"... tokių yra dangaus karalystė" (Mt 19, 13-15)

Arvydas Malinauskas
Gabaliukas nr. 2. Be cenzūros

,,Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: ,,Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.” Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau” (Evangelija pagal Matą 19, 13-15).
Bandau suprast, ko gi tie mokiniai draudė žmonėms vesti pas Jėzų vaikus? Žinoma, tik jau ne dėl to, kad šis būtų buvęs pedofilas. Bandau įsivaizduot aną sceną. Nesiseka. Staiga galvon šauna mintis. Ir peršauna. Kiaurai. Tiesiai į dešimkę. Taigi vaikai trukdo! Ką nežinot? Kiekvienąkart, kai tik pamėginu kuo nors užsiimt, prisistato dukrytė, kuriai dabar jau trys metai, ir nori man padėt. Tikiu, kad jos ketinimai yra patys nuoširdžiausi, bet pagalbos nejaučiu. Nenoriu apie tai per daug išsiplėst, nes šią temą gvildena Gintaras Beresnevičius viename knygos ,,Vilkų saulutė” skyriuje. Turiu rimtą pagrindą manyt, kad apaštalai vaikų paprasčiausiai bijojo. SOS! Gal ne tiek dėl savęs, kiek dėl mokytojo. Kur tai matyta! Jėzus keliauja Jeruzalėn, kur kol kas laukia minios gerbėjų, pasiruošusių skelbti jį savo karaliumi, o čia po kojom maišosi moterys su savo vaikiščiais! To dar betrūko! Ne laikas dabar žaidimams. Tai kas, kad mamos prašo Jėzų pasimelst už jų vaikus. Jėzus turi kur kas svarbesnių reikalų. Taigi, mokiniai elgėsi labai protingai, logiškai. Jie bandė apsaugoti savo mokytoją nuo bereikalingos sumaišties ir laiko gaišinimo. ,,Laikas – pinigai”, vėliau sakys amerikonai. Tačiau mokytojas jų uolumo kažkodėl neįvertino. Dar daugiau, jis pareikalavo, kad šie praleistų mamas su vaikais. Evangelistas Morkus pastebi kur kas daugiau už Matą: ,,Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino …” Ne tik nepagyrė saviškių, bet dargi ant jų ir užsirūstino. Evangelijose minimi vos keli atvejai, kai Jėzus buvo supykęs. Arba ant savimi pasitikinčių šventeivų fariziejų ir Rašto aiškintojų, arba, kaip šį kartą, ant apaštalų.
,,… tokių yra dangaus karalystė”. O mes manom, kad dangus rezervuotas tik ypatingai tobuliems šventiesiems, tiems, kurie jo nusipelnė nežmoniškų pastangų dėka, arba bažnyčios hierarchams, visokiems kardinolams, vyskupams, prelatams, monsijorams … Deja, Jėzus paneigia mūsų sukurtas teorijas ir apie dangaus gyventojus, ir apie patį dangų. Kartą, kai religiniai autoritetai paklausė Jėzaus, kada ateis toji dangaus arba Dievo karalystė, šis atsakė: ,,Dievo karalystė jau yra tarp jūsų” (Evangelija pagal Luką 17 sk. 21 eil.). O mes manom, kad į ją pateksim, jei išvis pateksim, tik tada, kai išneš kojom į priekį. Tiesa, tik tuo atveju, jei ištikimai lankysim bažnyčią ir dosniai (!) aukosim jos tarnų išlaikymui. Dievo karalystė jau yra tarp jūsų. Jėzus nesakė, kad ji yra Jeruzalės šventykloj, Vatikane, kokioj nors arkikatedroj bazilikoj ar bažnyčiose, besipuikuojančiose į debesis įsmeigtais bokštais. Dievo karalystė yra tarp jūsų! Jos nereikia ieškot kažkur toli, ,,šventose vietose”, Petro, Povilo, Marijos ar dar kieno nors atlaiduose. Ji yra čia pat, kur, rodos, nieko švento nėr, t. y., tarp mūsų, nuodėmingų žmonių, mūsų džiaugsme ir kančioj, mūsų šventėse ir mūsų kasdienybėj.