Demoniški Dievo įvaizdžiai II

Dar kelios ištraukos iš Karl Frielingsdorf knygos “Demoniški Dievo įvaizdžiai”.

Pradžia >>

[...] Mūsų tyrimo rezultatai patvirtino demoniškų Dievo įvaizdžių poveikį ne tik žmogui, bet ir visuomenei, politiniam jos gyvenimui, visais žmogiškojo gyvenimo lygmenimis.
Mūsų tyrinėtu individualiu lygmeniu kalbama apie asmeninę gyvenimo istoriją, esminę nuostatą, teigiamus ir neigiamus esminius žodžius bei juos atitinkančius Dievo vaizdžius. Kalbame apie Dievą, kuris, tarkim, mane Krikštu pašaukė gyvenimui ir pažadėjo pilnatvę, nors tai dažnai prieštarauja gyvenimą neigiantiems tėvų nusistatymams. Kalbame apie mano asmeninį, nepakartojamą, originalų gyvenimą, kuriam pagal tikėjimą aš esu "pašauktas ir išganytas". Šio asmeninio tikėjimo nušviesti mes pamatome ir turimą nuodėmingą tendenciją kurti Dievo kompleksą savo gyvenime: patys norime būti kaip dievai, stabmeldiškai mylime vienas kitą, gyvename konkuruodami ir slepiamės už klaidingo ir bailaus savęs atsisakymo, nenorime priimti kitų ir neleidžiame priimti savęs, pagaliau nenorime tapti žmonėmis. Mumyse ir tarp mūsų gyvena stabai, stabmeldiška savęs ir artimo meilė, demoniškas savęs neigimas ir nuvertinimas. Pakrikštytasis per tikėjimą patiria iš gydymą ir susitaikymą, bet kartu suvokia ir siaubingą "demoniškumo destrukciją. Dievo Dvasios apšviestam man paaiškėja, koks stiprus manyje yra gimtosios nuodėmės paveldas, pasireiškiantis kaip baimė, melas, egoizmas ir jėga" (G. Fuchs, 90).
Ir visuomeniniu-politiniu lygmeniu, norint kurti Dievo karalystę žemėje, tikėjimo nušviestiems reikia išmokti skirti gerąsias ir blogąsias dvasias. Ypač tikinčiam žmogui: jis negali būti abejingas blogio įtakai pasaulyje, kuri pasireiškia žmonių veiksmais ir jų abejingumu. Kuriamos žmogų niekinančios struktūros, ideologijos, pasaulėžiūros, gyvybei pavojingos sistemos. Blogio išraiškos gali būti įvairios: neteisingumas, priespauda, karas arba laikinų vertybių suabsoliutinimas (pasisekimo, pasiekimų, valdžios, malonumų, egoizmo ir pan.). Jėzaus sekimas nesibaigia asmeniniu gyvenimu. Jam būdinga ir kova už teisingumą, taiką, kūrinijos išsaugojimą, laisvę, meilę ir atsakomybę visose gyvenimo srityse, kartu ir visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Visa tai vyksta semiantis šviesos iš biblinio Apreiškimo.
Žvelgiant šitaip, kiekviena krizė gali pastūmėti į naują pradžią. Sąmoningai ją suvokus ir pasitelkus dvasių skyrimo dovaną, krizė gali tapti išgydančia bei padėti religiniame gyvenime išsilaisvinti iš demonų. Atpažinę pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius, galime susieti išorinį ir vidinį Dievo paveikslus. Teologiškai kalbant, tai reiškia: Dievas, įsikūnydamas pasaulio ir žmogaus tikrovėje, atpirko ir išganė tiek pavienį žmogų. tiek ir visą pasaulį. Žmogus išvaduojamas ir nuo kartojimo bei regresijos impulsų.
Tikintieji "yra Evangelijos išvaduoti ir pašaukti savo vieninga eschatologine egzistencija gyventi ne vien šia diena, o atėjus laikui, kai tamsos šešėliai grasinasi mus praryti, su pasitikėjimu atsitraukti nuo gundymų Dievo prie susitaikymo Dievo, anot M. Lutherio, 'prieš vieną Dievą už kitą'" (R. Riess, 198).

Atsakymo į klausimą: kodėl mūsų visuomenėje vis labiau plinta sekuliarizmas, o Bažnyčios ir Dievo reikšmė vis mažėja, vertėtų paieškoti neigiamų Dievo įvaizdžių kontekste.
Iš pradžių jau kalbėjau apie rezignacines Gerosios Naujienos skelbėjų nuotaikas, kurios neretai paskatina jaunuolius ir suaugusius pasitraukti iš Bažnyčios arba išugdo baimėm persmelktą tikėjimą, lydimą pernelyg didelio aktyvizmo ir bejėgiškumo. Raginimai išgyventi, nors ir sakomi turint gerų ketinimų, vargu ar gali sudominti jaunimą aktyvia veikla Bažnyčioje.[...]

Stiprėjančio sekuliarizmo ir silpnėjančios religijos įtakos priežastys yra daugialypės ir įvairios. Atlikus tyrimą apie pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius, kyla klausimas: o gal kaip tik čia slypi pagrindinė priežastis? Vis dėlto per šiuos įvaizdžius Dievas suvokiamas kaip kenkiantis žmonėms, juos niekinantis, griaunantis jų gyvenimus, ir toks suvokimas klaidingai tapatinamas su Bažnyčios skelbiamu Apreiškimo Dievu. Ir iš tiesų "tokiam Dievui ir tokiai žmonėms priešiškai institucijai" geriausia atsukti nugarą. Nes tikėjimo prasmė yra ta, kad jis leidžia tikėtis laimingo gyvenimo, jis žadina viltį, kad galima patirti gyvenimo pilnatvę, kad meilė, džiaugsmas, pasitikėjimas ir ta pati viltis leidžia žmonėms ramiai žvelgti į ateitį ir naujomis jėgomis kurti kasdienybę. Jei tikėjimas nėra taip išgyvenamas - nesvarbu, ar vieno žmogaus, ar Bažnyčios - jis ne auga, o palengva miršta.

Tad žvelgiant į konkretų krikščionių Bažnyčios vaizdą, kyla klausimas: kiek Bažnyčios narius, joms skelbiant ir gyvenant tikėjimu, veikia išgyvenimo strategijos ir kiek Dievo duotas gyvenimo pažadas? Iš kokio šaltinio semia ir kokiom nuostatom nūdien vadovaujasi iš tiesų dar tikintys krikščionys ir Evangelijos skelbėjai? Kiek nūdienę pastoraciją veikia nepasitikėjimas, baimė, slėpimasis už netikro aktyvumo, rezignacijos, depresijų, sukeliančių kankynę? Ar mums dar svarbūs Jėzaus nuostatai, kuriuos Jis paskelbė Kalno pamokslu, ar svarbesnės "šio pasaulio" vertybės: sėkmė, laimėjimai, valdžia, pinigai? Į kurias religinio ir bažnytinio gyvenimo sritis jau nepastebimai įsiskverbė reikalaujantis pasiekimų Dievas, buhalterinis ir mirties Dievas?
Kokį Dievo įvaizdį tikintiems ir netikintiems žmonėms šiandien viešai pateikia oficialioji Bažnyčia? Kokį Dievo įvaizdį pateikia žiūrovams vis galingesnė žiniasklaida? Ir čia dažniau matome ir girdime griežtą Dievą teisėją, pasiekimų ar buhalterinį Dievą nei gerąjį ir gailestingąjį Tėvą, kurį mums apreiškė Jėzus Kristus ir kuris myli bei pasigaili visų žmonių. Todėl daugelis žmonių stengiasi atsiriboti nuo tokių gąsdinančių Dievo įvaizdžių, visiškai neįsileisdami jų į savo gyvenimą. Taip jie atsiriboja ir nuo Bažnyčios, kuri, jų nuomone, yra susijusi su šiais Dievo įvaizdžiais ar netgi jiems tapati. Tad derėtų paklausti: kur dar galima pajusti Krikšto metu pažadėtą gyvenimo pilnatvę taip, kaip ją supranta Geroji Naujiena - viltį, patikimumą, ilgesį ir džiaugsmą?
Knieti užduoti dar vieną klausimą: gal žmonės, pasirenkantys oku1tizmo ir spiritizmo praktikas, gali su grupe išgyventi savo demoniškus negatyvius Dievo įvaizdžius, kuriuos nesąmoningai perėmė religinio ugdymo laikotarpiu. Kai kurių ezoterinių judėjimų Dievo suvokimo pagrindas irgi gali būti tam tikras nesąmoningai perduotų krikščioniškų Dievo įvaizdžių "nuskausminimas". Sąžiningi atsakymai į visus šiuos klausimus galėtų atnaujinti teologiją ir krikščionišką skelbimą taip, kad taptų įmanoma pamatinė "Naujoji evangelizacija".