Pamąstymas pagal Jn 5, 1-9

„… Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gultinį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.“ (Jn 5, 1-9).

Dar vienas pasakojimas apie stebuklą. Šių dienų pasaulyje tokių pasakojimų vis mažiau ir mažiau, girdim apie juos tik pasakose ir Biblijoje. Manau, jog neverta jį čia dabar analizuoti, vis tiek susiginčysim: vieni įrodinės, jog tai – istorinis faktas, kiti prieštaraus, primindami, jog šią istoriją pirmiausia reikia gerokai numitinti, o tik po to apie ją kalbėti. Nesiruošiu daryti nei viena, nei antra. Noriu tik vieno: pasidalinti tuo, ką patyriau pirmą kartą, nebe pirmą kartą skaitydamas šį epizodą.
„Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, ištarė ligonis.„Neturiu žmogaus, kuris man padėtų …”. „Nėra nei vieno žmogaus, kuris manim pasirūpintų …”. O aplink – minia. Vieni atėjo, tikėdamiesi patys išgyti, kiti atvedė ar atnešė savo artimuosius, dar kitus atviliojo smalsumas. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …” Šie žodžiai kirto į paširdžius. Įstrigo ne stebuklas, bet ligonio skausmas. O ką, jeigu tą patį Jėzui pasakys tas nelaimingas žmogus, su kuriuo aš kada nors buvau susitikęs? Tegul tik kartą, tegul tik trumpą akimirką, tegul tik praeidamas pro šalį. Nejaugi jo žvilgsnis man tada nieko nesakė? Ar negirdėjau, kaip šaukia jo širdis? O ką, jeigu jį buvau sutikęs ne kartą ir ne du? Patikėkit, kamantinėju ne ką kitą, bet save patį (keista, nesu ne tik vyno, bet ir vandens padauginęs)…
Toliau noriu pereiti nuo asmeninių prie globalinių klausimų. O ką, jeigu šis ligonio atsakymas-rauda Jėzui, nuaidės kaip kaltinimas ne tik man vienam? O ką, jeigu šis vienišo kenčiančio žmogaus kaltinimas bus skirtas visai parapijai, visai bažnyčiai? „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors „Sandora” ir dalija gautą labdarą, nors visa parapija pamaldose griausmingai Tave garbina. „Viešpatie, aš neturiu žmogaus …”, nors viskas taip gražiai sustyguota, suorganizuota, visi pasiskirstę pareigomis, patvirtinti veiklos planai, nustatyti prioritetai ir pan., ir t.t.
Pabaigai vienas sakinys iš biblinės egzegezės: Betzata arba Betezda reiškia „tekantis vanduo” arba „gailestingumo namai”.
Kur šiandien yra tie gailestingumo namai, kuriuose kiekvienas galėtų rasti pastogę ir tekančio vandens?

Arvydas Malinauskas