antradienis, sausio 17, 2006

Jėzaus pasirinkimas (Lk 5, 1-11)

,,Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus” (Lk 5, 1-2 [Ekumeninis vert.]).

Taip prasideda Luko užrašyta pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimo istorija. Toliau šio pasakojimo iš Ev. pagal Luką necituoju, galite susirasti patys. Kokį leidimą ar vertimą atsiversit – jūsų reikalas (tik šįkart nepulkit įrodinėti, kuris geresnis, vertesnis ir pan.). Neketinu čia pateikti išsamaus teologinio, egzegetinio ir lingvistinio traktato, atitinkančio bent jau bakalauro diplomo lygį. Nepretenduodamas į mokslines aukštumas, noriu tik pasidalinti tuo, kuo Dievo žodis ,,užkabino” šįkart.
O užkabina jis iškart. Pirmom dviem eilutėm.
Kontrastas: iš vienos pusės – minios, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”, o iš kitos – žvejai, kurie po nevykusios žūklės ,,plovė tinklus”.
Minios elgėsi ,,kaip priklauso”, pavyzdingai. Deja, žvejams nusispjaut ant kranto, t.y., ant to, kas vyksta krante. Jie – žvejai. Jiems nerūpi tauškalai, tegul ir įvilkti į dailiausią retorikos rūbą. ,,Kalbomis sotus nebūsi.” Žodžiu, šie vyrai neketino prisijungti prie minios ir klausytis Dievo žodžio.
Atrodo, viskas aišku kaip 2x2. Visi tie žmonės minioje (miniose) – pavyzdingi, religingi, pamaldūs, uolūs, geri. Kas kita – žvejai, kuriems terūpi tik žuvys.
Deja, neskubėkim su išvadom. Kad eilinį kartą nenudegtumėm. Verčiau paskaitykim šią istoriją iki galo (iki 11 eil.). Jėzus kažkodėl užsimano pastoracijai pasinaudot Simono Petro valtim. Galvoju, nejaugi iš valties geriau kalbėt? Nebent tik todėl, kad besiveržiančios minios galėjo Jėzų nustumt į ežerą. Šiaip ar taip, tačiau netrukus Jėzus kalba jau iš valties. Negana to, ,,nušluosto nosis” profesionalams žvejams: šie pagal Jėzaus patarimą užmeta tinklus dar kartą (kiek gi galima mėtyti?) ir sugauna tiek daug žuvų, kad ima trūkinėti tinklai, o valtys kone skęsta.
Vis dėlto neapsiribokim stebuklu, kad ir koks efektingas jis būtų.
Vyrai išsigąsta. Simonas Petras puola Jėzui po kojom, atgailaudamas ir melsdamas pasitraukti. Bet Jėzus niekur nesitraukia: ,,Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi”.
,,Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį”. Jie. Ne vienas Petras, bet ir kiti, buvę valtyse. Viską paliko? Bet juk tai buvo jų verslas! Dar daugiau – gyvenimo būdas! Pragyvenimo šaltinis! Matas ir Markus pastebi, jog tie ,,kiti”, t.y., Zebediejaus sūnūs, paliko net savo tėvą ir ,,nuėjo su juo” (Mt 4, 22), ,,sekė paskui jį” (Mk 1, 20).
Nesiūlau kiekvienam priimti šį Evangelijos tekstą pažodžiui ir pasekti žvejų-apaštalų iš Galilėjos pavyzdžiu. Per daug būtų ašarų. Gal geriau likim su savo šeimom. Verčiau įvykdykim Dievo mums asmeniškai, o ne Simonui Petrui, Martynui Liuteriui ar motinai Teresei, skirtą pašaukimą. (Na, o jei kam vis dėlto ir reiks dėl Jėzaus palikt viską, tas ir išgirs.)
O dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau, prie to, kas labiausiai ,,užkabino”. Minios veržėsi klausytis Dievo žodžio, o žvejai sau irstėsi po ežerą, žvejojo, nukabinę nosis grįžo krantan ir džiaustė tinklus … Ar ne paradoksas – Jėzus pasišaukė ne anuos uoliuosius, stropiuosius iš minios, bet tuos, kuriems nei Jėzus, nei Dievo žodis nerūpėjo?
Nė neketinu boikotuot Dievo žodį, neagituosiu nei sėst į valtis ir plaukt į marias. Paprasčiausiai pagalvojau, kad keistas tas Jėzus: išsirenka sau apaštalus, nekreipdamas dėmesio nei į jų išsilavinimą, nei į kvalifikaciją. Ką nori, tą ir išsirenka, kaip nori, taip ir pasišaukia. Jam nė motais mūsų patarimai, pasiūlymai, nurodymai, rekomendacijos … Jam nerūpi, kad nė vieno iš anų pašauktųjų nebuvo miniose, kurios ,,veržėsi klausytis Dievo žodžio”.
Žinau, kad šiame Evangelijos pagal Luką epizode yra daugiau temų, į kurias verta atkreipti dėmesį, bet šįkart įdomiausia pasirodė būtent tai.

Arvydas Malinauskas

4 komentarai:

  1. Jo, labai teisingai pastebėta, kad kiekvienam reikia ispildyti savo pasaukima.
    O del zveju - Jezus jau buvo su jais pazistamas, 4 skyriuj sako, kad Jis pas Simoną buvo apsitojęs, o tai ką mes matome, kai Jėzus saukia Simoną sekti paskui jį, yra tradicinis zydu mokytojo pakvietimas buti mokiniu, kai jis pamato zmoguje kazka ypatingo. Taigi, zvejai nebuvo tik zvejai, jie jau pazinojo Jezu, ir Jezus nepasauke atsitiktiniu zmoniu.
    Jezus elgiasi taip, kaip ir kiti zydai - jis pasikviecia mokinius, kad vaiksciotu greta ir tiksliai isimintu savo mokytojo zodzius (Sek paskui mane - visuotinai tada vartota forma). Veliau Petras ir kiti taip pat pasisauke savo mokinius, kurie vaiksciojo paskui juos, isimindami ju zodzius tiksliai. Siam mokinystes budui turime buti dekingi, kad Evangelijos mus pasieke tikslios ir neiskraipytos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Siam mokinystes budui turime buti dekingi, kad Evangelijos mus pasieke tikslios ir neiskraipytos

    esi tuo tikras?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Be jokios abejones.
    Zydai labai saugojo zodzius.

    AtsakytiPanaikinti
  4. "Zydai labai saugojo zodzius."

    tikiu.

    Bet nepamirsk, kad tuos zodzius pervarte 1000ius kartu,,o esme lieka nekintanciai besikeicianti,,vat kame stebuklas.

    AtsakytiPanaikinti