Demoniški Dievo įvaizdžiai I

Įdomius pastebėjimus pateikia jėzuitas Karl Frielingsdorf knygoje “Demoniški Dievo įvaizdžiai”. Jis ištyrė 591 katalikų tikėjimo žmogų (kunigus, vienuoles ir kitus bažnyčios veikloje aktyvius žmones). Pasirodo, tiek krikštas vaikystėje, tiek kiti sakramentai suaugusiame amžiuje, netgi teologijos studijos neužtikrina, kad į žmogaus gyvenimą visiškai įsilietų išganingas Dievo veikimas. Šie žmonės būdami įvairaus amžiaus kreipėsi su pagalbos prašymu dėl savo gyvenimo problemų.
Tyrimo autorius atrado, kad daugelis problemų kyla dėl vaikystėje susiformavusių neteisingų esminių nuostatų, kurių susiformavimui didžiausią įtaką paprastai turėjo vaiko tėvai, ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, taip pat ir motinos nėštumo laikotarpiu. Karl Frielingsdorf nesustoja ties neteisingų nuostatų į save ir aplinką atskleidimų, o siekia atskleisti, kaip šios nuostatos užsifiksavo ir žmogui susidarant Dievo įvaizdį. Šie tirti žmonės proto lygyje lyg ir pakankamai žinojo apie apreikštą Biblijinį Dievą ir patys kitiems žodžiais skelbė apie Dievą kaip Gerąjį Ganytoją ir mylintį Tėvą. Tačiau jų viduje (pasąmonėje) buvo užfiksuotas visai kitoks Dievo įvaizdis, kuris žlugdė jų gyvenimus. Problema buvo ta, kad sąmoningai jie šių klaidingų (demoniškų) Dievo įvaizdžių nesuvokdavo.
Tyrimo autorius šių pasąmoninių negatyvių nuostatų ir Dievo įvaizdžio atskleidimui naudojo įvairius spontaniškus neverbalinius (taigi ir mažiau proto kontroliuojamus) pratimus grupėse ir individuliai. Po ilgo darbo su savimi žmonės atpažindavo jų gyvenimus žlugdančias neteisingas esmines nuostatas ir demoniškus Dievo įvaizdžius. Dažniausiai pasitaikantys įvaizdžiai: baudžiančiojo Dievo, teisėjo; mirties Dievo; Dievo buhalterio ir reikalaujančio pasiekimų Dievo. Vėliau žmonėms būdavo rekomenduojamas gydymasis teigiamų Biblijinių Dievo įvaizdžių įsisąmoninimu. Gal tik reikia paminėti, kad dažnai tokie neteisingai susiformavę Dievo įvaizdžiai iš tiesų turi pagrindo Biblijos apreikštame Dievo įvaizdyje – problema yra tokio įvaizdžio radikaliame susiaurinime atmetant kitus Biblijos pateikiamus Dievo įvaizdžius, kurie sudaro visumą.
Autorius tyrė katalikus, bet nemanau, kad panašių problemų neatsirastų ištyrus ir protestantų atstovus. Nors ieškodamas problemų priežasčių autorius labiau akcentavo vaiko gimimą ir pirmuosius gyvenimo šeimoje metus, o ne pačią doktriną, tačiau ne kartą užsimena ir apie senosios katalikų (o gal ir ne tik?) teologijos įtaką. Čia ir pateiksiu kelis fragmentus iš knygos. Autorius iškelia klausimus, kurie verčia susimąstyti ne tik pavienius tikinčiuosius, bet visą bažnyčią ir net visuomenę.

[...] viena vertus, demoniški Dievo įvaizdžiai susidaro dėl to, kad žmogus, pats emocionaliai to nepastebėdamas, juos suabsoliutina ir leidžiasi jų vienpusiškai užvaldomas, tad nebelieka erdvės ir galimybės pilnatviškam Dievo atvaizdui - gyvenimo ir meilės Dievui. Dažniausiai tai nutinka susiklosčius sunkioms situacijoms, kai daugiau įtakos daro jausmai nei protas. Tada labai greitai pamirštama, kad kiekvienas Dievo įvaizdis tėra didelės mozaikos dalelė, o visa mozaika niekada nebus užbaigta. Be to, demoniški Dievo įvaizdžiai žmogaus pasąmonėje ir už jos veikia pragaištingai. Kadangi žmogus apie juos nežino, o tikriau - sąmoningai mano turįs visai kitokį, teigiamą Dievo įvaizdį, demoniškieji įvaizdžiai gali sėkmingai vis labiau veikti ir už pasąmonės ribų. Štai kodėl, norint žengti pirmyn bendraujant su Dievu, būtina sąlyga - sąmoningai suvokti pasąmoninius, demoniškus Dievo įvaizdžius ir jų daromą įtaką.

Ar šias problemas spręsti labiau padeda vadinamasis "katalikiškas Dievo suvokimas nei protestantiškas", kaip mano T. Moseris, reikia dar pasvarstyti. Pavyzdžiui, atsivertę katalikų teologo H. Jones moralinės teologijos veikalus, kurie darė įtaką šio mokslo studijoms iki pat 1970-ųjų metų, galime perskaityti tokias tezes: "Žinoma, nepadaroma sunki nuodėmė, jei kas nors per pasninką, be leistino vieno valgio, dar suvalgo maždaug 60 gramų duonos. Tačiau jei kas nors suvalgo daugiau nei 120 gramų duonos, nesvarbu, ar iš karto, ar padalijęs, padaro sunkią nuodėmę" (308 psl.). Nuorodos Eucharistijos šventimui byloja: "Švęsti Mišias uždegus tik vieną žvakę, yra lengva nuodėmė, o visai be žvakių - mirtina" (452 psl.).[...]
Tokius nurodymus galima priskirti ir Dievo buhalterio plunksnai. O panašios nuorodos ugdė ištisą kunigų, teologų ir teologių kartą. Todėl vertėtų paklausti, ar pasąmoninių, demoniškų Dievo įvaizdžių, visų pirma Dievo buhalterio įvaizdžio atsiradimo priežastys nėra daugelio kunigų ir tikinčiųjų asmeninės krizės. Žvelgiant šitaip, vertėtų klausti ir apie pačios katalikų Bažnyčios krizę. Šito paklausti skatina patirtis, rodanti, kad kaip tik tokie neigiami Dievo įvaizdžiai slypi už Bažnyčios teikiamų nuorodų ir įstatymų ar bent jau taip juos pastaruoju metu suvokia tikintieji, nors skelbiamas Žodis liudija teigiamus Dievo įvaizdžius.

Demoniški Dievo įvaizdžiai stipriai paveikia žmogaus gyvenimą ne tik dėl savo siaurumo, bet ir dėl to, kad jie lieka pasąmonės srityje. Žmogus, pats nė nenutuokdamas, ypač ištikus krizėms ir konfliktams, grįžta prie turimų negatyvių esminių nuostatų ir senų išgyvenimo strategijų, leisdamas pasireikšti ir tiems Dievo įvaizdžiams. Atsikratyti šių iš pasąmonės veikiančių demoniškų jėgų yra beveik neįmanoma, jei ankstyvoje vaikystėje susiformavę neigiami Dievo įvaizdžiai nėra atpažįstami, o santykis su jais sąmoningai neišsiaiškinamas. Tik tada įmanoma atskirti gerąsias ir blogąsias dvasias, o savą Dievo įvaizdį papildyti pozityviais biblinio Apreiškimo Dievo paveikslais.
C. G. Jungas teigia, kad šis santykis su pasąmonės jėgomis krikščionybėje nebuvo sąmoningai išsiaiškintas: "Didieji pasaulio įvykiai, suplanuoti ir organizuoti žmonijos, dvelkia ne krikščionybės, o grynos pagonybės dvasia. Šie įvykiai kyla iš archajiškos dvasinės būsenos, kurią krikščionybė taip pat paveikė... Tačiau krikščioniška kultūra pasirodė siaubingai tuščia: ji tėra išorinė apdaila, o vidinis žmogus lieka nepaliestas ir todėl nepasikeitęs. Sielos būsena neatitinka išorinio tikėjimo. Krikščionis nesuspėjo savo sieloje eiti kartu su išorine raida. Išoriškai viską galima rasti žodyje ir vaizde, Bažnyčioje ir Šventajame Rašte. Bet viduje yra tuščia. Viduje kaip ir anksčiau vadovauja archajinės dievybės" (C. G. Jung, 1975, 25 ir t. t.).

Kartu kenčiantis Dievas daugeliui tyrimo dalyvių labai padėjo atskleisti skausmingas praeities problemas ir su jomis susitaikyti. Jahvė jaudinasi dėl savo tautos kančių ir vargo, jis kenčia kartu (plg. Iš 2, 23; Iš 3, 7; Iz 52-53; 63).
Naujajame Testamente Jėzus savo gyvenimu ir ligonių išgydymu įkūnija Dievo užuojautą žmonėms. Evangelijoje pagal Morkų aiškiai sakoma, kad Jėzui buvo gaila žmonių (plg. Mk 1, 41). Kaip jau minėta, dauguma dalyvių, darydami pratimus esminei nuostatai atskleisti, buvo giliai sukrėsti, kad Jėzus kartodavo jų rodomą būseną, nusileisdamas iki pat žmogaus skaudaus likimo esmės ir išgyvendamas kartu kančią bei gailestį. Šiam kartu kenčiančiam Jėzui žmonės pamažu mokėsi patikėti savo baimes ir vargus, savo žaizdas, tikėdami, kad Jėzus jas jau iškentėjo, taip išvaduodamas žmogų. Dėl to žmogui nebereikia stengtis užgniaužti savo kančios arba joje sustingti, nes tikint Dievas per kančią ir mirtį veda į prisikėlimą.
Daugeliui kartu kenčiančio Jėzaus atradimas buvo pirmas žingsnis į tikėjimą išganymu, o kartu ir padrąsinimas kurti naują gyvenimą.

Iš Karl Frielingsdorf knygos Demoniški Dievo įvaizdžiai.

Tęsinys >>