžiavimą gražiu ir tvarkingu muzikiniu šlovinimu. Gamtoj kažkaip nebelieka kuo didžiuotis, nebelieka ką Dievui duoti, telieka dėkingas susižavėjimas...
Ir taip kiekvieną gyvenimo akimirką, juk gyveni ir vis anksčiau ar vėliau suvoki kad nėra kuo didžiuotis, kiekviena akimirka nuostabi Dievo dovana...
Žavėjimasis gamta gali būti nemažiau priimtinas Dievui šlovinimas. Hm. Nu kažkaip ne taip man atrodo. Gamta yra kūrinys. Jei žaviesi kūriniu, tai ne kūrėju. Dangus skelbia Dievo šlovę.. Gamta tyliai šlovina Dievą ir aš galiu jungtis į tą tylią maldą. Ne žavėtis gamta, bet kartu su gamta žavėtis antgamtiniu Dievu. Mano nuomone.
AtsakytiPanaikintiTaip, anonime, esi teisus. Gal ne visai tikslai išsireiškiau. Kadangi Dievo tiesiogiai nematau. Matau tai ką Jis sukūrė. Ir Jo kūryba sukelia susižavėjimą. Tai jei jau Jo kūryba tokia nuostabi, tai koks nuostabus ir susižavėjimą keliantis yra Kūrėjas. Taigi susižavėjimas gamta man neatsiejamas nuo Žavėjimosi Kūrėju, nuo padėkos Kūrėjui už tokį nuostabų Jo sukurtą pasaulį.
AtsakytiPanaikinti